2018-09-26 Nr. AB-16872-3-62-3-02130-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1688-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02130-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 249 560 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. iki skundo padavimo buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpos buvo perpildytos, gyvenamųjų patalpų plotą mažino jose esančių baldų užimamas plotas. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu 15 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,82 kv. m., buvo laikoma iki 26 asmenų, o nuo 2016 m. liepos mėn. miegamųjų vietų skaičius brigadoje buvo sumažintas iki 16 (8 dviaukštės lovos). Be to, pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosios patalpos nebuvo aprūpintos baldais, trūko spintelių, spintų, dėl to asmeninius daiktus laikė krepšiuose.

4. Pareiškėjas nurodė, kad prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, trūko prausyklų, tualetų, todėl nebuvo sąlygų laikytis higienos. Prausykloje buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, o dušuose vandens maišytuvai sugedę, bėgo tik šaltas arba tik karštas vanduo. Drabužius skalbėsi šaltame vandenyje, džiovykla buvo įrengta tik lauke. Gyvenamosios patalpos buvo dezinfekuojamos nepakankamai, neefektyviai, retai, patalpose veisėsi kenkėjai. Gyvenamosios patalpos ir inventorius buvo neremontuojamas.

5. Pareiškėjo nuomone, kratos buvo atliekamos netinkamai, jų metu išmėtomi daiktai, sulaužomi baldai. Tokios gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.

6. Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas nurodė, kad pažeidimas yra tęstinis, jis vyksta iki šiol, todėl senaties terminas netaikytinas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laikymo sąlygas, higienos normas, o pataisos namų bibliotekoje informacija yra pasenusi. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo atsiliepime pateikta informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra neteisinga, ginčo laikotarpiu brigadose buvo laikoma daugiau asmenų, nei atsakovo atstovas nurodo atsiliepime, o miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas tik nuo 2016 m. liepos mėn.

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės atlikimą pataisos namuose. Atsakovas paaiškino, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai užtenka, todėl, atsakovo nuomone, minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

9. Atsakovas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos aprūpinamos inventoriumi atsižvelgiant į ginčo laikotarpiui aktualius teisės aktus. Sulūžę ar netinkami naudoti baldai yra keičiami naujais. Atsakovas akcentavo, kad teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kiekvieną būrį, tačiau dušinėje karštas vanduo tiekiamas nuolat.

10. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale. Patalpas remontuoja pataisos namų Ūkio skyriaus brigadoje dirbantys nuteistieji. Pravieniškių PN-AK 2-jo lokalinio sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Drabužių džiovinimo vietos įrengtos ir pasivaikščiojimo kieme.

11. Atsakovas akcentavo, kad nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Patalpas tvarko budėtojai pagal nustatytą grafiką, tuo tikslu jiems išduodamas valymo inventorius. Kratos atliekamos pagal nustatytą tvarką. Duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra.

12. Atsakovas teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad Pravieniškių PN-AK darbuotojai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl Pravieniškių PN-AK darbuotojų veikimo ar neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala, taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. 13. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. spalio 17 d., todėl teismas sprendė, kad daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

15. Teismas nurodė, kad visi pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, neargumentuoti, deklaratyvūs, neparemti teisės aktais, todėl atmestini.

16. Teismas, įvertinęs byloje nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat Pravieniškių PN-AK ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 17. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133–134), kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, pareiškėjo nuomone, nurodė neteisingus duomenis apie vietų skaičių 15-ojo būrio 2 brigadoje, neiškvietė liudytojų, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo žodžius. Taip pat nurodo, kad laisvų vietų beveik niekada nebuvo, todėl pareiškėjo teisė į teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog negalima remtis asmenų, kalinčių kartu su pareiškėju, parodymais, nes jie negali būti objektyvūs. Pareiškėjo nuomone, tai apsunkina jo galimybę įrodyti, kad buvo pažeistos jo teisės, todėl prašo atsižvelgti į šių asmenų parodymus. Pareiškėjas akcentuoja, kad teisė į teisės aktais numatytą minimalų gyvenamą plotą buvo pažeista ne tik 15-ojo būrio 2 brigadoje, bet ir kitose patalpose. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK informaciją apie dezinfekavimo darbus, atliktus 14 ir 15 būriuose 2014 metais, nes, pareiškėjo teigimu, vykdomi dezinfekcijos darbai nėra efektyvūs ir kenkėjų kiekis tik didėja. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad jo lova buvo Nr. 17, kas būtų nelogiška, jei, kaip teigia Pravieniškių PN-AK, 15-jo būrio 2 brigadoje būtų tik 16 lovų. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino dėl to, kad pažeidimas yra tęstinis, todėl senaties terminas atsinaujina kasdien.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, kilusios iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas dalies pareiškėjo reikalavimų netenkino dėl praleisto ieškinio senaties termino, kitos skundo dalies netenkino, nesant įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą žalą.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą, kai pažeidimas yra tęstinis, nenustatė visų reikšmingų bylai aplinkybių bei netinkamai vertino faktines aplinkybes.

22. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas ir į jas atsakė savo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, jų nekartodamas, tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

24. Dėl ieškinio senaties pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Atsižvelgus į tai, pirmiausia spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę teismine tvarka apginti savo pažeistas teises.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir vertino tik laikotarpį nuo 2013 m. spalio 17 d. iki skundo padavimo teismui dienos (2016 m. spalio 17 d.) dėl galimai padarytos neturtinės žalos.

26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškinio senaties termino skaičiavimu ir sprendžia, jog šio ginčo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo tęstinis, kadangi tarp kalinimo laikotarpių pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo apgyvendintas skirtingose gyvenamosiose patalpose ir, kaip pats pareiškėjas nurodo, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista gyvenant 15 būrio 2 brigados gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie gyvenamąsias patalpas patvirtina, kad pareiškėjas gyveno 15 būrio 2 brigados patalpose 2011 m. balandžio 7 d., taip pat jis gyveno ir kitose patalpose. Tai reiškia, kad tarp pareiškėjo nurodomų pažeidimų buvo pertraukos, per kurias jis turėjo galimybę kelti bylą teisme dėl jo teisių pažeidimo (b. l. 14–22). Laikotarpiai tarp pažeidimų yra pakankami pripažinti, jog ankstesnis pažeidimas buvo pasibaigęs. Todėl ieškinio senaties termino taikymo sąlygos nustatytos teisingai, o ši skundo dalis atmesta pagrįstai, kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

27. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas žinojo apie pažeistą teisę, galėjo veikti protingai ir sąžiningai ir turėjo galimybę imtis aktyvių teisėtų veiksmų iki bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo svarbių aplinkybių pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jų buvimo vietos. Tokių aplinkybių nenustatyta ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas) ir pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad kalinimo įstaigoje taikomas ribojantis režimas, iš tikrųjų iš nuteistųjų negali būti reikalaujama pateikti kalinimo kameros nuotraukų ar tiksliai įvardyti kameros plotą, temperatūrą ar apšvietimo ypatumus. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08).

29. Kartu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, o Konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia Teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

31. Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

32. Šio ginčo atveju pareiškėjas nėra nurodęs apibrėžto laike pažeidimo ir jo konkrečios išraiškos, pvz., dėl patalpų dezinfekavimo, todėl teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo duomenimis, paneigiančiais pareiškėjo nurodytus pažeidimus.

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė