2013-06-20 Nr. AB-2998-3-61-3-01450-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-39/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01450-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas įpareigoti atsakovą Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (toliau – ir atsakovas; Komisija) duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui R. P..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi bei Teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijai nėra priskirtinos viešojo administravimo subjekto funkcijos bei ji, priimdama sprendimus, nesivadovauja Viešojo administravimo įstatymu, ABTĮ, be to, pagal Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų, patvirtintų Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2) 41 punktą, komisijos priimti sprendimai neskundžiami, todėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams. Pridūrė, jog atsižvelgiant į tai, teismai negali vertinti šios Komisijos sprendimų ir atitinkamai įpareigoti ją atlikti kokius nors veiksmus. Dėl to teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų, t. y. vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

II. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė: 1) skundžiamą teismo nutartį panaikinti; 2) priimti ir nagrinėti jo pateiktąjį teismui skundą; 3) įpareigoti atsakovą duoti atsakymą į pateiktąjį jo prašymą iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui R. P..

Atskirajame skunde nurodė, jog iki šiol nėra duomenų, kad jo Komisijai pateiktasis prašymas būtų perduotas nagrinėjimui. Rėmėsi Teismų įstatymo 85 straipsniu bei pažymi, jog šis įstatymas, be kita ko, įtvirtina tai, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas ir turi šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (41 str. 1 d.), ir, kad teisėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus (43 str. 1 d.), ir, kad teismų savivalda – teisėjų ir teismų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus laisvai ir savarankiškai, savo atsakomybe spręsti teismų veiklos klausimus (113 str.), ir, kad visuotinis teisėjų susirinkimas, kuriame dalyvauja visi Lietuvos teisėjai, - aukščiausia teismų savivaldos institucija (116 str. 1, 2 d.). Todėl pažymėjo manąs, jog Komisija yra valstybės pareigūnų, kurių veikla, statusas ir su jais susijusių santykių teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas inter alia Konstitucijos 6, 109, 115 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis. Taip pat rėmėsi ABTĮ 15 straipsniu bei pažymi, jog visuomenės atstovai ne tik dalyvauja Komisijos darbe, bet ir turi gauti pagal pateiktus faktus iš jos teisėjų poelgių, darbo įvertinimą. Pridūrė, jog skundžiama nutartimi liko neįvykdytas ir ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimas, atsisakius priimti skundą (prašymą), nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą).

Atsakovas Komisija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašė šį atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį nepakeistą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepagrįstai nurodė, kad į 2012 m. balandžio 10 d. Komisijai pateiktą jo prašymą negavo jokio atsakymo. Pažymėjo, jog iš tikrųjų į šį prašymą pareiškėjui 2012 m. gegužės 9 d. buvo išsiųstas Komisijos pirmininko A. N. pasirašytas raštas Nr. 17P-251-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo“, kuriuo buvo atsakyta, kad pareiškėjo prašymas grąžinamas nenagrinėtas, nurodant ir paaiškinant tokio grąžinimo priežastis (pateikia nuorašą). Dėstė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui atsakymas į jo pateiktą prašymą buvo išsiųstas, darytina išvada, kad realiai nėra ginčo objekto ir nėra jokio pagrindo prašyti teismo priimti nagrinėti pareiškėjo pateiktą teismui skundą, o jeigu pareiškėjas šio atsakymo negavo, tai tokia aplinkybė atsirado ne dėl Komisijos veiksmų ar jų neatlikimo, bet dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo Komisijos. Taip pat pažymėjo, jog jei pareiškėjas atsakymą gavo, tačiau be teisinio pagrindo traktuoja jį kaip netinkamai išduotą, t. y. ne kaip Komisijos atsakymą, o tik kaip jos pirmininko atsakymą, jis tai daro nepagrįstai, nes Komisijos pirmininkas turi įgalinimus preliminariai įvertinti ir grąžinti kaip nenagrinėtinus Komisijoje asmenų prašymus. Nurodė ir tai, jog tokio pobūdžio ginčas, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas, apskritai nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Teigė, jog savo Komisijai pateiktu 2012 m. balandžio 10 d. prašymu pareiškėjas siekė pradėti procedūrą, kurios tikslas būtų drausmine tvarka nubausti teisėją, o priimti sprendimą dėl konkretaus teisėjo patraukimo ar nepatraukimo drausminėn atsakomybėn yra išimtinė teisėjų savivaldos institucijų kompetencija. Akcentavo, jog drausminės atsakomybės taikymo subjektas yra teisėjų savivaldos institucijos (Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas). Rėmėsi Teismų įstatymo 10 ir 85 straipsniais ir teigė, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, dėl kurio veiksmų (ar neveikimo, suprantamo kaip drausminės atsakomybės netaikymas) ar priimamų sprendimų kilęs ginčas būtų vertinamas kaip administracinis ginčas, kurio nagrinėjimas būtų priskirtas administraciniams teismams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmetė,o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas konstatatvo, jog pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą, motyvuojant tai iš esmės tuo, jog atsakovo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai nėra teismingi teismams. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklą reglamentuoja Teisėjų tarybos tvirtinami Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatai (Teismų įstatymo 85 straipsnio 4 dalis). Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-226-(7.1.2) patvirtintų Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 5 punkte numatyta, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikslas – įgyvendinant teismų savireguliacijos ir savivaldos principą užtikrinti teisėjų atsakomybės realizavimą. Teisėjų etikos ir drausmės komisijos uždaviniai yra laiku ir operatyviai šių nuostatų nustatyta tvarka nagrinėti teikimus dėl drausmės bylų iškėlimo teisėjams; kai yra drausminės atsakomybės pagrindo požymiai, kelti drausmės bylas teisėjams; Teisėjų garbės teismo pavedimu organizuoti teisėjo darbo veiklos patikrinimą, surinkti papildomus įrodymus apie drausmės bylai reikšmingas faktines aplinkybes (Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 6.1-6.3 punktai).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šių teisės normų vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Įvertinusi Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatuose nustatytas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos funkcijas, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Komisiją duoti jam atsakymą į jo pateiktąjį prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, taip pat buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-509/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–587/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556 - 663/2010). Apeliacinės instancijos teismas pridūrė, jog atsižvelgus į tai, kad, kaip išaiškinta aukščiau, Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, kurios sprendimai neskundžiami, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas, į kokią instituciją pareiškėjui reikėtų kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas savo teises įgyvendino paduodamas raštą dėl drausmės bylos iškėlimo Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo nereikėtų suprasti pernelyg supaprastintai. Šis principas nereiškia, kad teismas turi nagrinėti kiekvieną socialinį konfliktą. Teismas skirtas ne bet kokiems, o ginčams dėl teisės spręsti (Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 63, 64). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame įtvirtinta ne pati subjektinė teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią teisę. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės kreiptis į teismą prielaidomis (Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. V. Justitia, 1997. P. 371). Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas nenagrinėtinas teismų.); 101 str. 1 p. (Teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai)). Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nustatyta neigiama prielaida kreiptis į teismą – ginčas nepriskirtinas teismui. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pagrįstai taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl tenkinti atskirojo skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. A. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą. Prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat išdėstyti šie reikalavimai:

- pareikalauti, kad atsakovas Teisėjų etikos ir drausmės komisija teismo posėdžiui pateiktų:

1) visą medžiagą, pagal kurią paruošė, priėmė ir tvirtina, kad pateikė pareiškėjui Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. N. 2012 m. gegužės 9 d. vienasmenišką atsakymą Nr. 17P-251-(7.4.8) „Dėl Jūsų prašymo";

2) įrodymus, jog atsakovas siuntė ir įteikė pareiškėjui registruotą pašto siuntą su Komisijos pirmininko 2012 m. gegužės 9 d. rašto Nr. 17P-251-(7.4.8) originalu ir pareiškėjo pateiktųjų Komisijai dokumentų originalais;

3) įrodymus, jog Komisijos pirmininkas turėjo įgaliojimą pasirašyti ir pateikti teismui procesinius dokumentus ir atstovauti Komisijai teisme;

4) atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą bei į prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje;

5) nuspręsti šią administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia tuo, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 išdėstyta pozicija, jog pareiškėjo skundas dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (toliau – ir Komisijos) sprendimo yra neteismingas administraciniams teismas. Pareiškėjo vertinimu, visų pirma, byloje Nr. AS602-485/2012 jis ginčijo ne šios Komisijos sprendimą, bet jos neveikimą (sprendimo nepriėmimą), antra, bet kuriuo atveju pareiškėjo skundas dėl Komisijos veiksmų (neveikimo) privalėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi kreipdamasis į Komisiją su prašymu iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui R. P. ir skundo teismui turinio bei jo reikalavimų yra aiškiai matyti, kad pareiškėjas buvo inicijavęs viešojo administravimo procedūrą priskirtiną ginčų dėl individualių aktų teisėtumo kategorijai, taip pat ginčų kategorijai dėl subjektų atsakymų į asmenų kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, kurie priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas patenka į administracinių teismų kompetenciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą matyti, jog apeliacinės instancijos priimtą procesinį sprendimą sąlygojo procesinės priežastys – byloje nustatytas įstatyminis pagrindas (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pagal kurį administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį, netinkamas procesinių teisės normų taikymas nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą byloje, išskyrus tuos atvejus, kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme (pvz. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9 punktai): kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; teismo sprendimas ir nutartis yra be motyvų ir pan. Todėl akivaizdu, jog proceso atnaujinimo pagrindais nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjant administracinę bylą galimai buvo padaryti procesiniai ABTĮ pažeidimai (galimai netinkamai nustatytas ginčo priskirtinumas teismui, ginčijamo sprendimo ar veiksmo (neveikimo) pobūdis ir pan.)

Papildomai akcentuotina, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog ginčas dėl drausminės bylos iškėlimo teisėjui, taip pat reikalavimas įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją atlikti tokio pobūdžio veiksmus (iškelti teisėjui drausmės bylą) nėra laikomas ginču, kylančiu iš administracinių teisinių santykių, kurių sprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-509/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858–587/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556 - 663/2010). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 iš esmės teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veikla negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas (objektas).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti pareiškėjo prašymai (reikalavimai) dėl įrodymų išreikalavimo iš Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, bylos nagrinėjimo tvarkos nustatymo, atsiliepimų pateikimo ir pan. yra procesinio pobūdžio ir jie galėtų būti tenkinami (nagrinėjami, vertinami) tik sprendžiant bylą iš esmės, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamu atveju bylos atnaujinimo pagrindų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ABTĮ 158 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo R. A. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 yra netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją duoti atsakymą į jo komisijai pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Ramūnas Gadliauskas