2018-03-07 Nr. AB-4509-3-61-3-02157-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-619-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02157-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Sportour“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, centrinis mokesčių administratorius) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. S-92(7-39/2016) ir 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. S-94(7-39/2016) „Dėl 2016-05-03 sprendimo Nr. S-92(7-39/2016) patikslinimo“ (toliau – ir Komisijos sprendimai; MGK sprendimai) ir palikti galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 331A-11911 (toliau – ir VMI sprendimas).

2. Nurodė, kad pareiškėjas UAB „Sportour“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. sausio 20 d. per sistemą „Mano VMI“ pateikė prašymą dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos, kuri susidarė nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., grąžinimo. Atsakovas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Bendrovės prašymo netenkino. Bendrovė, nesutikdama su šiuo VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu panaikino VMI sprendimą. VMI nuomone, MGK sprendimai yra neteisingi, nes Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 str. 13 d.).

3. Paaiškino, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas dėl mokesčio permokos, susidariusios už 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., grąžinimo. Tačiau siekį susigrąžinti permoką Bendrovė išreiškė tik 2016 m. sausio 20 d., kai pateikė prašymą grąžinti PVM permoką už 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas susigrąžinti PVM permoką, nesuėjus MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytam permokos grąžinimo senaties terminui, turėjo pateikti prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) 2015 metais.

4. Teigė, kad Komisija savo sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556‑2747/2011 pateiktu MAĮ 87 straipsnio 13 dalies taikymo išaiškinimu, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl PVM permokos grąžinimo, tuo tarpu minėtoje LVAT nutartyje buvo nagrinėjamos nekilnojamojo turto mokesčio grąžinimo aplinkybės.

5. Pažymėjo, kad tarp VMI ir Komisijos nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, ginčas kilęs dėl nevienodo teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, aiškinimo ir taikymo.

6. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą nurodo, jog su juo nesutinka, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir administracinę bylą nutraukti.

7. Paaiškino, jog 2016 m. sausio 20 d. per sistemą „Mano VMI“ pateikė prašymą iš biudžeto grąžinti 6 441,72 Eur PVM permoką, susidariusią už mokestinius laikotarpius nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Per šią sistemą 2016 m. vasario 5 d. pateikė paaiškinimus dėl PVM permokos susidarymo. VMI priėmė 2016 m. vasario 12 d. sprendimą negrąžinti PVM permokos, nes suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties terminas.

8. Teigė, kad Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo. PVM permoka susidarė už mokestinius laikotarpius nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. pagal pareiškėjo 2015 m. gruodžio 30 d. patikslintas minėtų laikotarpių PVM deklaracijas. Patikslintos PVM deklaracijos VMI sistemoje buvo priimtos 2015 m. gruodžio 30 d., o PVM permoka šios institucijos apskaitos sistemoje susiformavo tik 2016 m. sausio mėn., todėl tik tada atsirado galimybė pateikti prašymą dėl PVM permokos grąžinimo. 2015 m. Bendrovė ne tik žinojo apie PVM permoką, bet ir 2015 m. gruodžio mėn. atliko aktyvius veiksmus, nukreiptus į šios permokos grąžinimą, o būtent, 2015 m. gruodžio 30 d. parengė patikslintas PVM deklaracijas, pagal kurias ir susidarė PVM permoka, bei šias deklaracijas pateikė VMI. Todėl MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra 2015 m. Pareiškėjas patikslintas PVM deklaracijas pateikė 2015 m. gruodžio 30 d., todėl akivaizdu, jog deklaracijos buvo pateiktos turint vienintelį tikslą – susigrąžinti PVM permoką.

9. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl PVM permokos grąžinimo, vertinimo. Dėl šios priežasties VMI skundas turi būti atmestas, o byla nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. S‑94(7-39/2016) nutraukė, kitą atsakovo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 29 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas 2016 m. sausio 20 d. pateikė VMI prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą). VMI 2016 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 331A-11911 nusprendė pareiškėjui negrąžinti PVM permokos, nes suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje numatytas terminas. Komisija 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. S-92(7-39/2016) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VMI sprendimą. Komisija 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. S-94(7-39/2016) nusprendė patikslinti Komisijos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir ištaisyti rašymo apsirikimo klaidas vietoje „64 441,72 Eur“ įrašant „6 441,72 Eur“.

12. Teismas nurodė, kad MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Atsakovas nesutikimą su Komisijos sprendimais grindžia tuo, kad Komisija netinkamai aiškino MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, todėl priėmė neteisėtus sprendimus. Teismo vertinimu, priešingai nei nurodė pareiškėjas, VMI kelia ginčą ne dėl faktinių aplinkybių, o dėl MAĮ 87 straipsnio 13 dalies aiškinimo ir taikymo, kuris pateiktas Komisijos 2016 m. gegužės 3 d. sprendime, tačiau pastaroji 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu ginčo, kilusio tarp pareiškėjo ir VMI, nesprendė ir MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatų nei taikė, nei aiškino. Taigi VMI neturi teisės skųsti Komisijos 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą, todėl šioje dalyje administracinė byla nutraukta (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

13. Teismas, aiškindamas MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, rėmėsi LVAT 2011 m lapkričio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2747/2011 pateiktu išaiškinimu, kad, jei mokesčių mokėtojas mokesčio permoką nurodo deklaracijoje, yra pakankamas pagrindas manyti apie mokesčių mokėtojo žinojimą dėl mokesčio permokos ir siekio ją susigrąžinti. Teismas nesutiko su atsakovo nuomone, kad ši LVAT praktika neturėtų būti taikoma nagrinėjamoje byloje, nes nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas PVM permokos grąžinimas, o LVAT cituojamoje praktikoje buvo sprendžiamas nekilnojamojo turto mokesčio grąžinimas, šios aplinkybės neturi reikšmės aiškinant MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatas.

14. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktos patikslintos PVM deklaracijos yra pagrindas manyti, jog Bendrovė žinojo apie PVM permoką ir siekė ją susigrąžinti. Iš kitos pusės, VMI nepateikė jokių racionalių argumentų, kurie pagrįstų, kad patikslintos PVM deklaracijos buvo pateiktos ne siekiant susigrąžinti permoką, o turint kokių nors kitų tikslų. VMI prašyme nurodytos GMP308 formos ir FR0600 formos skirtumai nėra teisiškai reikšmingi ir nesusiję su sprendžiamu ginču, todėl plačiau dėl jų teismas nepasisakė. Taigi Komisijos sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl paliktas galioti.

III. 15. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalies, kuria buvo atmestas VMI skundas, prašydamas ją (sprendimo dalį) panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. S‑92(7‑39/2016) ir palikti galioti VMI 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 331A‑11911.

16. Atsakovas pažymi, kad nesutinka su teismo pateiktu MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatų aiškinimu. MAĮ aiškiai numato dvi sąlygas, kada gali būti grąžinta mokesčio permoka, susidariusi anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus – turi būti mokesčio mokėtojo veiksmas, liudijantis, kad jis žino apie permokos buvimą ir turi būti siekis permoką susigrąžinti (įskaityti). Ginčo atveju veiksmu, liudijančiu tai, jog Bendrovė žinojo apie permokos buvimą, laikytinas patikslintos PVM deklaracijos (forma FR0600) už 2010 metus pateikimas 2015 m. gruodžio 30 d., tačiau siekį susigrąžinti permoką Bendrovė išreiškė tik 2016 m. sausio 20 d., kai pateikė prašymą grąžinti PVM permoką už 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Iki to laiko Bendrovė neatliko jokių veiksmų, kurie parodytų jos siekį susigrąžinti PVM permoką. Be to, vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintų Mokesčio ir baudos už administracinį nusižengimą permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 8 punktu, neįskaityta mokesčio permoka/skirtumas gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, skaičiuojant pagal MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą tvarką. Jeigu per nurodytą laikotarpį mokesčių mokėtojas nepateikia prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) ir/ar neatlieka veiksmo, liudijančio, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėta suma nurašoma iš mokesčių apskaitos dokumentų.

17. Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtų taisyklių 9 punkte yra nustatyta, jog be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio permoka (skirtumas) grąžinama, kai mokėjimo prievolės dokumente ir jo užpildymo taisyklėse numatytas prašymas grąžinti mokesčio apskaičiavimo dokumente apskaičiuotą permoką (pvz., prašymas neteikiamas, susidarius gyventojų pajamų mokesčio ar privalomojo sveikatos draudimo įmokų permokai, kai Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (GPM 308 forma) 35 laukelyje yra suformuluotas gyventojo prašymas „Permokėtą sumą prašau grąžinti į sąskaitą“). Šiame ginče aktualioje PVM deklaracijoje (forma FR0600) nėra numatyta galimybė mokesčių mokėtojui išreikšti siekį susigrąžinti PVM permoką.

18. Teigia, kad LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑2747/2011 šiuo atveju netaikytina, nes šioje byloje yra nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės ir sprendžiamas klausimas dėl PVM permokos grąžinimo, kai tuo tarpu minėtoje LVAT nutartyje buvo nagrinėjamos nekilnojamojo turto mokesčio grąžinimo aplinkybės.

19. Pažymi, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog PVM permoka yra grąžintina Bendrovei. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar Bendrovė teisingai 2016 m. gruodžio 30 d. patikslino PVM deklaracijas už 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. ir, ar mokesčių administratorius 2016 m. vasario 12 d. pagrįstai atsisakė grąžinti Bendrovei 6 441,72 Eur PVM permoką. Kaip matyti iš ginčijamo Komisijos sprendimo, Komisija minėtu sprendimu panaikino VMI sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) ir pasisakė, jog Bendrovės teisė susigrąžinti mokesčio permoką senaties pagrindu už 2010 m. negalėjo būti paneigta, tačiau iš esmės nenagrinėjo Bendrovės permokos realumo ir pagrįstumo, nenagrinėjo visų PVM permokos susidarymo aplinkybių (tame tarpe dėl PVM sumos dydžio, Bendrovės paslaugų traktavimo ir kt.). Komisija negalėjo iš esmės spręsti, ar permoka apskritai egzistuoja ir ar ji gali būti grąžinta. MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. VMI šios teisės esamame ginče dar nerealizavo, todėl Komisija neturėjo teisės spręsti dėl permokos gražinimo iš esmės. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino Komisijos sprendimo ir dėl šios priežasties.

20. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kai nepagrįstą.

21. Nurodo, kad laikosi pozicijos, jog jo prašymas VMI buvo pateiktas nepraleidus MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties termino. MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje yra nurodyta, jog jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčio administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas 2015 m. ne tik žinojo apie PVM permokos egzistavimą, bet ir 2015 m. gruodžio mėn. atliko aktyvius veiksmus, aiškiai nukreiptus į PVM permokos grąžinimą. O būtent, 2015 m. gruodžio 30 d. parengė patikslintas PVM deklaracijas už mokestinius laikotarpius nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., pagal kurias ir susidarė PVM permoka, bei šias deklaracijas pateikė VMI. Taigi pareiškėjas 2015 m. gruodžio mėn. atliko veiksmus, liudijančius, jog jis žinojo apie PVM permokos buvimą ir siekė ją susigrąžinti.

22. Pažymi, kad dar mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) iniciavo pareiškėjo PVM patikrinimą už ginčo laikotarpį. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą dėl PVM permokos grąžinimo, dėl kurio ir vyksta šis mokestinis ginčas. Tokiu būdu pati VMI iš esmės savo veiksmais pripažino, kad pareiškėjo prašymas buvo pateiktas nepraleidus senaties termino.

23. Teigia, kad VMI apeliacinis skundas taip pat turi būti atmestas ir MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, nes ginčas šioje mokestinėje byloje yra kilęs dėl faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl PVM permokos pareiškėjui grąžinimo, vertinimo. T. y. dėl paties fakto konstatavimo, ar iki prašymo pateikimo pareiškėjas žinojo apie ginčo PVM permokos buvimą ar nebuvimą, ir ar siekė ją susigrąžinti – ar pateikdamas patikslintas PVM deklaracijas, pareiškėjas atliko veiksmą, liudijantį, kad jis žinojo apie mokesčio permokos buvimą ir siekė ją susigrąžinti (įskaityti).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. S-92(7-39/2016), kuriuo buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. vasario 12 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą) Nr. 331A-11911, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

26. Sprendžiant mokestinį ginčą mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo MAĮ 87 straipsnio 13 dalį, kurioje nustatyta: „Jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. Šiuo atveju mokesčių mokėtojas prie prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką privalo pateikti mokesčių administratoriui minėto veiksmo atlikimą pagrindžiančius įrodymus. Į paminėtą terminą neįskaičiuojami kalendoriniai metai, kuriais dėl grąžintinų (įskaitytinų) sumų vyko mokestiniai arba teisminiai ginčai arba buvo taikoma abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną“.

27. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas dėl 6 441,72 Eur PVM permokos (skirtumo), susidariusios už mokestinius laikotarpius nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d, o 2016 m. sausio 20 d. pateikė VMI prašymą grąžinti PVM permoką (skirtumą).

28. Atsakovas ginčijamu 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 331A-11911 nusprendė negrąžinti pareiškėjui PVM permokos (skirtumo), nes, atsakovo nuomone, yra suėjęs MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) senaties terminas, t. y., atsakovo teigimu, pareiškėjas, norėdamas susigrąžinti deklaruotą PVM permoką (skirtumą), privalėjo pateikti prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) 2015 metais.

29. Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, motyvavo tuo, kad jei mokesčių mokėtojas mokesčio permoką nurodo deklaracijoje, tai yra pakankamas pagrindas manyti, jog mokesčių mokėtojas žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti. Mokestinių ginčų komisijos nuomone, pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas dėl mokesčio permokos (skirtumo), taigi jo veiksmai aiškiai liudijo, kad jis žinojo apie mokesčio permokos buvimą už 2010 metus ir siekė ją susigrąžinti (įskaityti), todėl MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatyto laikotarpio atskaitos taškas ir būtų sietinas su patikslintos deklaracijos pateikimu, t. y. 2015 m. gruodžio 30 d.

30. MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, kai įskaitymas atliekamas mokesčių administratoriaus iniciatyva be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos.

31. Tačiau minėtoje teisės normoje yra numatyta ir išimtis, numatanti, jog jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą ir siekia ją susigrąžinti (įskaityti), minėtas terminas skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos.

32. MAĮ 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.

33. Pareiškėjo veiksmas – patikslintų PVM deklaracijų pateikimas, kuriose nurodyta grąžintina (įskaitytina) PVM permoka (skirtumas), neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo apie mokesčio permokos buvimą.

34. Pareiškėjas mokesčių administratoriui 2016 m. sausio 20 d. pateiktą prašymą dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) grindė informacija apie apskaičiuotą mokesčio sumą, kuri buvo nurodyta 2015 m. gruodžio 30 d. pateiktose patikslintose PVM deklaracijose. Taigi tik pateikus patikslintas PVM deklaracijas pareiškėjui atsirado pagrindas teikti mokesčių administratoriui prašymą dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo). Teisėjų kolegijos vertinimu tai liudija, jog pareiškėjas, 2015 m. gruodžio 30 d. pateikdamas patikslintas PVM deklaracijas, atliko veiksmą, kuriuo siekė susigrąžinti (įskaityti) PVM permoką (skirtumą).

35. Nagrinėjamu atveju Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, tinkamai aiškino MAĮ 87 straipsnio 13 dalies nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas laikotarpis, už kurį pareiškėjui gali būti grąžinta (įskaityta) PVM permoka (skirtumas) turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. gruodžio 30 d., t. y. nuo tos dienos, kai pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė patikslintas PVM deklaracijas. Todėl naikinti atsakovo skundžiamą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą nėra pagrindo.

36. Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje numatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

37. Mokestinių ginčų komisijai panaikinus atsakovo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 331A-11911, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui grąžinti (įskaityti) PVM permoką (skirtumą), atsakovas privalės, atsižvelgiant Mokestinių ginčų komisijos nurodytą MAĮ 87 straipsnio 13 dalies aiškinimą, iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 20 d. pateiktą prašymą dėl PVM permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo), taip pat įvertinant permokos realumą ir pagrįstumą.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė