2020-10-07 Nr. AB-18456-3-61-3-02387-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3882-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02387-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas T. U. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) sąlygų atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teisę į minimalų kameros plotą, taip pat privatumą naudojantis tualetu. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis, trūko oro, buvo netinkamas apšvietimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau dėl to kalinimo sąlygos nepagerėjo, o pareiškėjas patyrė neigiamų pasekmių. Pareiškėjas galėjo pasivaikščioti gryname ore tik 1,5 val. per dieną, jam nebuvo suteiktas 8 val. per dieną užimtumas ne kameroje, karantino metu iš viso nebuvo jokio užimtumo (nuo 2018 m. vasario 5 d. iki kovo 9 d.), vasarą užimtumo taip pat buvo mažiau. Pareiškėjui neužteko vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu, be to, duše vanduo dažnai buvo šaltas. Pareiškėjas patyrė gilių dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, jautėsi nepilnavertis ir irzlus, neišsimiegodavo, patyrė stresą, išsausėdavo akys.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

4. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra iš trečiojo korpuso, o jis buvo laikomas pirmajame. Tualete užuolaidos buvo, temperatūrą matavo tik kartą. Buvo šalta, iš burnos virto garai. Pelėsis buvo panaikintas, paskui vėl atsirado. Skundus rašė 2018 m. dėl užimtumo, po to pradėjo dirbti dažytoju. 2019 m. vasarį kameroje buvo labai šalta, parašė skundą, jį perkėlė į kamerą Nr. 238. Rašė skundus, į kuriuos administracija reaguodavo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 357 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes jis nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis ir teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20–27 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo teiginius dėl per mažo kamerų ploto, šilto vandens duše nebuvimo, galimybės dažniau nei 1 kartą per savaitę nusiprausti po dušu nesudarymo, higienos normų reikalavimų neatitinkančių kamerų, per trumpo pasivaikščiojimo lauke, neužtikrinto užimtumo, jo skundų nenagrinėjimo.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas minėtose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros langelio bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas, jas patvirtina Vilniaus PN į bylą pateiktos nuotraukos. Teismas konstatavo, kad tokiais laikotarpiais pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu objektyviai galėjo būti pažeista tuomet (iš viso 357 dienas), kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

9. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Teismas, atsižvelgęs į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, jų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas, jam priteisiną neturtinės žalos atlyginimo dydį apibrėžiant 357 Eur suma, kuri teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

III. 10. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

11. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 357 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu 357 dienas buvo neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu.

14. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą (b. l. 25–31) nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. birželio 20 d., iš viso 744 paras. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas 387 paras kameroje buvo laikomas vienas, o kitas 357 paras – kartu su dar vienu asmeniu (t. y. dviese). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo laikotarpį. Pažymėtina, kad nė vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zona nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis, tačiau kamerose buvo įrengtos užuolaidos asmens privatumui užtikrinti (b. l. 74).

17. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

18. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovo atstovas neneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu 357 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu; atitinkamai buvo konstatuoti ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir gana ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis (357 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas) ar mažareikšmis, o sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1805‑502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra proporcinga jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė