2018-03-14 Nr. AB-5166-3-62-3-01557-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-802-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01557-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (M. B.) (toliau – ir pareiškėjas) savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 8–9).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Nurodė, jog bausmę atliko 5 būrio 3 brigadoje, kurios plotas 66,1 kv. m ir buvo laikomi 28 žmonės, todėl jam teko 2,4 kv. m; 15 būrio 16 brigadoje, kurios plotas 33,93 kv. m ir buvo laikoma 16 žmonių, todėl jam teko 2,1 kv. m ir 3 sektoriaus 10 būrio 3 sekcijoje. Atliko bausmę ir kameroje Nr. 22, kurios plotas 7,5 kv. m, o buvo laikomi 4 žmonės. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo tamsu, drėgna, šalta. Nurodė, jog nebuvo išduodamos higienos priemonės – skuduras grindims plauti, indų ploviklis, šiukšlių maišai, taip pat neišduodamas patalynės komplektas. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–20).

4. Atsakovas nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai), vykdymą.

Nuteistiesiems duodamos valymo priemonės perkamos laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo. Pravieniškių PN-AK švarai ir tvarkai palaikyti nuteistiesiems išduodamas sanitarinis valiklis, rūgštinis valiklis, šveitimo milteliai, valymo inventoriaus komplektas: šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras. Patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Apšvietimo sutrikimas nebūna ilgalaikis.

Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs informaciją apie perdegusias lemputes, nedelsiant jas keičia naujomis. Įstaigos direktorius 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buitinių pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalimi, nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai.

Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Įstaigos 2-me sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis.

Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 5 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,31 kv. m ir joje yra 21 miegamoji vieta.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 28 miegamosios vietos. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų. Laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 15 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,93 kv. m ir joje yra 10 miegamųjų vietų. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų.

Atsakovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpose, tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad duomenys yra pateikti 2016 m. birželio 9 d. Taigi iš minėtos pažymos negalima nustatyti, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje ir kiek asmenų jose buvo laikoma kartu su pareiškėju jo bausmės atlikimo metu (nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.). Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, jog tokie duomenys nėra kaupiami ir jų pateikti atsakovas negali.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Taigi būtent Pravieniškių PN–AK turi pareigą laikytis Taisyklių ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą.

Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad remiantis bylos duomenimis, 3 gyvenamoji patalpa yra 66,31 kv. m ploto, o pareiškėjas nurodė, kad joje buvo įrengta 28 miegamosios vietos, taigi asmeniui tenkanti ploto norma buvo ne didesnė, nei 2,3 kv. m; 6 gyvenamoji patalpa yra 33,93 kv. m ploto, o pareiškėjas nurodė, kad joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi asmeniui tenkanti ploto norma buvo ne didesnė, nei 2,1 kv. m. Pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. (642 paras) nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

7. Teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 3 sektoriaus 10 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 34 kv. m ir joje yra 10 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,4 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. birželio 9 d. paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 15 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 33,93 kv. m ir joje yra 10 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,3 kv. m; nuo 2016 m. birželio 9 d. iki 2016 m. birželio 16 d. paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 16 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 51,76 kv. m ir joje yra 16 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,23 kv. m, nuo 2016 m. birželio 16 d. jis buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 18 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 86,29 kv. m ir joje yra 27 miegamosios vietos, pareiškėjui teko 3,19 kv. m. Nuo 2016 m. birželio 17 d. ir nuo 2016 m. birželio 22 d. pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 22, kurios plotas yra 14,37 kv. m ir įrengtos 4 miegamosios vietos, pareiškėjui teko 3,6 kv. m. Skunde pareiškėjas nurodė, kad kameros Nr. 22 plotas yra 7,5 kv. m, tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų pažymų matyti, jog kameros Nr. 22 plotas yra 14,37 kv. m. Padaryta išvada, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 ir bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

8. Nors teismo ir buvo įpareigotas, tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie gyvenamųjų patalpų ir kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, apšvietimo, oro temperatūros bei santykinės oro drėgmės atitiktį higienos normos reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentai, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, tamsu, šalta, liko nepaneigti.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo išduodamos higienos priemonės – skuduras grindims plauti, indų ploviklis, šiukšlių maišai, taip pat neišduodamas patalynės komplektas. Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN-AK yra valomos vadovaujantis Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 (toliau – ir Aprašas), pagal kurio nuostatas gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (Aprašo 4 p.). Pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji (Aprašo 6 p.). Valdybų Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems (Aprašo 9 p.). Pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus atvejo, kuomet jam nebuvo išduotas ar išduotas netinkamos kokybės valymo inventorius bei medžiagos, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad Aprašo 9 punkto reikalavimai nebūtų vykdomi, kad pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo valymo inventoriumi bei medžiagomis būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Taigi, teismo nuomone, nebuvo pagrindo tikėti deklaratyviais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais abstraktaus pobūdžio argumentais, siejamais su netinkamu pareiškėjo aprūpinimu valymo priemonėmis ir inventoriumi.

10. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad nėra suteikiamas patalynės komplektas, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 642 dienas) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo, drėgmės ir netinkamos temperatūros, todėl konstatuota, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

11. Byloje nebuvo duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, todėl spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

12. Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (teko 2,1 kv. m), nustatyti pažeidimai truko ilgai (642 dienas). Byloje nepaneigti ir kiti higieninių ir buitinių sąlygų pažeidimai, tačiau kartu pažymėtina, jog pareiškėjas skunde juos išdėstė abstrakčiai, nenurodydamas konkrečių jų pasireiškimo atvejų subjektinių teisių pažeidimo požiūriu. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 200 Eur.

III. 13. Pareiškėjas M. B. (M. B.) apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti jam 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 79–80).

14. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pateikta informacija apie atitinkamas vietas būriuose neatitinka tikrovės. Pažymi, jog Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4058-505/2015 nustatė, jog 5 būryje 3 brigadoje buvo 28 vietos, kas sudaro 2,4 kv. m vienam asmeniui, o 15 būryje 6 brigadoje buvo 16 vietų, kas sudaro 2,1 kv. m vienam asmeniui. Tik nuo 2016 m. atsakovo pateikta informacija yra aktuali. Teigia, jog niekada nebuvo 16 būryje 6 brigadoje, kaip įrodymą turi direktoriaus pasirašytą dokumentą, kuris įrodo, jog šiuo periodu jis buvo kitame būryje. Be to, teismas išnagrinėjo bylą be jo dalyvavimo, nors jis nebuvo atsisakęs dalyvauti teisme.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83–86).

16. Atsakovas nurodo, kad, atsižvelgiant į jo pateiktus dokumentus, manytina, jog minimali tenkančio vienam kalinamajam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjo informacija neparemta jokiais įrodymais. Nesutinka, jog 642 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Vien mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju akcentuota, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 99–102). Atsakovas iš esmės nurodo tokius pat argumentus, kaip ir savo apeliaciniame skunde.

18. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. B. iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo ir atsakovo keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio ir pagal teisės aktus priklausančio gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį 2016 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 64). Be to, jau po teismo šaukimo įteikimo pateiktame 2016 m. lapkričio 14 d. rašytiniame pranešime (b. l. 61) pareiškėjas valios dėl etapavimo ar dalyvavimo konferenciniu būdu (naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas) nenurodė.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu, nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama Taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma, iš viso 642 paras, taip pat atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl gyvenamųjų patalpų drėgmės, šalčio, tamsos, dėl to priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo atitinkamą laikotarpį (nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, b. l. 14–20, taip pat Pravieniškių PN-AK pažymą apie miegamųjų patalpų plotus 2-ame sektoriuje ir pažymą dėl nuteistojo M. B., b. l. 22–24), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatyto laikotarpio, kuomet buvo pažeista jo teisė į gyvenamojo ploto normą, neginčija, tik nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4058-505/2015 nustatė, jog 5 būryje 3 brigadoje buvo 28 vietos, kas sudaro 2,4 kv. m vienam asmeniui, o 15 būryje 6 brigadoje buvo 16 vietų, kas sudaro 2,1 kv. m vienam asmeniui. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų duomenų negalima nustatyti, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta 5 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 15 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje ir kiek asmenų jose buvo laikoma kartu su pareiškėju jo bausmės atlikimo metu, dėl to šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtoje patalpoje laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą. Taigi atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu buvo konstatuoti. Pareiškėjas nurodo, jog niekada nebuvo 16 būryje 6 brigadoje, tačiau savo apeliaciniame skunde nurodomo įrodymo nepateikė, be to, gyvenamojo ploto normos pažeidimo 16 būryje 6 brigadoje pirmosios instancijos teismas nenustatė, o pareiškėjas nedetalizavo, kokiu aspektu ginčija šią aplinkybę, dėl to šie argumentai vertintini kaip neturintys įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

25. Atsižvelgus į ta, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

26. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui daugiau nei pusantrų metų teko mažiau ploto nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti 2,1 kv. m ar 2,4 kv. m ploto. Nesutiktina su atsakovo argumentais, jog netinkamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas sąlyginai trumpą laikotarpį. Sanitarinis mazgas bendrabučio tipo miegamosiose patalpose neįrengtas. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13). Nors nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų, tačiau įvertinusi anksčiau aptartas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

28. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Be to, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjo argumentai, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, tamsu, šalta, atsakovo liko nepaneigti. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis yra per mažas, dėl to teisėjų kolegija padidina pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 5 000 Eur ir vertina, jog ši suma yra adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

30. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistinas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. B. (M. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė