ab9bef4e-8ec4-4218-bf0e-cd01f701aa86 · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-618-634/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02652-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7 (S) Kauno apygardos teismas N u T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. lapkričio 17 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Santai Golovkaitei, dalyvaujant prokurorei I. Z., nuteistajam J.

V., jo gynėjui advokatui E. R., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinį skundÄ dėl Marijampolės apylinkės teismo VilkaviÅ¡kio rÅ«mų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį iÅ¡dirbti neatlygintinai 20 valandų, iÅ¡ viso 120 valandų viešųjų darbų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtÄ viešųjų darbų bausmę įskaitytas J. V. laikinajame sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2020 m. sausio 18 d., jį prilyginant 12 valandų viešųjų darbų. IÅ¡ J. V. priteistos valstybės naudai nukentėjusiajam N. V. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidos - 855,34 Eur. Nuspręsta nepriteisti iÅ¡ J. V. ekspertizės iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. J. V. nuteistas Marijampolės apylinkės teismo VilkaviÅ¡kio rÅ«mų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu už tai, kad sukėlė fizinį skausmÄ Å¡eimos nariui, o bÅ«tent: 2020 m. sausio 17 d. apie 20:45 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), patalpose, smurtavo prieÅ¡ Å¡eimos narį - sÅ«nų N. V., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia parvertęs ant lovos užgulęs spaudė ir ranka smaugė, tuo sukėlė N. V. fizinį skausmÄ . Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad: 1.1. aplinkybė, jog prieÅ¡ nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, neginčytinai nustatyta byloje surinktais, teisminio nagrinėjimo metu iÅ¡tirtais ir įvertintais įrodymais. Teismas sprendė, kad Å¡ioje situacijoje jokios savigynos nebuvo. 1.2. J. V. veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. J. V. užgriuvęs nukentėjusįjį savo kÅ«no svoriu, kuris yra daug didesnis negu nukentėjusiojo, spausdamas jį ranka į kaklÄ , kad jis nesimuistytų ir jam netrukdytų jo filmuoti, buvo abejingas galimiems padariniams, nes jo dėmesys buvo nukreiptas į filmavimÄ , tuo pačiu sÄ moningai leido atsirasti padariniams - fiziniam skausmui. 1.3.

Teismo nurodytos aplinkybės, nustatytos iÅ¡ duomenų, kurie teismo iÅ¡tirti ir įvertinti, yra gauti teisėtai įstatymų nustatyta tvarka, susiję su byloje įrodinėtomis aplinkybėmis, yra nesuklastoti, neprieÅ¡taringi, vieni kitus papildo ir patvirtina, yra patikimi, pripažinti J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo ir jo kaltės įrodymais, todėl yra visiÅ¡kai pakankami teismui konstatuoti, kad J. V. tyčia sukėlė fizinį skausmÄ savo sÅ«nui N. V., jį parvertęs ant lovos užgulęs spaudė savo kÅ«nu ir smaugė ranka, dėl ko padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 1.4.

J. V. padarė vienÄ nesunkų tyčinį baigtinį nusikaltimÄ netiesiogine tyčia. Pagal savo pobÅ«dį nusikaltimas yra mažiau pavojingesnis, nes sukeltas tik fizinis skausmas. Jis neteistas, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jam po įvykio buvo nustatytas lengvas girtumas, nesudaro pagrindo manyti, kad tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai, kadangi jo ir sÅ«naus santykiai bylos duomenimis ir prieÅ¡ tai buvo konfliktiÅ¡ki, kas ir buvo įvykio priežastimi. Teismas sprendė J.

V. skirti Å¡velniausiÄ sankcijoje numatytÄ bausmę – 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant per šį laikÄ neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. V. ir jo gynėjas advokatas E. R. praÅ¡o panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria J. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį – J. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį iÅ¡teisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 3.1. Skunde nurodoma, kad J. V. viso baudžiamojo proceso metu kaltu neprisipažino, kadangi yra įsitikinęs, jog jo padarytoje veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. 3.2.

Nuteistasis pareiÅ¡kia, kad jei fizinio kontakto su nukentėjusiuoju metu jam (nukentėjusiajam) ir buvo sukeltas fizinis skausmas, tai fizinio skausmo sukėlimas yra iÅ¡skirtinai neatsargaus J. V. elgesio padarinys, t. y. net jeigu fizinio sÄ lyčio su nukentėjusiuoju metu jam (nukentėjusiajam) ir buvo sukeltas fizinis skausmas, Å¡i konkreti J. V. padaryta veika negalėjo bÅ«ti kvalifikuota kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymas, kadangi J. V. veiksmuose nebuvo tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) nei sužaloti nukentėjusįjį nei sukelti jam fizinį skausmÄ ir (ar) jį susargdinti. 3.3.

Atsižvelgiant į tai, kad J. V. nuteistas dėl tyčinio fizinio skausmo savo Å¡eimos nariui sukėlimo, jis turėjo suvokti, kad vaiko judėjimo apribojimas, pasireiÅ¡kiantis vaiko pargriovimu ant lovos ir jo fizinių veiksmų ribojimu prispaudžiant vaikÄ prie lovos, sukels jam (vaikui) fizinį skausmÄ . Bylos duomenimis nustatyta, jog J. V. ir sÅ«naus santykiai ir prieÅ¡ tai buvo konfliktiÅ¡ki, kas ir buvo įvykio priežastimi. Taip pat nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prieÅ¡ įvykį vyko žodinis konfliktas, galimai susistumdymas, kurio metu nukentėjusysis galėjo vartoti necenzÅ«rinius žodžius prieÅ¡ J.

V., tačiau tai nebuvo muÅ¡tynės, o tokį nukentėjusiojo elgesį nuteistasis norėjo nufilmuoti telefonu, o nukentėjusysis to nenorėdamas, norėjo jam iÅ¡muÅ¡ti iÅ¡ rankų telefonÄ , dėl ko ir įvyko įvykis. Liudytoja I. V. parodė, kad J. V. pradėjo kabinėtis prie sÅ«naus, sÅ«nus atsikalbinėjo, tiksliai negalinti pasakyti tų žodžių, nes pakavosi daiktus ir negalvojo, kad kils konfliktas. Byloje apklaustas nuteistasis J. V. paaiÅ¡kino, kad įvykis prasidėjo dėl to, kad sÅ«nus jo atžvilgiu vartojo įžeidžiančius, necenzÅ«rinius žodžius.

Dėl Å¡ios priežasties, J. V. atsinešė mobilųjį telefonÄ ir ketino nederamÄ sÅ«naus elgesį nufilmuoti, jam nurodydamas „čia tau, N., prisiminimui bus“. SÅ«nus, tęsdamas nederamus veiksmus bei nenorėdamas bÅ«ti nufilmuotas, J. V. atsineÅ¡tÄ mobilųjį telefonÄ iÅ¡mušė jam iÅ¡ rankų. Paėmęs iÅ¡ rankų iÅ¡muÅ¡tÄ mobilųjį telefonÄ , J. V. pabandė sÅ«nų nufilmuoti antrÄ kartÄ , tačiau sÅ«nus, toliau tęsdamas geros moralės požiÅ«riu nederamus veiksmus, vėl griebė už J.

V. laikyto telefono, norėdamas jį vėl iÅ¡muÅ¡ti iÅ¡ tėvo rankų. Siekdamas apriboti sÅ«naus nederamÄ elgesį, pasireiÅ¡kiantį fizinių veiksmų prieÅ¡ tėvÄ naudojimu bei sÅ«nų nuraminti, J. V. sÅ«nų pargriovė ant lovos ir viena ranka prispaudė jo kÅ«nÄ ant minkÅ¡to čiužinio. 3.4. J. V. veiksmai buvo nukreipti iÅ¡skirtinai į sÅ«naus nederamų veiksmų apribojimÄ , jo nuraminimÄ , ir jokiu bÅ«du nebuvo siekiama sukelti sÅ«nui fizinį skausmÄ ir (ar) jį sužaloti.

Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir byloje liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«nų parodymai. Policijos pareigÅ«nas A. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietÄ , policijos pareigÅ«nus pasitiko kaltininkas, kuris buvo ramus, neagresyvus. AnalogiÅ¡kas aplinkybes nurodė ir byloje apklaustas pareigÅ«nas D. A. Darytina iÅ¡vada, kad J. V. fizinis kontaktas su sÅ«numi nebuvo nei agresyvus, nei itin intensyvus ar ilgas (veiksmų trukmės požiÅ«riu). Juo iÅ¡ esmės tebuvo siekiama apriboti sÅ«naus judėjimo (nederamo elgesio) laisvę, jį nuraminti.

Nagrinėjamu atveju J. V. iÅ¡ esmės suvokė, kad fizinis sÄ lytis su sÅ«numi yra rizikingas, kadangi naudojant fizinę jėgÄ , sÅ«nui bus apribota judėjimo laisvė, dėl ko sÅ«nus patirs nepatogumų, tačiau pargriaudamas sÅ«nų ant minkÅ¡to čiužinio, J. V. akivaizdžiai siekė didesnių neigiamų padarinių atsiradimo iÅ¡vengti, o toks psichinio santykio turinys dėl veiksmų prieÅ¡ sÅ«nų bÅ«dingas nusikalstamo pasitikėjimo kaltei. 3.5. Teigiama, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo jokių muÅ¡tynių nebuvo, o J.

V. savo veiksmais tesiekė apriboti sÅ«naus neteisėtus veiksmus – naudojant fizinę jėgÄ , prispaudė jį ant minkÅ¡to lovos čiužinio, tokiu bÅ«du ribodamas sÅ«naus fizinių veiksmų laisvę. IÅ¡ aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog J. V. akivaizdžiai nesiekė sukelti sÅ«nui fizinio skausmo ir (ar) jo sužaloti, o prieÅ¡ingai – parmesdamas ir prispausdamas sÅ«nų ant minkÅ¡to čiužinio, o ne ant kieto pagrindo (grindų), J. V. tokių padarinių siekė iÅ¡vengti.

Taigi, įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, negalima daryti vienareikÅ¡mės iÅ¡vados, jog fizinio skausmo sÅ«nui sukėlimas, byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo neiÅ¡vengiamas ir J. V. tai numatė. 3.6. Å iuo atveju netiesioginė tyčia bÅ«tų, jei puldamas sÅ«nų, J. V. abejingai žiÅ«rėtų į galimybę jį sužaloti. Bet tokios aplinkybės, bÅ«tinos veikai įvertinti kaip padarytai netiesiogine tyčia, byloje nenustatytos. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo siekiama sužaloti vaikÄ ar J.

V. buvo abejingas vaiko galimam sužalojimui. PrieÅ¡ingai, J. V. sÅ«nų prispaudė ant minkÅ¡to pagrindo, o supratęs savo veiksmų galimas neigiamas pasekmes, J. V. sÅ«nų paleido, daugiau su juo nekontaktavo. J. V. ne tik nesiekė sukelti sÅ«nui fizinį skausmÄ , bet pargriaudamas sÅ«nų ant minkÅ¡to pagrindo, apsiribodamas fizinės jėgos (be smÅ«gių, spyrių ir pan.) naudojimu, tokių pasekmių stengėsi iÅ¡vengti. 3.7. J. V. vertinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas iÅ¡vadÄ dėl jo kaltės formos, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes vadovavosi iÅ¡imtinai nukentėjusiojo parodymais, neįvertinęs jų patikimumo, o likusius įrodymus tendencingai vertino tik nukentėjusiojo parodymų pagrindimo aspektu.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡vadÄ dėl J. V. kaltės formos, padarė tinkamai neįvertinęs reikÅ¡mingų aplinkybių visumos – atliktų veiksmų, jų pobÅ«džio, intensyvumo, bÅ«do, situacijos, kuriai esant Å¡ie veiksmai buvo padaryti. Visų pirma pažymėtina tai, kad J. V. atliktų veiksmų pagrindas – geros moralės požiÅ«riu netoleruotini nukentėjusiojo veiksmai. Nukentėjusysis yra nuteistojo J. V. sÅ«nus, todėl jis turi pareigÄ gerbti tėvus ir tinkamai atlikti kitas savo pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.162 straipsnis).

J. V. veiksmai buvo nukreipti iÅ¡skirtinai į sÅ«naus nuraminimÄ , jėgos naudojimas nebuvo intensyvus, truko itin trumpÄ laikÄ . Visos Å¡ios aplinkybės rodo, kad veika padaryta esant nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formai. 3.8. Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡vadÄ dėl J. V. kaltės formos iÅ¡ esmės grindė tuo, kad jis sÅ«nų spaudė ranka į kaklÄ , dėl ko sÅ«nus buvo smaugiamas bei visiÅ¡kai nereagavo į nukentėjusiojo bandymÄ iÅ¡trÅ«kti, jo praÅ¡ymÄ nedusinti, į liudytojos I.

V. perspėjimus paleisti vaikÄ , į kviečiamÄ policijÄ . Visų pirma, J. V. atsakingai pareiÅ¡kė, kad savo sÅ«naus nesmaugė, o tiesiog norėjo apriboti sÅ«naus nederamus veiksmus. J. V. vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados dėl jo kaltės formos prieÅ¡tarauja byloje esantiems įrodymams. J. V. viso proceso metu nurodė, kad sÅ«naus nesmaugė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas prioritetÄ teikė nukentėjusiojo parodymams, neįvertinęs aplinkybės, kad nukentėjusiojo ir J.

V. santykiai buvo konfliktiÅ¡ki dar iki minėto įvykio, dėl ko nukentėjusiojo duoti parodymai turėjo bÅ«ti vertinami itin atidžiai, ypač turint omenyje, kad duodamas parodymus, nukentėjusysis slėpė buvus jo nederamÄ elgesį tėvo atžvilgiu, dėl ko ir kilo konfliktas. 3.9. Pažymima, kad supratęs dėl savo veiksmų galimus kilti neigiamus padarinius, J. V. nukentėjusįjį nedelsiant paleido, kÄ bylos nagrinėjimo metu patvirtino ne tik nukentėjusysis, liudytoja I. V., bet ir pats teismas, skundžiamame nuosprendyje pažymėdamas, kad akivaizdu, jog Å¡is veiksmas (smaugimas – aut. pastaba) ilgai netruko, nes nukentėjusysis bÅ«tų uždusintas.

Faktas, kad nukentėjusysis nebuvo smaugiamas patvirtina ir byloje esantis garso įraÅ¡as, kuriame užfiksuotas liudytojos I. V. pokalbis su bendrojo pagalbos centro darbuotoju. Klausant garso įraÅ¡Ä , fone yra girdimas nukentėjusiojo balsas, jo vartojami necenzÅ«riniai ir įžeidžiantys žodžiai J. V. atžvilgiu, dėl ko galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusysis nebuvo smaugiamas, kadangi smaugiamas asmuo, dėl deguonies trÅ«kumo fiziÅ¡kai rėkti negalėtų. 3.10. Taigi byloje nenustatyta tyčinė J.

V. kaltė sukelti sÅ«nui fizinį skausmÄ , todėl yra pagrindas iÅ¡vadai, jog J. V. minėtÄ veikÄ padarė dėl neatsargumo. BK 140 straipsnis numato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai, o baudžiamajame kodekse nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamÄ jÄ atsakomybę už J. V. padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais formoms, todėl skundžiamas nuosprendis laikytinas neteisėtu ir turi bÅ«ti keistinas. Nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad J. V. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme iÅ¡tirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, ir tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog sprendžiant J. V. kaltės klausimÄ baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikÅ¡mę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , padaryta nebuvo.

6. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar Å¡eimos nariui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino ir yra baudžiamas viešųjų darbų, laisvės apribojimo, areÅ¡to arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausme. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra galima tik už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sužalojimÄ , konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: muÅ¡imu arba kitokiu smurtavimu, tačiau dėl to nukentėjęs asmuo turi pajusti skausmÄ ar kitas fizines kančias. Å i veikia gali bÅ«ti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi bÅ«ti muÅ¡amas ar prieÅ¡ jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad bÅ«tų sukeliami atitinkami, Å¡ioje normoje nurodyti padariniai.

7. Pažymima, kad fizinio skausmo sukėlimas muÅ¡ant artimÄ giminaitį ar Å¡eimos narį ar kitaip prieÅ¡ jį smurtaujant yra minimalÅ«s nusikaltimo padariniai, dėl kurių kyla baudžiamoji atsakomybė (BK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau, tokiais veiksmais pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalÄ , bet ir žemina žmogaus orumÄ , kÄ draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis).

8. Nagrinėjamoje byloje J. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo sÅ«nui N. V. vienÄ iÅ¡ alternatyvių Å¡iame straipsnyje nustatytų padarinių – fizinį skausmÄ . Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs įrodymus – paties kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, tarnybinius praneÅ¡imus, apžiÅ«ros protokolus, praneÅ¡imo Bendrajam pagalbos centrui įraÅ¡o bei policijos pareigÅ«nų fiksuotų vaizdo įrašų turinį, konstatavo, kad byloje visiÅ¡kai įrodyta, jog J. V. tyčia parvertęs nukentėjusįjį ant lovos, užgulęs jį spaudė ir ranka smaugė, taip sukėlė jam fizinį skausmÄ .

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis J. V. prieÅ¡ nukentėjusįjį N. V. nesmurtavo bei nesukėlė jam jokio fizinio skausmo. Teigiama, kad J. V. veiksmai buvo nukreipti tik į sÅ«naus nuraminimÄ , jėgos naudojimas nebuvo intensyvus, truko trumpÄ laikÄ , todėl jo veika padaryta esant nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formai (dėl neatsargumo). Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai paneigti bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis.

10. Pats nuteistasis J. V. pripažino bei patvirtino, kad įvykio dienÄ namuose tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu pargriovė N. V. ant lovos ir viena ranka prispaudė jo kÅ«nÄ . Kai jis nukentėjusįjį paguldė, jis pradėjo spardytis, tačiau vis tiek viena ranka filmavo įvykį, o kita ranka prispaudęs laikė nukentėjusįjį. Vėliau nuteistasis teigė, kad nukentėjusiojo nebuvo užgulęs ir nebuvo prirėmęs rankų, tik už kojų jį laikė. Tokie nenuoseklÅ«s nuteistojo parodymai leidžia abejoti jų nuoÅ¡irdumu. Nuteistojo nurodyta versija, kad jis nesmurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį ir nesukėlė jam fizinio skausmo, atmetama kaip gynybinė, kadangi byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirti įrodymai leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad J. V. smurtavo prieÅ¡ nukentėjusįjį ir savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmÄ .

11. IÅ¡ nukentėjusiojo N. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad konflikto metu jis vos nebuvo uždusintas. Parodė, kad jam grįžus namo, jo tėvas (J. V.) pradėjo kabinėtis prie jo motinos I. V. Jis užsistojo motinÄ , jie susistumdė. J. V. parvertė jį ant nugaros, ant lovos ir rankÄ uždėjęs su alkÅ«ne jį smaugė, dusino. Jis bandė iÅ¡silaisvinti, prašė paleisti, tačiau tėvas nereagavo. Tik kai motina paskambino policijai, tada tėvas iÅ¡sigandęs jį paleido.

Kai jį dusino, jautė skausmÄ , jį pykino, buvo nubrozdintas kaklas. Po J. V. veiksmų jam skaudėjo nugarÄ ir dabar skauda, kai pakelia kÄ nors sunkaus. Mano, kad tėvas ant jo užkrito tyčia, nes jį smaugė ir nereagavo, kai prašė paleisti ir, kai sakė, kad jam skauda ir dÅ«sta. Kuo jis labiau bandė nustumti jo rankÄ , tuo jį tėvas stipriau smaugė. Kai jį tėvas smaugė, kairę rankÄ buvo uždėjęs ant krÅ«tinės, jo deÅ¡inė ranka buvo prispausta, todėl su kaire ranka bandė jį nustumti.

Po įvykio tėvas jo neatsiprašė.

12. Nukentėjusiojo duoti parodymai apie jam sukeltÄ fizinį skausmÄ viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s, visiÅ¡kai patvirtinantys byloje esančių liudytojų parodymus, vaizdo įraÅ¡us bei kitÄ raÅ¡ytinę bylos medžiagÄ , todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.

13. IÅ¡ liudytojos I. V. parodymų nustatyta, kad įvykio dienÄ jos vyras (J. V.) buvo neblaivus, pradėjo kabinėtis prie sÅ«naus (N. V.), tada vyras metė jį ant lovos ir visu svoriu užgulė, kad nesimuistytų, o rankÄ prispaudė prie kaklo. Ji labai iÅ¡sigando. SÅ«nus užsimerkė, matė, kad jam trÅ«ksta oro, tada ji puolė skambinti policijai. Pati nebandė atitraukti, nes jai kÄ tik buvo operuota ranka, bijojo. SÅ«nus atsisėdęs pradėjo kosėti, gaudė kvapÄ . Patvirtino, kad tuo metu, kai sÅ«nus buvo parmestas ant lovos, jis negalėjo judėti.

Kai ji paskambino policijai, vyras paleido sÅ«nų. SÅ«nus visas purtėsi, buvo Å¡oke, jo kaklas buvo raudonas. Jai atrodė, kad vyras sÅ«naus rankÄ buvo užlenkęs, o su kita ranka jį smaugė. SÅ«nui buvo blogai, nes jis duso, gaudė kvapÄ , užsimerkė, ėjo seilės ir per nosį prasimušė. Liudytoja visÄ laikÄ nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, kad sÅ«nus buvo užgultas ir su ranka spaudžiamas, sÅ«nus duso, bandė gintis, bet buvo prispaustas, todėl negalėjo muistytis.

14. IÅ¡ liudytojo A. B. parodymų nustatyta, kad įvykio dienÄ buvo iÅ¡kvietime su kolega D. A., jie dirbo reagavimo skyriuje patruliais. IÅ¡ budėtojo gavo praneÅ¡imÄ dėl smurto artimoje aplinkoje, kad tėvas smurtauja prieÅ¡ sÅ«nų. Ä®vykio vietoje kaltinamasis J. V. nebuvo agresyvus, tačiau buvo iÅ¡gėręs. Moteris (I. V.) ar sÅ«nus (N. V.) paaiÅ¡kino, kad dažnai bÅ«na konfliktai tarp tėvo ir sÅ«naus. Konflikto metu tėvas griebė sÅ«nų už gerklės, pradėjo smaugti, sÅ«nus iÅ¡trÅ«ko, buvo iÅ¡kviesta policija. Nukentėjusiajam buvo kraujosruva ant kaklo, jis buvo Å¡oko bÅ«senoje, iÅ¡sigandęs, apsiverkęs, bijojo tėvo. J. V. sakė, kad sÅ«nus jo neklauso, todėl norėjo jį paauklėti. KaltinamÄ jį parvežė į komisariatÄ ir perdavė tyrėjai.

15. IÅ¡ liudytojo D. A. parodymų nustatyta, kad įvykio dienÄ dirbo kaip vyriausiasis patrulis VilkaviÅ¡kyje, reagavimo skyriuje, su A. B. Gavo praneÅ¡imÄ dėl smurto artimoje aplinkoje, kad vyras smaugia sÅ«nų. Kaltinamojo J. V. paklausė, kas nutiko, jis atsakė, kad įvyko konfliktas buvo, apie smaugimÄ neminėjo. Pasakojo, kad susipyko su sÅ«numi, nes jis kažko nedarė. KaltinamÄ jį J. V. sulaikė ir iÅ¡sivežė į komisariatÄ . J. V. minėjo, kad turi vaizdo įraÅ¡Ä telefone, kaip viskas vyko, tačiau nesugebėjo jo parodyti ar nerado.

16. Abejoti Å¡ių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iÅ¡ esmės paneigiančių nuteistojo J. V. parodymus ir patvirtinančių jo kaltę, pagrindo nėra. Liudytojų parodymai sutapo tarpusavyje, buvo nuoseklÅ«s bei atitiko nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojai, tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų parodymais.

17. Apkaltinamajame nuosprendyje daromos iÅ¡vados gali bÅ«ti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, kai tais įrodymais nustatyti faktai ir iÅ¡vados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiÅ¡ka grandine. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esančių nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sudaro logiÅ¡kÄ sekÄ , nuosekliÄ Ä¯rodymų visumÄ ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl J. V. padarytos nusikalstamos veikos.

18. IÅ¡ protokolo – pareiÅ¡kimo nustatyta, kad pareiÅ¡kėja I. V. pranešė policijai, jog 2020 m. sausio 17 d. apie 21.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), jos vyras J. V., bÅ«damas neblaivus, jų sÅ«nų N. V., gim. (duomenys neskelbtini), namuose parvertė ant lovos, užgulė jį ir paėmęs sÅ«naus rankÄ , jÄ sulenkė ir pradėjo smaugti sÅ«nų. Teigė, kad matė kaip sÅ«nus pradėjo dusti, jam trÅ«ko kvapo, todėl iÅ¡kvietė policijÄ (1 t., b. l. 8-14).

19. IÅ¡ 2020 m. sausio 17 d. tarnybinio praneÅ¡imo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nustatyta, kad smurtÄ patyręs asmuo yra N. V. Jam nustatyta kraujosruva (mėlynė) bei kiti sužalojimai, Å¡oko bÅ«sena, didelis susijaudinimas, akivaizdi baimė. Smurtu įtariamas J. V. buvo ramus, apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta 0,75 promilės. N. V. paaiÅ¡kino, kad parėjęs namo iÅ¡ lauko, namuose sukonfliktavo su tėvu J. V., kuris penkias dienas iÅ¡ eilės vartojo alkoholį. N. V. bÅ«nant kambaryje, atėjo tėvas ir jį pargriovė ant lovos, jį prispaudė ir rankomis sugriebęs už kaklo pradėjo smaugti. Smaugimo metu jam stipriai trÅ«ko oro, besimuistydamas iÅ¡trÅ«ko iÅ¡ tėvo sugriebtų rankų. Pavykus pabėgti nuo tėvo, motina iÅ¡kvietė policijos pareigÅ«nus. Ä®vykio aplinkybės fiksuotos vaizdo registratoriumi (1 t., b. l. 22-25).

20. IÅ¡ apžiÅ«ros protokolo nustatyta, kad skaitmeninėje laikmenoje yra įraÅ¡yti trys vaizdo įraÅ¡ai, kuriuose yra fiksuota įvykio vieta ir asmenys buvę joje. Moteris su sÅ«numi sulaukė policijos pareigÅ«nų, kuriems papasakojo, kad ji sugrįžo po operacijos į namus. Jos vyras pradėjo konfliktuoti su sÅ«numi, po ko „pradėjo minkytis“ ant lovos, smaugė sÅ«nų. Moteris paaiÅ¡kino, kad vyras daug sunkesnis ir buvo užgulęs sÅ«nų, dėl ko vaikui skauda nugarÄ . Nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad kol mamos nebuvo namuose, tai jo tėvas gėrė, jis stengėsi nekonfliktuoti ir kuo mažiau su juo bendrauti. Policijos pareigÅ«nai paaiÅ¡kino, kad bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, taip pat informavo, kad dėl nukentėjusiojo skausmų bus iÅ¡kviesta greitoji medicinos pagalba, kad bÅ«tų apžiÅ«rėtas ir esant bÅ«tinumui suteikta pagalba. Vyras pripažino, kad buvo neblaivus (1 t., b. l. 28-29).

21. Iš asmens apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, jog 2020 m. sausio 17 d. apžiūrint nukentėjusįjį nepilnametį N. V. nustatyta, kad jo kairės sprando pusė srityje matomos dvi paviršinės kraujosruvos (1 t., b. l. 41-42).

22. IÅ¡ tarnybinio praneÅ¡imo, kuriame pateikiama praneÅ¡imo Bendrajam pagalbos centrui telefono iÅ¡klotinė, nustatyta, kad 2020 m. sausio 17 d. 20:47:58 I. V. kviečia pagalbÄ , nes tėvas dusina sÅ«nų bei fone yra girdėti kaip vyriÅ¡kas balsas sako „(necenzÅ«rinis žodis)“, o moteriÅ¡kas balsas liepia paleisti vaikÄ (1 t., b. l. 65-67). Taigi, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad J. V. smurtavo prie nukentėjusįjį N. V.

23. Apeliacinio skundo motyvas, jog pats nukentėjusysis elgėsi nederamai, kadangi vartojo necenzūrinius žodžius prieš J. V., griebė už jo laikyto telefono, norėdamas jį išmušti iš rankų, nešalina J. V. baudžiamosios atsakomybės. Jei nukentėjusiojo elgesys ir būtų prieštaravęs geros moralės normoms, tačiau tai jokiu būdu nepateisina nuteistojo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį.

24. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatÄ , sistemÄ neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmÄ (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali bÅ«ti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukÅ¡tos ar žemos temperatÅ«ros pojÅ«tis ir kitos panaÅ¡ios bÅ«klės. Toks pojÅ«tis turi bÅ«ti taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-474-489/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 15 d. Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. AB-47-1).

25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jei J. V. sukėlė fizinį skausmÄ nukentėjusiajam, tuomet tai buvo neatsargaus J. V. elgesio padarinys, o jo veiksmuose nebuvo tyčios (tiesioginės ar netiesioginės). Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

26. Baudžiamoji atsakomybė už sukeltÄ fizinį skausmÄ ar nežymų jo sveikatos sutrikdymÄ kyla, jei Å¡i veika padaroma tyčia. Toks psichinis santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais nustatomas įvertinus ne tik subjektyvius kaltininko parodymus, bet ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui, kaltininko atliktus veiksmus ir kilusius padarinius, smurto intensyvumÄ ir stiprumÄ , jo lokalizacijÄ , panaudotas priemones, konflikto priežastį, eigÄ ir pan.).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. V. smurtavo artimoje aplinkoje, prieÅ¡ fiziÅ¡kai silpnesnį asmenį – savo nepilnametį sÅ«nų, dėl menkavertės priežasties. Bylos aplinkybių visuma parodo, jog nuteistojo J. V. panaudotas smurtas prieÅ¡ sÅ«nų N. V. buvo tyčinis, nulemtas kilusio pykčio, kadangi J. V. nereagavo į nukentėjusiojo praÅ¡ymÄ jį paleisti, laikė prispaudęs jį prieÅ¡ jo valiÄ , t. y. suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį. Nuteistasis tyčia parvertęs nukentėjusįjį ant lovos ir užgulęs jį spaudė ir ranka smaugė. Dėl tokių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis duso, negalėjo įkvėpti. Taigi akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai ir tais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas.

28. Ä®vertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo J. V. kaltės sukėlus fizinį skausmÄ nukentėjusiajam N. V. Ä®rodymų visuma patvirtina, kad J. V. įvykdė nusikalstamÄ veikÄ , t. y. tyčia, panaudojo fizinį smurtÄ savo Å¡eimos nario – nepilnamečio sÅ«naus N. V. atžvilgiu ir sukėlė jam fizinį skausmÄ . Taigi, nuteistojo J. V. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

29. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad J. V. prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nesmurtavo paneigti bylos nagrinėjimo metu iÅ¡tirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų iÅ¡vadų dėl nuteistojo kaltės ir yra tik nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados. Tokiu bÅ«du, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ar padarė iÅ¡vadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

30. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rÅ«Å¡ies ir dydžio pagrįstumÄ , matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į J. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobÅ«dį – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas, į kaltės formÄ ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta esant netiesioginei tyčiai, į nusikalstamos veikos stadijÄ , – nusikaltimas baigtas; į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ? nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas, į nuteistojo asmenybę, ? administracine tvarka nebaustas, neteistas, į tai, kad nėra jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, dirbantis.

31. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. V. skyrė su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmės rūšį – vieÅ¡uosius darbus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, paskirtos viešųjų darbų bausmės dydis (6 mėnesiai) - artimas vieÅ¡osios darbų bausmės vidurkiui (pagal BK 46 straipsnio 2 dalį vieÅ¡ieji darbai gali bÅ«ti skiriami nuo 1 mėnesio iki 1 metų), įpareigojant per mėnesį neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų, iÅ¡ viso 120 valandų, viešųjų darbų visuomenės labui, nelaikytinas aiÅ¡kiai per griežtu ar neproporcingu, neprieÅ¡tarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas į paskirtÄ viešųjų darbų bausmę įskaitydamas J. V. laikinajame sulaikyme iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2020 m. sausio 17 d. 22.10 val. iki 2020 m. sausio 18 d. 12.37 val. (1 parÄ ) ir jį prilygindamas 12 valandų viešųjų darbų, neteisingai taikė BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktį, kuriame nustatyta, kad viena areÅ¡to (laisvės atėmimo) para prilyginama Å¡eÅ¡ioms viešųjų darbų valandoms (1:6). Tačiau Å¡ios klaidos iÅ¡taisymas sunkintų nuteistojo padėtį, o apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog J. V. veiksmuose yra visi bÅ«tini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo iÅ¡vadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo J. V. ir jo gynėjo advokato E. R. apeliacinį skundÄ atmesti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Albinas Antanaitis Giedrius Endriukaitis Daiva Jankauskienė