2018-12-12 Nr. AB-23128-3-61-3-02871-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5447-525-2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2018-2 Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. I. (V. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. I. (V. I.) (toliau – ir pareiškėja, užsienietė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00666 (toliau – ir Sprendimas), 2) įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog su sutuoktiniu E. V. Z. susipažino 2017 metais ir iki santuokos bendravo daugiau nei metus laiko. Pareiškėjos sutuoktinis į Odesą atvykdavo dažniau, kadangi čia turėjo verslo reikalų. Iki santuokos pareiškėja buvo atvykusi į Vilnių. 2017 m. rugpjūčio 29 d. Oftalmologijos centre, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjai buvo padaryta regėjimo korekcijos operacija. Paaiškino, kad santuoką sudarė 2018 m. balandžio 3 d., kuri įregistruota Vilniaus civilinės metrikacijos biure.

3. Teigė, jog atsakovo Sprendime nurodoma tikrovės neatitinkanti aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis nepažįsta jos tėvų. Apie pažintį ir bendravimą su pareiškėjos tėvais sutuoktinis informavo migracijos darbuotojus. Pareiškėja iš savo sutuoktinio žino, kad jo mama turi sveikatos sutrikimų, todėl bendravimas su ja yra komplikuotas. Pareiškėja negali atvykti ilgesniam laikui į Lietuvą dėl teisės aktuose nustatytų terminų, todėl pareiškėjos daiktų vyro bute nėra labai daug. Pareiškėja yra susituokusi palyginti neseniai, bendras sutuoktinių gyvenimas tik prasideda.

4. Pažymėjo, kad leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neturi, todėl negali įsidarbinti. Šiuo metu studijuoja Odesos pedagoginiame institute (anglų kalbą ir literatūrą), turi pedagoginio darbo vidurinėje mokykloje praktikos. Būdama Lietuvoje baigė pirmą lietuvių kalbos kursų etapą, lietuvių kalbos mokysis ir toliau. Su sutuoktiniu nemažai laiko praleidžia užsienyje, sutuoktinis taip pat atvyksta pas ją į Odesą. Pareiškėjos manymu, Departamento darbuotojams turėjo būti žinoma kodėl norėdami būti kartu, turi nemažai laiko praleisti ne Lietuvos Respublikoje. Buvimo (lankymosi) Lietuvos Respublikoje terminų specifika skundžiamame sprendime neatsispindi. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad sutuoktinio kaimynai pareiškėjos nemato ar nematė. Pažymėjo, kad pavardės iš karto nekeitė dėl objektyvių priežasčių – sunkumų keiti vairuotojo pažymėjimą ir studijų dokumentus. Nurodė, jog po atsakovo priimto sprendimo gana greitai privalo išvykti, todėl teismui negali pateikti visų dokumentų.

5. Atsakovas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja 2018 m. balandžio 11 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos prašymą, nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis nesuteikė aiškios informacijos apie sutuoktinės gimines ir artimuosius, negalėjo nurodyti, kuo jie užsiima, kodėl nedalyvavo vestuvių renginyje. Nustatė, kad tarp sutuoktinių yra 26 metų amžiaus skirtumas, pareiškėja po santuokos sudarymo nepasikeitė pavardės. Siekiant įvertinti ar santuoka nėra fiktyvi, atsakovas nusprendė atlikti sutuoktinių apklausą, patikrinti gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), apklausti kitus šeimos narius, kaimynus. Apsilankius sutuoktinio namuose, pastarasis parodė tik keletą sutuoktinių nuotraukų rėmeliuose ir atostogų nuotraukas telefone, parodė tik vieną stalčių sutuoktinės drabužių. Tame pačiame name įsikūrusių Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotoja Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nurodė, kad labai retai mato E. V. Z. sutuoktinę ir negalėjo tiksliai pasakyti, kada matė paskutinį kartą. E. V. Z. kaimynai paliudijo, kad retai mato sutuoktinę.

8. Nurodė, jog pareiškėjui su sutuoktiniu 2018 m. liepos 27 d. atvykus į Migracijos valdybą, E. V. Z. negalėjo nurodyti tikslių datų, kada susitiko su sutuoktine, kada vyko pas ją į svečius ir kuriam laikotarpiui, nesuteikė aiškios informacijos apie gimines ir artimuosius. Pareiškėja negalėjo paaiškinti iš kokių lėšų šeima gyvena, nurodė, jog sutuoktinis nedirba, nors E. V. Z. teigė, kad dirba dviejuose darbuose. Apklausus E. V. Z. motiną O. V. Z., ji nurodė, jog buvo labai nustebusi dėl sūnaus sudarytos santuokos, paaiškino, kad apie tai nieko nežinojo ir marčios niekada nemačiusi.

9. Atsakovo nuomone, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad sutuoktiniai kartu negyvena, netvarko bendro ūkio, apie save bei kitas jų gyvenimo aplinkybes, pateikia neišsamius duomenis, kai kurie nurodyti faktai nesutampa, pareiškėja nepažįsta sutuoktinio motinos, jų šeima nedalyvavo vestuvėse, todėl yra pagrindas manyti, kad V. I. ir E. V. Z. sudaryta santuoka yra fiktyvi.

10. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Sprendime, be kita ko, buvo nurodyta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jos siekio gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, t. y. konstatuota, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, Departamentas, įvertinęs patikrinimo metu gautą informaciją, pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausos lapuose esančius neatitikimus, taip pat tai, kad jie nuo pat santuokos sudarymo negyvena kartu, netvarko bendro ūkio, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 11 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikoje remdamasi tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis (b. l. 21–33). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos sudarymo įrašo kopiją, AB „Swedbank“ banko pažymą apie turimas lėšas bei kitus dokumentus.

13. Iš Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2018 m. balandžio 3 d. santuokos sudarymo įrašo Nr. 927 matyti, kad 2018 m. balandžio 3 d. buvo įregistruota santuoka tarp E. V. Z. ir V. I., kuri po santuokos sudarymo pasiliko I. pavardę (b. l. 39).

14. E. V. Z. Departamentui pateikė 2018 m. balandžio 11 d. pareiškimą, kuriame nurodė, kad įsipareigoja materialiai remti ukrainietę V. I., kol ji gyvens Lietuvos Respublikoje (b. l. 43).

15. Departamentas 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. (15/4-21) 10K-28304 „Dėl sudarytos santuokos įvertinimo“ kreipėsi į Migracijos valdybą atlikti sutuoktinių V. I. ir E. V. Z. apklausą raštu, patikrinti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), siekiant nustatyti, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, taip pat prašė apklausti kitus šeimos narius ir kaimynus.

16. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresnioji specialistė 2018 m. rugpjūčio 10 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl sudarytos santuokos patikrinimo“, kuriame nurodė, kad 2018 m. liepos 20 d. 11.15 val. Migracijos valdybos darbuotojoms nuvykus adresu (duomenys neskelbtini) duris atidarė vyras, kuris prisistatė esantis E. V. Z. (b. l. 51). Migracijos valdybos darbuotojų paklaustas, kaip dažnai čia atvažiuoja jo žmona ir kada jis paskutinį kartą matė ją, šis atsakė, kad prieš kelis mėnesius ir greitai vėl pamatys; bilietai jau yra nupirkti ir ji atskris į Lietuvą 2018 m. liepos 25 d. Paaiškino, kad su žmona gyvena čia, Lietuvoje, ir labai retai žmona išvažiuoja į Ukrainą aplankyti giminaičių. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, užėjus į butą, svetainėje stovėjo rėmeliuose keletas sutuoktinių nuotraukų, paprašius parodyti daugiau bendrų nuotraukų, E. V. Z. parodė telefone atostogų nuotraukas. Migracijos valdybos darbuotojų paprašius parodyti žmonos daiktus ir drabužius, E. V. Z. nuvedė jas prie didelės drabužių spintos, atidaręs vieną stalčių, paaiškino, kad čia yra žmonos drabužiai. E. V. Z. ir jo žmonai V. I. buvo įteikti šaukimai (vyras pasirašė raštiškai, kad perduos žmonai) atvykti į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių 2018 m. liepos 27 d. Tame pačiame name yra įsikūrę Valakampių socialinių paslaugų namai, jų darbuotoja atsakė, kad minėtame bute gyvena Z. ir labai retai mato jo moterį; paklausus, kaip dažnai čia atvažiuoja Z. žmona ir kada ją paskutinį kartą matė, darbuotoja tiksliai pasakyti negalėjo.

17. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus l. e. vyriausiasis specialistas 2018 m. liepos 30 d. surašė tarnybinį pranešimą „Dėl V. I. ir E. V. Z. santuokos įvertinimo“, kuriame nurodė, kad 2018 m. liepos 27 d. nuo 10 val. iki 11.15 val. bendravo su nurodytais asmenimis bei atliko jų apklausą (b. l. 54). Apklausos metu E. V. Z. negalėjo nurodyti tikslių datų, kada susitikinėjo su savo sutuoktine, kada vyko pas ją į svečius ir kiek tai truko, nesuteikė aiškios informacijos apie sutuoktinės gimines, artimuosius, negalėjo nurodyti, kuo šie užsiima, kodėl nedalyvavo vestuvių rengimo procese bei neatvyko jų paminėti. V. I. apklausos metu nesugebėjo paaiškinti, iš kokių lėšų gyvena su sutuoktiniu, nurodė, kad sutuoktinis nedirba, nors apklausiamas E. V. Z. paaiškino, kad dirba dviejose darbovietėse.

18. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Migracijos skyriaus specialistė nuvyko E. V. Z. motinos O. V. Z. deklaruotu gyvenamuoju adresu bei 2018 m. rugpjūčio 14 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 20-IL-3307 „Dėl atlikto patikrinimo“, kuriame nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 14 d. 8.30 val. nuvykus adresu (duomenys neskelbtini) duris atidarė senyvo amžiaus moteris, prisistačiusi O. V. Z. (b. l. 76). Ji buvo labai nustebusi dėl sūnaus E. V. Z. sudarytos santuokos, paaiškino, kad apie tai nieko nežinojusi, marčios niekada nemačiusi. Nors su sūnumi dažniausiai bendrauja telefonu, kartais jis aplanko ją Kaune, tačiau apie santuoką nieko nesakė. Moteris 2018 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinime nurodė, kad apie sūnaus sudarytą santuoką su ukrainiete V. nieko nežino.

19. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 31-00666 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei V. I.“, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 12 punktu (b. l. 4–7).

20. Teismas pažymėjo, kad užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 91 punktas nustato veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad santuoka yra fiktyvi.

21. Teismas, atsižvelgdamas Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštą kartu su šio skyriaus 2018 m. liepos 30 d. ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. tarnybiniais pranešimais bei sutuoktinių apklausos lapuose pateiktus atsakymus į klausimus (b. l. 50–62, 122–123) vertino, jog kyla pagrįstų abejonių dėl sutuoktinių gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo. Taip pat pagrįstų abejokių kelia ir santuokos datos nežinojimas ne vien dėl to, kad santuoka yra vienas iš svarbiausių gyvenimo įvykių, bet ir dėl to, kad nuo santuokos sudarymo iki apklausos nebuvo praėję net pusė metų. E. V. Z. į klausimą, ar buvo sumokėti pinigai santuokai sudaryti, atsakė, kad ne, nors už santuokos įregistravimą Civilinės metrikacijos skyriuje turi būti mokamas 20 Eur mokestis. Pareiškėjos sutuoktinis į klausimą, ar jo sutuoktinė pažįsta jo tėvus, brolius, seseris bei kitus giminaičius, atsakė, kad nepažįsta. Pareiškėja skunde nurodė, kad iš sutuoktinio žino, kad jo mama turi sveikatos problemų, todėl bendravimas su ja yra komplikuotas. Apklausos lape (b. l. 60–62, 122–123) atsakant į kausimą apie sutuoktinio gimines, pareiškėjos buvo paprašyta nurodyti priežastį, kodėl nepažįsta sutuoktinio giminių, tačiau jokios priežasties nenurodė; pareiškėja apklausos lape nurodė, kad jos sutuoktinis nedirba, tačiau pastarasis nurodo, kad turi daugiametį verslą (b. l. 56–59). Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės vertintinos kaip vienos iš svarbiausių vienas kito sutuoktinių gyvenimo faktų, tačiau kurių, kaip nustatyta, sutuoktiniai arba nežinojo, arba dėl jų pasisakė skirtingai, arba atsakė lakoniškai, kas kelia pagrįstų įtarimų dėl sutuoktinių realaus santuokinio gyvenimo, siekio bendrai plėtoti šeimos santykius. Iš apklausos klausimų matyti, kad jie buvo aiškūs ir suprantami, į kuriuos atsakyti sutuoktiniams neturėjo būti sudėtinga. Šiuo atveju tiek pareiškėjos, tiek jos sutuoktinio apklausa abejonių dėl santuokos fiktyvumo neišsklaidė. Taip pat teismas įvertino Migracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-IL-3307 „Dėl atlikto patikrinimo“ pateiktą informaciją apie lankymąsi E. V. Z. motinos O. V. Z. namuose ir bendravimą su ja (b.l. 75, 76).

22. Įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog yra veiksniai, leidžiantys manyti, kad V. I. ir E. V. Z. santuoka yra fiktyvi, nes susituokę sutuoktiniai negyvena kartu (Aprašo 91.1 papunktis); sutuoktiniai netvarko bendro ūkio (Aprašo 91.2 papunktis); sutuoktiniai apie bendravimą iki santuokos pateikia prieštaringus duomenis (Aprašo 91.4 papunktis). Be to, atlikta E. V. Z. motinos apklausa ir aplinkybės, kad ji nežino sūnaus santuokos sudarymo fakto, patvirtina Departamento Imigracijos skyriaus įtarimus dėl Ukrainos pilietės V. I. ir Lietuvos Respublikos piliečio E. V. Z. santuokos tikrojo tikslo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos ir E. V. Z. santuoka sudaryta 2018 m. balandžio 3 d. (b. l. 39), tačiau, kaip minėta anksčiau, sutuoktiniai nuo pat santuokos sudarymo negyvena kartu, netvarko bendro ūkio, be to, apie save, apie kitas jų gyvenimo aplinkybes pateikia neišsamius duomenis, kai kurie jų pateikti faktai nesutampa, pareiškėja nepažįsta sutuoktinio motinos, taip pat jų šeimų nariai nedalyvavo vestuvių rengimo procese bei neatvyko į jų vestuves, todėl Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi nei teismui, nei atsakovui priešingas išvadas leidžiantys įrodymai nepateikti. Teismas priėjo išvadą, kad santuoka tarp pareiškėjos ir E. V. Z. buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant V. I. gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis.

23. Dėl pareiškėjos pateiktų teismui nuotraukų ir banko išrašų (b. l. 89–96, 105–120), teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis darytos nuotraukos, be to nuotraukos ir pavedimų išrašai nebuvo pateikti Departamentui nei kartu su prašymu, nei apklausų metu. Teismo nuomone, nuotraukos ir išrašai nepatvirtina, kad sutuoktiniai gyvena kartu ir tvarko bendrą ūkį.

24. Pažymėjo, kad nei teismui, nei atsakovui nėra pateikta jokių kitų įrodymų, paneigiančių atsakovo nustatytas aplinkybes. Pareiškėja skunde teismui iš esmės daugiau tik deklaratyviai įrodinėja santuokos tikrumą, pabrėždama, kad būtent atsakovas nemotyvavo sprendimo dėl santuokos fiktyvumo, tačiau siekdami, kad kito sutuoktinio atžvilgiu būtų priimtas teigiamas sprendimas, abu sutuoktiniai turėtų dėti maksimalias pastangas įrodinėdami sudarytos santuokos tikrumą ir įrodinėjimas neturėtų būti vien tik formalus. Nors pareiškėja skunde paaiškino, kad jos galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką, neturint leidimo laikinai gyventi, yra ribotos, tačiau šis teiginys savaime nepaneigia fakto, kad ji su savo sutuoktiniu kartu negyvena, netvarko bendro ūkio.

25. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai).

26. Teismas vertino, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, jos siekio kurti šeiminius santykius su Lietuvos Respublikos piliečiu E. V. Z., todėl darė išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jos tikslas nėra šeiminių ryšių tęstinumas, bet tik įteisinimas savo buvimo Šengeno valstybėse. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog yra rimtas pagrindas, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėja turi kitų ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas.

27. Teismas pažymėjo, jog Departamentas tyrimą atliko nuosekliai ir objektyviai t. y. pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo tikrinami nurodytoje gyvenamojoje vietoje, organizuota abiejų sutuoktinių apklausa, todėl nėra pagrindo Departamento Sprendimą vertinti kaip priimtą pažeidžiant pagrindines procedūras ar taisykles, atliktą vien tik formaliai ar paremtą vien tik spėjimais ir įtarimais. Departamento atlikto tyrimo metu priimtos išvados užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei Sprendimo pagrįstumą. Teismas darė išvadą, kad Migracijos 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-00666 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei V. I.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Pažymėjo, jog likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

28. Teismas, atsižvelgdamas į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 29. Pareiškėja V. I. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą.

30. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

31.1 Nesutinka su tarnybinio pranešimo Nr. 20-IL-3307 duomenis, kurio metu buvo apklausta sutuoktinio motina. Pareiškėja pažymi, kad motina yra serganti senatvine demencija – progresuojantis, degeneruojantis smegenų sindromas, paliečiantis atmintį, mąstymą, elgesį bei emocijas. Motinai yra 81 metai. Moteris yra suvaikėjusi, jos elgsena yra neadekvati, ji negali normaliai protauti. Pareiškėjai nesuprantama, kai specialistas bendravo su tokia moterimi ir kaip ji apskritai įsileido į namus, nes motina vengia žmonių ir kontakto su jais. Migracijos departamentui sutuoktinis paaiškino, kad bendravimas su motina yra komplikuotas, apklausoje raštu buvo pranešta, kad motinai nieko nebuvo sakyta apie santuoką.

31.2 Pirmosios instancijos teismas klaidingai remiasi tame pačiame name įsikūrusių Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotojų parodymais. Pažymi, kad gyvenamasis pastatas turi kelis įėjimus ir atskirus kiemus, daugelio darbuotojų langai yra nukreipti į kitą namo įėjimą, todėl jiems būnant darbe jie visi tiesiog fiziškai negali matyti jokių žmonių, įeinančių pro kitą namo įėjimą, pro kurį vaikšto sutuoktiniai. Be to, patys darbuotojai nurodė, jog negali tiksliai atsakyti kaip dažnai atvažiuoja Z. žmona, todėl toks pasakymas nelaikytinas argumentu.

31.3 Nesutinka su teismo vertinimu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sutuoktiniai neveda bendro ūkio. Pažymi, kad santuokos datos nežinojimas nėra pagrindas teigti, kad sutuoktinių santuoka fiktyvi. Be to, nors šalys su giminėmis nėra susipažinę, tačiau sudarant santuoką tai nėra būtinas dalykas, juolab, kad sutuoktiniai yra iš skirtingų valstybių, todėl bendravimas tampa komplikuotas. Migracijos departamentas buvo informuotas, kad pareiškėjos sutuoktinis bendrauja su pareiškėjos tėvais ir palaiko su jais ryšį, tačiau tai buvo nuslėpta. Pažymėjo, kad sutuoktiniai pageidavo santuoką daryti kukliai, tik ją įregistruojant, todėl toks sutuoktinių sprendimas nėra įtartinas ar keliantis abejonių, nes tokį pasirinkimą daro daugelis Lietuvos porų dėl vestuvių puotos populiarumo sumažėjimo ir dėl sudėtingos jaunų šeimų finansinės padėties, juo labiau, sutuoktinių finansinė padėtis yra gerokai sunki, kadangi ir regos korekcijos operaciją jai finansavo vyras.

31.4 Byloje pateiktas 2018 m. spalio 10 d. pareiškėjos tėvų pareiškimas patvirtina, kad pareiškėjos tėvai priėmė E. Z. į šeimą ir džiaugiasi už juos abu. Taip pat byloje pateikti U. G., M. ir S. G., V. R., A. B. paaiškinimai patvirtina apie sutuoktinių bendrą gyvenimą.

31.5 Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti savo argumentus, o jos teiginiai yra deklaratyvūs. Pažymi, kad Migracijos departamentas yra numatęs sąrašą dokumentų, kuriuos reikia pateikti siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir pareiškėja pasinaudojo tuo sąrašu ir pateikė viską, ko reikalavo pats atsakovas. Nurodo, kad Departamentas galėjo ir turėjo pareigą pareikalauti papildomų dokumentų ir paaiškinimų, kodėl jam kyla abejonių. Daugybė teismui pateiktų nuotraukų iš vestuvių šventės, šeimos laisvalaikio, atspindi sutuoktinių leidžiamą laiką kartu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šeima esant laisvam laikui nuolat randa laiko skirti sau, keliauti, nuvykti pailsėti. Banko pavedimai perkant bilietus bei pinigų pervedimas sutuoktinei, kad ji galėtų tęsti mokslus universitete patvirtina sutuoktinių bendro ūkio vedimą.

31.6 Pažymi, jog pati Lietuva riboja užsieniečių buvimą jos teritorijoje, todėl pasinaudojant tik Lietuvos įstatymų suteiktu buvimo terminu nėra prasmės persivežti daugiau rūbų, kol nebus suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, tačiau teismas dėl to nepasisakė ir nevertino. Priešingai, Migracijos departamento darbuotojams sutuoktinis parodė vieną didelį stalčių su pareiškėjos apatiniu trikotažu, o kadangi darbuotojams to pilnai pakako, liko neparodyti visi kiti spintoje esantys rūbai, kosmetinės priemonės, higienos reikmenys.

31.7 Pareiškėja savo pavardės nekeitė, nes dokumentų keitimo procesas Ukrainoje užtrunka iki dviejų mėnesių, o iškart po santuokos sudarymo, sutuoktiniai važiavo į Druskininkus, po to į povestuvinę kelionę į Turkiją.

31.8 Pareiškėjos tėvai fiziškai negalėjo dalyvauti vestuvėse, nes pasus gavo tik 2018 m. balandžio 6 d., o vestuvės vyko 2018 m. balandžio 3 d. Nesutinka su Migracijos valdybos reikalavimu nurodyti tikslias datas kada susitikinėjo, kada vyko į svečius ir kokiam laikotarpiui, nes atsiminti tikslias datas galėtų tik fenomenalios atminties žmogus.

31.9 Migracijos darbuotojams paklausus (Apklausos 6 punktas): ar buvo sumokėti pinigai santuokai sudaryti, buvo paaiškinta, kad klausiama ar sutuoktinis gavo pinigų už santuokos sudarymą, dėl ko buvo atsakyta ne. Vėliau, analizuojant atsakymus buvo pareikšta, kad sutuoktinis nežinojo kiek kainuoja Metrikacijos biuro paslaugos sudarant santuoką.

31.10 Pareiškėja teigia, kad analogiška situacija buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1727-2012. Taip pat pažymi, kad priimant sprendimą dėl santuokos fiktyvumo, teismas negali vadovautis vien formaliu požiūriu. pareiškėja vertina, kad atsakovas tinkamai neįsigilino į nagrinėjamų santykių individualumą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-00666 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos pilietei V. I.“, teisėtumas ir pagrįstumas.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (2 d.). Šio ginčo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl tikrinamas sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas pateikto apeliacinio skundo ribose

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. I. skundą atmetė konstatavęs, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatyti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai pareiškėjos atžvilgiu taikyti pagrįstai. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad Departamento sprendime nenurodyta jokių įrodymų ir duomenų, kurie pagrįstų padarytą išvadą, kad santuoka sudaryta dėl akių, siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas netinkamai vertino įrodymus bei darė nepagrįsta išvadą, kad sutuoktiniai kartu negyvena, netvarko bendro ūkio, kadangi pareiškėjos pateikti įrodymai pagrindžia tai, kad šeima sudaryta ne fiktyviai, tarp jų susiklostę pakankamai geri santykiai, jie rūpinasi vienas kitu.

34. Ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, reglamentuojančiais, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmones viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.).

35. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

36. Įstatymo 2 straipsnio 62 dalyje nustatyta fiktyvios santuokos sąvoka. Fiktyvi santuoka – Lietuvos Respublikos piliečio arba teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio ir užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, santuoka, kai ji sudaroma siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių.

37. Aprašo 91 punktas nustato veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad santuoka yra fiktyvi: susituokus arba sudarius registruotos partnerystės sutartį negyvenama kartu (91.1 p.); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, netvarko bendro ūkio (91.2); iki santuokos arba iki registruotos partnerystės sutarties sudarymo asmenys niekada anksčiau nebuvo susitikę (91.3); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, apie save, apie pirmąjį susitikimą arba apie kitas su jais susijusias aplinkybes pateikia prieštaringus duomenis (91.4); sutuoktiniai arba asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, nekalba abiem suprantama kalba (91.5); santuokai arba registruotos partnerystės sutarčiai sudaryti buvo sumokėti pinigai (išskyrus kraičio forma duotus pinigus, jeigu tuokiasi piliečiai tų šalių, kuriose kraičio davimas yra įprastas dalykas) (91.6); yra įrodymų, kad vienas ar abu sutuoktiniai praeityje buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kad vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, praeityje buvo sudarę fiktyvių registruotų partnerysčių (91.7); yra kitų požymių, kad vienas ar abu sutuoktiniai yra sudarę fiktyvią santuoką arba vienas ar abu asmenys, sudarę registruotos partnerystės sutartį, yra sudarę fiktyvią registruotą partnerystę (91.8).

38. Departamentas priėmė Sprendimą atlikęs sutuoktinių V. I. ir E. V. Z. apklausą raštu, patikrinus gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) apklausus kaimynus bei šeimos narius – motiną, gyvenančią adresu (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus bei Kauno AVPK Migracijos skyriaus tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad E. V. Z. namuose yra nedaug sutuoktinei V. I. priklausančių daiktų, namuose yra tik keletas sutuoktinių nuotraukų bei atostogų nuotraukos E. V. Z. telefone; E. V. Z. kaimynai (Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotojai) teigė, kad retai mato jo moterį, negali pasakyti kada matė paskutinį kartą; apklausos metu E. V. Z. negalėjo nurodyti tikslių datų, kada susitikinėjo su savo sutuoktine, kada vyko pas ją į svečius, nesuteikė aiškios informacijos apie sutuoktinės gimines, artimuosius; apklausų metu nustatyti prieštaravimai tarp E. V. Z. ir V. I. duotų parodymų; pokalbio su E. V. Z. motina metu, moteris teigė, kad nėra mačiusi savo marčios, apie sūnaus sudarytą santuoką nieko nežinanti.

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsižvelgiant į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus surinktą medžiagą (tarnybinius pranešimus, sutuoktinių apklausos lapuose pateiktus atsakymus į klausimus, motinos apklausą ir pan.) vertinama, kad santuoka tarp pareiškėjos ir E. V. Z. buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant V. I. gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis, taip pat, kad pareiškėjos tikslas nėra šeiminių ryšių tęstinumas, bet tik įteisinimas savo buvimo Šengeno valstybėse, todėl papildomai jų nekartoja.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginio, kad atsižvelgiant E. V. Z. motinos sveikatos būklę bei amžių, ji negali normaliai protauti, todėl bendravimas su ja yra komplikuotas, juo labiau, nesuprantama kaip moteris galėjo bendrauti ir įsileisti į namus specialistus, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno AVPK 2018 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-IL-3307 nustatytos aplinkybės nėra paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl laikytinos pagrįstomis, be to pareiškėja (ir jos vyras) neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl E. V. Z. motinos ligos ar jos senyvo amžiaus, moteris nurodė neteisingą informaciją, ar kad dėl motinai diagnozuotų ligų, pareiškėja nuo 2017 metų neturėjo galimybės susipažinti su sutuoktinio motina ar pranešti apie sudarytą santuoką. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos teiginiai vertintini kaip abstraktūs.

42. Apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjos pateikti jos tėvų bei sutuoktinių draugų / artimų žmonių paaiškinimai patvirtina apie sutuoktinių bendrą gyvenimą kartu. Pareiškėja teismui pateikė papildomus paaiškinimus bei sutuoktinių susirašinėjimą, kurie, neva, pagrindžia tarpusavio santykius.

43. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje) <...>. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja į Migracijos valdybą dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2018 m. balandžio 11 d., Departamentas sprendimą priėmė 2018 m. rugpjūčio 20 d., pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2018 m. spalio 2 d., todėl pareiškėja papildomus įrodymus – pareiškėjos tėvų 2018 m. spalio 10 d. paaiškinimus, bei draugų / artimų žmonių 2018 m. spalio 8–11 d. paaiškinimus turėjo galimybę teikti tiek Migracijos departamentui, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas vertintina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau ar, kad apie jų pateikimą būtinybė iškilo tik dabar. Pareiškėjos pateikti įrodymai galėjo būti nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teisme nebus tiriami.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti savo argumentus. Teigia, kad Departamentas turėjo pareigą pareikalauti papildomų dokumentų ir paaiškinimų.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nustatyta, kad asmuo, kreipiantis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimo pagrindimą, todėl atmestinas pareiškėjos teiginys, kad Departamentas galėjo ir turėjo pareigą pareikalauti papildomų dokumentų. Būtent asmeniui, besikreipiančiam dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra numatyta pareiga pateikti visus įrodymus, kurie patvirtintų leidimo išdavimo pagrįstumą.

46. Nors pareiškėja teigia, kad sutuoktinių bendrą gyvenimą patvirtina daugybė nuotraukų iš vestuvių šventės bei leidžiamo laisvalaikio kartu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat, jog sutuoktiniai, po santuokos sudarymo vyko į Druskininkus, paskui į Turkiją, kad šeima ilsėdavosi prie ežerų, kaimo turizmo sodybose, švęsdavo šventes, kartu keliavo į Vokietiją, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pateiktos foto nuotraukos nepatvirtina šeimos gyvenimo kartu. Be to, pareiškėjos sutuoktinio atlikti keli pavedimai į pareiškėjos banko sąskaitą, nepagrindžia, kad pinigai pareiškėjai buvo mokami, tikslu jai atvykti į Lietuvą, ar mokėjimui už pareiškėjos mokslus). Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad sutuoktiniai kartu vyko ilsėtis į užsienį ar kitus Lietuvos miestus (sutarčių su kelionių agentūromis, kelionių bilietų, kelionių apmokėjimo sąskaitų, kelionių išlaidų ir pan.), kas teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina sutuoktinių bendro gyvenimo kartu (laisvalaikio praleidimo), bendro ūkio tvarkymo aplinkybių.

47. Priešingai, pareiškėjos teiginiai, kad sutuoktiniai dažnai vyksta į keliones (Lietuvoje ir užsienyje), prieštarauja pačios pareiškėjos nurodytiems teiginiams, jog sutuoktiniai nekėlė vestuvių pokylio, nes sutuoktinių finansinė padėtis yra gerokai sunki, todėl vertinama, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina jog apklausiant sutuoktinius, Departamentas nustatė ir kitus nurodytų aplinkybių prieštaravimus (lėšas pragyvenimui, sutuoktinio darbą ir pan.).

48. Pareiškėjos teiginys, kad dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, ji negali ilgai būti Lietuvoje, todėl nėra prasmės vyro namuose turėti daiktų, atmestinas kaip nepagrįstas ir nemotyvuotas, kadangi pareiškėja turi teisę būti Lietuvoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

49. Likusieji pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspęsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

50. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. I. (V. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius