AS-602-399-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS602-399/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00424-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą nutraukti neteisėtus veiksmus ir įgyvendinti Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatą, t. y. nevykdyti sustabdyto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas, ginčo sprendimas) 1 punkte nustatytos atrankinės gyventojų apklausos telefonu.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu, kol Vilniaus miesto savivaldybės taryba įvykdys Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 13 d. teikimą Nr. 1T-13 (toliau – ir Teikimas) arba kol, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai atsisakius patenkinti minėtą Teikimą, atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl tokio pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės atstovo potvarkiu sustabdyta Vilniaus miesto savivaldybės atrankinė gyventojų apklausa telefonu (toliau – ir Apklausa) galimai yra vykdoma pažeidžiant įstatyme įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, būtina pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iki šio neteisėto veiksmo įvykdymo buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas, nes jau būtų įvykdyta sustabdyta Apklausa ir ginčas netektų prasmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą priėmė, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu iki kol Vilniaus miesto savivaldybės taryba įvykdys Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 13 d. teikimą Nr. 1T-13 arba iki kol, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai atsisakius patenkinti minėtą teikimą, atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl tokio pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei į tai, kad Apklausos laikotarpis baigiasi 2012 m. vasario 20 d., todėl teismui vėliau priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iki šių veiksmų įvykdymo buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas, tokiu būdu teismo sprendimo vykdymas skundo patenkinimo atveju pasunkėtų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atskiruoju skundu (b. l. 18-22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 13 d. teikimas Nr. 1T-3 dėl Tarybos sprendimo 1 ir 3 punktų panaikinimo Vilniaus miesto savivaldybėje gautas 2012 m. vasario 14 d. Teikime nurodoma, kad šį Teikimą Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi apsvarstyti artimiausiame tarybos posėdyje. Artimiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis turėjo įvykti 2012 m. kovo 7 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad Vyriausybės atstovas nesilaikė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų, nustatančių, jog Vyriausybės atstovas į teismą gali kreiptis tik tuomet, kai savivaldybės taryba artimiausiame tarybos posėdyje apsvarstys teikimą ir atsisakys jį tenkinti arba atsisakys jį svarstyti. Nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas nenumato Vyriausybės atstovui teisės kreiptis į teismą su prevenciniu reikalavimu, todėl pirmos instancijos teismui tenkinus teisiškai nepagrįstą pareiškėjo prašymą, pateiktą viršijant pareiškėjo, kaip viešosios teisės subjekto, kompetenciją, buvo pažeistas viešojoje teisėje veikiantis principas, kad galima tik tai, kas tiesiogiai leidžiama.

2. Teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, neatsižvelgė į tai, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma reikalavimo užtikrinimui administracinės bylos procese ir galioja iki teismas išspręs tarp šalių kilusį ginčą. Atsakovo teigimu, įstatymas nenumato kitokios reikalavimo užtikrinimo priemonių galiojimo trukmės nei nustatyta ABTĮ 71 straipsnyje, todėl pareiškėjo pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iki Vilniaus miesto savivaldybės taryba (kuri net nėra įtraukta į šios administracinės bylos nagrinėjimą) apsvarstys Vyriausybės atstovo teikimą dėl ginčo sprendimo panaikinimo, laikytinas teisiškai ydingu.

3. Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė tik tą Tarybos sprendimo dalį (1 punktą, kuriuo Taryba paskelbė gyventojų apklausą, nustatė apklausos tekstą, apklausos teritoriją, apklausos būdą, vykdytoją ir laikotarpį), kuri buvo įgyvendinta (įsigaliojusi) jau ginčo sprendimo priėmimo metu, t. y. Apklausos paskelbimo faktas jau buvo įvykęs, todėl vėlesnis jo sustabdymas (2012 m. vasario 10 d.) nesukėlė jokių materialinių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nagrinėjamojoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

4. Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodoma platesnė uždraustinų veiksmų apimtis: pareiškėjas prašo uždrausti ne tik paskelbti Apklausą, bet ir ją vykdyti, nors dėl apklausos vykdymo sustabdymo (t. y. dėl visų Tarybos sprendimo nuostatų sustabdymo) pareiškėjas nėra priėmęs jokių valinių nurodymų (potvarkių), todėl prašymas uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, kurie nepatenka į sustabdyto Tarybos sprendimo 1 punkto reguliavimo apimtį ir pareiškėjo prašymo dalyką, laikytinas neteisėtu, neproporcingu ir neadekvačiu. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju susiklostė teisiškai nepagrįsta ir reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto taikymo prasmę paneigianti situacija, kuomet pareiškėjo prašymo reikalavimas (dalykas) sutapo su prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dalyku, todėl teismui pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės buvo pasisakyta ir dėl bylos esmės, tuo pačiu patenkintas pareiškėjo prašymo reikalavimas.

5. Teismas visiškai nemotyvavo ir nepagrindė, kokiais įrodymais vadovaudamasis jis priėjo išvados, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas ar jo vykdymas taps neįmanomas. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi ir 46 straipsnio nuostatomis, akcentuoja, kad savivaldybių tarybų paskelbtų apklausų rezultatai yra rekomendacinio pobūdžio. Tik tarybai priėmus sprendimą įvykdytos apklausos rezultatų pagrindu, tokia apklausa įgyją teisinę reikšmę. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Apklausos paskelbimas ir vykdymas pats savaime jokių teisiškai negatyvių pasekmių nesukuria, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo šios Apklausos rezultatų pagrindu.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalis imperatyviai nustato, kad sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių. Pažymi, kad savivaldybės administravimo subjektui šiurkščiai pažeidžiant minėtą imperatyvą, Vyriausybės atstovas privalėjo kreiptis į teismą dėl pažeisto teisėto intereso gynimo. Teigia, kad Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė ne tik apklausos skelbimą, bet ir jos vykdymą nustatytu laikotarpiu (Tarybos sprendimo 1.5 papunktis). Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas negalėjo Apklausos vykdyti, nes neturėjo pagrindo jos vykdyti nustatytu laikotarpiu. Iš Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje 2012 m. vasario 13 d. pasirodžiusio straipsnio „Vilniuje atliekama dar viena gyventojų apklausa dėl seniūnijų pertvarkos“ turinio nustačius, kad sustabdyta Apklausa yra vykdoma, Vyriausybės atstovas buvo priverstas pažeistą teisėtą interesą ginti teisme. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo nurodyta Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalis šiems teisiniams santykiams netaikytina, kadangi bylos nagrinėjimo dalykas yra ne savivaldybės administravimo subjekto priimtas sprendimas ir jo atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas, o Vyriausybės atstovo potvarkio nevykdymas, t. y. imperatyvios Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad visi iš to kylantys atsakovo teiginiai yra nepagrįsti ir nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku.

2. Pažymi, kad Vyriausybės atstovo prašymas teismui yra reiškiamas ne vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo suteiktais įgaliojimais ginčyti teisės aktus, o remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia suinteresuotam asmeniui teisę ginti savo teisėtą ir įstatymo saugomą interesą. ABTĮ 71 straipsnis, priešingai nei teigia atsakovas, nenumato jokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo trukmės, todėl teismas ją nustato įvertinęs šios priemonės proporcingumą, proceso šalių interesų pusiausvyros principą. Atsižvelgdamas į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios draudžia vykdyti savivaldybės administravimo subjekto sustabdytą sprendimą, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog yra galima situacija, kad Vyriausybės atstovui taikant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą procedūrą ir siūlant savivaldybės administravimo subjektui administracine tvarka patenkinti Vyriausybės atstovo teikimą, savivaldybės administravimo subjektas tai padarys geranoriškai, ir ginčas tokiu atveju teismo nepasieks. Todėl mano, kad teismas nustatė adekvatų reikalavimo užtikrinimo priemonės galiojimo terminą.

3. Atsakovas teigia, kad Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 buvo sustabdytas tik Tarybos sprendimo 1 punktas, tuo tarpu 4 punktas, įpareigojantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretoriato Viešųjų ryšių skyrių apie šį sprendimą paskelbti vietinėse (regiono) visuomenės informavimo priemonėse, nebuvo sustabdytas, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo vykdomas. Dėl šio argumento pareiškėjas pažymi, kad atsakovas painioja du visiškai skirtingus dalykus: paskelbimą apie priimtą sprendimą vietinėje spaudoje, kaip sąlygą norminiam aktui įsigalioti, ir apklausos skelbimą. Pabrėžia, kad ginčo sprendimo 4 punktu Viešųjų ryšių skyrius buvo įpareigotas paskelbti apie šį sprendimą, o ne paskelbti patį sprendimą, kuriame yra skelbiama gyventojų apklausa. Taigi, Vyriausybės atstovui nereikėjo stabdyti Tarybos sprendimo 4 punkto vykdymo. Be to, sustabdžius Tarybos sprendimo 4 punkto vykdymą, nebūtų galėjęs įsigalioti ir šio sprendimo 3 punktu patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas, kuris yra ginčijamas kitoje byloje.

4. Pabrėžia, kad ginčas dėl šioje byloje taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės neteko prasmės, nes Vilniaus apygardos administraciniam teismas 2012 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2497/2012 išsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byloje, su kuria buvo siejamas („<...> kol, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai atsisakius patenkinti minėtą teikimą, atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl tokio pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių“) taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės galiojimas. Atsižvelgiant į tai, teismo priimtas sprendimas nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes šių priemonių taikymo galiojimas jau yra pasibaigęs, priėmus minėtą 2012 m. kovo 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas arba teisėjas turi įvertinti ne tik tai, ar prašomos taikyti priemonės atitinka ABTĮ 71 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimo užtikrinimo priemonių pagrindus ir formas (rūšis), bet taip pat įvertinti, ar asmuo, kreipiantis dėl šių priemonių taikymo, turi teisę reikšti tokį prašymą teismui, ar pagrindas, iš kurio minėtas asmuo kildina savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kreipdamasis į administracinį teismą prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybei vykdyti atrankinę gyventojų apklausą telefonu, kol Vilniaus miesto savivaldybės taryba įvykdys Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 13 d. teikimą Nr. 1T-13 arba kol, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai atsisakius patenkinti minėtą Teikimą, atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl tokio pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių, – veikė įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose, ar laikėsi įstatymo nustatytos savivaldybių administracinės priežiūros procedūros reikalavimų, taip pat būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neprieštarauja ABTĮ 71 straipsnio ir specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių Vyriausybės atstovo veiklą, nuostatoms.

Vyriausybės atstovų veiklą įgyvendinant savivaldybių administracinę priežiūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio, apibrėžiančio Vyriausybės atstovo įgaliojimus, 4 dalyje numatyta Vyriausybės atstovo teisė (kartu ir pareiga) kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, jeigu Vyriausybės atstovas mano, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą. Minėtų Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka yra detalizuojama (būtent detalizuojama procedūros pradžia, įtvirtinama sustabdymo teisė) Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje, kurioje įtvirtinta tokia šios savivaldybių administracinės priežiūros formos procedūra: 1) Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas gali pažeisti arba pažeidžia viešąjį interesą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po neteisėto ar galinčio pažeisti viešąjį interesą teisės akto priėmimo gali savo potvarkiu sustabdyti jo vykdymą (šis Vyriausybės atstovo įgaliojimas yra įtvirtintas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, o 5 straipsnio 5 dalyje yra numatyta minėto Vyriausybės atstovo potvarkio teisinė galia (privalomumas) – t. y. tokiu potvarkiu sustabdytas savivaldybės administravimo subjekto teisės aktas negali būti vykdomas, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių); 2) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo potvarkio priėmimo dienos Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą; 3) gavęs savivaldybės administravimo subjekto pranešimą apie atsisakymą tenkinti teikimą (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako pakeisti ar panaikinti teisės aktą), Vyriausybės atstovas per 5 darbo dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos kreipiasi į teismą su pareiškimu arba ieškiniu prašydamas teismo imtis pareiškimo arba ieškinio užtikrinimo priemonių.

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos dokumentų ir proceso dalyvių paaiškinimų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 1 punktu paskelbė Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausą ir nustatė šios apklausos klausimų tekstą, apklausos teritoriją, būdą, vykdytoją ir laikotarpį (2012 m. vasario 13–20 d.) (b. l. 25-27). Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis aukščiau nustatytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdamas į tai, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti principai ir nuostatos, 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 1 punkto vykdymą (b. l. 28) ir 2012 m. vasario 13 d. teikimu Nr. 1T-3 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai artimiausiame tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Teikimo gavimo dienos, svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 1 punkto ir 3 punkto panaikinimo klausimą arba 1.5 punkto pakeitimo klausimą, užtikrinant, kad apklausos pradžia būtų ne ankstesnė nei 3 punkte patvirtinto Aprašo, atitinkančio įstatymo reikalavimus, įsigaliojimo data, ir 3 punkto pakeitimo klausimą, nustatant patvirtintame Apraše įstatymų reikalavimus atitinkančią tvarką, užtikrinančią Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas gyventojų teises. Teikime nurodoma, kad apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (b. l. 29-33).

Bylos duomenys patvirtina, kad Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 13 d. teikimas Nr. 1T-3 buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybėje 2012 m. vasario 14 d. (b. l. 29). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atskirajame skunde paaiškina, kad artimiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis, kuriame galėjo būti svarstomas Vyriausybės atstovo Teikimas, turėjo įvykti 2012 m. kovo 7 d. Tačiau jau 2012 m. vasario 13 d., kaip ir buvo numatyta ginčo sprendimo 1.5 punkte, Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo Apklausą (Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainės http://www.vilnius.lt/index.php?4238288692 duomenimis). Tokiu būdu atsakovas nepaisė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 nustatyto įpareigojimo sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 1 punkto vykdymą, kuris inter alia nustato Apklausos vykdymo laikotarpį nuo 2012 m. vasario 13 d. iki vasario 20 d.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas, nepasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise, tokius teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) skundžia teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo dienos. Remiantis paminėta įstatymo norma, darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas, negalėjęs šiuo atveju tinkamai pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise (t. y. Vilniaus miesto savivaldybei nevykdant Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 1P-7, kuriuo buvo sustabdytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 1 punkto vykdymas), 2012 m. vasario 14 d., t. y. kitą dieną po Apklausos vykdymo pradžios, kreipėsi į administracinį teismą gindamas viešąjį interesą (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti Vyriausybės atstovo atsiliepime į atskirąjį skundą pateikti argumentai, kad Vyriausybės atstovo prašymas teismui yra reiškiamas ne vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo Vyriausybės atstovui suteiktais įgaliojimais, o remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia suinteresuotam asmeniui teisę ginti savo teisėtą ir įstatymo saugomą interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą ne gindamas savo teises, bet veikdamas procese kaip šalis ex officio, kurios materialinėms teisėms ir pareigoms teismo sprendimas nedaro tiesioginės įtakos, tačiau šis subjektas turi teisę kreiptis į teismą todėl, kad tokius įgaliojimus jam suteikia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Dėl to Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą ir veikti byloje pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme jam suteiktus įgaliojimus, t. y. turi veikti šiame įstatyme nustatytais būdais. Todėl teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones, turėjo vadovautis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nustatytomis specialiomis taisyklėmis.

Teisėjų kolegija sutinka su 2012 m. vasario 17 d. pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, kad įvertinus aplinkybę, jog Apklausos laikotarpis baigiasi 2012 m. vasario 20 d., darytina išvada, kad teismui vėliau priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iki šių veiksmų įvykdymo buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas, tokiu būdu teismo sprendimo vykdymas skundo patenkinimo atveju pasunkėtų. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad 2012 m. vasario 17 dienai susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste (Vilniaus miesto savivaldybei pradėjus vykdyti Apklausą) buvo pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kaip minėta, turi būti remiamasi ne vien tik ABTĮ 71 straipsnio nuostatomis, bet ir specialiųjų teisės aktų, šiuo atveju – Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo, reglamentuojančio Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, reikalavimais. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 1P-7 sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo 1 punkto vykdymą. Atsakovas šio potvarkio nevykdė, todėl Vyriausybės atstovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl viešo intereso gynimo. Atsižvelgus į Vyriausybės atstovo 2012 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 1P-7 turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atitinkančią Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas.

Pastebėtina ir tai, jog teismas, nustatydamas reikalavimo užtikrinimo priemonės terminą, neteisingai nurodė, kad užtikrinimo priemonė taikoma, kol atitinkamos kompetencijos teismas nuspręs dėl pareiškimo ar ieškinio užtikrinimo priemonių. Minėta, kad Vyriausybės atstovas prašė taikyti ginčijamą reikalavimo užtikrinimo priemonę kreipęsis į administracinį teismą šioje byloje dėl viešo intereso gynimo, ir šioje byloje ginčijama teismo nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl akto vykdymo sustabdymo, ginčijamą nutartį priėmė teismas sprendęs minėtų pareiškimo užtikrinimo priemonių klausimą, minimą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punktuose, 5 straipsnio 5 dalyje. Visose šiose normose minima ta pati užtikrinimo priemonė, tik skirtingais kontekstais (dėl Vyriausybės atstovo įgaliojimo stabdyti aktą, dėl teisės kreiptis į teismą, jeigu nevykdomas reikalavimas, dėl savivaldos administravimo subjekto pareigos nevykdyti sustabdytą aktą).

Remiantis išdėstytais motyvais, atsakovo atskirasis skundas iš dalies tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties dalis, kuria teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš dalies keistina, nustatant, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkintinas iš dalies, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje sustabdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto vykdymą, o kitoje dalyje pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetant.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, pakeisti.

Tenkinti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą iš dalies. Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto vykdymą. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan