A-858-1086-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1086/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02221-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 76. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atstovams advokatei Dovilei Greblikienei ir A. S.,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams V. A., M. U. ir E. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012 pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu (t. I, b. l. 3-17) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 (toliau – ir Protokolinis sprendimas) 1 punkto 3 dalį ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) 1.1 – 1.3 punktus; 2) įpareigoti Komisiją pašalinti pažeidimą, t. y. kompensuoti UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai išskaičiuotą permokos sumą, atimtą skaičiuojant elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainą; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo patirtas išlaidas, susijusias su skundo surašymu, padavimu, bylos nagrinėjimu ir atstovavimu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 3 d. sprendimu (t. II, b. l. 117-125) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 131-139) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 151-158) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu (t. III, b. l. 32-50) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 1 punkto 3 dalį ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ 1.1 – 1.3 punktus. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 1 punkto 3 dalies, taip pat 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ 1.1 – 1.3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Komisijos pareigos pašalinti pažeidimą, t. y. kompensuoti UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai išskaičiuotą permokos sumą, atimtą skaičiuojant elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainą. Kilusio ginčo esmė – korekcijos, kurią Komisija apskaičiavo ir įvertino nustatydama 2010 metų iš pareiškėjo superkamos elektros energijos kainą, skaičiavimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš esmės nekyla ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo.

Pabrėžė, jog bylos išsprendimui yra reikšmingos Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatos (toliau – ir Energetikos įstatymas). Šio įstatymo (bylai aktuali 2009 m. liepos 31 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 38 dalyje numatyta, kad viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – elektros energetikos įmonių teikiamos paslaugos, kurių sąrašą, teikėjus ir teikimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje, o 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija elektros energetikos sektoriuje nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą. 2009 m. lapkričio 24 d. Energetikos ministro įsakymo Nr. 1-214 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašo nustatymo“ 1.2 punkte kaip viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančios paslaugos nurodyta elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas. Pagal 2003 m. birželio 30 d. Ūkio ministro įsakymo Nr. 4-262 „Dėl Elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų tvarkos patvirtinimo“ 12 punktą aptariama elektros energija superkama Komisijos nustatytais tarifais. Šių tarifų apskaičiavimo tvarką bylai reikšmingu metu reglamentavo 2004 m. liepos 29 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-84 patvirtintos Elektros energijos supirkimo iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų reguliavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (bylai aktuali 2009 m. spalio 12 d. redakcija (patvirtinta Komisijos 2009 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. O3-156).

Nurodė, jog Taisyklių 3 punkte numatyta, kad Taisyklių tikslas – sukurti teisėtus ir sąžiningus principus termofikaciniu režimu kombinuoto elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo kainoms nustatyti, kai ši elektros energija superkama teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, o 4 punkte numatyta, kad elektros energijos teikiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas supirkimo kainos nustatymo principai atitinka šalies elektros energijos rinkos sąlygas. Elektros energijos gamintojų kainos iš esmės nėra reguliuojamos ir energijos gamintojai turi veikti elektros energijos rinkoje prisiimdami ekonominę riziką. Viešieji interesai elektros energijos gamybos sektoriuje, kai superkama dalis termofikaciniu režimu kombinuoto elektros ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pagamintos elektros energijos, padeda palaikyti esamų kombinuoto energijos gamybos ciklo įrenginių gyvybingumą, kol visiškai įsigalios Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) numatyti rinkos santykiai, taip pat skatina naujų, termofikacinių energiją generuojančių įrenginių atsiradimą, naudingai išnaudojant esamą termofikacijos potencialą Lietuvoje.

Įvertinusi Taisyklių turinį (be kita ko, 5-7 punktų nuostatas), teisėjų kolegija konstatavo, kad Komisija, įgyvendindama jai suteiktas galias nustatyti superkamos elektros energijos kainų skaičiavimo tvarką, priimdama Taisykles iš esmės pasirinko ne sąnaudų kontrole pagrįstą kainų nustatymo metodiką, o fiksuotos kainos skaičiavimu paremtą metodiką. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgęs į tai, kad, skirtingai nei kai kuriais kitais atvejais (pvz., žr. Elektros energetikos įstatymo 43 str. 1 d. 3 p.), Taisyklėse nustatytas kainų skaičiavimas grindžiamas ne atitinkamos įmonės, iš kurios superkama elektros energija, o alternatyvaus elektros gamintojo (t. y. AB Lietuvos elektrinė) veiklos rodikliais, kartu įvertinant tam tikrus papildomus ekonominius rodiklius (gamtinių dujų kainas, elektrinės, kuriai nustatoma kaina, elektros gamybos galios koeficientą). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui, skaičiuojant iš jo superkamos elektros energijos kainą 2009 metams, į nustatytą 2009 metų superkamos elektros energijos tarifą buvo įskaičiuota 32,74 mln. Lt kompensacija už 2008 metus. Atsakovas patvirtino, kad ši kompensacija, remiantis Taisyklių 7.4 punktu, buvo apskaičiuota įvertinus 2007 metais suprognozuotos ir 2008 metų laukiamos vidutinės dujų kainos skirtumą (2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos raštas Nr. R2-2277, t. III, b.l. 4-7).

Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta specialisto išvada (t. II, b.l. 90-101). Nors teismas sprendime nurodė, kad specialisto išvadoje yra nemažai prieštaravimų, sprendime nurodyti išvados teiginiai („Sąlyginai galima teigti, kad sąvokos pelnas ir nuostolis yra tapačios. Nuostolis yra neigiamas pelnas“; „Sąvokos pajamos ir pelnas (nuostolis) yra ne tapačios“; „sąvokos pajamos ir nuostolis yra ne tapačios sąvokos. Tai ne tapatūs rodikliai“) nėra prieštaringi, nes akivaizdu, jog pajamų ir pelno (nuostolio) sąvokos nėra tapačios, jos aiškiai atskleistos išvados 9 psl.). Nesant kitų specialisto išvados atmetimo pagrindų, teisėjų kolegijos vertinimu, ši specialisto išvada yra reikšminga vertinant atsakovo atlikto kainos korekcijos skaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo teigimu, apskaičiuodamas byloje vertinamą korekciją, jis vadovavosi Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antru sakiniu. Taisyklių 7.4 punkte šioje byloje ginčijamų teisės aktų priėmimo metu buvo nurodyta, kad „Komisija, nustatydama būsimų skaičiuojamųjų metų elektros energijos supirkimo kainą, įvertina prieš tai buvusių skaičiuojamųjų metų kuro kainos ir laukiamos tų metų vidutinės kuro kainos skirtumą su 5 procentų nuokrypiu, nustatydama kompensacijos arba permokos dydį. Nustatant Gamintojo kompensacijos arba permokos dydį, atsižvelgiama į superkamo elektros energijos kiekio pasikeitimą. Kompensacija arba permoka skaičiuojama pagal formulę:

,

kur: Kel i (t-1)f – perskaičiuota buvusių skaičiuojamųjų metų, kai prognozuota kuro kaina neatitinka laukiamos tų metų vidutinės kuro kainos, elektros energijos supirkimo iš gamintojo kaina su laukiama (faktine) kuro kaina [ct/kWh];

Kel i (t-1) – buvusių skaičiuojamųjų metų, kai prognozuota kuro kaina neatitinka laukiamos tų metų vidutinės kuro kainos, nustatyta elektros energijos supirkimo iš gamintojo kaina [ct/kWh];

Gi(t-1) – iš gamintojo nustatytas buvusiais skaičiuojamaisiais metais, kai prognozuota kuro kaina neatitinka laukiamos tų metų vidutinės kuro kainos, elektros energijos supirkimo kiekis [mln. kWh].

Prieš tai buvusių skaičiuojamųjų metų kuro kainos ir laukiamos tų metų vidutinės kuro kainos skirtumas neįvertinamas superkamos elektros energijos kainoje iš tų gamintojų, iš kurių elektros energija tais metais nebuvo superkama, ir gamintojams, nurodytiems 7.5 punkte. Prireikus įvertinamas metų, už kuriuos suteikta kompensacija, prognozuotų faktinių pajamų neatitikimas ataskaitiniams duomenims“. Todėl teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar atsakovas, skaičiuodamas korekcijos dydį, tinkamai aiškino ir taikė Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antro sakinio nuostatas.

Nurodė, kad iš šios nuostatos turinio matyti, kad joje expressis verbis kalbama apie tai, jog atsakovas turi teisę įvertinti metų, už kuriuos suteikta kompensacija (byloje aptariamu atveju, už 2008 metus), „prognozuotų faktinių pajamų“ „neatitikimą“ „ataskaitiniams duomenims“. Pažymėjo, kad iš minėtos nuostatos turinio matyti, kad joje kalbama apie tam tikrų duomenų (konkrečiai, prognozuotų faktinių pajamų) lyginimą („įvertinamas <...> neatitikimas“) su faktiniais (ataskaitiniais) duomenimis. Šiuo aspektu a priori pabrėžė, kad tarpusavyje gali būti lyginami tik pagal savo turinį (prasmę) palyginami dydžiai, nes savo turiniu (apimtimi) skirtingų dydžių lyginimas apskritai nėra prasmingas. Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos (t. I, b.l. 77, 83-84) matyti, kad skaičiuodamas korekcijos dydį atsakovas įvertino pareiškėjui už 2008 metus suteiktą 30,84 mln. Lt kompensaciją ir pareiškėjo 2008 metais patirtą faktinį nuostolį (pirmiau nurodytų pažymų 6 lentelė „Koreguota 2010 m. elektros energijos supirkimo kaina“).

Pažymėjo, kad byloje dėl minėtų finansinių dydžių (t. y. kompensacijos ir faktinio 2008 m. nuostolio) ginčo nėra. Vertindamas nurodytų dydžių lyginimą Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antro sakinio požiūriu visų pirma teismas pažymėjo, kad minėtose pažymose aptariamą 30,84 mln Lt kompensaciją atsakovas įvardijo ir „prognozuotomis faktinėmis pajamomis“, ir „planuotu 2008 m. nuostoliu“. Atsakovas 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R2-2277 (t. III, b.l. 4-7) patvirtino, kad aptariama 30,84 mln. Lt kompensacija iš esmės yra prognozuotos ir laukiamos 2008 metų dujų kainos skirtumas.

Turint galvoje tai, kad pareiškėjo perkamų dujų kaina yra superkamos elektros energijos kainos viena iš dedamųjų dalių, ši kompensacija negali būti traktuojama kaip pareiškėjo planuotas nuostolis, o laikytina pareiškėjo negautomis pajamomis (specialisto išvados 10 psl., t. II, b.l. 99). Kaip minėta, nurodyta kompensacija padengė prognozuotų ir laukiamų 2008 metų dujų kainų skirtumą, taigi ši suma nėra pareiškėjo veiklą nusakantis rodiklis, tuo tarpu pareiškėjo nuostolis (pelnas) yra jo faktinės veiklos rodiklis. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad „planuotas 2008 m. nuostolis“ reiškia Komisijos prognozuotą pareiškėjo 2008 m. nuostolį (pelną) arba kitaip skirtumą tarp planuotų ir faktinių pareiškėjo pajamų (veiklos rezultatų), kuris galėjo susidaryti dėl skirtumo tarp laukiamų ir faktinių 2008 m. kuro kainų bei skirtumo tarp kitų planuotų būtinųjų ir faktiškai patirtų apelianto sąnaudų“ (t.

II, b.l. 52-53), tokį teiginį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kad prognozuodamas ir skaičiuodamas 2008 metais superkamos elektros energijos kainą (ir kompensacijos dydį) jis prognozavo ir visas pareiškėjo sąnaudas ar pelną (nuostolį). Be to, teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Taisyklės tokio pareiškėjo būsimų visų sąnaudų ar pelno (nuostolio) prognozavimo ir jų įtraukimo į palyginimą nenumato. Kaip matyti iš Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antro sakinio turinio, jame expressis verbis kalbama būtent apie „prognozuotų faktinių pajamų“ neatitikimą ataskaitiniams duomenims, o ne pareiškėjo prognozuotų ir faktinių visų sąnaudų ar pelno (nuostolio) neatitikimus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktuose vartojami terminai (sąvokos) turi būti suvokiami ir aiškinami pagal jų įprastinę prasmę. Šiuo atveju akivaizdu, kad „pajamų“ ir „nuostolio“ („pelno“) sąvokos nėra tapačios ir palyginamos (žr. specialisto išvados 9 psl.: pajamos – įmonės gaunamos įplaukos; t. y. parduodamo produkto kiekio ir vidutinės kainos sandauga; nuostolis – skirtumas tarp įmonės uždirbtų pajamų ir joms uždirbti padarytų sąnaudų, jeigu tas skirtumas yra neigiamas).

Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pats pripažino, jog nustatytas 18,81 mln. Lt skirtumas atsirado būtent dėl to, kad Komisija neturėjo galimybių tiksliai suprognozuoti laukiamas kuro kainas bei apelianto patirtinas minimalias sąnaudas gaminant remtiną elektros energiją. Akivaizdu, kad dujų kaina yra tik viena iš sudedamųjų pareiškėjo patiriamų sąnaudų dalių, tuo tarpu atsakovas nepateikė įrodymų, kad skaičiuodamas 2008 metais superkamos elektros energijos kainas, jis būtų prognozavęs pareiškėjo visas būsimas sąnaudas ar pelną (nuostolį). Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad Komisija nepaaiškino, kokia tokio (prognozuotų faktinių pajamų ir faktinio įmonės nuostolio (pelno) palyginimo prasmė, ką toks palyginimas atskleidžia. Šiuo aspektu manytina, kad, jei Taisyklėse norima įtvirtinti nuostatą, jog skaičiuojant superkamos elektros energijos kainą (kompensaciją, korekciją) viena iš kainos dedamųjų yra atitinkamos įmonės faktiniai nuostoliai (pelnas), tokia nuostata expressis verbis ir turėtų būti įtvirtinta. Teismas atsakovo teiginį (t. II, b.l. 154), kad skaičiuodama korekciją Komisija atliko planuotų pajamų neatitikimo faktinėms pajamoms įvertinimą, atmetė kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, jog Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antrame sakinyje yra įtvirtintas pagrindas vertinti prognozuotų faktinių pajamų neatitikimą faktinėms gautoms pajamoms. Šiuo aspektu pažymėjo, kad byloje nekyla ginčo, specialisto išvada šią faktinę aplinkybę patvirtina (t. II, b.l. 101), kad prognozuotos ir faktinės pareiškėjo 2008 metų pajamos iš kvotinės elektros energijos buvo tokios pačios – t. y. 104 mln Lt. Taigi teismas darė išvadą, jog Taisyklių 7.2 punkto 2 dalies antrame sakinyje nurodyto neatitikimo, kaip korekcijos skaičiavimo pagrindo, byloje aptariamu atveju faktiškai nebuvo. Nurodė, kad iš atsakovo atsiliepime į skundą ir apeliacinį skundą pateiktų argumentų galima suvokti, jog Taisyklių 7.4 punkto 2 dalies antrame sakinyje vartojama sąvoka „ataskaitiniai duomenys“, atsižvelgiant į orientacijos į sąnaudas principą, taip pat tai, kad Taisykles priėmė atsakovas, taigi jis turi teisę autentiškai (oficialiai) aiškinti Taisyklių turinį ir teisės aktuose įtvirtintą plačią diskreciją reguliuoti elektros energijos sektorių, galėtų būti aiškinama kaip apimanti ir pareiškėjo nuostolius (pelną). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad teisės aktuose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos pagal jų įprastinę reikšmę, o tarpusavyje gali būti lyginami tik tarpusavyje palyginami dydžiai ir sutiko su specialisto išvadoje pateikta nuomone, kad sąvokos „pajamos“ ir „nuostolis“ („pelnas“) nėra tapačios ir tarpusavyje negali būti lyginamos.

Kiek tai susiję su orientacijos į sąnaudas principu ir iš jo kylančiu imperatyvu dengti tik minimalias būtinąsias sąnaudas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog sisteminis Taisyklių vertinimas rodo, kad bylai reikšmingu metu galiojusios Taisyklės neįtvirtino orientacijos į sąnaudas principo ir, kaip minėta, jose įtvirtintas tarifų skaičiavimas grindžiamas ne sąnaudų (kartu ir pelno) kontrole, o iš esmės fiksuotos kainos skaičiavimu. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad teisės aktuose įtvirtintas rėmimo tikslas – individualizuoti kainą ir padengti tik minimalias sąnaudas, nes toks aiškinimas paneigtų patį Taisyklėse pasirinktą fiksuotų kainų metodą. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo sąvoką „ataskaitiniai duomenys“ aiškinti kaip apimančią pareiškėjo nuostolį (pelną).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors atsakovui yra suteikta teisė priimti Taisykles, ši teisė savaime nereiškia, jog Komisija turi neribotą diskreciją aiškinti priimto norminio teisės akto nuostatas contra legem. Nėra abejonių, kad Komisija turi teisę nustatyti aptariamas Taisykles, tačiau šios Taisyklės įpareigoja ne tik ūkio subjektus, bet ir pačią Komisiją, kol tokios taisyklės galioja. Kitoks Komisijos galių apimties suvokimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės, teisinio tikrumo/saugumo ir teisėtų lūkesčių principais. Be to, toks Komisijos turimų galių suvokimas iš esmės paneigtų asmens teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą, nes bylą nagrinėjantis teismas taptų išimtinai susaistytas viešojo administravimo subjekto nuomone dėl to, koks yra atitinkamo teisės akto turinys. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje taikytinas bendrasis principas – viešojo administravimo subjektui leidžiama tai, kas konkrečiai įtvirtinta teisės aktuose. Kadangi Taisyklės eksplicitiškai nenumato, jog skaičiuojant kainos korekciją gali būti atsižvelgiama į atitinkamo laikotarpio faktinius įmonės nuostolius, taip pat aiškiai nurodo, būtent kokie duomenys turi būti vertinami, korekcijos skaičiavimas įvertinant faktinius įmonės nuostolius neturi teisinio pagrindo.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija darė išvadą, kad Komisija, dėl pareiškėjui 2008 metais suteiktos kompensacijos skaičiuodama korekciją, kurioje įvertino pareiškėjo 2008 metais patirtus faktinius nuostolius, pažeidė Taisyklių nuostatas, kadangi jose tokia Komisijos teisė nėra įtvirtinta. Atitinkamai, kadangi pareiškėjo ginčytų Komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 1 punkto 3 dalimi ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ 1.1 – 1.3 punktais patvirtinta pareiškėjo 2010 metais superkamos elektros energijos kaina buvo koreguota į tarifą įskaičiuojant aptariamą korekciją, nurodytų teisės aktų dalys naikintinos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde prašė įpareigoti Komisiją pašalinti pažeidimą, t. y. kompensuoti UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai išskaičiuotą permokos sumą, atimtą skaičiuojant elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainą, atsakovu šioje dalyje nurodė Komisiją. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo remiantis toks įpareigojimas galėtų ar turėtų būti nustatytas. Nėra ginčo dėl to, kad remtinas superkamos elektros energijos kiekis Komisijos nustatyta elektros energijos kaina iš pareiškėjo nėra superkamas Komisijai sumokant pinigus iš jai skirto biudžeto. Taigi šiuo atveju Komisija negali būti atsakovu ir būtent iš jos išieškoti nepagrįstai išskaičiuotą permoką ar įpareigoti ją kompensuoti aptariamą permokos sumą teisinio pagrindo nėra. Todėl teismas nurodė, jog ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Kita vertus teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia išvada neužkerta pareiškėjui kelio realizuoti savo teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą ir kreiptis į teismą siekiant išieškoti aptariamą permokos sumą (pvz., teisę reikalauti žalos atlyginimo) teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bylai reikšmingas materialinės teisės nuostatas ir netinkamai jas taikė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Todėl teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir priėmė naują sprendimą – panaikino Komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 1 punkto 3 dalį ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ 1.1 – 1.3 punktus, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

II. Atsakovas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija prašymu dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo išaiškinimo (t. III, b. l. 55-58) prašo išaiškinti teismo sprendimą ir nustatyti: 1) ar teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikinti Komisijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 03-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo” 1.1 – 1.3 punktai, įpareigoja Komisiją imtis aktyvių veiksmų, o jeigu taip, tai ar Komisija šiuo metu privalo perskaičiuoti nustatytą ir teismo panaikintą supirkimo kainą UAB „Vilniaus energija” 2010 metams, nors teismas neįpareigojo Komisijos iš naujo svarstyti klausimo dėl elektros energijos supirkimo kainos UAB „Vilniaus energija” 2010 metams; 2) atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos supirkimo kainų nustatymo procesas yra tęstinis ir teismo sprendimas daro įtaką ne vienerių metų elektros energijos kainų skaičiavimams, Komisija prašo išaiškinti, ar skaičiuodama UAB „Vilniaus energija” supirkimo kainas 2013 metams privalo įvertinti kainos korekciją, atliktą 2009 metais, bei kompensaciją, suteiktą 2008 metais.

Prašyme dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo išaiškinimo nurodoma, jog teismas panaikino Komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. 02-45 1 punkto 3 dalį ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 03-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo” 1.1 – 1.3 punktus, tačiau nenumatė, kokius veiksmus po teismo sprendimo Komisija turėtų atlikti. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendimu nenustatė Komisijai įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat nenumatė, kokiu būdu teismo sprendimas galėtų būti įvykdomas.

Komisija mano, jog nagrinėjamu atveju yra būtinas teismo sprendimo išaiškinimas, siekiant nustatyti, kokius veiksmus Komisija privalo atlikti, siekdama tinkamai realizuoti teismo sprendimą. Nurodo, jog Komisijos nutarimu nustatytos elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos (toliau – ir supirkimo kainos) tam tikriems metams galioja tik tais metais, kuriems jos yra nustatytos (t. y. kainos nustatomos metų pabaigoje ir taikomos kitais kalendoriniais metais), be to, kitais kalendoriniais metais skaičiuojant dar kitų metų supirkimo kainas yra vadovaujamasi (atsižvelgiama) buvusiųjų metų nustatytomis kainomis ir kitais įmonės rezultatais.

Komisija pabrėžia, jog, analizuojant teismo sprendimą, neaišku, ar Komisija šiuo metu privalo perskaičiuoti teismo panaikintu nutarimu nustatytą supirkimo kainą UAB „Vilniaus energija” 2010 metams. Jeigu Komisija neturėtų perskaičiuoti supirkimo kainos 2010 metams, susidarytų situacija, kad nuosekli ir tęstinė metai po metų kainų skaičiavimo grandinė būtų nutraukta ir trūktų istorinių duomenų, kuriuos bus būtina įvertinti 2012 metų rudenį, skaičiuojant supirkimo kainas 2013 metams. Komisija atkreipia teismo dėmesį, kad elektros energijos supirkimo kainų nustatymas yra tęstinis ir nuoseklus procesas.

Procesiniuose dokumentuose Komisija yra paaiškinusi kainų nustatymo mechanizmą, kaip nustatomos elektros energijos supirkimo kainos, t. y. kainos nustatomos vieneriems kalendoriniams metams, vadovaujantis Taisyklėmis. Minėtas dokumentas nustato, kad superkamos elektros energijos kainai gali būti pritaikytas korekcijos ar kompensacijos mechanizmas. Kompensacijos ar korekcijos dydis nustatomas pagal prieš tai ėjusių kalendorinių metų faktinius duomenis. Rinkoje susiklosčius tokiai situacijai, kai kuro (gamtinių dujų) kainos itin svyravo, Komisija 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 03-123 patvirtino naują Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymo metodiką.

Pagal šią metodiką vertinami tik praėję faktiniai metai, t. y. Komisija, nustatydama elektros energijos supirkimo kainas 2012 metams (2011 metų rudenį), dar kartą įvertino tik praėjusius faktinius 2010 metus. Pažymi, kad pagal minėtų teisės aktų nuostatas Komisija, nustatydama supirkimo kainas 2013 metams, vertins ir 2011 metams nustatytas supirkimo kainas, o nustatant supirkimo kainas 2014 metams, bus vertinamos 2012 metams nustatytos supirkimo kainos ir t. t. Be to, teismas bylos nagrinėjimo metu nurodė Komisijai pateikti dokumentus ir paaiškinimus, kaip buvo apskaičiuota 32,74 mln.

Lt. kompensacijos suma už 2008 metus, kuri vėliau buvo įtraukta skaičiuojant 2009 metų elektros energijos supirkimo kainą pareiškėjui.

Pabrėžia, jog apeliacinės instancijos teismas sprendime padarė Komisijai nesuprantamą išvadą, kad „Komisija, dėl pareiškėjui 2008 m. suteiktos kompensacijos skaičiuodama korekciją, kurioje įvertino pareiškėjo 2008 m. patirtus faktinius nuostolius, pažeidė Taisyklių nuostatas, kadangi jose, kaip minėta, tokia Komisijos teisė nėra įtvirtinta“. Todėl Komisijai nėra aišku, ar teismo sprendimą reikėtų suprasti taip, kad tiek 2008 metais pritaikyta 32,74 mln. Lt. kompensacija, tiek ir 2009 metais perskaičiuota korekcija yra nepagrįsta ir naikintini sprendimai.

Pažymi, jog, jeigu atsakovas laikytų, kad teismo sprendimu panaikinus Komisijos nutarimo 1.1 – 1.3 punktus, nustatytos elektros energijos supirkimo kainos yra panaikintos, mano, kad pareiškėjas 2010 metais neturėjo teisės gauti pajamų, kurios buvo nustatytos 2009 metais skaičiuojant elektros energijos supirkimo kainą. Tokiu atveju elektros energijos supirkimo kaina, kuri bus nustatoma 2013 metams arba ir tolesniems metams, turėtų būti mažinama visų UAB „Vilniaus energija” pajamų, gautų 2010 metais, suma. Atkreipia dėmesį, kad nustatant elektros energijos supirkimo kainas 2011 ir 2012 metams taip pat buvo vertinamos 2010 metams nustatytos supirkimo kainos. Mano, kad ir 2011, ir 2012 metais UAB „Vilniaus energija” gautos pajamos turėtų būti minusuojamos iš elektros energijos supirkimo kainos, kuri bus nustatyta 2013 metams. Pabrėžia, jog Komisijos kasmet rudenį vykdomas elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymas nėra savitikslis veiksmas. Toliau ši kainos dalis naudojama skaičiuojant bendrą visuomeninio tiekimo elektros energijos kainą, kuri susideda iš elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo kainų dedamųjų. Taigi neaišku, ar Komisija ne tik privalo perskaičiuoti nustatytą ir teismo panaikintą supirkimo kainą UAB „Vilniaus energija” 2010 metams, bet ir perskaičiuoti visuomeninę elektros energijos kainą visiems vartotojams. Jeigu bendra elektros energijos kaina privalo būti perskaičiuojama, tada visi vartotojai turėtų primokėti susidariusį skirtumą.

Atsakovas pabrėžia, jog administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Tuo tarpu administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisminės kontrolės ribas, pasisakė, kad teismas šiuo atveju tikrina ne tai, ar atsakovo išskirti <...> kriterijai yra ekonomiškai pagrįsti ir racionalūs, o tai, ar atsakovo surinktų ekonominių duomenų kiekybine ir kokybine prasme pakanka, kad jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovo išskirti ekonominiai kriterijai įvykdyti arba neįvykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006). Nurodo, jog Europos Sąjungos teismai (Europos Teisingumo Teismas ir Pirmosios Instancijos Teismas) yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija) įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai spręsdami bylas nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos, nepiktnaudžiavo valdžia, aiškiai neviršijo joms suteiktų galių. Pabrėžia, jog Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pažymi, jog teismo sprendimas turėtų būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad jis atitiktų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką t. y. kad Komisija gali nustatyti supirkimo kainos apskaičiavimo metodus.

Komisija nurodo, jog ji veikė vadovaudamasi įstatymais ir naudojosi diskrecijos teise spręsdama, kokie kriterijai privalo būti įvertinti nustatant elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainas. Komisijos nuomone, teismo sprendimas neturėtų būti aiškinamas kaip apribojantis Komisijos diskrecijos teisę, nes taip būtų pažeidžiami įstatymai bei nukrypstama nuo teismų praktikos. Teismas pabrėžė, kad „Komisija <...> iš esmės pasirinko ne sąnaudų kontrole pagrįstą kainų nustatymo metodiką, o fiksuotos kainos skaičiavimu paremtą metodiką“. Teigia, jog teismo sprendimo aiškinimas tokiu būdu, kad teismas gali nustatyti kainų nustatymo metodikos principus, ne tik pažeistų Komisijos diskrecijos teisę, bet ir leistų UAB „Vilniaus energija” nepagrįstai reikalauti visų sąnaudų kompensavimo, neprisiimant jokios komercinės rizikos.

..) lapų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ normos aiškinimo ir taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009; 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009 („Administracinė jurisprudencija“, 2009, Nr. 18, p. 315-318); 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-737/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateikto prašymo turinį ir teismo posėdyje išsakytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovas teismo sprendimo išaiškinimo poreikį iš esmės sieja ne su teismo sprendimo rezoliucinės ar motyvuojamosios dalių neaiškumu, o aplinkybėmis, susijusiomis su naujų atsakovo sprendimų, kurie nebuvo šios administracinės bylos dalykas, priėmimu nustatant elektros energijos supirkimo kainas, taip pat pateikia argumentus, kaip konkrečiai turėtų būti aiškinama teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, susijusi su teisės aktais atsakovui sutreiktos diskrecijos ribomis.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad priimto sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir nedviprasmiška – joje konkrečiai nurodyta, jog teismo sprendimu kaip neteisėti panaikinami Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. lapkričio 23 d. protokolinio sprendimo Nr. O2-45 1 punkto 3 dalis ir 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. O3-216 „Dėl elektros energijos, kurią būtina supirkti 2010 metais, tiekiant viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, kainų nustatymo“ 1.1 – 1.3 punktai. Konstatuotina, kad teismo sprendimo, kurį prašoma išaiškinti, rezoliucinėje dalyje nėra nustatyta atsakovui adresuotų įpareigojimų, kuriuos būtų galima traktuoti dviprasmiškai.

Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje taip pat suformuluotos aiškios ir nedviprasmiškos išvados: viena vertus nurodyta, kad „Komisija turi teisę nustatyti aptariamas Taisykles, tačiau šios Taisyklės įpareigoja ne tik ūkio subjektus, bet ir pačią Komisiją, kol tokios taisyklės galioja. Kitoks Komisijos galių apimties suvokimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės, teisinio tikrumo / saugumo ir teisėtų lūkesčių principais. Be to, toks Komisijos turimų galių suvokimas iš esmės paneigtų asmens teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą, nes bylą nagrinėjantis teismas taptų išimtinai susaistytas viešojo administravimo subjekto nuomone dėl to, koks yra atitinkamo teisės akto turinys“, taip pat sprendime konstatuota, kad „Komisija, dėl pareiškėjui 2008 m. suteiktos kompensacijos skaičiuodama korekciją, kurioje įvertino pareiškėjo 2008 m. patirtus faktinius nuostolius, pažeidė Taisyklių nuostatas, kadangi, kaip minėta, jose tokia Komisijos teisė nėra įtvirtinta“.

Kaip minėta pagal LVAT suformuotą praktiką teismo sprendimo išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Atsakovo prašyme pateikti argumentai apie tai, kad elektros energijos supirkimo kainų nustatymas yra tęstinis procesas, o nustatant vėlesnių nei nagrinėti šioje byloje metų elektros energijos supirkimo kainas būtina įvertinti ir ankstesnių metų kainas, iš esmės vertintinas kaip prašymas aiškinti tolesnę situaciją teismo sprendimo pasekmių atsiradimo aspektu. Atsakovas prašyme nurodo, jog jis 2011 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-123 patvirtino naują Elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, supirkimo kainos nustatymo metodiką. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovo nurodytas teisės aktas nebuvo aiškintas ir taikytas šioje byloje, taigi jo nuostatos negali būti proceso, kuriuo siekiama teismo sprendimo išaiškinimo, aiškinimo ar vertinimo objektas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien ta faktinė aplinkybė, jog atsakovo keliami klausimai gali būti sprendžiami įvairiais būdais, savaime nereiškia, kad priimtas teismo sprendimas nėra aiškus. Kaip prašyme dėl teismo sprendimo išaiškinimo nurodo pats atsakovas, jis turi plačią teisės aktais suteiktą diskreciją, taigi ši diskrecija apima ir teisę pasirinkti, kokia forma ar būdais spręsti atsakovo prašyme keliamus klausimus.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais dėl jam teisės aktais suteiktos diskrecijos apimties (ribų) teisėjų kolegija pažymi, kad jais atsakovas iš esmės siekia, jog tam tikru konkrečiu būdu būtų papildyti (išplėsti) teismo sprendime išdėstyti motyvai. Taigi minėtais argumentais atsakovas iš esmės siekia priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo, o tai daryti remiantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi pagrindo nėra.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių atsakovo prašymas išaiškinti teismo sprendimą netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo išaiškinimo administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012 netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė