2022-01-12 Nr. AB-1197-3-62-3-01088-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-12-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01088-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 9600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2017 m. sausio iki 2018 m. rugpjūčio atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos įstaiga, atsakovo atstovas) kankinančiomis, žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose numatytų reikalavimų (3 lokalinis sektorius, 9 būrys, 1 ir 2 sekcijos). Teisės aktai numato, jog kameroje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamosiose patalpose buvo laikomas 21 asmuo, o bendras plotas buvo ne didesnis nei 55 kv. m. Inventorius bei sanitarinis mazgas dar labiau mažino gyvenamąjį plotą. Patalpose nebuvo laikomasi būtinų higienos normų reikalavimų, kadangi jose buvo gausybė parazitų, blakių, tarakonų, pelių. Pareiškėjas kentėjo nuo parazitų įkandimų. Dėl to vartojo vaistus, jį kankino nemiga, nuovargis bei nuolatinis diskomfortas. Nors Pataisos įstaiga ir buvo pasirašiusi sutartį su įmone, kuri turėjo naikinti parazitus, tačiau ji buvo vykdoma aplaidžiai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pataisos įstaigoje maistas buvo ne tik nemaistingas, neturintis jokių žmogaus organizmui būtinų vitaminų, bet ir patiekiamas nesilaikant jokių higienos normų reikalavimų. Maistas yra nekokybiškas, pagamintas atmestinai. Įstaigos parduotuvėje galima įsigyti prekių, tačiau jų pasirinkimas ir kiekis yra ribojami, o kainos yra du kartus didesnės nei kitose parduotuvėse laisvėje. Pareiškėjas teigė, jog Pataisos įstaigoje buvo nuolatinis triukšmas (pareigūnai nekontroliavo kalinių elgesio), drėgmė (netvarkingi sanitariniai mazgai), pelėsis, šaltis ir skersvėjis (langai nesandarūs, netvarkingi).

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, karantino ir 9 būrio sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose. Patalpose vykdoma kenkėjų kontrolė, yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“. Ginčo laikotarpiu patalpose buvo atliekama kenkėjų kontrolė. Teisės aktai numato, jog nuteistieji savo gyvenamųjų patalpų švarą ir tvarką prižiūri patys, tam skiriamos priemonės. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu pagal numatytą grafiką. Pataisos įstaiga, gerindama nuteistųjų sąlygas prausyklose, įrengė vandens šildytuvus ir dušo sietelius. 9 būrio nuteistieji turi galimybę naudotis dušu būrio prausykloje kiekvieną dieną. Teisės aktai nenumato, kad duše turi būti įrengiamos pertvaros. Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), kuri tikrina kainas Pataisos įstaigoje veikiančiose parduotuvėse. Komisija veikiančias parduotuves tikrina ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Radus pažeidimus, yra surašomos pretenzijos, nurodoma nedelsiant šalinti rastus trūkumus. Pataisos įstaiga du kartus per metus pasirinktinai iš pirmojo ar antrojo sektoriaus valgyklų surinktus vienos dienos patiekalus pateikia Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centrui, pažeidimai nebuvo nustatyti. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, remontai atliekami įstaigos lėšomis. Patalpos šildomos centralizuotai. Pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą. Esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami elektriniai šildytuvai. Tokio prašymo pareiškėjas neteikė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kilo dėl pareiškėjui neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn., pažeidžiant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą (3 lokalinio sektoriaus 9 būrio 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose), nesilaikant higienos, buitinio aprūpinimo normų reikalavimų ir pan., jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje, atlyginimo.

7. Teismas nustatė ginčo laikotarpį – nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Pataisos įstaigoje laiką žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2020 m. balandžio 20 d. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, teismas taikė ieškinio senaties terminą ir byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl jam tekusio gyvenamojo ploto, teismas analizavo atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir, nenustatęs pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais oficialiais duomenimis, sprendė, jog, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

10. Dėl Pataisos įstaigos gyvenamųjų patalpų būklės teismas pažymėjo, kad, nors atsakovo atstovas ir nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamosios patalpos būklę (pelėsį, nesandarius langus), temperatūros, drėgmės atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu, ši aplinkybė vertintina kaip palanki pareiškėjui, tačiau pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad temperatūra, drėgmė patalpose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių bei nenurodė, ar kreipėsi į administraciją dėl minėtų pažeidimų ar dėl elektrinio šildytuvo išdavimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi dėl pelėsio naikinimo, ar jam buvo išduodamos švaros priemonės, ar buvo tinkamai atliekami patalpų tvarkymo darbai. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl blakių, graužikų ir kitų parazitų egzistavimo gyvenamosiose patalpose, nenustatė pažeidimų. Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“, buvo pateikti darbų atlikimo aktai, kurie patvirtino, jog pareiškėjo apgyvendinimo patalpoje buvo atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, nustačius jų pėdsakus, jie buvo naikinami. Be to, pateikta pareiškėjo sveikatos istorija patvirtino, jog pareiškėjas nesikreipė į gydytojus dėl blakių įkandimo.

12. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaiga prausyklose įrengė vandens šildytuvus ir dušo sietelius, 9 būrio nuteistieji turėjo galimybę naudotis dušu būrio prausykloje kiekvieną dieną.

13. Teismas nustatė, kad Pataisos įstaigos 2 sektoriaus bendroje dušinėje nėra pertvarų. Nenustatęs, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo prastos, teismas neturėjo pagrindo vertinti Pataisos įstaigos administracijos veiksmų šiuo aspektu kaip pažeidžiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

14. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina kainų kontrolės taisyklių laikymąsi, todėl nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas nustatė, jog pareiškėjas, reikšdamas pretenzijas dėl per didelių prekių kainų Pravieniškių PN-AK veikiančiose parduotuvėse, asortimento bei kiekio ribojimo, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, tačiau nenurodė konkrečių šių galimų pažeidimų atvejų, susijusių su jo teisių pažeidimu. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų (kvitų, duomenų apie negalėjimą įsigyti konkrečių prekių ir pan.), neindividualizavo konkretaus pažeidimo atvejo, jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), todėl teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

15. Teismas vertino pareiškėjo teiginius dėl nemaistingo maisto Pataisos įstaigoje kaip deklaratyvius, abstrakčius ir neįrodančius atsakovo atstovo padarytų pažeidimų, kadangi du kartus per metus Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo laboratorijoje yra atliekami Pravieniškių PN-AK maisto tyrimai. Kadangi nebuvo nustatyta pažeidimų, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad tiekiamas maistas yra nekokybiškas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Pataisos įstaigos administraciją su rašytiniais prašymais dėl netinkamo vartoti, neatitinkančio maisto higienos reikalavimų maisto.

16. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nusprendė, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 17. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimą, išnagrinėti jo skundą iš naujo bei priteisti 9 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Apelianto nuomone, teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neįvertino jame nurodytų aplinkybių bei argumentų, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, neatitinkantį sąžiningumo, protingumo principų.

19. Pareiškėjas teigia, kad Pataisos įstaiga savo poziciją dėl minimalaus kameros ploto grindė tuo, kad nėra jokio įstatyme numatyto pagrindo, įpareigojančio iš bendro kameros ploto atimti baldų ir sanitarinio mazgo plotą. Tačiau nėra jokio teisės akto, leidžiančio baldų užimamą plotą vertinti kaip laisvą kalinamajam skirtą plotą. Baldų užimamas plotas nesuteikia galimybės laisvai ir nevaržomai judėti patalpoje ir neatitinka tikslų, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurios darė neigiamą įtaką jo fizinei ir psichinei sveikatai, sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus bei pažemino garbę ir orumą. Remiantis EŽTT praktika, taip kalinamas asmuo neturi galimybės laisvai judėti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė tikslaus nuteistųjų skaičiaus, o atsakovas teigė, kad nėra tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno gyvenamojoje patalpoje nagrinėjamu laikotarpiu. Teismas rėmėsi LVAT suformuota praktika, kad patalpoje buvo tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų.

20. Apeliantas pažymi, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė į bylą jokių duomenų apie netinkamas įkalinimo vietos sąlygas (pelėsį, nesandarius langus ir kt.), tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų. Pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas aplinkybes, įrodančias kalinimo sąlygas, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Nepateikus konkrečių abejonių nekeliančių įrodymų dėl kalinimo sąlygų savo pozicijai pagrįsti, pareiškėjo apibūdintų aplinkybių visuma laikoma įrodyta.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nacionaliniams teisės aktams nereglamentuojant pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose, nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Privatumo naudojantis tualetu bei dušo įrengimais neužtikrinimas yra viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

22. Cituodamas LVAT praktiką, pareiškėjas nurodo, kad ginčui dėl neturtinės žalos padarymo išspręsti netaikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai, kaip nagrinėjant turtinės žalos atlyginimo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai priimtos moralės bei etikos normos ir kriterijai.

23. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimą.

24. Pataisos įstaiga pažymi, kad teismas tinkamai padarė išvadą, kad, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti apmestas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių reikšmingų argumentų, patvirtinančių, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakė dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu teisme. Pareiškėjas nepagrindė, kad teismas byloje pažeidė kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas. Taigi teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri kilo pareiškėjui dėl netinkamų jo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. (įskaitytinai). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., nenustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų ir atmetė pareiškėjo skundą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo argumentus dėl minimalaus ploto kameroje, pertvarų įrengimo dušo patalpos, kitų netinkamų kalinimo sąlygų bei nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

28. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1070-492/2021 ir kt.).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos sprendimo dalį dėl minimalaus gyvenamojo ploto Pravieniškių PN-AK kamerose, kuriose buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjas akcentuoja, kad nėra jokio teisės akto, leidžiančio baldų užimamą plotą vertinti kaip laisvą kalinamam asmeniui skirtą plotą.

30. EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) suformavo pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo. Pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

31. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu, toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

32. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. LVAT praktikoje šios nuostatos aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinio mazgo užimamą plotą atsižvelgiama, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).

33. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. kovo 19 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 1 brigadą (60,05 kv. m ploto, įrengta 19 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto), nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. – į 9 būrio 2 brigadą (32,20 kv. m ploto, įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto). Dėl kalinių skaičiaus gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas, pažymima, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė konkrečių aplinkybių (kalinčių asmenų vardų, pavardžių, nenurodo tikslaus lovų skaičiaus), kurios įrodytų jo argumentus dėl neužtikrinto minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjas nepatikslino šių aplinkybių ir apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į baldais ir kitais daiktais užimamą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamosios patalpos plotas atitiko Taisyklių 111.1. punkto reikalavimus.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl prastos gyvenamųjų patalpų būklės (gyvenamosiose patalpose esančio pelėsio, drėgmės, nesandarių langų). Teisėjų kolegija pažymi, kad, LVAT praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015). Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

35. Vertinant kalinimo įstaigų higienos sąlygas, analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą ginčo laikotarpiu. Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui nedetalizavus savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017). LVAT yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų pareiškėjas pats skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams Pravieniškių PN-AK administracijai, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, Pataisos įstaigai tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

36. Vertinant, ar pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą prausiantis duše, pažymėtina, jog vyraujančioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių PN-AK nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-845-261/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., LVAT 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

37. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. atlikdamas bausmę 3 lokalinio sektoriaus 9 būrio 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose, prausėsi dušuose, kuriuose nėra pertvarų. Todėl, atsižvelgiant į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustačius Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

39. LVAT yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. EŽTT tam tikrais atvejais yra konststavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog jis patyrė itin didelę ir ilgalaikę neturtinę žalą), nenustačius kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo naudojantis dušu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. M. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo M. M. skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė