2016-12-28 Nr. AB-24799-3-61-3-02962-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2335-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02962-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (I t., b. l. 1–2, 186–187), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, ir Lukiškių TI-K), 81 000 (80 000 + 1 000) Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Lukiškių TI-K jis į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Į dušą vienu metu buvo vedami visi vienoje kameroje esantys asmenys, nors yra įrengti tik du dušai, kurie nėra atskirti sienelėmis, o tai žemina asmenį ir jo orumą. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. jis buvo vežiojamas etapais iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – ir Marijampolės VPK areštinė) ir iš Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) į Lukiškių TI-K. Į Lukiškių TI-K jis buvo atvežamas apie 14.30 valandą, tačiau pietų niekada negaudavo, o vakarienė buvo patiekiama tik nuo 19.00 iki 20.00 valandos. Dėl minėtų sąlygų tarp kalinamųjų asmenų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis bei 6.271 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. jis buvo laikomas perpildytose kamerose. Minėtu laikotarpiu jis buvo kalinamas kamerose Nr. 113 ir Nr. 375. Kameroje Nr. 375 pareiškėjas buvo laikomas vienas, tačiau kamera buvo rūsyje, joje buvo šalta ir drėgna, langai purvini. Kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, atsilupę dažai, tualetas įrengtas bendroje patalpoje, kamerose nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimais į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 7–10, 192–196) prašė pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas paaiškino, kad teisme yra nagrinėjama ne viena pareiškėjo byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, todėl prašė bylas sujungti arba nutraukti. Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą (II t., b. l. 19).

Atsakovas nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalaudavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodavo visą švaros palaikymui reikalingas inventorių. Lukiškių TI-K buvo nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Lukiškių TI-K sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“), kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 metų sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-176) III skirsniu ir nurodė, kad visose kamerose buvo įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos.

Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo mažas, todėl ne visada buvo įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir buvo galimybė juos atidaryti, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalėjo tvarkyti kameras, kuriose gyveno. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo teisė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 68 punktu, nebuvo pažeista. Maitinimas atvykus bei išvykstant etapu vyko nepažeidžiant Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų 2014 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo.

Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.) kameros plotas visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 ir pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atsakovas taip pat nurodė, jog dušų įrengimas atitiko Įsakymo Nr. V-176 III skirsnio reikalavimus. Dušų patalpos, kuriose čiaupai įrengti prie vienos sienos, yra su pertvaromis, o patalpos, kuriose čiaupai įrengti prie priešingų sienų, yra be pertvarų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 27–31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių TI-K.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teismas nurodė, kad šioje byloje svarbu tai, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuria nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 28 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012 m. gegužės 28 d. CK 1.127 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Teismas nusprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl teisės normų reikalavimų neatitinkančio kalinimo bei konvojavimo tarp suimtųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos, buvo žeminamas jo orumas. Teismas įvertino minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 28 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. gegužės 28 d. ir nebuvo pagrindo jo atnaujinti.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis ir teismų praktika (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Teismas su pareiškėjo teiginiu, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusimaudyti po dušu daugiau nei 1 kartą per savaitę, nesutiko ir nurodė, jog HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas pažymėjo, kad pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog dušai netinkamai įrengti, nes yra neatitverti sienelėmis, todėl pareiškėjui teko maudytis matant kitiems asmenims. Teismas akcentavo, kad atsakovas pateikė duomenis, kurie patvirtino, jog dušų įrengimas atitiko Įsakymo Nr. V-176 III skirsnio reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad dušų patalpos, kuriose čiaupai įrengti prie vienos sienos, buvo su pertvaromis, o patalpos, kuriose čiaupai įrengti prie priešingų sienų, buvo be pertvarų. Teismui abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nebuvo pagrindo, o toks dušų įrengimas neprieštarauja jokioms teisės normoms, todėl šiuo pagrindu pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl sanitarinio mazgo kamerose netinkamo įrengimo, nes iš byloje esančių įrodymų matyti ir Lukiškių TI-K patvirtino, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti 1,5 m aukščio sienele, o abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nebuvo pagrindo. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN 76:2010 21 punkto ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., nes reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, kurie patvirtina, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. imtinai) – iš viso 17 dienų, visomis dienomis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjas buvo kalinamas 6,43 kv. m kameroje su dar vienu kalinamuoju, o 7,37 kv. m kameroje – vienas.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo atsilupę dažai, tualetas įrengtas bendroje patalpoje, kamerose nebuvo ventiliacijos ir tinkamo apšvietimo. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami, byloje nebuvo duomenų, jog dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Kamerų Nr. 113 ir Nr. 375 patikrinimo metu jokių teisės aktų normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlikdavo kamerų remontą, kamerų būklė atitiko minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nebuvo pagrindo. Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 2 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Atsakovas patvirtino, jog nuolat organizuojami profilaktiniai aplinkos kenksmingumo pašalinimai (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismas nematė pagrindo.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog išvykstant ar atvykstant etapu, jam buvo neužtikrintas tinkamas maitinimas, nes Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31–34 punktuose buvo nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą buvo ilgesnis nei 6 valandos. Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Teismas pažymėjo, kad tą patį įtvirtina ir Asmenų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos 2014 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-7.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kiekvieną kartą iš Marijampolės VPK areštinės ir iš Kybartų PN į Lukiškių TI-K jis buvo atvežamas apie 14.30 val., tačiau šios aplinkybės pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs ją patvirtinančių įrodymų, todėl ji vertinama kaip nepakankama pažeidimui konstatuoti. Teismas pažymėjo, jog iš atsakovo teismui pateiktos 2015 m. birželio 10 d. pažymos Nr. 24-3811 „Apie T. O. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų“ ir prie jos pridėtų Lukiškių TI-K atsakymų ir pareiškėjo prašymų / skundų bei kitų dokumentų pagal Siunčiamų atsakymų į suimtųjų ir nuteistųjų rašytinius prašymus, skundus, pasiūlymus, adresuotus direktoriui, 2014 – 2015 metais registrų išrašus buvo matyti, jog pareiškėjas, grįžęs etapu, nei karto nesikreipė į Lukiškių TI-K priėmimo ir paskirstymo skyriaus pareigūnus su prašymu išduoti sausą davinį ar suteikti kitokį maitinimą. Teismas šiuos argumentus dėl nesuteikto maitinimo atvykus į Lukiškių TI-K atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, todėl netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 37) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir iš naujo tinkamai išnagrinėti skundą – netaikyti senaties termino ir priteisti iš atsakovo 81 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Prašo teismo pripažinti, kad buvo kalinamas kankinančiomis ir žeminančiomis sąlygomis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė, kad praustis į dušą buvo vedami visi kameroje kalintys asmenys kartu, o duše yra tik du čiaupai, todėl du asmenys galėdavo maudytis, o kiti du turėdavo laukti savo eilės iki nusipraus likusieji. Praustis leisdavo tik 15 minučių, todėl vidutiniškai vienam asmeniui būdavo skirtos 6 minutės nusiprausti.

2. Pervežant iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), ar Kybartų PN, neskirdavo pietų maitinimo ir maitindavo tik vakare apie 19–20 valandą, todėl pareiškėjas mano, kad taip buvo kankinamas badu.

3. 2015 m. gegužės 5 – 21 dienomis pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 113, 375, kuriose nebuvo tinkamo tualeto. Per kameros durų langelį arba atidarius duris jis buvo stebimas pareigūnų kaip naudojantysis tualetu. Tualetu turėjo naudotis patalpoje, kurioje yra miegama ir valgoma. Kameroje nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos, todėl kvapas ilgai neišsisklaidydavo, o tai buvo labai nemalonu. Pareigūnais dirbo ir moterys, todėl pareiškėjas bijojo eiti tuštintis (Vilniaus apygardos administracinio teismo Nr. I-7666-580/2015, žmogaus stebėjimas tuštinantis), nes galėjo būti stebimas.

4. Senaties terminas nėra taikomas nusikaltimams, susijusiems su asmens kankinimu. Pareiškėjas buvo žeminamas ir tokie pojūčiai liko visam gyvenimui. Pareiškėjas nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes niekas jo nesupažindino raštiškai su jo teisėmis kalinimo įstaigoje. Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino, nes jos saugoma teisė yra absoliuti.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 42–45) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes bei visą byloje surinktą dokumentinę medžiagą, įsigilino į bylos šalių argumentus, į teisės aktus. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, konvojavimo metu neužtikrinto maitinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų Lukiškių TI-K ar jos pareigūnų veiksmų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas senaties terminą taikė nepagrįstai. Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia, inter alia, nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų (neveikimo), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (teigė, kad gyvenamųjų patalpų kamerose Nr. 113 ir Nr. 375 ploto norma buvo pažeista, gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos sienele, jis įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris, dušai įrengti netinkamai, nes tarp jų nėra pertvarų, dušais galima naudotis tik kartą į savaitę ir tik 15 minučių, atvykstant ir išvykstant etapu, jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, HN 76:2010 ir kt.), jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimo, todėl šis skundo pagrindas apeliacine tvarka plačiau nevertinamas ir, atsižvelgiant į atsakovo byloje pateiktus duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo ir dušų įrengimo nebuvo pažeistas. Tačiau pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016 konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kiti pažeidimai, susiję su pareiškėjui tenkančiu kameros plotu, HN 76:2010 reikalavimais, nebuvo nustatyti, ribotos galimybės naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo teisėjų kolegija nevertina kaip aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Kaip minėta, pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė sanitarinio mazgo netinkamą įrengimą, konvojavimo metu maitinimo neužtikrinimą, kitus higienos reikalavimų pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo). Akcentuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Remdamasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos (šiuo atveju Lukiškių TI-K) veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius