2020-02-12 Nr. AB-3231-3-61-3-03420-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3157-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03420-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. A. (Z. A.), A. A., Z. A. (Z. A.), Z. A. (Z. A.) ir M. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų (tėvų) A. A. ir Z. A. (Z. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. A. (Z. A.), A. A., Z. A. (Z. A.), Z. A. (Z. A.) ir M. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų (tėvų) A. A. ir Z. A. (Z. A.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Z. A. (Z. A.), A. A., Z. A. (Z. A.), Z. A. (Z. A.) ir M. A., atstovaujami įstatyminių atstovų (tėvų) A. A. ir Z. A. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-125 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad prieglobsčio prašymą grindė baime, jog kilmės valstybėje patirs fizinį, psichologinį smurtą, o jų sūnus Z. A. bus kankinamas ir(ar) įkalintas, siekiant atkeršyti pareiškėjų šeimai dėl 2015 m. žuvusio nepilnamečio vaikino mirties. Pareiškėjai nurodė, jog 2015 m. įvyko autoįvykis, kurio metu į pareiškėjo Z. A. vairuojamą ekskavatorių atsitrenkė nepilnamečio vairuojamas automobilis, nepilnametis mirė ligoninėje. Pareiškėjas Z. A. buvo išteisintas, kadangi jis incidento metu dirbo savo darbo vietoje, o į jį rėžęsis vaikinas neturėjo vairuotojo pažymėjimo, t. y. nebuvo Z. A. kaltės. Praėjus mėnesiui po šio įvykio į pareiškėjų namus įsiveržė , tikėtina, žuvusio vaikino giminės, grasino Z. A. vyresniesiems žmonėms, buvo sumušta pareiškėja A. A.. Po šių įvykių pareiškėjai išvyko iš kilmės valstybės, prašėsi prieglobsčio. Z. A. 2017 metais paskambino namiškiai ir nurodė, kad jiems yra saugu grįžti, dėl ko visa šeima grįžo į kilmės valstybę, kurioje gyveno ir dirbo, tačiau 2019 metais problemos atsinaujino dėl, pareiškėjų nuomone, pasikeitusio policijos viršininko, kuris turėjo asmeninį interesą susidoroti su pareiškėjais. Į pareiškėjų namus buvo atėję žmonės, vyriausias sūnus Z. A. buvo sulaikytas, kankintas elektrošoku, naudota fizinė prievarta, reikalauta pasakyti kitų vyresniųjų brolių buvimo vietą. Z. A. išlaisvinus sūnų, buvo nurodyta, kad, vyresniesiems sūnums per dvi savaites negrįžus į (duomenys neskelbtini), Z. A. bus vėl paimtas, kas lėmė pareiškėjų apsisprendimą palikti kilmės šalį ir kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo.

3. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pasakojimas apie 2015 m. įvykusį autoįvykį pakankamai detalus ir nuoseklus, dėl to laikytinas nustatytu faktu, o pasakojimas apie patirtus persekiojimo veiksmus dėl nenuoseklumo ir prieštaringumo atmestas kaip labiau netikėtinas nei tikėtinas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Atsakovas turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie kraujo keršto tradicijas bei teisėsaugos institucijų korumpuotumą, pareigūnų papirkinėjimus (kyšių ėmimą). Atsakovui nesurinkus nurodytos informacijos, nebuvo užtikrintas baimės patirti nurodytus persekiojimo veiksmus pagrįstumo vertinimas.

4. Pareiškėjų pasakojimas apie praeityje patirtus persekiojimo veiksmus atsakovo pripažintas nenuosekliu ir prieštaringu pagrinde fiksuojant nepilnamečio sūnaus parodymuose nustatytus netikslumus. Apklausų metu pareiškėjai atsakovui paaiškino, jog dalį įvykių Z. A. atsimena miglotai, kadangi 2015 m. įvykus autoįvykiui Z. A. tebuvo 13–14 metų, o po A. A. sumušimo pareiškėjai paliko kilmės valstybę ir į ją grįžo tik 2017 metais, todėl dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų jų sūnus turi problemų prisiminti bei detaliai nupasakoti įvykių seką, kas lėmė tokius akivaizdžius neatitikimus, kaip nesugebėjimą nurodyti laiką, kada jo vyresnieji broliai paliko šeimą. Pareiškėjai atsakovui nurodė, jog dėl 2019 metais buvusio sulaikymo, kurio metu Z. A. buvo kankinamas (naudotas fizinis smurtas, elektrošokas), jo pasakojimas apie šį įvykį gali būti fragmentiškas, jis gali painiotis įvykių chronologijoje, trukmėje, kas turėjo būti įvertinta ir valstybės tarnautojo, atliekančio nepilnamečio apklausą, vertinant pareiškėjų pasakojimus patikimumo aspektu. Atsakovas nepagrįstai šį pasakojimą pripažino prieštaringu ir netaikė jam abejonės privilegijos, taip neužtikrindamas racionalaus, visapusiško ir objektyvaus prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo.

5. Pareiškėjų prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

6. Pareiškėjai nesutiko, jog jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, kadangi jie turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai, gyvybei bei laisvei dėl pareiškėjų atžvilgiu vykdomo persekiojimo, o teisėsaugos institucijos nesuteiks apsaugos, kadangi veikia išvien su persekiojimą vykdančiais asmenimis. Tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

7. Iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskalbtini), jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

8. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas paaiškino, kad pareiškėjų valstybėje yra vis dar gajūs kraujo keršto principai, dėl ko asmenys ir anksčiau, ir dabar patiria išgąstį ir kankinimus. Kai yra vertinamas pokalbis, privaloma atsižvelgti į asmens amžių, kadangi atminties procesai yra individualūs ir juos veikia įvairūs veiksniai, kaip antai amžius, kultūra. Atsakovas neįvertino aplinkybės, kad Z. A. apklausos metu (ir šiuo metu) buvo nepilnametis, dėl ko ne visai tiksliai gali prisiminti aplinkybes. Be to, pareiškėjai toje valstybėje nebegali kreiptis dėl teisinės pagalbos.

9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas vadovavosi pareiškėjų pateikta informacija, įvertino jų pasakojimus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Teisės aktų nuostatos nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje.

11. Apklausų metu pareiškėjų pasakojimai buvo prieštaringi, nenuoseklūs. Pareiškėjai skirtingai pasakojo netgi apie sūnaus Z. tariamą išvežimą, vykusį 2019 m., ir jo trukmę: pareiškėja A. A. ir Z. nurodė, kad jis buvo išvežtas dvi dienas, o pareiškėjas – kad dvi valandas. Kadangi šis tariamas įvykis, anot pareiškėjų, įvyko 2019 m. rugpjūčio mėn., todėl pagrįsta yra tikėtis, kad prieš nepilną mėnesį įvykusį įvykį pareiškėjai papasakos detaliai (pareiškėjų apklausa atlikta 2019 m. rugpjūčio 29 d.) ir be jokių prieštaravimų. Neatitikimų nustatyta ir kitose pareiškėjų pasakojimų dalyse. Apklausų metų pareiškėjai painiojosi ne tik dėl datų, bet ir dėl įvykių, jų chronologijos, skirtingai pasakojo tų pačių įvykių aplinkybes. Asmuo gali neprisiminti tikslios datos, tačiau iš jo pagrįstai tikimasi, jog jis pateiks sąlyginai tikslią ir nuoseklią informaciją apie tai, kas ir kada buvo įsiveržę į jų namus, kiek laiko buvo sulaikytas jų sūnus, kada ir kokiomis aplinkybėmis iš namų išėjo jų vaikai.

12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad paprašius pareiškėjų paaiškinti nustatytus prieštaravimus, pareiškėjai išsižadėdavo savo žodžių, sugalvodavo naują pasakojimą arba teisinosi atminties sutrikimais. Be to, pareiškėjai, išskyrus jų nepilnamečius vaikus, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo priskirti pažeidžiamiems asmenims, nebuvo nustatyti psichikos sutrikimai, kurie galėtų turėti įtaką pareiškėjų prisiminimams. Taigi turimų duomenų visumoje įvertinus pareiškėjų pasakojimo apie problemas su žuvusiojo vaikino giminėmis, milicijos pareigūnais nedetalumą, nenuoseklumą, prieštaringumą, buvo konstatuota, kad pareiškėjų pastangos pagrįsti savo prašymus nelaikytinos pagrįstomis. Taip pat pareiškėjų nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytų prieštaravimų kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktų faktų patikimumo. Atsižvelgiant į nustatytų pasakojimo trūkumų mastą ir pobūdį, pareiškėjams nebuvo taikyta abejonės privilegija, o jų pasakojimas apie problemas su žuvusiojo vaikino giminėmis ir milicija buvo atmestas kaip nepatikimas.

13. Persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Tačiau pareiškėjai nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei teismui skunde nenurodė nei vienos minėtos priežasties, dėl ko jiems turėtų būti suteiktas prieglobsčio statusas. Be to, pareiškėjų pasakojimas apie tariamą grėsmę iš žuvusio jaunuolio giminaičių ir milicijos buvo atmestas kaip nepatikimas, todėl pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

14. Pareiškėjai, nesutikdami su sprendimu atsisakyti suteikti jiems papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, skunde teigė, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas. Tačiau pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atliekant tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pareiškėjų nurodyti įvykiai nepagrindė pareiškėjų baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai atsakovui nebuvo nurodę kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

15. Teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad teiginys, jog (duomenys neskelbtini) (t. y. (duomenys neskelbtini)) yra kraujo kerštas, yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai negalėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas ir taip apginti savo teises. (duomenys neskelbtini) veikia ne vienas policijos komisariatas, tad jei pareiškėjams tariama grėsmė kyla iš vieno komisariato, jie gali kreiptis į teismus, prokurorus, kitas institucijas

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė ir išsamiai aprašė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo Z. A. prašymo suteikti prieglobstį turiniu, pareiškėjų A. A., Z. A. ir Z. A. apklausomis Departamente.

18. Byloje buvo nustatyta, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ir papildomos apsaugos, vadovaujantis Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 87 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 136 ir 138 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punktu ir 125.4 papunkčiu. Migracijos departamentas, Sprendime įvertinęs prieglobsčio prašytojų pasakojimą apie tariamą grėsmę iš žuvusiojo vaikino giminaičių pusės ir jį atmetęs dėl identifikuotų pasakojimo trūkumų, konstatavo, kad: prieglobsčio prašytojai tariamos grėsmės nesieja su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; Z. A. baimė būti sulaikytam ar A. A. baimė, kad minėti giminaičiai „paims“ jos sūnų, nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl Z. A. ir A. A. bei jų nepilnamečiams vaikams nesuteikė pabėgėlio statuso. Atsakovas taip pat Sprendime įvertinęs, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, todėl įvertinęs tas pačias aplinkybes papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai ar mirties bausmė ir kad kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

19. Teismas kilusiam ginčui spręsti taikė Įstatymo 86–87 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas nurodė, kad šiose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, kurios egzistavimas būtinas pabėgėlio statusui (laikinai apsaugai) gauti. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija vertinama pagal Įstatymo 83 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat vadovaujantis Aprašo 116 punktu, vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

20. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą iš esmės grindė tuo, kad po 2015 m. autoįvykio, kurio metu į Z. A. vairuojamą ekskavatorių atsitrenkė automobilis, kurį vairavęs nepilnametis vaikinas mirė ligoninėje, po ko pareiškėjų šeimai grasina žuvusiojo vaikino giminės ir milicija, naudoja smurtą; dėl nuolatinės baimės iš namų išėjo vyriausieji sūnus, dėl kurių taip pat yra spaudžiama šeima, liepiant juos sugrąžinti namo, tačiau tėvai negali sūnų sugrąžinti, nes nežino kur jie dingo.

21. Įvertinęs tai, kad pareiškėjų pasakojimas apie 2015 metais įvykusį autoįvykį Departamento laikytas nustatytu faktu, taip pat pareiškėjų apklausų metu pateiktus paaiškinimus, teismas sutiko su atsakovo pozicija ir pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimuose apie žuvusio vaikino giminių neteisėtus veiksmus yra prieštaravimų, pasakojimai nėra išsamūs ir rišlūs. Teismas išsamiai nurodė pareiškėjų Z. A., Z. A. ir A. A. pasakojimų nesutapimus dėl įsiveržimo į pareiškėjų namus skaičiaus, šį incidentą mačiusių asmenų, Z. A. 2019 m. vykusio suėmimo trukmės, vyresniųjų sūnų išvykimo, smurto prieš pareiškėją A. A..

22. Teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojų (pareiškėjų) pasakojimo negalima laikyti nuosekliu, detaliu ir patikimu, kas savo ruožtu davė pagrindą abejoti pareiškėjų nurodomų aplinkybių dėl žuvusio vaikino artimųjų ir milicijos persekiojimo realumu. Teismo vertinimu, Departamentas prieglobsčio prašytojams (pareiškėjams) pagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, buvo pakankamai aktyvus ir pareiškėjams buvo sudaryta galimybė pateikti visą informaciją, kurią jie laikė esant reikšminga jų prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui, tačiau bylos medžiaga patvirtino, kad nustačius prieštaravimus tarp pareiškėjų pasakojimų ir pareiškėjams uždavus patikslinamuosius klausimus, pareiškėjai arba išsižadėdavo savo žodžių, arba pateikdavo naujus pasakojimus, arba pasiteisindavo atminties sutrikimais, arba sakydavo, kad kiti apklausti šeimos nariai klysta.

23. Įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso suteikimą, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjų visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Teismas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus dėl žuvusiojo artimųjų keršto bei jų turimų ryšių policijoje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl šiuo aspektu visiškai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kaip jokiomis aplinkybėmis nepagrįstą teismas atmetė pareiškėjų teiginį, kad negali savo valstybėje kreiptis dėl teisinės pagalbos.

24. Dėl pareiškėjų argumentų, kad jiems turėtų būti suteikiama papildoma apsauga, teismas nurodė, kad konstatavus, jog pareiškėjų baimė patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus dėl žuvusiojo artimųjų keršto bei jų turimų ryšių policijoje nėra pagrįsta, dėl ko nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nei atsakovui be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei atsakovui, nei teismui nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir į tai, kad pagal byloje esančią informaciją pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl ko pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjams nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

25. Nors pareiškėjai tvirtino, kad atsakovas turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie kraujo keršto tradicijas bei teisėsaugos institucijų korumpuotumą, pareigūnų papirkinėjimus, tačiau teismas nurodė, jog pagal Aprašo 168 punkto nuostatas minėtos pažymos nėra privalomos ir spręsti, ar jos būtinos, priklauso Departamento diskrecijai. Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo parengta informacinio pobūdžio pažyma, teismo vertinimu, savaime nereiškė, kad nebuvo atsižvelgta į visuotinai žinomą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

26. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytų argumentų pagrindų. Kaip išvestinį teismas taip pat atmetė pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą. Teismas nurodė, jog dėl kitų ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių nepasisakys, nes jie, teismo vertinimu, nekeitė sprendime padarytų išvadų.

III. 27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas (Įstatymo 83 str. 2 d.), t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais. Šiuo atveju atsakovas pareiškėjų pasakojimą apie praeityje patirtus persekiojimo epizodus (apsilankymą namuose bei Z. A. 2019 m. vykusio suėmimo trukmę) pripažino nepagrįstais iš esmės remiantis subjektyviomis prielaidomis, t. y., priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjų pasakojimas apie vyrų apsilankymus namuose buvo pakankamai nuoseklus. Apeliantai nurodė ir vykdytų kankinimų pobūdį – įsiveržimas į namus bei fizinio skausmo sukėlimas pareiškėjai A. A.. Pasakojimas dėl neteisėtų veiksmų atlikimo atsispindi tiek pareiškėjų, tiek Z. A. atliktose apklausose.

29. Analogiška išvada darytina ir dėl 2019 metais vykusio suėmimo pasakojimo vertinimo. Apeliantų nurodomi suėmimo laikotarpiai neturėtų būti vertinami kaip vienas kitam prieštaraujantys, priešingai – kaip vienas kitą papildantys.

30. Pareiškėjų teigimu, Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies reikalavimai įpareigoja Departamentą įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti, ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą. Apeliantai prašė suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, savo prašymą motyvuodami tuo, kad kilmės valstybėje jiems kilęs pavojus gyvybei dėl kraujo keršto tradicijų, kuomet autoįvykio metu žuvo nepilnametis. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą, informacijos apie pareiškėjų nurodomas aplinkybes, dėl kurių jiems gali kilti pagrįsta baimė, nesurinko, todėl objektyviai negalėjo tinkamai atsakyti į klausimą, ar prieglobsčio prašytojų pateikta informacija bei kiti duomenys apie jų statusą Įstatymo taikymo aspektu atitinka/neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojų atveju (vadinamasis išorinis įrodymų vertinimo aspektas).

31. Apeliantų vertinimu, Departamentas taip pat nesurinko specifinės informacijos aktualiais klausimais kilmės valstybėje (dėl kraujo keršto) ir visą savo tyrimą grindė tik prieglobsčio prašytojų paaiškinimų nepagrįstumo tyrimu (vadinamasis vidinis įrodymų vertinimo aspektas), kuris be tinkamo išorinio įrodymų vertinimo aspekto vertinimo negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu.

32. Aplinkybės, kurias pareiškėjai nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas ir pirmosios instancijos teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlių statusą Lietuvos Respublikoje.

33. Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė Pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, tokiu atveju turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų atsakovo ir teismo sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos apeliantams nesuteikimo. Šių aplinkybių tinkamai neįvertino nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas.

34. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Departamentas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą, ir papildo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus ir įvertinus visus įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-125 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuto ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Ginčijamu sprendimu Departamentas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjų prašymus bei pareiškėjų apklausų metu pateiktą informaciją, nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos – Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: prieglobsčio prašytojai tariamos grėsmės nesiejo su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, todėl vien dėl šios priežasties pareiškėjai neatitiko pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų; pripažinęs tikėtinu 2015 m. vykusį autoįvykį, kurio metu žuvo nepilnametis, Departamentas atmetė pareiškėjų pasakojimą dėl galbūt gresiančio keršto iš žuvusiojo giminaičių bei milicijos pareigūnų 2015 ir 2019 metais, kaip turintį identifikuotų trūkumų (prieštaravimų), t. y. pareiškėjų nurodyta baimė patirti persekiojimą nelaikytina pagrįsta; Departamentas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad grįžus į kilmės valstybę pareiškėjams grėstų kankinimai ar mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Akcentuotina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nekartoja.

40. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

41. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

42. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

43. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo ir keršto baime kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjams grasina atkeršyti nepilnamečio, kuris 2015 m. žuvo autoįvykio metu jo vairuojamam automobiliui atsitrenkus į Z. A. darbo metu valdomą ekskavatorių, giminaičiai, milicijos pareigūnai, tikėtina, kad žuvusiojo giminaičiai turi kažkokių sąsajų su teisėsauga. Pareiškėjams buvo grasinama ir 2015 metais, po autoįvykio, tačiau jie išvyko iš šalies į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), grįžo 2017 metais, tačiau 2019 metais vėl persekiojimas atsinaujino – į namus atėjo milicijos darbuotojai, suėmė vieną iš sūnų (Z. A.), laikė areštinėje, kankino, vėliau paleido su sąlyga, kad pareiškėjai atvestų du vyresniuosius sūnus, tačiau jie išėjo iš namų, nes negalėjo kęsti nuolatinės baimės; pareiškėjai nežino, kur jų išėję sūnūs yra. Pareiškėjai iš namų išvyko 2019 metų rugpjūčio mėn., apklausą vykdžiusiai Departamento specialistei paaiškino, kad grįžus į kilmės valstybę tikrai kažkuris iš jų bus nužudytas.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio teisėtumo ir pagrįstumo. Iš pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį, apklausų metu pateiktų paaiškinimų motyvų akivaizdu, kad pareiškėjai persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl jau vien dėl šios priežasties jie neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų. Taip pat vertintina, jog pareiškėjai baimę būti persekiojamiems grindė įvykiais, t. y. 2015 metais prasidėjusiu ir 2019 metais atsinaujinusiu grasinimu atkeršyti (dėl žuvusio jaunuolio) ir sūnaus Z. suėmimu, tačiau šias aplinkybes apklausų metu pareiškėjai apibūdino skirtingai, klydo dėl įvykių eigos, chronologijos, įvykius mačiusių ir namuose buvusių asmenų skaičiaus ir pan., todėl nėra pagrindo vertinti, kad šie įvykiai buvo realūs.

45. Konstatavus, jog pareiškėjai persekiojimo grėsmės nesiejo su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis priežastimis, kurios būtinos pabėgėlio statusui įgyti, teisiškai nereikšmingais tampa pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės nesutinkama su Departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjų pateiktų duomenų apie gresiantį persekiojimą ir kerštą vertinimu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija dėl šių motyvų plačiau nepasisakys ir jų neanalizuos.

46. Įstatymo 87 straipsnis nustato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas.

47. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes ir nepagrįstai pareiškėjams nesuteikė papildomos apsaugos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjams grįžus į pilietybės valstybę bus įvykdyti 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, t. y. neegzistuoja pagrįsta prievartos, nežmoniško elgesio ar baudimo grėsmė, be to, (duomenys neskelbtini) dalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Atsižvelgiant į tai, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

49. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas, jog Departamentas nesivadovavo abejonės privilegijos principu. Pažymėtina, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. buvo nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojų nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

50. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, jog Departamentas, nesurinkęs specifinio pobūdžio informacijos apie kilmės šalį (dėl šalyje gyvuojančio kraujo keršto), negalėjo objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjų prašymų dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Aprašo 168 punktą informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, prašymų suteikti prieglobstį motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nekilo būtinybė nagrinėjant pareiškėjų prašymus imtis priemonių, kad būtų parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Pareiškėjai nei atsakovui, nei teismui, be deklaratyvių teiginių, nenurodė jokių duomenų, kad jų kilmės valstybėje nėra teisinių priemonių apsiginti nuo kitų asmenų grasinimų, taip pat jokios tikslios informacijos, kaip ketinantys atkeršyti asmenys turi ryšių su teisėsauga, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio teiginiais (kraujo kerštas egzistuoja, šalis korumpuota, žuvusio vaikino artimieji susiję su milicija). Kad informacinės pažymos rengimas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę nėra visais atvejais privalomas, aiškindamas Aprašo 167–168 punktų nuostatas yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz. 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje eA-5326-822/2017).

51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Z. A. (Z. A.), A. A., Z. A. (Z. A.), Z. A. (Z. A.) ir M. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų (tėvų) A. A. ir Z. A. (Z. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė