2016-02-25 Nr. AB-4474-3-61-3-04732-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-182-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04732-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-75329 nusprendė negrąžinti BUAB „Jurega“ (toliau – ir pareiškėjas) mokesčio permokos – 3 474 Lt, nes nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Pareiškėjas BUAB „Jurega“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Ekvalda“, skunde teismui prašė panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 ir įpareigoti VMI grąžinti 3 474 Lt mokesčio permoką pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas (duomenys neklebtini) nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neklebtini) iškėlė bankroto bylą UAB „Jurega“. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokėtas sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Vadovaudamasis šia įstatymo nuostata, pareiškėjas VMI pateikė prašymą grąžinti 3 474 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permoką, tačiau prašymas buvo netenkintas, nurodant, kad nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Pažymėjo, kad buvęs BUAB „Jurega“ direktorius nevykdė jam įstatymu bei nutartimi nustatytų pareigų, t. y. neperdavė bankroto administratoriui nei įmonės turto, nei dokumentų, nesudarė balanso bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl bankroto administratorius neturi galimybės pateikti mokesčio administratoriui dokumentų, susijusių su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu. BUAB „Jurega“ mokesčio permoką reikalaujama grąžinti vadovaujantis VMI portale mokesčių administratoriaus apskaityta mokesčių permoka.

Mokesčių administratorius pagal savo turimus duomenis (deklaracijas ir kt.), yra apskaitęs mokesčių permoką, todėl, mokesčių mokėtojui pareikalavus, turi pareigą ją grąžinti. Atsakovas, norėdamas paneigti savo pareigą grąžinti 3 474 Lt mokesčių permoką, pirmiausia turėtų nuginčyti UAB „Jurega“ VMI portale esančius ir teisingais preziumuojamus duomenis. Negrąžindamas mokesčių permokos, atsakovas užkerta kelią tinkamai panaudoti permokėtas lėšas, kai VMI šių lėšų panaudoti negalės, nes VMI BUAB „Jurega“ bankroto byloje netgi nėra pareiškęs kreditorinio reikalavimo.

Grąžintina mokesčių permoka turi būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turtą, skirtą šios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Pažymėjo, kad atsakovui 2014 m. liepos 17 d. rašte nurodė, jog papildomų dokumentų pateikti nėra galimybės, nes buvęs bendrovės vadovas nėra jų perdavęs bankroto administratoriui, ir paprašė vadovautis VMI turimais dokumentais. Nepaisant to, atsakovas vis tiek atsisakė grąžinti permoką. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik bankroto administratoriui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsisakydamas grąžinti mokesčių permoką, neteisėtai disponuoja bankrutuojančios įmonės lėšomis ir nepagrįstai atsisako jas grąžinti.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 21 dalį, ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) patenka į mokestinių ginčų kategoriją. Pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį, mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Teisės normos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nustato, kad ginčas, kylantis dėl atsisakymo grąžinti mokesčio permoką ar dėl jos įskaitymo, yra traktuojamas kaip mokestinis ginčas, mokestinio ginčo nagrinėjimo privaloma ikiteismine tvarka yra aiškiai nustatyta MAĮ. Ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo negrąžinti mokesčio permokos (skirtumo) turėtų būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka Mokestinių ginčų komisijoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas byloje sprendė, ar pagrįstai VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-75329 nusprendė pareiškėjui negrąžinti 3 474 Lt mokesčio permokos pagal 2014 m. liepos 4 d. pateiktą prašymą.

Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 2 straipsnio 21 dalį, ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) patenka į mokestinių ginčų kategoriją. Pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį, mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Tai, jog centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas mokesčių mokėtojo pasirinkimu gali būti skundžiamas Mokestinių ginčų komisijai arba tiesiogiai teismui ne kartą pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-1058/2013 ir kt.).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad VMI atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais teigiama, jog pareiškėjo keliamas ginčas teisme negali būti nagrinėjamas, nes pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, yra grindžiami netinkamu teisės aiškinimu ir todėl teismas juos atmetė.

Teismas akcentavo, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas pažymėjo, kad VMI, nagrinėdama pareiškėjo, kuriam yra iškelta bankroto byla, prašymą grąžinti mokesčio permoką, veikia ne kaip pareiškėjo kreditorius jo bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais.

Vertindamas VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendime nurodytus šio sprendimo priėmimo teisinius pagrindus, teismas pripažino, kad sprendimo pagrindimas „mokesčių įstatymais“ yra abstraktus ir niekinis. Be to, MAĮ 87 straipsnis sudarytas iš 15 dalių, todėl, skundžiamame sprendime nepateikiant tikslios nuorodos į šio straipsnio dalis, toks teisinis pagrindimas nelaikytinas tiksliu bei išsamiu. Kita vertus, teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų ir pareiškėjo skunde teismui išdėstytos teisiškai argumentuotos pozicijos matyti, jog ginčo šalims visos sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės buvo žinomos, pareiškėjas turėjo galimybę suprasti, dėl ko buvo atmestas jo prašymas, todėl sprendė, kad aptarti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimo teisinio pagrindimo trūkumai bei netikslumai nelaikytini tokio pobūdžio, dėl kurių šis sprendimas turėtų būti naikinamas.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl teismas skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė.

Skundo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui 3 474 Lt mokesčio permoką, teismas atmetė, padaręs išvadą, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo.

Nurodęs, kad pareiškėjas, prieš teikdamas skundą teismui, žyminio mokesčio nesumokėjo, iš pareiškėjo valstybės naudai teismas priteisė 100 Lt žyminio mokesčio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 11 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-317/2010).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Remiasi iš esmės panašiomis aplinkybėmis kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų argumentų. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs VMI sprendimų trūkumų, turėjo juos pripažinti esminiais ir ginčijamą sprendimą panaikinti. Akcentuoja, kad ginčijamas VMI sprendimas buvo paskelbtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, jog VMI nelaikytina kreditoriumi pareiškėju iškeltoje bankroto byloje – pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teise, kreipėsi į mokesčių administratorių dėl permokos grąžinimo.

VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaujasi analogiškais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-75329, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. prašymo ir negrąžinti jam mokesčio permokos – 3 474 Lt. Šį sprendimą atsakovas grindė tuo, kad pareiškėjas nepateikė iš jo reikalautų dokumentų, kurie yra susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Mokesčių permokų grąžinimo klausimus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu.“ <...> „Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.“

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. pateikė atsakovui prašymą grąžinti mokesčio permoką – 3 474 Lt., susidariusią už 2012 m. gegužės - lapkričio mėnesių laikotarpį. Atsakovas 2014 m. liepos 17 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus bei nepateiktas už 2012-2013 m. mokesčių deklaracijas ir ataskaitas, nes UAB „Jurega“ jų šiais laikotarpiais nebuvo pateikęs. Kaip nurodo pareiškėjas, jis prašomų dokumentų nepateikė, nes šių dokumentų bankroto administratoriui neperdavė buvęs bendrovės vadovas, todėl jų neturi.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 25 d. yra įgijęs bankrutuojančios įmonės statusą bei nuo 2013 m. kovo 28 d. yra išregistruotas ir iš PVM mokėtojų registro.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 16 punktą (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija) įmonės administratorius „organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Tais atvejais, kai įmonė nėra pateikusi mokesčių deklaracijų ir kitų dokumentų, administratorius privalo suteikti galimybę atitinkamoms institucijoms atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti“.

Iš Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 16 punkte nustatyto reglamentavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos atitinkamos mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės bei pareigos. Mokesčių administratoriui suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, tačiau tik tais atvejais, kai prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai. O įmonės administratoriui nustatyta pareiga suteikti galimybę mokesčių administratoriui atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti.

Šis reglamentavimas, įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme lemia, kad pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką.

Minėta, kad UAB „Jurega“ nepateikė atitinkamų mokesčių deklaracijų bei ataskaitų už 2012 m. bei 2013 m. sausio – kovo mėnesių laikotarpį, t. y., už laikotarpį sekusį po to kai atsirado mokesčio permoka. Ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje nustatytą sąlygą, kai mokesčių administratoriui atsiranda sąlygos prašyti pateikti bei patikrinti papildomus dokumentus, susijusius su prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumu, nes nepateikus minėtų deklaracijų ir ataskaitų, nėra galimybės nustatyti ar per šį laikotarpį neatsirado pareiškėjo mokestinė nepriemoka, kuriai padengti turi būti įskaityta pareiškėjo turima mokesčio permoka (Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalis).

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus reikalavimas pareiškėjui pateikti papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pagrįstas bei teisėtas.

Tačiau, byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teigia, kad šios pareigos negali įvykdyti, nes UAB „Jurega“ jam nepardavė buhalterinės apskaitos dokumentų.

Įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjas šią aplinkybę taip pat turi įrodyti, t. y., pateikti atitinkamus įrodymus, kurie patvirtintų, kad jis dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, neturi objektyvios galimybės įvykdyti minėtos pareigos mokesčių administratoriui.

Tačiau, kaip matyti iš bylos, joje įrodymų šiuo klausimu nėra surinkta bei nepadarytos atitinkamos išvados, ar pareiškėjas turėjo galimybę įvykdyti minėtą pareigą, ar ne.

Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nustatymas yra susijęs su teisingo byloje sprendimo priėmimu. Nes nustačius, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti atsakovo prašomus dokumentus, tai tokia aplinkybė reikštų, jog jis jam tenkančios pareigos tinkamai neįvykdė, o tuo pačiu galimai neįrodė ir prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo. Kitu atveju nustatančius, kad pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsakovo prašomų dokumentų, tai tokia aplinkybė reikštų, jog pareiškėjas aptariamą pareigą įvykdė savo galimybių ribose, o prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumas turėtų būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o būtent tiesioginiais įrodymais (buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie yra išlikę pas šalis ir pan.) ir netiesioginiais įrodymais (visomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pvz., pas kitus ūkio subjektus, buvusius UAB „Jurega“ verslo partnerius, turimais buhalterinės apskaitos dokumentais; kreditorinių reikalavimų bankroto byloje pareiškimais ir pan.).

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir atitinkamų išvadų nepadarė, dėl ko galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas. Šiai klaidai ištaisyti teismo sprendimas yra naikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p. 142 str. 1 d.).

Kartu pažymėtina, kad kolegija sutinka su padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus bei kad nebuvo privaloma ikiteisminė mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) nuostatos numatė, kad „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.).

Iš šio teisės akto ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai.

Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai ir kt..

Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

Kaip minėta, byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, kurio 87 straipsnio 6 dalis suteikia mokesčių administratoriui teisę prašyti iš mokesčio mokėtojo pateikti papildomus dokumentus prašomai grąžinti mokesčio permokai pagrįsti, o jų nepateikus, t. y., nepagrindus mokesčio permokos, jos mokesčio mokėtojui negrąžinti.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jame yra nurodytas tiek teisinis (MAĮ 87 str.), tiek faktinis (prašomų pateikti dokumentų nepateikimas) pagrindai, kurie, byloje nagrinėjamu atveju, yra pakankami tokio pobūdžio sprendimui priimti.

Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami, nes tai neįtakojo pareiškėjo teisės žinoti kuo remiantis ir kokiu pagrindu jam buvo atsisakyta suteikti teisę į mokesčio permoką.

Kolegija nesutinka ir su atsakovo argumentais, pateiktais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad buvo pažeista privaloma ginčo ikiteismine tvarka nagrinėjimo tvarka.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145; 150 ir 154 straipsnių nuostatas, privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, ginčą nagrinėjant centrinio mokesčių administratoriaus institucijoje yra nustatyta tik tiems mokestiniams ginčams, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad tais atvejais, kai atitinkamus sprendimus mokesčių mokėjimo klausimais, priima centrinis mokesčių administratorius, nesant tuo klausimu prieš tai priimto vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, tai tokiu atveju centriniam mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė ikiteismine tvarka revizuoti savo paties sprendimo. Tokio pobūdžio sprendimą mokesčio mokėtojas gali pasirinktinai ginčyti ikiteismine tvarka mokestinių ginčų komisijai, arba tiesiogiai teismui, kas byloje nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė