2017-03-14 Nr. AB-6086-3-62-3-00587-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-378-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00587-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN, atsakovas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. gruodžio 23 d. su pertraukomis buvo laikomas Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) drausmės būrio kamerose, kuriose jam teko per mažai ploto. Pareiškėjas žalą kildino ir iš to, kad buvo laikomas užrakintas kamerose, dėl ko buvo apribota galimybė jam naudotis poilsio kambariu, žiūrėti televizorių, naudotis virtuvėle bei išeiti į lauką kada nori. Pareiškėjas teigė, kad toks jo laikymas orumą žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, t.y. neturtinę žalą kurią vertina 10 000 Eur.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad bendras gyvenamųjų patalpų plotas tenkantis vienam nuteistajam atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose buvo per mažas laikotarpiais: nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 17 d. bei nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 27 d. Pabrėžė, kad Kybartų PN buvo rekonstruoti 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių higienos normų ir sąlygos nuo to laiko nepasikeitė. Pabrėžė, kad drausmės grupės kameros vėdinamos dirbtiniu mechaniniu bei natūraliu būdu per langus, todėl atitinka higienos normų reikalavimus. Kameroje einamieji remontai atliekami nuolat, o lauko apsauginės grotos ant langų įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo - t. y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose. Dėl pareiškėjo laikymo užrakinto, atsakovas nurodė, jog kaliniams yra sudarytos sąlygos rinktis kokiose kamerose nori atlikti bausmę, išreiškiant savo valią raštu, pridėjo įrodymus – pareiškėjo prašymus dėl jo laikymo drausmės grupėje užrakintam.

II. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 17–22) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kybartų PN paskirtas drausmines nuobaudas drausmės grupėje atlikinėjo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. įvairiais laikotarpiais kamerose Nr. 119, 123, 104, 105, 106, 122, 115, 118, 114 ir tik laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 17 d. minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista kameroje Nr. 123, kai vienam asmeniui atiteko ploto 3,523 kv.m. (b.l. 18), laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 27 d. minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista kameroje Nr. 106, vienam asmeniui atiteko ploto 3,523 kv.m. (b.l. 18).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Seimo kontrolieriaus Romo Valentukevičiaus 2010 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. 4D-2010/1-661/3D „Dėl skundo prieš Kybartų pataisos namų administraciją”, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Teismas taip pat įvertino tai, kad pareiškėjas Kybartų pataisos namuose buvo laikomas kamerose kuriose buvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir ventiliacija, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jo kamera buvo rakinama, teismas pasisakė, kad Kybartų pataisos namai siekė užtikrinti drausmės grupės kamerose laikomų nuteistųjų interesus ir esant jų pageidavimui, kai kurias kamerų duris rakindavo ne tik nakties, bet ir dienos metu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pageidavimą, kad dienos metu nuo signalo „keltis” iki signalo „miegoti” pareiškėjas būtų laikomas užrakintoje kameroje, buvo išreiškęs raštu.

Vertindamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, pirmos instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimas, tačiau atsižvelgė į tai, kad pastarojo trukmė buvo trumpa, o pažeidimas nežymus (kameroje plotas buvo mažesnis 0,077 kv. m.), todėl konstatavo, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir jo patikslinimais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjo manymu pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai ir šališkai, neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos Kybartų pataisos namuose, drausmės grupėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikta Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 15 d. Nr. 1/8-1818 „Pažyma apie A. B. laikymo sąlygas“ (toliau – ir Pažyma) (I t., b. l. 18), iš kurios matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 17 d. nuobaudą atliko drausmės grupėje. Nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Kybartų pataisos namų direktoriaus įsakymu vieniems metams buvo perkeltas į drausmės grupę, o nuo 2012 m. lapkričio 22 d. nuobaudą atliko kamerų tipo patalpose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 17 d. ir nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 27 d. Kybartų PN kamerose Nr. 123 ir Nr. 106, pareiškėjui teko 0,077 kv. m. mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančios Pažymos duomenimis, kurioje matomas nuobaudas kameroje atlikusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad skaičiuojant pažeistą ploto normą teismas turi atsižvelgti į kameroje buvusio sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, tai kad ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista nežymiai, vos 0,077 kv. m. ir truko neilgą laiką – 13 parų (nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2012 m. vasario 17 d. ir nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 27 d.) vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjo atžvilgiu buvusį pažeidimą, jo intensyvumą bei taikė adekvatų žalos atlyginimo būdą.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nėra duomenų, be to, pareiškėjas nei pirminiame, nei apeliaciniame skunduose nenurodė, jog būtų skundęsis nacionalinėms institucijoms dėl tam tikrų kalinimo sąlygų, tokių kaip mankštinimosi lauke trūkumo ar laiko, skirto praleisti bendrose patalpose, trukmės. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo laikymo užrakinto, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi, tokio pobūdžio bausmės atlikimą pareiškėjas pasirinko laisva valia ir ją išreiškė raštu, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. I, b. l. 16–17).

Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog jį kankino depresija, jis patyrė kančias, tačiau Kybartų pataisos namų psichologinės grupės pateikta pažymoje, nurodyta, jog pareiškėjas buvo 10 kartų kviestas konsultacijai įstaigos iniciatyva, iš jų 5 kartus bendrauti atsisakė ir į konsultacijas neatėjo. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pravesti 5 pokalbiai bei atliktas suicidinio elgesio rizikos vertinimas. Pareiškėjas savo iniciatyva į psichologinę grupę kreipėsi tik vieną kartą dėl priklausomybės valdymo (t. I, b. l. 177). Iš prie bylos pridėtos asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl raminamųjų skyrimo kadangi pareiškėją kamavo abstinencija. Duomenų, kad pareiškėjo sveikata būtų suprastėjusi dėl jo laikymo sąlygų pataisos namuose nėra. Taip pat, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis Kybartų pataisos namuose buvo svaiginamas, teisėjų kolegija vertina kritiškai, kadangi tiek pareiškėjo sveikatos knygelėje, tiek byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą vartojo psichotropines medžiagas savarankiškai (t. I, b. l. 39, 45, 72, 101, 134, 166), dėl ko jam ir būdavo taikomos bausmės pataisos namuose.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo, dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).

Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė