abeb5d1b-23ce-4e01-9bc4-23a938d22919 · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-10-343/2015(Proceso Nr. 2-05-3-02630-2012-6)Procesinio sprendimo kategorijos: 113.6.2.4; 121.21. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. rugpjūčio 19 d.Kaunas              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir RÅ«tos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-651-199/2013 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litaksa“ dėl žalos atlyginimo priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litaksa“ prieÅ¡ieÅ¡kinį bei patikslintÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo sutarties iÅ¡ dalies pripažinimo negaliojančia, n u s t a t ė:I.

Ginčo esmė IeÅ¡kovė ieÅ¡kinyje prašė priteisti iÅ¡ atsakovės 21 599,63 Lt žalos atlyginimÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas (t. 1, b. l. 3-5). Nurodė, kad 2010 03 22 tarp Å¡alių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7558596, kuria buvo apdrausta atsakovės automobilio „RENAULT (duomenys neskelbtini)19“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė.

Pagal draudimo sutarties 1.6 punktÄ Å¡alys susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, kaip tai numatyta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDÄ®) 6 str. 4 d. 2010 m. balandžio 19d. Vokietijoje eismo įvykio metu atsakovės darbuotojui, nesuvaldžius apdrausto automobilio RENAULT, buvo apgadinti federalinis greitkelis (važiuojamoji dalis, aptvarai ir pan.). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio RENAULT vairuotojas - atsakovės darbuotojas.

IeÅ¡kovė dėl minėto eismo įvykio iÅ¡mokėjo 43 199,26 Lt (12 511,37 EUR) žalos atlyginimÄ . IeÅ¡kovė reiÅ¡kia ieÅ¡kinį remdamasi TPVCAPDÄ® 22 straipsnio 2 dalimi, kuri numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas bei 2004 m. birželio 23 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių“, kurių 62.2 punktas numato, jog draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iki 50 procentų iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

IeÅ¡kovė su prieÅ¡ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodė, kad draudimo sutarties 1.6 punktas neriboja įprastinės draudimo sutarties galiojimo teritorijos, nes prieÅ¡ingu atveju ieÅ¡kovė nukentėjusiajam asmeniui nebÅ«tų iÅ¡mokėjusi draudimo iÅ¡mokos. Atsakovė prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį ir ieÅ¡kinį atmesti, prieÅ¡ieÅ¡kinyje ir patikslintame prieÅ¡ieÅ¡kinyje (t. 1, b. l. 116-118, 164-166) prašė draudimo sutarties AYAS Nr. 017558596 1.6 punktÄ pripažinti negaliojančiu, prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms TPVCAD įstatymo 6 straipsnio 6 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Nurodė, kad pagal minėtas TPVCAD įstatymo nuostatas žalioji kortelė galioja Europos SÄ jungos valstybėse narėse ir Å veicarijos Konfederacijoje ir suteikia kiekvienoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje tokiÄ draudimo apsaugÄ , kokios reikalauja tos Europos SÄ jungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojantys teisės aktai, todėl ieÅ¡kovė draudimo sutarties 1.6 punktu neteisėtai apribojo draudimo sutarties galiojimo teritorijÄ .

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (t. 1, b. l. 174-182) ieÅ¡kinį patenkino, prieÅ¡ieÅ¡kinį ir patikslintÄ prieÅ¡ieÅ¡kinį ir atsakovo praÅ¡ymÄ dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, atmetė, priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovei 21 599,63 Lt žalos atlyginimÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2012 m. kovo 1 d. iki visiÅ¡ko sprendimo įvykdymo, 648 Lt žyminį mokestį, 545,71 Lt už vertimo paslaugas, 3 000,80 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti, valstybei 39,43 Lt iÅ¡laidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, apmokėti.Teismas nurodė, kad teisė reikÅ¡ti ieÅ¡kinį regreso tvarka ieÅ¡kovei atsirado nuo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo momento 2011 m. rugsėjo 16 d., o ne nuo 2011 m. balandžio 25 d., kai ji sužinojo apie savo pažeistas teises, todėl, pareikÅ¡dama ieÅ¡kinį 2012 m. vasario 29 d., ieÅ¡kovė nepraleido vienerių metų sutrumpinto ieÅ¡kinio senaties termino.

Teismo nuomone, atsakovė, prieÅ¡ iÅ¡vykstant apdraustai transporto priemonei į VokietijÄ , nepraneÅ¡dama ieÅ¡kovei apie sutarties sÄ lygų keitimÄ pažeidė draudimo sutarties 1.6 punktÄ , todėl ieÅ¡kovė, remdamasi TPVCAD įstatymo 22 straipsnio 2 dalies ir 2004 m. birželio 23 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių“ 62.2 punkto pagrindu įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iÅ¡ atsakovės iki 50 procentų iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, todėl ieÅ¡kovės reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės 21 599,63 Lt žalos atlyginimÄ teismas laikė pagrįstu.

Teismas prieÅ¡ieÅ¡kinio ir patikslinto prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus pripažino nepagrįstais ir neįrodytais. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė, sumokėjusi draudimo iÅ¡mokÄ dėl padarytos atsakovės žalos Vokietijoje, tokiu bÅ«du suteikė draudimo apsaugÄ už Lietuvos Respublikos ribų, todėl TPVCAD įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 6 dalies bei 10 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas laikė, kad draudimo sutarties 1.6 punktas minėtų TPVCAD įstatymo nuostatų taip pat nepažeidė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, kurioje iÅ¡nagrinėjus atsakovės kasacinį skundÄ , paduotÄ civilinėje byloje Nr. 2-1147-429/2012, konstatuota, kad Å¡alių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga ir neriboja įprastinės draudimo sutarties galiojimo teritorijos bei neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos, todėl neprieÅ¡tarauja imperatyviems TPVCAD įstatymo reikalavimams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniame skunde (t.2, b. l. 10-13) atsakovė praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, prašė sustabdyti bylos nagrinėjimÄ iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų Nr. 3-7-2/2013 ir 3K-3-587/2013 iÅ¡nagrinėjimo.

Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:1. IeÅ¡kovė du kartus tuo pačiu pagrindu pateikė tai pačiai atsakovei du ieÅ¡kinius, remdamasis tais pačiais raÅ¡ytiniais įrodymais, o teismas antrÄ kartÄ priėmė tÄ patį ieÅ¡kinį ir dar kartÄ jį tenkino;

2. Teismas nepagrįstai netaikė ieÅ¡kinio senaties. Senaties termino pradžia laikytina 2010 m. balandžio 25 d., kada ieÅ¡kovei pateiktas praneÅ¡imas apie draudiminį įvykį. Kitoks senaties termino skaičiavimas bÅ«tų ydingas. Pagal TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus, padarius žalÄ , atsakingo asmens pareiga grÄ Å¾inti draudikui sumokėtas iÅ¡mokas kyla iÅ¡ delikto, o Å¡io straipsnio 2 dalyje – iÅ¡ sutartinių santykių. Pripažinus, kad Å¡ioje byloje ieÅ¡kovės reikalavimas atsirado iÅ¡ draudimo sutartinių santykių pažeidimo, o ieÅ¡kinio senaties pradžia laikant draudimo atlyginimo momentÄ , darytina iÅ¡vada, kad teismas taikė iÅ¡ sutartinių santykių kylantiems reikalavimams deliktinės atsakomybės ieÅ¡kinio senaties pradžios nustatymÄ .

Taikant TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl draudimo sutarties pareigų netinkamo įvykdymo, ieÅ¡kinio senatis pradedama skaičiuoti nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tada, kai atsakovė pažeidė sutarties sÄ lygas, todėl ieÅ¡kovės teisės galėjo bÅ«ti pažeistos tuomet, kai ji sužinojo, kad draudiminis įvykis įvyko už Lietuvos Respublikos ribų;3. Atsakovė, sudariusi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal ES direktyvas, perkeltas į nacionalinę teisę, įgijo draudimo apsaugÄ visoje ES erdvėje, o Å¡alių sudarytos draudimo sutarties sÄ lygos, suteikiančios draudikui teisę reikalauti papildomos įmokos už transporto priemonės naudojimÄ kitose ES Å¡alyse, prieÅ¡tarauja imperatyvioms TPVCAPD įstatymo nuostatoms;3.

Nagrinėjamoje byloje atsakovei kilo ES direktyvų (72/166/EEB, 90/232/EEB ir 2005/14/EEB), reikÅ¡mingų sprendžiant klausimÄ dėl draudimo teisės reikalauti iÅ¡ draudėjo sumokėti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo iÅ¡mokų aiÅ¡kinimo klausimų. ES direktyvose nurodyta, kad draudimo apsauga įgyjama visoje ES teritorijoje vienkartinės draudimo įmokos pagrindu. Jei vienkartinės draudimo įmokos nuostata yra imperatyvi ir Å¡ios įmokos pagrindu įgyjama draudimo apsaugos apimtimi tiek teritorijos (visoje ES erdvėje), tiek laiko (visÄ sutarties galiojimo terminÄ ) atžvilgiu, todėl ar nagrinėjamos bylos Å¡alių susitarimas dėl draudimo įmokos diferencijavimo priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė - ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje, - ir draudiko teisė reikalauti papildomos įmokos už draudimo apsaugÄ transporto priemonės naudojimo kitose ES valstybėse narėse atveju bei taikant atsakomybę draudėjui už sutarties pažeidimÄ , nepažeidžia vienkartinės draudimo įmokos nuostatos;4.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdė civilinių bylų Nr. 3K-7-2/2013 ir Nr. 3K-3-587/2013, kuriose yra pareikÅ¡ti analogiÅ¡ki ieÅ¡kiniai Å¡iai bylai, nagrinėjimÄ iki Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo. NeiÅ¡nagrinėjus nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, nėra galimybės iÅ¡nagrinėti Å¡ios apeliacijos.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovės atstovas advokatas R. B. prašė apeliacinį skundÄ ir praÅ¡ymÄ dėl bylos sustabdymo atmesti, priteisti iÅ¡ atsakovės 532,40 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepime nurodė tokius argumentus:1. Atsakovės argumentai dėl tapataus ieÅ¡kinio nepagrįsti. Pagal tÄ patį draudimo įvykį ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo dvi draudimo iÅ¡mokas. Å iuo atveju kreipiamasi į teismÄ dėl antrosios draudimo iÅ¡mokos priteisimo regreso tvarka;2. IeÅ¡kovė reikalavimo teisę į atsakovę įgijo nuo žalos atlyginimo iÅ¡mokėjimo, todėl ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido. Tokios nuostatos laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis c.b.

Nr. 3K-3-499/2012);3. Byloje pagal pirmÄ jį ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atsakovei dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo regreso tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje (c. b. Nr. 3K-3-162/2013) nurodė, kad Å¡alių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punkte iÅ¡dėstytos sÄ lygos neprieÅ¡tarauja imperatyviesiems TPVCAPDÄ® ir kitų teisės aktų reikalavimams;4. Draudimo sutarties sÄ lyga, numatanti, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje nevaržo laisvo asmenų judėjimo Europos SÄ jungos teritorijoje;5.

KlausimÄ dėl bylos sustabdymo atsakovė kėlė civilinėje byloje pagal pirmÄ jį ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį, tačiau atsakovės praÅ¡ymas kasacinio teismo buvo atmestas, nurodant, kad byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje. Draudimo iÅ¡moka už apgadintÄ turtÄ buvo iÅ¡mokėta, todėl Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. TPVCAPDÄ® taikymas Å¡ioje byloje atitinka ES teisės reglamentavimÄ . Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančiÄ ESTT praktikÄ ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iÅ¡keltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Bylos sustabdymas užvilkintų bylos nagrinėjimÄ , pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimÄ nėra ir ginčas turi bÅ«ti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-162/2013). Be to, apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-587/2013 nėra prieinama vieÅ¡ai, o civilinė byla Nr. 3K-7-2/2013 nebuvo stabdoma ir minėtos bylos aplinkybės skiriasi nuo Å¡ios bylos. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str.). Å ioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Byloje kilo ginčas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir praÅ¡yti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, norint vykti į kitÄ valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d.

Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo bÅ«ti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų, o taip pat byloje yra kilęs ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygų, už kurių pažeidimÄ ieÅ¡kovė praÅ¡o taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, teisėtumo. Sprendžiant dėl draudiko teisės reikalauti iÅ¡ draudėjo sumokėti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo iÅ¡mokų kyla ES direktyvų aiÅ¡kinimo klausimų (Å¡iai bylai ypač aktualios Direktyva 72/166/EEB, Direktyva 90/232/EEB ir Direktyva 2005/14/EEB).

Be to, byloje kilo ginčas dėl ieÅ¡kinio senaties termino.Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Å i sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigÄ apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti jÄ sudaryti, nes Å¡i sutartis yra vieÅ¡oji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). JÄ sudarant turi bÅ«ti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiÅ«ros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sÄ lygomis (TPVCAPDÄ® 6 straipsnio 1 dalis).

Å alys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDÄ® ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sÄ lygų, kurios neprieÅ¡tarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo 22 d.

Å¡alys sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr.017558596 dėl atsakovei priklausančio krovininių automobilio „Renault Premium 410.19“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties 1.6 punkte nustatyta, kad tais atvejais, jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai praneÅ¡ti draudikui, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos iÅ¡mokėtos iÅ¡mokos; pagal to paties punkto nuostatas vienas iÅ¡ draudimo rizikos padidėjimo atvejų – transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų.

Atsakovė Å¡ios draudimo sutartyje nustatytos pareigos nevykdė. Taip pat byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė, vykdydama įsipareigojimus pagal Å¡alių sudarytÄ draudimo sutartį, po Vokietijoje 2010 04 19 įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininku buvo pripažintas atsakovės darbuotojas, vairavęs ginčo sutartimi apdraustÄ civilinę atsakomybę, iÅ¡mokėjo 43 199,26 Lt (12 511,37 Eur) draudimo iÅ¡mokÄ . IeÅ¡kovė nurodo, jog atsakovei nurodžius, kad transporto priemonė bus naudojama už Lietuvos respublikos ribų, draudimo iÅ¡moka bÅ«tų ne 604 Lt, bet 1 500 Lt.

Tai patvirtina pažyma (t.1, b.l. 154).Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimÄ draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo praneÅ¡ti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė:

Å¡alys susitarė, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos teritorijoje, o jos iÅ¡vykimÄ Ä¯ kitas ES Å¡alis apibrėžė kaip rizikÄ didinantį veiksnį.Nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieÅ¡kovė iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ dėl eismo įvykio Vokietijoje, patvirtina, jog Å¡alių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugÄ ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų Å¡iuo atveju buvo įgyvendintas.

IeÅ¡kovė taikė draudimo apsaugÄ per eismo įvykį ir iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ , o iÅ¡ atsakovės reikalauja grÄ Å¾inti dalį draudimo iÅ¡mokos remdamasi aplinkybe, kad atsakovė nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieÅ¡kovę apie draudimo rizikos padidėjimÄ â€“ transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos ribų. Pažymėtina, jog pagal teismų praktikÄ Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties yra taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams.

Å iomis nuostatomis reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iÅ¡ principo prisiimtų rizikÄ nukentėjusiems asmenims iÅ¡mokėti iÅ¡mokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios SÄ jungos valstybės narės teritorijoje Å¡i transporto priemonė naudojama ir kur Å¡is įvykis įvyko.          Tiek Direktyva, tiek TPVCAPDÄ® suteikia draudimo apsaugÄ nukentėjusiems asmenims visose Europos SÄ jungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei bÅ«nant kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sÄ lygų.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vienos tokių sÄ lygų – konkrečiai ar TPVCAPD sutarties Å¡alys savo susitarimu gali susiaurinti draudėjui (apdraustajam) teikiamÄ draudimo apsaugÄ teritorijos atžvilgiu, jei toks susitarimas neriboja trečiųjų nukentėjusių asmenų teisių.Teisėjų kolegijos vertinimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo sutarties Å¡alių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos ribų rizikÄ didinančia aplinkybe, apie kuriÄ reikia papildomai praneÅ¡ti, reikÅ¡tų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vienÄ draudimo įmokÄ , mokamÄ už draudimo apsaugÄ tuo atveju, jeigu transporto priemonė bÅ«tų naudojama Lietuvos respublikos teritorijoje, ir papildomÄ draudimo įmokÄ tuo atveju, jeigu transporto priemonė bÅ«tų naudojama už Lietuvos Respublikos ribų.

Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDÄ® įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugÄ , t. y. apsaugÄ , galiojančiÄ be iÅ¡lygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos SÄ jungos teisinį reguliavimÄ , darytina iÅ¡vada, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sÄ lyga, daranti draudiko įsipareigojimÄ prisiimti rizikÄ priklausomÄ nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieÅ¡tarauja imperatyviajai TPVCAPDÄ® 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė.

ES teisė įpareigoja draudikÄ suteikti draudimo apsaugÄ be iÅ¡lygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieÅ¡tarauja draudimo apsaugos visoje Europos SÄ jungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytÄ , sprendžia, kad prieÅ¡ieÅ¡kinys, kuriame praÅ¡oma pripažinti negaliojančiu draudimo sutarties 1.6 p., kuriame bÅ«tent ir susitarta dėl transporto priemonės naudojimo tik Lietuvoje, tenkinamas:

Å¡is punktas pripažįstamas niekiniu. Todėl naikinama sprendimo dalis, kuria atmestas prieÅ¡ieÅ¡kinys.Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos ribų vertina kaip draudimo rizikos padidėjimÄ , o draudėjui apie tai nepraneÅ¡us, tokius jo veiksmus vertina kaip Å¡alių sudarytos sutarties pažeidimÄ ir reikalauja grÄ Å¾inti dalį sumokėtų draudimo iÅ¡mokų. Kasacinio teismo ne kartÄ nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), jÄ sudarydamos Å¡alys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ trečiajam nukentėjusiam asmeniui.

Pagal draudimo sutartį draudikas perima iÅ¡ draudėjo nuostolių atsiradimo rizikÄ ; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos Å¡alių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, sutartis; dėl to draudimo sutarties Å¡alys privalo bÅ«ti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visÄ informacijÄ , kuri gali bÅ«ti reikÅ¡minga Å¡iai sutarčiai sudaryti bei jos sÄ lygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v.

UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę Å¡ios sutarties Å¡alių pareigÄ bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iÅ¡ bendrųjų prievolių vykdymo principų – Å¡alių bendradarbiavimo – ypatingÄ svarbÄ draudimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Detonas“ v.

UAB „Balti technika“, bylos Nr. 3K-3-16/2011 ir kt.). Å is Å¡alių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastÄ , o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimÄ . Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo rizikÄ . Nustatydamas draudimo rizikÄ , draudikas vertina draudėjo pateiktÄ informacijÄ , nes faktai, kuriais remiantis gali bÅ«ti nustatyta draudimo rizika, paprastai bÅ«na žinomi tik draudėjui.

CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visÄ Å¾inomÄ informacijÄ apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir Å¡io įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi bÅ«ti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima rizikÄ manydamas, kad Å¡is nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir Å¡io įvykio galimų nuostolių dydžiui reikÅ¡mingų aplinkybių.

Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sÄ lygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį.Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmokÄ pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDÄ®, t. y. įvertinęs visÄ prisiimamos rizikos apimtį. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė (draudikas), kaip savo srities profesionalas, turintis patirties sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, žinodama, kad atsakovė (draudėjas) užsiima krovinių vežimu motorinėmis transporto priemonėmis, turėjo pagrindo numatyti, kad transporto priemonė bus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, todėl, spręsdama dėl draudimo įmokos dydžio, galėjo atsakovės vykdomos veiklos pobÅ«džiu pasidomėti papildomai.

Be to, turint omenyje tai, kad TPVCAPDÄ® nustatyta draudimo apsauga privalo bÅ«ti suteikiama visoje ES teritorijoje, už įprastinę draudimo sutartimi teikiamÄ draudimo apsaugÄ mokama draudimo įmoka visais atvejais turi bÅ«ti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.IeÅ¡kovė savo reikalavimÄ grindžia Å¡alių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kuriÄ tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iÅ¡mokėtÄ sumÄ ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grÄ Å¾inti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimÄ , priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytÄ Å½alos nustatymo ir iÅ¡mokų mokėjimo tvarkÄ .

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grÄ Å¾intų iki 50 proc. iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.Lietuvos Aukščiausias teismas, aiÅ¡kindamas nurodytų teisės normų taikymÄ , 2015 m. birželio 4 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334/2015, nurodė, jog papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Å¡iuo iÅ¡aiÅ¡kinimu, daro iÅ¡vadÄ , jog draudiko neinformavimas apie transporto priemonės naudojimÄ už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali bÅ«ti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grÄ Å¾inti dalį sumokėtos draudimo iÅ¡mokos laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CPK 330 straipsnis), sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas dalyje dėl ieÅ¡kinio tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieÅ¡kinio reikalavimÄ atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieÅ¡kinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje netenka teisinės reikÅ¡mės, todėl dėl jo nepasisako.Dėl žyminio mokesčio.Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundÄ ir nauju sprendimu ieÅ¡kinį atmetus visiÅ¡kai, o prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkinus, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovei priteistinas jos patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų atlyginimas (CPK 88 straipsnis); ieÅ¡kovei jos patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos.

Atsakovė už teisinę pagalbÄ suraÅ¡ant atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, konsultacijas, suraÅ¡ant prieÅ¡ieÅ¡kinį, dalyvavimÄ pirmosios instancijos teisme praÅ¡o priteisti 1500 Lt (434,40 Eur); apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo suraÅ¡ymÄ atsakovė turėjo 2 200 Lt (637,20 Eur) bylinėjimosi iÅ¡laidų (t.1, b.l. 109, 163, t.2, b.l. 16), taigi iÅ¡ viso 3 700 Lt (1 071,60 Eur). Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovui pagal pavedimÄ atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „D.

G. ir partnerių juridinė kontora“, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimÄ . Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sÄ raÅ¡as asmenų, galinčių bÅ«ti atstovais pagal pavedimÄ , įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiÅ¡kia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytÄ sÄ raÅ¡Ä , negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.

T. v. VÅ¡Ä® Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015). Å iame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos Å¡aliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo iÅ¡laidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimÄ . CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas iÅ¡laidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie iÅ¡laidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Tai reiÅ¡kia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iÅ¡ kitos (pralaimėjusios) Å¡alies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimÄ iÅ¡laidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. VÅ¡Ä® Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015).

Nors cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl atstovavimo fiziniam asmeniui, o nagrinėjamoje byloje – dėl atstovavimo juridiniam asmeniui, tačiau teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodytu iÅ¡aiÅ¡kinimu, nes CPK įtvirtintas atstovavimo reglamentavimas Å¡iai bylai aktualiu aspektu yra analogiÅ¡kas. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimÄ asmeniui, negali bÅ«ti vertinamas ir kaip kitos bÅ«tinos ir pagrįstos bylinėjimosi iÅ¡laidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Atstovavimo iÅ¡laidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (iÅ¡laidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobÅ«džio iÅ¡laidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija nepriteisia atsakovei iÅ¡laidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbÄ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.Pateikdama apeliacinį skundÄ atsakovė sumokėjo 648 Lt (187,70 Eur) žyminį mokestį (t.2, b.l. 14).

Å ių iÅ¡laidų (187,70 Eur) atlyginimas jai priteistinas iÅ¡ ieÅ¡kovės. Be to, atsakovė, pateikdama prieÅ¡ieÅ¡kinį, sumokėjo 500 Lt (144,80Eur) žyminį mokestį (t.1, b.l. 119). Å ių iÅ¡laidų atlyginimas jai taip pat priteistinas iÅ¡ ieÅ¡kovės. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prieÅ¡ieÅ¡kinys buvo pateiktas iki teisminės praktikos, kad sutarties sÄ lyga dėl draudiminės apsaugos negaliojimo visoje Europos SÄ jungos teritorijoje yra niekinė, kad atsakovė apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimÄ visa apimtimi, bet žyminį mokestį sumokėjo tik ieÅ¡kinio dalyje, sprendžia, jog, teismui sutarties p.1.6 pripažinus niekiniu ir tai teismas bÅ«tų padaręs nepriklausomai nuo prieÅ¡ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo, žyminis mokestis Å¡ioje dalyje už apeliacinį skundÄ nepriteistinas.Taip pat iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 39,43 Lt (11,40 Eur) procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų, o apeliaciniame teisme tokių iÅ¡laidų buvo 1,20 Eur.

Å ių iÅ¡laidų (12,60 Eur) atlyginimas iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistinas valstybei. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a :           Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimÄ Â panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ .             IeÅ¡kovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieÅ¡kinį atmesti.           Atsakovės UAB „Litaksa“ prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkinti.

           Pripažinti niekiniu draudimo sutarties, sudarytos tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Litaksa“, AYAS Nr. 017558596 1.6 punktÄ .             Priteisti atsakovei UAB „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) iÅ¡ ieÅ¡kovės UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869), 332,50 (tris Å¡imtus trisdeÅ¡imt du eurus 50 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo.             Priteisti valstybei iÅ¡ ieÅ¡kovės UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869), 12,60 Eur (dvylika eurų 60 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimoSprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                         Algimantas Kukalis                                                                                                                                                                                                                    Virginija Lozoraitytė                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Rūta Palubinskaitė