ab82fb9b-dac9-4af5-8441-e5784e3de21d · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-292-560/2016Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02039-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 22 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo (apelianto) UAB „Nazkafa“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų V.

J. ir V. J. ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Nazkafa“ dėl skolos priteisimo,Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovai V. J. ir V. J. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui V. J. 13 772,04 Eur skolos bei 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, o ieÅ¡kovui V. J. priteisti 3 787,29 Eur skolos ir 5 procentų metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, taip pat priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad V. J. nuo 2006-05-24 iki 2011-08-08 buvo UAB „Nazkafa“ direktorius. Kadangi įmonės finansinė padėtis buvo sunki, ieÅ¡kovai savo lėšomis atliko už atsakovÄ mokėjimus vykdydami prievoles atsakovo kreditoriams pagal finansinio lizingo sutartis su UAB „SEB VB lizingas“, UAB „Hansa lizingas“, apmokėdami privalomÄ turto draudimÄ bei vertinimÄ , įsiskolinimus už elektros energijÄ , socialinio draudimo įmokas ir pan. Kadangi trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininkÄ , pereina kreditoriaus teisės, ieÅ¡kovai prašė jiems priteisti minėtas sumas.Atsakovas UAB „Nazkafa“ su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ieÅ¡kovai neįrodė, jog mokėjimus atsakovo kreditoriams atliko ne iÅ¡ pačios įmonės, o iÅ¡ savo asmeninių lėšų, jog buvo finansiÅ¡kai pajėgÅ«s atlikti tokius mokėjimus, jog buvo skolinę atsakovui minėtas sumas. IÅ¡ ieÅ¡kovų pateiktų bankinių mokėjimo kvitų ir kasos pajamų orderių matyti, kad juose mokėtoju daugeliu atveju nurodomas bÅ«tent atsakovas. IeÅ¡kovas V. J., bÅ«damas tuometiniu atsakovo direktoriumi, nuo 2006 m. neteikė VÄ® „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų, o paÅ¡alinus jį iÅ¡ užimamų pareigų, neperdavė naujai paskirtam direktoriui bendrovės finansinių ir kitų svarbių buhalterinių dokumentų, kurie leistų teigti, jog atsakovo finansinė padėtis tuo laikotarpiu buvo sunki, atsakovas neturėjo lėšų mokėjimams atlikti ir dėl to ieÅ¡kovai vykdė prievoles už atsakovÄ iÅ¡ savo asmeninių lėšų.

Atsakovo finansinė bÅ«klė tuo metu buvo stabili, kÄ patvirtina vien faktas, jog Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-7343-115/2011, buvo atsisakyta atsakovui iÅ¡kelti bankroto bylÄ .II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus rajono apylinkės teismas 2015-04-07 sprendimu ieÅ¡kovų V. J. ir V. J. ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Nazkafa“ tenkino iÅ¡ dalies: priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Nazkafa“ ieÅ¡kovui V. J. 13 991,69 Eur bei 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo 2014-06-30 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; priteisė iÅ¡ atsakovo UAB „Nazkafa“ ieÅ¡kovui V.

J. 2 722,02 Eur bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2014-06-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo UAB „Nazkafa“ ieškovams V. J. ir V. J. lygiomis dalimis 831,13 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo prievolę UAB „SEB VB lizingas“ pagal 2004-09-20 Išperkamosios nuomos (finansinio lizingo) sutartį Nr. 2004-080295-0, taip pat – prievolę pagal lizingo sutartį Nr. LT 030796 su UAB „Hansa lizingas“, vėliau – UAB „Swedbank lizingas“.

Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovų pateiktų pinigų priėmimo bei įmokos mokėjimo kvitų, kai kuriuose jų mokėtoju nurodomas atsakovas, kai kuriuose mokėtojais nurodomi ir atsakovas, ir V. J. ar V. J., o kai kuriuose mokėtoju nurodomas vien V. J. ar vien V. J., tuo tarpu mokėjimo paskirtyje nurodoma, jog mokama už atsakovÄ pagal atitinkamas sutartis. Teismo nuomone, spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė bÅ«tent ieÅ¡kovai (vienas iÅ¡ jų) ar bÅ«tent atsakovas remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – bÅ«tų itin formalu ir neteisinga, todėl svarbu įvertinti pinigų pagal lizingo sutartis mokėjimo kontekstÄ ir svarbias aplinkybes, leidžiančias daryti vienokias ar kitokias labiau tikėtinas iÅ¡vadas.

Tam tikruose įmokos mokėjimo kvituose, kuriais buvo mokamos lizingo įmokos UAB „Hansa lizingas“ bei nurodymuose pervesti grynuosius pinigus UAB „SEB VB lizingas“ mokėtoju nurodytas ir atitinkamai kvituose pasirašė išimtinai V. J., kuris nebuvo nei atsakovo vadovas, nei darbuotojas, nei galimai įgaliotas įmonės vardu sumokėti įmonės lėšas lizingo davėjams. Byloje nėra duomenų ir įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų įgaliojęs V. J. atlikti bankinius mokėjimus įmonės vardu, išdavęs jam iš kasos pagal atitinkamus finansinės atskaitomybės dokumentus grynuosius pinigus konkretiems aukščiau nurodytiems mokėjimams atlikti, ir jog V.

J. Å¡iuo atveju veikė ne savo vardu. Tokiu bÅ«du teismas sprendė, jog aukščiau nurodytus mokėjimus lizingo davėjams už skolininkÄ Ä¯vykdė V. J.. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl tų įmokos mokėjimo ir pinigų pervedimo kvitų, kuriuose mokėtoju ir pasiraÅ¡iusiu asmeniu nurodytas iÅ¡imtinai V. J., arba mokėtojais nurodyti ir V. J., ir atsakovas, arba iÅ¡imtinai atsakovas, atsižvelgtina į tokias aplinkybes. Pirma, kaip matyti iÅ¡ atsakovo pateiktų Vilniaus apygardos teismo 2014-05-02 sprendimo ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2014-06-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1540-340/2014, buvo patvirtinta ieÅ¡kovo V.

J. ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo sumokėti V. J. 44 330,86 Eur skolos ir bylinėjimosi iÅ¡laidas, tuo pagrindu, kad pagal 2007-02-28 su tuometiniu atsakovo turto administratoriumi UAB „Rieta“ sudarytÄ sutartį V. J. kas mėnesį mokėjo turto administratoriui tikslines įmokas, kurios buvo naudojamos atsakovo atsiskaitymui su lizingo davėjais UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“. Å i aplinkybė leidžia spręsti, jog turto administravimo laikotarpiu atsakovo turtinė padėtis neleido jai pačiai vykdyti iÅ¡ savo lėšų/turto prievolių minėtiems lizingo davėjams, dėl ko ieÅ¡kovas V.

J., be kita ko, bÅ«damas ir įmonės dalyvis (akcininkas) tuo laikotarpiu, kai įmonei buvo nustatytas turto administravimas, vykdė prievoles už atsakovÄ iÅ¡ savo piniginių lėšų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo turto administravimas pasibaigė 2009-05-12, todėl didelė tikimybė, jog iÅ¡ karto pasibaigus turto administravimui, nuo 2009 m. birželio mėnesio, V. J., atgavęs įmonės vadovo ir pilno jos administravimo įgalinimus, ir toliau vykdė prievoles už atsakovÄ lizingo davėjams, tik jau ne pagal sutartį su UAB „Rieta“, o asmeniÅ¡kai ir tiesiogiai.

Atkreipė dėmesį, jog UAB „SEB VB lizingas“ 2010-06-18 rašte nurodoma, kad įmonė vėluoja mokėti lizingo įmokas už 2009 m. liepos – 2010 m. gegužės laikotarpį. Tokiu būdu teismas sprendė, jog pagal pinigų pervedimo bei įmokos mokėjimo kvitus, kuriuose mokėtoju nurodytas bei pasirašė vien V. J. arba mokėtoju nurodytas V. J. bei atsakovas arba mokėtoju nurodytas tik atsakovas, tačiau pasirašė kvitus V. J. prievoles lizingo davėjams vykdė būtent tuometinis įmonės vadovas V.

J.. Antra, aukščiau daromÄ teismo iÅ¡vadÄ sustiprino ir byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai, leidžiantys spręsti apie pakankamai sunkiÄ atsakovo turtinę padėtį 2009-2010 m. laikotarpiu, kuriÄ patvirtina ir faktas, jog ieÅ¡kovas V. J. turto administravimo laikotarpiu iÅ¡ savo lėšų per UAB „Rieta“ mokėjo lizingo įmokas lizingo davėjams UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“. Turto administratoriaus UAB „Rieta“ parengto atsakovo 2009-05-13 balanso duomenys, kuriais abejoti, nesant jokių kitų atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų, teismas neturi pagrindo, rodo, kad įmonė turėjo 100 079,65 Eur vertės turto ir 71 180,49 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, buvo patyrusi 8 030,87 Eur Lt nuostolį.

UAB „SEB VB lizingas“ 2010-06-18 rašte nurodoma, kad įmonė vėluoja mokėti lizingo įmokas beveik metus nemoka lizingo įmokų ar jų dalies. 2010-05-10 tarp UAB „Ekolit“ bei atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 2 867,24 Eur paskolos, o 2010-10-28 paprastuoju vekseliu atsakovas įsipareigojo sumokėti UAB „Ekolit“ 12 859,13 Eur, 2010-11-30 N. J. rašytine paskolos sutartimi paskolino atsakovui 14 915,43 Eur. Atkreipė dėmesį, kad beveik visi ieškovų mokėjimai lizingo davėjams atlikti dar iki paskolų iš N. J. ir UAB „Ekolit“ paėmimo, kas neleidžia daryti prielaidos, jog prievolės lizingo davėjams galėjo būti vykdytos iš atsakovo paskolintų lėšų.

PrieÅ¡ingai, Å¡ios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieÅ¡kovai V. J. ir V. J. tiek patys asmeniÅ¡kai, tiek jų Å¡eimos narys N. J., tiek per J. Å¡eimos valdomÄ UAB „Ekolit“ bandė viena ar kita forma finansuoti atsakovÄ , kuris tuo metu turėjo problemų vykdant finansinius įsipareigojimus. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leido teismui daryti pakankamai aukÅ¡to tikėtinumo iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent ieÅ¡kovai V. J. ir V. J. iÅ¡ savo grynųjų piniginių lėšų vykdė prievoles už atsakovÄ pagal lizingo sutartis kreditoriams UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“, bei įgijo teisę reikalauti Å¡ių prievolių įvykdymo iÅ¡ atsakovo regreso tvarka.

IeÅ¡kovų pateiktuose UAB „If draudimas“ ir UADBB „Efektyvus sprendimas“ grynųjų pinigų priėmimo kvituose mokėtoju už privalomÄ lizinguojamo turto pagal aukščiau nurodytas lizingo sutartis draudimÄ yra nurodytas ir pasirašė V. J., o 2010-04-21 kvite mokėtoju nurodytas ir pasirašė V. J.. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo lizinguojamo turto draudimo prievolės neatsiejamai susijusios su turto lizingo prievolėmis, kurias, kaip konstatuota aukščiau, tuo pačiu laikotarpiu vykdė bÅ«tent ieÅ¡kovai iÅ¡ savo grynų piniginių lėšų už atsakovÄ , visos įmokos pagal kvitus padarytos dar iki atsakovo pinigų skolinimosi iÅ¡ N. J. ir UAB „Ekolit“, o taip pat įvertinus tuometinę įmonės turtinę padėtį, bei tai, kad visuose kvituose mokėtoju yra nurodomi bÅ«tent ieÅ¡kovas V.

J., o viename iÅ¡ kvitų – V. J., ir nei viename jų mokėtoju nefigÅ«ruoja atsakovas, teismas manė esant galima daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , jog turto draudimo įmokas už atsakovÄ mokėjo bÅ«tent ieÅ¡kovai. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Resolution valuations“ kasos pajamų orderyje, kuriuo sumokėta už nekilnojamojo turto vertinimÄ , nurodyta, jog pinigai paimti iÅ¡ atsakovo už nekilnojamojo turto vertinimÄ pagal 2011-06-06 aktÄ , Å¡iame orderyje apskritai nėra nurodyti atsakovo vardu pinigus faktiÅ¡kai įneÅ¡usio įgalioto asmens vardas, pavardė, paraÅ¡as, o mokėjimas atliktas jau po to, kai atsakovas buvo paėmęs pakankamai dideles pinigų sumas, kaip paskolas iÅ¡ N. J., UAB „Ekolit“, atsakovas 2011 m. dirbo pelningai, o pradelsti įsipareigojimai sudarė apie 10 procentų balanse įraÅ¡ytos turto vertės ir nevirÅ¡ijo pusės į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės, ir byloje nėra jokių kitų įrodymų, teismas sprendė jog ieÅ¡kovai neįrodė, kad minėtÄ kasos orderį UAB „Resolution valuations“ apmokėjo jie/vienas iÅ¡ jų.

IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų teismas darė iÅ¡vadÄ , jog labiau tikėtina, kad pagal 2010-06-18 tarpfilialinius kasos pajamų orderius mokesčius už valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomÄ Vilniaus rajono savivaldybės administracijai sumokėjo ne atsakovas, o ieÅ¡kovas V. J., kadangi atsakovas iÅ¡ esmės neginčijo prievolės mokėti tokį mokestį, pateiktuose orderiuose mokėtoju nurodytas V. J.. IeÅ¡kovai pateikė į bylÄ visÄ eilę grynųjų pinigų priėmimo / perdavimo, įmokos mokėjimo kvitų, kuriais laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio buvo mokamos VSDFV biudžeto įmokos bei mokėjimai AB „Lesto“ už elektros energijÄ .

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta jokių kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie leistų teismui neginčytinai nustatyti, jog konkrečios įmokos buvo mokamos visuose kvituose pasiraÅ¡iusių V. J. ar V. J. bÅ«tent iÅ¡ atsakovo piniginių lėšų (atsakovo banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, kasos iÅ¡laidų orderiai, pinigų priėmimo – perdavimo ieÅ¡kovams aktai, sutartys ar kt.), arba prieÅ¡ingai – bÅ«tent iÅ¡ ieÅ¡kovų, kaip fizinių asmenų, lėšų, teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo, tikėtinumo ir pakankamumo civiliniame proceso principais, sprendė, jog visi mokėjimai Å¡iems atsakovo kreditoriams, kuriuose mokėtoju nurodytas ir pasirašė V.

J., laikytini atliktais bÅ«tent jo. Tuo tarpu dėl kitų mokėjimų, kuriuose mokėtoju nurodytas atsakovas ar jos vadovas V. J., teismas, neturėdamas kitų duomenų ir kriterijų, sprendė pagal vienintelį objektų kriterijų – tai, kas nurodytas mokėtoju kvite. Vadovaudamasis minėtais principais bei atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas manė esant pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti, jog ieÅ¡kovas V. J. sumokėjo 13991,69 Eur, o ieÅ¡kovas V. J. sumokėjo 2 722,02 Eur piniginių lėšų, vykdydami prievoles kreditoriams už atsakovÄ , todėl jiems pereina kreditoriaus teisės, įskaitant teisę reikalauti iÅ¡ atsakovo Å¡ių pinigų grÄ Å¾inimo.

Atsakovo argumentÄ , jog ieÅ¡kovai neįrodė, jog turėjo tokio dydžio piniginių lėšų ir buvo finansiÅ¡kai pajėgÅ«s vykdyti tokias prievoles, teismas atmetė, pažymėdamas, kad įrodinėjimo pareigÄ turi tas asmuo, kuris nurodo tam tikras aplinkybes, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindÄ . Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo visų duomenų apie ieÅ¡kovų turtinę padėtį prievolių už atsakovÄ vykdymo laikotarpiu, kurie leistų daryti vienokias ar kitokias iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kovų finansinio pajėgumo, todėl savo iÅ¡vadas darė pagal tuos duomenis ir įrodymus, kokie yra byloje.

Atsakovas nurodė, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus nepereina CK 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes asmuo, kuris įvykdo prievolę, t. y. ieÅ¡kovai nebuvo pagrįstai suinteresuoti jÄ Ä¯vykdyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog ieÅ¡kovai sÄ moningai ir tyčia atliko kokius nors neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu, neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovÄ , vykdydami už atsakovÄ prievoles siekė pabloginti jo turtinę padėtį ir pan.

Aplinkybė, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu ieškovai tapo atsakovo akcininkais, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-26 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1437-235/2010, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-08-08 nutartimi, buvo pripažintos negaliojančiomis pati savaime nereiškia, jog tuo metu, kai ieškovai buvo atsakovo akcininkais, jie atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir pan., o jokių tokias išvadas leidžiančių daryti duomenų ir įrodymų byloje nėra.

Teismas neturėjo duomenų apie tai, kad atsakovas bÅ«tų pareiÅ¡kęs kokius nors turtinius reikalavimus ieÅ¡kovams ar galimai gintų savo pažeistas teises vieÅ¡osios teisės pagalba. PrieÅ¡ingai, ta byloje nustatyta aplinkybė, kad ieÅ¡kovai vykdė tam tikras atsakovo prievoles jos kreditoriams leido teismui teigti, jog dėl to buvo tęsiamos ir vykdomos atitinkamos naudingos atsakovo sutartys. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentaiApeliantas UAB „Nazkafa“ pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimÄ panaikinti dalyje, kurioje ieÅ¡kovų reikalavimai buvo patenkinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti pilna apimtimi; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų visas atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.Apeliantas nurodo, kad yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui padarius iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent ieÅ¡kovai bylai aktualiu laikotarpiu iÅ¡ savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiÄ jÄ dalį prievolių už apeliantÄ , sprendime nurodytų kreditorių naudai, teismas, visų pirma, turėjo nustatyti faktÄ , jog ieÅ¡kovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamÄ piniginių lėšų kiekį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

Iš VSDFV bei VMI pateiktų duomenų matyti, kad ieškovai neturėjo finansinės galimybės atlikti ieškinyje nurodytus mokėjimus. Akivaizdu, kad VSDFV ir VMI pateiktų duomenų teismas absoliučiai nevertino, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas CPK 185 straipsnį. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010-05-10 iki 2010-11-30 apeliantui buvo paskolinta didelė pinigų suma. Atkreipia dėmesį į tai, jog pagal ieškinyje nurodytus duomenis, nuo 2010-05-10 V.

J. „už apeliantÄ â€œ atliko beveik pusę nurodomų mokėjimų, o V. J. daugiau negu pusę nurodomų mokėjimų, tačiau, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iÅ¡ aukščiau nurodytų apelianto gautų lėšų po jų gavimo kreditoriams apelianto vardu buvo atlikti tik kai kurie mokėjimai. Pabrėžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada yra prieÅ¡taringa – nors teismas nustatė, kad apeliantas nuo minėtos datos turėjo pakankamai pasiskolintų piniginių lėšų, vienu atveju sprendė, kad kreditoriams mokėjimus atliko ieÅ¡kovai (pvz. dėl lizingo mokėjimų), o kitais atvejais, kad mokėjimus atliko pats apeliantas (pvz.

UAB „Resolution valuations“ naudai). Pažymi, kad teismo motyvai dėl to, ar ieškinyje nurodytus mokėjimus atliko ieškovai ar apeliantas, yra prieštaringi: sprendime nurodoma, kad spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė būtent ieškovai ar apeliantas, remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – būtų itin formalu ir neteisinga, tačiau, pirmosios instancijos teismas vertindamas mokėjimus kitiems kreditoriams (pvz.

VSDFV naudai) vadovavosi jau visiÅ¡kai prieÅ¡ingu motyvu – t. y. vieninteliu objektyviu kriterijumi laikė tik mokėtojÄ , kuris buvo nurodytas atitinkamame kvite. Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ dėl to, jog bÅ«tent ieÅ¡kovai iÅ¡ savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiÄ jÄ dalį prievolių už atsakovÄ , sprendime nurodytų kreditorių naudai, motyvavo ir tuo, jog apelianto finansinė padėtis buvo prasta. Å iÄ savo iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas grindė iÅ¡ esmės tik ieÅ¡kovų paaiÅ¡kinimais bei ieÅ¡kovų pateiktu 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raÅ¡tu bei 2009-05-13 apelianto balansu.

Pabrėžia, kad aukščiau nurodytus dokumentus pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti itin kritiÅ¡kai, kadangi byloje nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu buvo parengtas ieÅ¡kovų į bylÄ pateiktas 2009-05-13 balansas, o UAB „SEB VB lizingas“ raÅ¡tas taip pat negali bÅ«ti laikomas apelianto prastos finansinės padėties įrodymu, kadangi minėto dokumento sudarymo laikotarpiu apelianto vadovu neteisėtai buvo V. J., kuris galimai veikė apelianto nenaudai.

Nurodo, jog, kita vertus, analizuojant 2009-05-13 balanso duomenis, matyti kad apelianto turtinė padėtis buvo gera. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į bylos medžiagÄ buvo įtraukti 2011-12-27 bei 2012-01-19 antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, pagrindžiantys, kad ieÅ¡kovai nėra perdavę apelianto finansinės atskaitomybės dokumentų apeliantui, todėl apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu.

Pastebi, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera – Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-7343-115/2011, dėl bankroto bylos atsakovui iÅ¡kėlimo – tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir apeliacine tvarka bylÄ nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2-148/2012), vienareikÅ¡miÅ¡kai konstatavo, kad apeliantas yra moki įmonė ir atsisakė jai iÅ¡kelti bankroto bylÄ . Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ieÅ¡kinio reikalavimams pritaikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 1.5 straipsnio nuostatas.

IeÅ¡kiniu buvo teikiamas regresinis reikalavimas, todėl, pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio reikalavimus turėjo vertinti ne tik pagal CK 6.50 straipsnį, bet ir pagal 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ . Mano, kad sprendžiant Å¡iuo atveju lygiagrečiai turi bÅ«ti taikomas CK 1.5 straipsnis. Tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovai iÅ¡ tiesų atliko mokėjimus už apeliantÄ , ieÅ¡kovai atlikdami minėtus veiksmus veikė nesÄ Å¾iningai, taip pat tokie veiksmai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, kadangi, ieÅ¡kovai neturėdami teisėto pagrįsto suinteresuotumo, t. y.

žinodami, kad nėra teisėtais apelianto akcininkais bei, atitinkamai, V. J., žinodamas, jog nėra teisėtu apelianto direktoriumi, apelianto lėšomis atliko įmokas kreditoriams tokiu bÅ«du, jog susidarytų įspÅ«dis, kad formaliai ieÅ¡kovai įgijo reikalavimo teisę apelianto atžvilgiu, atitinkamų, neva ieÅ¡kovų asmeninėmis lėšomis atsakovo kreditoriams sumokėtų sumų, ribose. Šį argumentÄ pagrindžia 2010-11-26 Vilniaus miesto I apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1437-235/2010) bei 2011-08-08 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1392-345/2011) nustatytos aplinkybės. MinėtÄ ieÅ¡kovų veiksmų nesÄ Å¾iningumÄ bei neatitikimÄ teisingumo ir protingumo principams, taip pat, patvirtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų pagrįstÄ teisėtÄ ieÅ¡kovų suinteresuotumÄ už atsakovÄ atlikti tam tikrus mokėjimus.IeÅ¡kovai V.

J. ir V. J. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimÄ ; priteisti iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovų naudai patirtas iÅ¡laidas. Nurodo, jog, visų pirma aplinkybę, kad ieÅ¡kovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamÄ piniginių lėšų kiekį, objektyviais įrodymais turėjo įrodyti atsakovas. Tuo tarpu, atsakovas interpretuoja ieÅ¡kovų finansinę padėtį, remdamasis tik iÅ¡raÅ¡ais iÅ¡ VSDFV ir VMI apie faktiÅ¡kai gautas pajamas.

Atkreipia dėmesį, kad tai negali bÅ«ti esminis įrodymas byloje, kuris per se įrodytų turėtas realias ieÅ¡kovų pajamas. Sutinka, kad iÅ¡ VSDFV iÅ¡rašų matyti, jog iÅ¡ darbo santykių susidariusias iÅ¡mokas ieÅ¡kovai gavo nedideles, tačiau nepriklausomai nuo to, tai neleidžia daryti iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovai buvo nemokÅ«s. PrieÅ¡ingai, byloje pateikti įrodymai, kad 2003-04-02 pagal SusitarimÄ patvirtintÄ Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarės A. K., ieÅ¡kovas V. J. ir S. J. pardavę nekilnojamÄ jį turtÄ gyvenamÄ jį namÄ ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už kÄ gavo 117 811,53 Eur.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai ir tinkamai motyvavo, jog tai, kad 2014-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1540-340/2014, kuria buvo patvirtinta V. J. ir apelianto sudaryta taikos sutartis dėl skolos priteisimo, patvirtina, kad tarp Å¡alių buvo susidarę skoliniai teisiniai santykiai, kuomet ieÅ¡kovas pagal 2007-02-28 tarp Å¡alių pasiraÅ¡ytÄ susitarimÄ su tuometiniu apelianto turto administratoriumi UAB „Rieta“ kas mėnesį mokėjo turto administratoriui tikslines įmokas, kurios bÅ«tent ir buvo naudojamos atsiskaitymams su lizingo davėjais UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „HansÄ lizingas“.

Tai pagrįstai patvirtina, kad apeliantas buvo nemokus ir negalėjo pats vykdyti įsipareigojimų. Net ir pasibaigus turto administravimui, mokėjimų apeliantas savarankiÅ¡kai neatliko, kas pagrįstai suponuoja tuometinį apelianto mokumo nestabilumÄ . Tai, kad apeliantui nebuvo iÅ¡kelta bankroto byla nepaneigia to, kad apelianto nebuvo iÅ¡tikę finansiniai sunkumai. O apelianto samprotavimai dėl ieÅ¡kovo siekio pabloginti įmonės finansinę bÅ«klę, neva, tyčia siekiant ateityje įgyti reikalavimo teisę yra nepagrįsti – nei vienas apdairus, protingas asmuo, nesiektų pabloginti savo finansinės bÅ«klės, galimai žinodamas, kad ateityje atgauti pinigų gali nelikti galimybių.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepagrįsti ir apelianto motyvai, jog ieškovas pateikė tikrovės neatitinkančius finansinės veiklos dokumentus, ar vengė pateikti juos. Ieškovas pateikė dokumentus, kurie aktualiu laikotarpiu buvo reikalingi ir teismas juos priėmęs vertino kaip tinkamus. Pažymi, kad tai, jog tam tikros aplinkybės, apelianto teigimu, nebuvo įvertintos taip, kaip, jo manymu, turėjo būti įvertintos neleidžia teigti, kad teismas buvo neobjektyvus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Prievolės, kurias įvykdė ieÅ¡kovai nebuvo asmeninio pobÅ«džio ir susietos bÅ«tent su apelianto asmeniu. Teismas pagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡ bylos aplinkybių ir įrodymų visumos galima daryti iÅ¡vadÄ , kad įsipareigojimus už apeliantÄ Ä¯vykdė bÅ«tent ieÅ¡kovai, pagal iÅ¡ankstinį susitarimÄ , o vėliau pagal nusistovėjusiÄ praktikÄ ir tam nereikalingas teisinis susitarimas, jei akivaizdžiai galima padaryti iÅ¡vadÄ , kad tai buvo daroma ne pačių ieÅ¡kovų, o Å¡iuo atveju, apelianto naudai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

             Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovai pateikė naujus įrodymus – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kopijÄ , transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties kopijÄ , Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡Ä . CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus.

Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi iÅ¡imtys, sÄ lygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai bÅ«na:

1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus;

2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ieškovai nenurodo jokių motyvų bei argumentų, kodėl ji negalėjo pateikti aukščiau nurodytų įrodymų pirmosios instancijos teismui ir/ar kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovų pateiktais įrodymais, pažymi, jog ieškovų pateikti įrodymai akivaizdžiai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, ieškovų pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006-05-24 iki 2011-08-08 V. J. buvo UAB „Nazkafa“ vadovas. Juridinių asmenų registro duomenimis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-09-12 ir 2006-10-02 nutartimis laikotarpiu nuo 2006-11-07 iki 2009-05-12 įmonei buvo nustatytas turto administravimas, UAB „Nazkafa“ turto administratoriumi buvo UAB „Rieta“. Ieškovai prašė priteisti jų pateiktuose grynųjų pinigų priėmimo/pervedimo bei įmokų mokėjimo kvituose ir kasos pajamų orderiuose nurodytas pinigų sumas iš atsakovo tuo pagrindu, kad iš savo asmeninių lėšų atliko mokėjimus atsakovo kreditoriams.

Nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ Å¡alims, tinkamai vykdė savo pareigÄ iÅ¡samiai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡tirti bei įvertinti į bylÄ pateiktus įrodymus, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.Dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimoApelianto teigimu, yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui padarius iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent ieÅ¡kovai bylai aktualiu laikotarpiu iÅ¡ savo piniginių lėšų įvykdė didžiÄ jÄ dalį prievolių už apeliantÄ sprendime nurodytų kreditorių naudai, teismas, visų pirma, turėjo nustatyti faktÄ , jog ieÅ¡kovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamÄ piniginių lėšų kiekį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, atvirkščiai, atsakovo iniciatyva iÅ¡ VSDFV bei VMI į bylÄ iÅ¡reikalauti duomenys apie ieÅ¡kovų gautas pajamas pagrindžia, kad ieÅ¡kovai neturėjo finansinės galimybės atlikti ieÅ¡kinyje nurodytus mokėjimus.

Å ių duomenų pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino, tokiu bÅ«du iÅ¡ esmės pažeisdamas CPK 185 straipsnį. IeÅ¡kovai su Å¡iais apelianto argumentais nesutinka, nurodo, jog aplinkybę, kad ieÅ¡kovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamÄ piniginių lėšų kiekį, objektyviais įrodymais, o ne prielaidomis ir apmÄ stymais turėjo įrodyti apeliantas. Tuo tarpu, apeliantas interpretuoja ieÅ¡kovų finansinę padėtį, remdamasis tik iÅ¡raÅ¡ais iÅ¡ VSDFV ir VMI apie faktiÅ¡kai gautas pajamas, susijusias su darbo užmokesčiu, laikotarpiu nuo 2006-05-01 iki 2011-11-26, kas negali bÅ«ti traktuojama esant esminiais įrodymas Å¡iuo klausimu.

Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto argumentÄ , kad ieÅ¡kovai neįrodė, jog turėjo tokio dydžio piniginių lėšų ir buvo finansiÅ¡kai pajėgÅ«s vykdyti tokias prievoles. Pažymėjo, kad įrodinėjimo pareigÄ turi tas asmuo, kuris nurodo tam tikras aplinkybes, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindÄ . Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturi visų duomenų apie ieÅ¡kovų turtinę padėtį (visÄ turimÄ nekilnojamÄ jį ir kilnojamÄ jį turtÄ , pajamas, santaupas, kreditorius, iÅ¡laikytinius ir pan.) prievolių už apeliantÄ vykdymo laikotarpiu, kurie leistų daryti vienokias ar kitokias iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kovų finansinio pajėgumo ir tokių lėšų, kokios buvo skirtos apelianto kreditorių reikalavimų tenkinimui, turėjimo, todėl savo iÅ¡vadas darė pagal tuos duomenis ir įrodymus, kokie yra byloje.

Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 178 straipsnį aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, turi įrodyti Å¡alys, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Å i įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklė galioja dispozityviosiose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra vieÅ¡ojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016; 2011-11-07 nutartis, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiÅ¡kiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus oficialiuosius raÅ¡ytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiÅ¡kai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla yra dispozityvi, procesas vyksta pagal ginčo teisenos taisykles, visa apimtimi galiojant rungimosi principui, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su aukščiau pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieÅ¡kovų turtinės padėties bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjęs aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, t. y. pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs į bylÄ pateiktus duomenis (mokėjimus apelianto kreditoriams ginčo laikotarpiu patvirtinančius dokumentus, sutartis, etc.) bei Å¡alių paaiÅ¡kinimus, darė iÅ¡vadÄ , jog yra pagrindas priteisti iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovui V. J. 13 991,69 Eur bei ieÅ¡kovui V.

J. 2 722,02 Eur. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieÅ¡kovai įrodė, kad jų reikalavimai nurodytoje dalyje yra pagrįsti ir tenkintini. Tuo tarpu apeliantas, ginčydamas ieÅ¡kovų reikalavimus bei teigdamas, kad ieÅ¡kovų turtinė padėtis neleido jiems atlikti, jų teigimu, atliktų mokėjimų, privalėjo pagrįsti pastarÄ jį savo argumentÄ . Kaip matyti, į bylÄ buvo pateikti iÅ¡raÅ¡ai iÅ¡ VSDFV ir VMI apie ieÅ¡kovų gautas pajamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju remiantis vien Å¡iais iÅ¡raÅ¡ais negali bÅ«ti daromos pagrįstos iÅ¡vados apie ieÅ¡kovų turtinę padėtį, apeliantui turint pareigÄ Ä¯rodyti ieÅ¡kovų turtinį nepajėgumÄ atlikti mokėjimus ginčo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas, sprendime pasisakydamas dėl ieškovų turtinės padėties, su ja susijusių įrodymų bei jų vertinimo, eksplicitiškai atskirai neaptarė minėtų VSDFV ir VMI išrašų, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė ir nevertino. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, susijusius su ieškovų turtine padėtimi, atmeta kaip nedarančius įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui.Apeliantas nurodo, kad nors laikotarpiu nuo 2010-05-10 iki 2010-11-30 apeliantui buvo paskolinta didelė pinigų suma – 30 641,80 Eur – bei nuo 2010-05-10 ieškovas V.

J. „už apeliantÄ â€œ atliko beveik pusę nurodomų mokėjimų, o ieÅ¡kovas V. J. daugiau negu pusę nurodomų mokėjimų, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iÅ¡ aukščiau nurodytų atsakovo gautų lėšų po jų gavimo kreditoriams apelianto vardu buvo atlikti tik kai kurie mokėjimai. Teigia, jog tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada yra prieÅ¡taringa: nors teismas nustatė, kad atsakovas nuo minėtos datos turėjo pakankamai pasiskolintų piniginių lėšų, vienu atveju sprendė, kad kreditoriams mokėjimus atliko ieÅ¡kovai (pvz. dėl lizingo mokėjimų), o kitais atvejais, kad mokėjimus atliko pats atsakovas (pvz.

UAB „Resolution valuations“ naudai). Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kas atliko kokius mokėjimus kiekvieno apelianto kreditoriaus atveju konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste, visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir įvertinęs į bylÄ pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡tyręs ir įvertinęs bylos duomenis bei iÅ¡analizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl asmenų, kurie atliko mokėjimus apelianto kreditoriams ginčo laikotarpiu, identifikavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino apelianto paskolų iš UAB „Ekolit“ ir N. J. paėmimo aplinkybę (nustatyta, kad 2010-05-10 tarp UAB „Ekolit“ bei apelianto buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 2 867,24 Eur paskolos, 2010-10-28 paprastuoju vekseliu apeliantas įsipareigojo sumokėti UAB „Ekolit“ 12 859,13 Eur, 2010-11-30 N. J. rašytine paskolos sutartimi paskolino apeliantui 14 915,43 Eur) bei prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymo kontekste nurodė, jog beveik visi ieškovų mokėjimai lizingo davėjams atlikti dar iki paskolų iš N. J. ir UAB „Ekolit“ paėmimo, kas neleidžia daryti prielaidos, jog prievolės lizingo davėjams galėjo būti vykdytos iš apelianto paskolintų lėšų – priešingai, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovai V.

J. ir V. J. tiek patys asmeniÅ¡kai, tiek jų Å¡eimos narys N. J., tiek per J. Å¡eimos valdomÄ UAB „Ekolit“ (kurios darbuotoju ir vadovu tam tikrÄ laikÄ buvo V. J., V. J.) bandė viena ar kita forma finansuoti apeliantÄ , kuris tuo metu turėjo problemų vykdant finansinius įsipareigojimus. Tuo tarpu dėl prievolės UAB „Resolution valuations“ vykdymo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieÅ¡kovai neįrodė, jog pinigus Å¡iam kreditoriui sumokėjo jie/vienas iÅ¡ jų, nes ieÅ¡kovų pateiktame UAB „Resolution valuations“ kasos pajamų orderyje, kuriuo sumokėta už nekilnojamojo turto vertinimÄ , nurodyta, jog pinigai paimti iÅ¡ apelianto už nekilnojamojo turto vertinimÄ pagal 2011-06-06 aktÄ , Å¡iame orderyje apskritai nėra nurodyti apelianto vardu pinigus faktiÅ¡kai įneÅ¡usio įgalioto asmens vardas, pavardė, paraÅ¡as, o mokėjimas atliktas jau po to, kai apeliantas buvo paėmęs pakankamai dideles pinigų sumas, kaip paskolas iÅ¡ N. J., UAB „Ekolit“, apeliantas 2011 m. dirbo pelningai, etc. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog abiem atvejais paskolų paėmimo iÅ¡ N. J., UAB „Ekolit“ aplinkybė pagrįstai nebuvo vertinama esant esmine sprendžiant, kas atliko konkrečius mokėjimus UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ bei UAB „Resolution valuations“.

Visų pirma, buvo tiriami ir vertinami pinigų pervedimo bei įmokų mokėjimo kvitai, kasos pajamų orderis bei kitos su tuo susijusios aplinkybės. Paskolų paėmimo aplinkybe buvo remiamasi kaip papildomu/pastiprinančiu argumentu kitų argumentų ir aplinkybių dėl mokėjimų atlikimo kiekvienam konkrečiam apelianto kreditoriui kontekste, o keičiantis kontekstui pagrįstai kito ir pastarosios aplinkybės vertinimas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apelianto argumentams, kas sÄ lygoja, jog jie yra atmetami kaip nepagrįsti.             Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl asmenų, atlikusių ieÅ¡kinyje nurodytus mokėjimus, identifikavimo yra prieÅ¡taringi: sprendime nurodoma, kad spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė bÅ«tent ieÅ¡kovai ar apeliantas, remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – bÅ«tų itin formalu ir neteisinga, tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas mokėjimus kitiems kreditoriams (pvz.

VSDFV naudai) vadovavosi jau visiÅ¡kai prieÅ¡ingu motyvu – vieninteliu objektyviu kriterijumi laikė tik mokėtojÄ , kuris buvo nurodytas atitinkamame kvite. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pažymi, kad prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymo kontekste pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė bÅ«tent ieÅ¡kovai (vienas iÅ¡ jų) ar apeliantas remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – bÅ«tų itin formalu ir neteisinga, nes iÅ¡ į bylÄ pateiktų duomenų buvo galimybė nustatyti kitas susijusias bei reikÅ¡mingas nagrinėjimo klausimo teisingam iÅ¡sprendimui aplinkybes, todėl izoliuotas mokėtojo pateiktuose kvituose nustatymas bei iÅ¡imtinai tuo remiantis daromos iÅ¡vados dėl lizingo gavėjui vykdžiusių prievolę asmenų bÅ«tų sÄ lygojęs CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimÄ bei tikėtinai neteisingų ir neteisėtų iÅ¡vadų legitimavimÄ teismo sprendimu.

Tuo tarpu spręsdamas dėl to, kas atliko mokėjimus VSDFV biudžetui, pirmosios instancijos teismas sprendė pagal vienintelį objektų kriterijų – tai, kas nurodytas mokėtoju kvite, nes neturėjo kitų duomenų ir kriterijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡iuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl asmenų, atlikusių ieÅ¡kinyje nurodytus mokėjimus, identifikavimo yra prieÅ¡taringi, kadangi kiekvienu iÅ¡ aukščiau nurodytų atvejų pirmosios instancijos teismas sprendė, remdamasis į bylÄ pateiktais duomenimis.

Atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta aukščiau nurodytus apelianto argumentus.Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ dėl to, jog bÅ«tent ieÅ¡kovai iÅ¡ savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiÄ jÄ dalį prievolių už atsakovÄ , sprendime nurodytų kreditorių naudai, motyvavo ir tuo, jog atsakovo finansinė padėtis buvo prasta. Å iÄ savo iÅ¡vadÄ pirmosios instancijos teismas grindė iÅ¡ esmės tik ieÅ¡kovų paaiÅ¡kinimais bei ieÅ¡kovų pateiktu 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raÅ¡tu bei 2009-05-13 atsakovo balansu.

Pabrėžia kad aukščiau nurodytus dokumentus pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti itin kritiÅ¡kai, kadangi byloje nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu buvo parengtas ieÅ¡kovų į bylÄ pateiktas 2009-05-13 balansas, UAB „SEB VB lizingas“ raÅ¡tas taip pat negali bÅ«ti laikomas atsakovo prastos finansinės padėties įrodymu, kadangi minėto dokumento sudarymo laikotarpiu atsakovo vadovu neteisėtai buvo V. J., kuris galimai veikė atsakovo nenaudai. Kita vertus, analizuojant 2009-05-13 atsakovo balanso duomenis, spręstina, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera.

Be to, į bylos medžiagÄ buvo įtraukti 2011-12-27 bei 2012-01-19 antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, pagrindžiantys, kad ieÅ¡kovai nėra perdavę atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovui, todėl apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu. Nurodo, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera – Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-7343-115/2011 dėl bankroto bylos UAB „Nazkafa“ iÅ¡kėlimo.

Ieškovai nesutinka su aukščiau pateiktais apelianto argumentais. Nurodo, jog tai, kad apeliantui nebuvo iškelta bankroto byla nepaneigia to, kad apelianto nebuvo ištikę finansiniai sunkumai. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas tenkinti ieškovų reikalavimus, susijusius su prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymu, apelianto sunkia turtine padėtimi 2009-2010 m. laikotarpiu rėmėsi kaip papildomu argumentu kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ remtis 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raÅ¡tu bei 2009-05-13 apelianto balansu, kadangi į bylÄ nebuvo pateikta jokių kitų apelianto finansinės atskaitomybės dokumentų bei įrodymų, patvirtinančių pastaruosiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų neatitikimÄ tikrovei. Nors apeliantas teigia, kad objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu, tačiau į bylÄ nėra pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad apeliantas iÅ¡naudojo visas galimybes surinkti pastaruosius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog tai, kad apeliantui nebuvo iškelta bankroto byla, patvirtina, jog apeliantas nebuvo pripažintas nemokiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo prasme bei sutinka su ieškovų argumentu, kad tai nepaneigia byloje pagrįstai nustatyto fakto, jog nurodytu laikotarpiu apeliantas turėjo finansinių sunkumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančio apelianto balanso duomenys neleidžia daryti išvados, kad balanso sudarymo momentu apelianto turtinė padėtis buvo gera.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie apelianto turtinę padėtį, be 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ rašto bei 2009-05-13 apelianto balanso taip pat vertino ir analizavo aplinkybes, kad V. J. turto administravimo laikotarpiu iš savo lėšų per UAB „Rieta“ mokėjo lizingo įmokas lizingo davėjams UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“, kad skolinosi lėšas iš N. J. ir UAB „Ekolit“, etc. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl jo turtinės padėties vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.Dėl prievolių įvykdymo regreso tvarkaApelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ieškinio reikalavimams pritaikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 1.5 straipsnio nuostatas.

Tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovai iÅ¡ tiesų atliko mokėjimus už atsakovÄ , ieÅ¡kovai atlikdami minėtus veiksmus veikė nesÄ Å¾iningai, taip pat, tokie veiksmai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, kadangi, ieÅ¡kovai neturėdami teisėto pagrįsto suinteresuotumo apelianto lėšomis atliko įmokas kreditoriams tokiu bÅ«du, jog susidarytų įspÅ«dis, kad formaliai ieÅ¡kovai įgijo reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu, atitinkamų, neva ieÅ¡kovų asmeninėmis lėšomis atsakovo kreditoriams sumokėtų sumų, ribose.

MinėtÄ ieÅ¡kovų veiksmų nesÄ Å¾iningumÄ taip pat patvirtina ir tos aplinkybės, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų pagrįstÄ teisėtÄ ieÅ¡kovų suinteresuotumÄ už atsakovÄ atlikti tam tikrus mokėjimus. IeÅ¡kovai pažymi, kad apelianto samprotavimai dėl ieÅ¡kovų siekio pabloginti įmonės finansinę bÅ«klę, tyčia siekiant ateityje įgyti reikalavimo teisę yra nepagrįsti – nei vienas apdairus, protingas asmuo, nesiektų pabloginti savo finansinės bÅ«klės, galimai žinodamas, kad ateityje atgauti pinigų gali nelikti galimybių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog ieÅ¡kovai sÄ moningai ir tyčia atliko kokius nors neteisėtus veiksmus apelianto atžvilgiu, neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į apeliantÄ , vykdydami už apeliantÄ prievoles siekė pabloginti jo turtinę padėtį ir pan. Ta aplinkybė, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu ieÅ¡kovai tapo atsakovo akcininkais, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-26 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1437-235/2010, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-08-08 nutartimi, buvo pripažintos negaliojančiomis pati savaime nereiÅ¡kia, jog tuo metu, kai ieÅ¡kovai buvo apelianto akcininkais, jie atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, o jokių tokias iÅ¡vadas leidžiančių daryti duomenų ir įrodymų byloje nėra.

Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad apeliantas bÅ«tų pareiÅ¡kęs kokius nors turtinius reikalavimus ieÅ¡kovams (pvz., reikalautų atlyginti neteisėtais veiksmais juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ ir pan.) ar galimai gintų savo pažeistas teises vieÅ¡osios teisės pagalba (inicijuotų ikiteisminius tyrimus ieÅ¡kovams ir pan.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad ieÅ¡kovai vykdė tam tikras apelianto prievoles jos kreditoriams leidžia teigti, jog dėl to buvo tęsiamos ir vykdomos atitinkamos naudingos atsakovo sutartys (lizingo, draudimo sutartys, kurių pagrindų atsakovas įgijo tam tikras turtines teises, užtikrinamas elektros energijos tiekimas, mokami VSDFV mokesčiai ir pan.).

Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nepažeidė protingumo teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principų bei priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ nagrinėjamoje byloje, kas sÄ lygoja, jog aukščiau nurodyti apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau iÅ¡dėstyta, konstatuoja, jog bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti nurodytÄ sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųKadangi procesinis sprendimas yra priimtas ieÅ¡kovų naudai, apelianto praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra atmetamas, o ieÅ¡kovų praÅ¡ymas nėra tenkinamas, nes į bylÄ nėra pateikti dokumentai, kurie patvirtintų, kad ieÅ¡kovai patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidas, bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bei kokio dydžio iÅ¡laidos buvo patirtos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegijan u t a r i a :             Apelianto UAB „Nazkafa“ apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                         Loreta Bujokaitė         Aldona Tilindienė                           Dainius Rinkevičius