2020-12-22 Nr. AB-24545-3-61-3-02406-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2666-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02406-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V.P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2014–2019 metais buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 57, kurios plotas nuo 7,7 kv. m iki 7,9 kv. m. Tačiau nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl leistina 4 kv. m ploto norma, į ją neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, vienam asmeniui buvo pažeista. Pareiškėjo teigimu, jam tekęs plotas akivaizdžiai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu laukė (duomenys neskelbtini) operacijos, po to buvo laikomas po operacijos, todėl jam sunku (skausminga) judėti. Šie veiksmai itin neigiamai veikė pareiškėjo dvasinę būseną. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką vienam nuteistajam turi būti užtikrintas bent 4 kv. m neužstatytas baldais ir kitais įrenginiais kameros plotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad kameroje esantys baldai ir įrenginiai itin mažina asmeniui tenkantį plotą ir riboja galimybę judėti. Dėl kameros ploto trūkumo jis patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad kameroje Nr. 57, kurios plotas buvo 8,02 kv. m, pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, todėl teisės aktuose nustatyta minimali riba, turinti tekti kameroje laikomam asmeniui (3,6 kv. m), pažeista nebuvo. Vadovaujantis teismų praktika, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas neatsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimtą kameros plotą. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas 0,56 kv. m, kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

5. Pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tai jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo V.P. skundą atmetė.

7. Teismas, akcentuodamas valstybės civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį teisinius pagrindus, pažymėjo, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų – teisės aktais nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos pažeidimo: pareiškėjas 2017–2019 metais buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu, kurios plotas, jo skaičiavimais, buvo nuo 7,7 kv. m iki 7,9 kv. m.

9. Iš byloje esančių atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. spalio 1 d. uždarytas į kamerą Nr. 57, kurios plotas – 8,02 kv. m ir kurioje su pertraukomis (pareiškėjas išvykdavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) buvo laikomas iki 2018 m. lapkričio 30 d. vienas arba dar su vienu asmeniu.

10. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurių 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

11. Atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, kad 3 kv. m kameroje yra minimalus standartas, vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, teismas pažymėjo, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą, o į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama, kai nustatomas turinčio tekti ploto pažeidimas.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtino, kad nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

13. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustatęs neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas nurodė, kad plačiau nepasisakys dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas V.P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir iš atsakovo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui nurodo, kad 2017–2018 metais kameroje buvo laikoms su dar vienu asmeniu. 2018 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjui buvo atlikta kairio (duomenys neskelbtini) operacija, dėl ko jis privalėjo vaikščioti 3 mėnesius su ramentais kameroje, kurios plotas 7,7 kv. m. Būdamas mažoje erdvėje, neatitinkančioje minimalių reikalavimų, pareiškėjas patyrė didelius išgyvenimus, nepatogumus ir fizinį skausmą. Tą gali patvirtinti ir medicinos specialistai, kurie atliko operaciją. Kalinimo sąlygos neigiamai veikė pareiškėjo dvasinę pusiausvyrą, jos buvo nepriimtinos ir nežmoniškos. Teismas privalo atsižvelgti į žmogaus teises, kurios vienodai galioja ir Lietuvoje, ir kitoje valstybėje. Pareiškėjas kitoje valstybėje kalėjo dvigubai didesnėje kameroje nei Lukiškių TI-K, nurodo, kad jam taip pat buvo atlikta panašaus pobūdžio operacija, o vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto – tokia minimali norma įtvirtinta EŽTT praktikoje. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus dėl esančių kameroje baldų ir sanitarinių įrenginių įtakos kameros plotui; jo laikymo sąlygos prilygintinos kankinimui.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas), atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai vertino įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, bet nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. P. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. lapkričio mėnesio, kai buvo laikomas kameroje Nr. 57 dar su vienu asmeniu, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų – valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad buvo laikomas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto reikalavimus, nežmoniškomis sąlygomis, be to, buvo po operacijos. Kalinimas mažoje kameroje prilygo kankinimu, todėl iš atsakovo turi būti priteista piniginė kompensacija.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

24. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad kameroje Nr. 57, kurios plotas buvo 8,02 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, todėl pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m ploto norma nebuvo pažeista. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui minėtoje patalpoje teko nuo 4,01 kv. m iki 8,02 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir įrodymų, paneigiančių šias išvadas. Taigi ginčo kameroje pareiškėjui tekęs plotas visu skundžiamu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus.

26. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, iš kurių galima suprasti, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Nagrinėjamu atveju nenustačius, kad pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat mažiau nei 3 kv. m kameros ploto neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimto ploto, pagrįstai nevertintas baldų užimamas patalpos plotas.

28. Kadangi nei Konvencija, nei EŽTT procesiniai sprendimai, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m kamerų tipo patalpoje). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto imperatyvui. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjui turėjo teikti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamosios patalpos ploto (neužstatyto baldais ir kitais įrenginiais), nepagrįsti.

29. Byloje esančios asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės buvo konsultuojamas ir gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kitose sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau pareiškėjo sveikatos būklė ir teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ((duomenys neskelbtini)), teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nesuponuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo teisę į geresnes kalinimo sąlygas (didesnį kameros plotą) nei nustatyta nacionaliniuose teisės aktuose. Byloje nenustatyta (tokių argumentų nenurodė ir pareiškėjas), kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas skirti jį gyventi į erdvesnę kamerą dėl poreikio judant naudotis pagalbiniu inventoriumi (ramentais ir pan.), o Lukiškių TI-K tokio prašymo netenkino ar nenagrinėjo.

30. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K teisių perėmėjo), negali būti tenkinamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys