2016-03-10 Nr. AB-5487-3-61-3-03807-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-474-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03807-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Z. (J. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Z. (J. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 133 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Be to, jis buvo kalinamas žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, dėl kurių pablogėjo pareiškėjo sveikatos būklė, o būtent dėl judėjimo trūkumo atsirado pakenkimų stubure, kurie sąlygojo sąnarių skausmus. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis ne tik sutriko pareiškėjo sveikata, bet jis patyrė psichologinį sukrėtimą, depresiją, dvasines kančias, atsirado nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pareiškėjo patirtą žalą pagal CK 6.271 straipsnį privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, be to, Lukiškių TI-K pareigūnai grasino, kad dar labiau pablogins jo kalinimo sąlygas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes skundą dėl, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų 2008 m. lapkričio 3 d.–2011 m. vasario 15 d. teismui padavė tik 2014 m. rugpjūčio 11 d. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti paduodamas nedelsiant, nes tuo metu asmuo labiausiai jaučia neigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatos būklei. Būdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamų kalinimo sąlygų į administraciją pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti nuteistieji ar suimtieji, t. y. Lukiškių TI-K tyčiniais veiksmais neblogino pareiškėjo kalinimo sąlygų. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir tai, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d., tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 11 d. Lukiškių TI-K prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, vertinti kritiškai. Konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas įkalinimo sąlygas pirmiausiai numato nacionaliniai teisės aktai, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) numato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir laisves, kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. EŽTT aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Spręsta, kad pareiškėjui nesusipažinus su išverstais EŽTT sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka. Argumentai apie Lukiškių TI-K pareigūnų grasinimus yra niekaip nepagrįsti, todėl atmesti. Įvertinęs tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas J. Z. (J. Z.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Konvencijos 3 straipsnyje nenumatytas joks terminas žmogaus teisių pažeidimams konstatuoti. Jo atžvilgiu padaryti pažeidimai (pažeminimas, dvasinės kančios ir t. t.) yra saugomi Konvencijos 3 straipsnio, kuriame nustatyta teisė yra absoliuti, o nacionalinės teisės normos negali prieštarauti Konvencijai. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (133 000 Lt) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis, buvo atmestas, kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo ir prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri turi ekonominį turinį, pareiškėjo argumentas, jog jo reikalavimui senaties termino apskritai nebuvo galima taikyti, atmestinas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. vasario 15 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 11 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008 ir kt.).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ir jis yra galimai laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui iš Alytaus pataisos namų išsiuntė tik 2014 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nežinojo apie pažeidžiamas teises Lukiškių TI-K, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu, pateisinančiu senaties termino praleidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas nurodo, jog dėl nurodytų pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl yra akivaizdu, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiamos. Jo argumentai, jog Lukiškių TI-K administracija ir kiti darbuotojai trukdė ir neleido kreiptis pagalbos, vertintini kritiškai, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šią aplinkybę, jos nedetalizuoja ir neatskleidžia, o byloje nėra jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime galbūt netinkamomis sąlygomis minėtais laikotarpiais turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjo skundas buvo atmestas dėl to, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo išsamiai ir visapusiškai tirti aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė skundo reikalavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. Z. (J. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan