2016-01-05 Nr. ATPB-23-4-68-3-02046-2015-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Č. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimu D. Č. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 28 Eur dydžio bauda, pagal 130 straipsnio 1 dalį 1 013 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Subendrinus nuobaudas pagal ATPK 33 straipsnio nuostatas, D. Č. paskirta galutinė nuobauda – 1 013 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. D. Č. nubaustas už tai, kad, vairuodamas automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai bus saugu, buvo neatidus, atsitrenkė į stovintį automobilį SAAB (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir abu automobilius apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126, 222 punktų reikalavimus.

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Č. prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

4. Pareiškėjas D. Č., vadovaudamasis ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį arba pakeisti priimtus teismų sprendimus ir taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas.5. Pareiškėjo nuomone, nagrinėdami šią administracinę bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kurie turėjo įtakos neteisėto nutarimo ir nutarties priėmimui.

5.1. D. Č. nurodo, kad pripažįsta, jog padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau neigia savo kaltę dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Jis teigia, kad nepasišalino, bet laikinai pasitraukė iš eismo įvykio vietos, į kurią netrukus grįžo, pastatydamas transporto priemonę į leidžiamą parkuoti vietą; ten laukė kito automobilio savininko, kad galėtų tinkamai įforminti eismo įvykį. Tokie jo veiksmai visiškai atitiko KET 222 punkto reikalavimus bei protingo ir rūpestingo eismo dalyvio elgesio standartą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis pažeidė pareigą informuoti automobilio savininką apie eismo įvykį, o nesant galimybės – policijos pareigūnus. Pareiškėjas nesutinka su teismų išvada, kad laikinas pasišalinimas iš įvykio vietos savaime reiškia pareigos pasilikti įvykio vietoje pažeidimą.

5.2. Pareiškėjas teigia, kad iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė neturėdamas tyčios išvengti atsakomybės. Jis grįžo ir laukė nukentėjusiosios, policijos pareigūnams pateikė savo automobilį apžiūrai, turėjo galiojantį civilinės atsakomybės draudimą, eismo įvykio metu buvo blaivus, neapsunkino eismo įvykio aplinkybių atskleidimo, prisipažino, tarėsi su nukentėjusiąją dėl žalos atlyginimo. Jis į įvykio vietą grįžo savo noru, o ne verčiamas kitų ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Toks jo elgesys paneigia teismų išvadas, kad pažeidimą jis padarė tyčia, suvokdamas, kad apgadino automobilį, ir iš įvykio vietos pasišalino neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas. Tai, kad pareiškėjas vėliau pateikė skirtingas versijas dėl nagrinėjamo įvykio nereiškia, kad jo tyčia buvo nukreipta pabėgti iš eismo įvykio vietos. Jo tyčia galėjo būti išvengti atsakomybės ne pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, o tik pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Šios aplinkybės reiškia, kad teismai jo veiksmus ir tyčią nepagrįstai kvalifikavo kaip atitinkančius ATPK 130 straipsnio 1 dalies dispoziciją ir dėl to netinkamai pritaikė materialiosios teisės normą.

6. Pareiškime nurodoma, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 301 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo nuomone, atmesdamas prašymą taikyti jam šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neindividualizavo nuobaudos proporcingai administracinio teisės pažeidimo sunkumo laipsniui ir kilusiems padariniams.

6.1. Pareiškėjas teigia, kad sistemiškai vertinant ATPK 127 straipsnio 3 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies turinį, matyti, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalies griežta sankcija numatyta užkardyti neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, sukėlusių eismo įvykį, pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė ne dėl girtumo, kitokio apsvaigimo, ne tam, kad išvengtų žalos atlyginimo ar kitų neigiamų pasekmių, o dėl savo požiūrio į padarytą eismo pažeidimą ir klaidingo pareigos likti eismo įvykio vietoje traktavimo. Dėl to jam paskirta nuobauda yra neproporcinga administracinio teisės pažeidimo sunkumo laipsniui ir kilusiems padariniams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-57-139/2015, 2AT-53-697/2015) yra pagrindas pareiškėjui taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas.

7. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

7.1. Atsiliepime nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso atnaujinimo instituto taikymas galimas tik esant konkretiems įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Bylos atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų visuma negali būti naudojama kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. P26-3/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-64-2014).

7.2 D. Č., kreipdamasis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir prašydamas atnaujinti Vilniaus apygardos teismo nutartimi užbaigtą administracinio teisės pažeidimo bylą, vadovavosi ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Ši teisės norma nustato, kad byla gali būti atnaujinama, jeigu proceso metu buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui.

Vyresniojo specialisto nuomone, atsakomybėn patraukto asmens D. Č. prašyme išdėstyti argumentai nesudaro bylos atnaujinimo pagrindo. Įrodymų pakankamumo byloje klausimas nėra atnaujinto administracinio teisės pažeidimo proceso dalykas. Iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo bei Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad pareiškėjo prašyme minimi bylos įrodymai buvo ištirti ir įvertinti, pakartotinai jų vertinti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi juridinio pagrindo.

7.3. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundus dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose, yra ne kartą konstatavęs, jog nuobauda, vadovaujantis minėtame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. D. Č. 2015 m. vasario 9 d. pakartotinai per metus padarė ketvirtą tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda, be to jis yra linkęs sistemingai pažeidinėti Kelių eismo taisykles – už jų reikalavimų nesilaikymą baustas 28 kartus. Atsiliepime pažymima, kad pakartotinis pažeidimo padarymas sunkina administracinę atsakomybę (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir apriboja galimybę taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. N62-4969/2008, N261-3042/2011, N261-3553/2011). Taigi, ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymas šioje byloje prieštarautų suformuotai teismų praktikai, teisingumo ir protingumo kriterijams.

8. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Č. prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo

9. Pareiškime D. Č. neneigia sukėlęs eismo įvykį ir apgadinęs automobilius (t. y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje), tačiau nesutinka su teismų išvadomis, kad padarė ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos; jis teigia, jog automobilį laikinai patraukė, kad nesusidarytų transporto kamščiai ir, pastatęs leidžiamoje vietoje, laukė nukentėjusiosios; tokie jo veiksmai visiškai atitiko KET 222 punkto reikalavimus bei protingo ir rūpestingo eismo dalyvio elgesio standartą.

9.1 Kelių eismo taisyklių 222 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, kai tai padaryta tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia, jog jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, norėdamas taip elgtis.

9.2. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą ar paaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė pažeidimą. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-69-2014). Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013 ir kt.).

9.3. Nagrinėdamas pareiškėjų prašymus dėl bylos atnaujinimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų nevertina ir jų neanalizuoja, o sprendžia dėl teisės normos taikymo klaidos, padarytos teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-72-2014).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. Č., važiuodamas atbulas, vairuojamu automobiliu atsitrenkė į stovėjusį nukentėjusiosios D. Ž. automobilį ir abu automobilius apgadino. Išlipęs apžiūrėjo automobilius, tačiau nebandė ieškoti nukentėjusiosios, taip pat neiškvietė policijos pareigūnų (kaip to reikalauja KET 222 punkto nuostatos), o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismų nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad automobilį iš įvykio vietos jis patraukė laikinai ir leidžiamoje vietoje laukė nukentėjusiosios. Ši pareiškėjo versija atsirado tik nagrinėjant bylą teisme ir ją motyvuotai atmetė abiejų instancijų teismai, savo išvadas grįsdami byloje ištirtų įrodymų visuma. Byloje nustatyta, kad mobiliosios kuopos pareigūnai radijo ryšiu gavo pranešimą, jog konkretus automobilis BMW atsitrenkė į kitą automobilį ir jo vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Atvykę pareigūnai sulaikė D. Č. ir apie tai pranešė Kelių policijos pareigūnams. Iš pradžių D. Č. neigė buvus bet kokį eismo įvykį ir tik pareigūnams apžiūrėjus automobiliams padarytus apgadinimus, taip pat peržiūrėjus ant gretimo pastato buvusiomis filmavimo kameromis darytus vaizdo įrašus, kaltę pripažino, tačiau nurodė sugadinimų nepastebėjęs (byloje nustatyta, kad buvo nukritę automobilio SAAB priekinių grotelių dalis, firminis ženkliukas). Įvertinę prieštaringus ir nenuoseklius pareiškėjo parodymus kitų bylos duomenų kontekste, abiejų instancijų teismai juos atmetė ir konstatavo, kad D. Č. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Daryti kitokias išvadas nėra pagrindo. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. Č. suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai, suvokdamas, kad taip pažeidžia teisės aktais nustatytas pareigas, iš įvykio vietos pasišalino. Pareiškėjo argumentas, kad jo tyčia galėjo būti nukreipta tik į siekį išvengti atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, o ne pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nepaneigia, o atvirkščiai – patvirtina ATPK 130 straipsnio taikymą. Kaltės (tiesioginės tyčios) turinį šiuo atveju sudaro sąmoningas pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, paprastai kaltininkas tai daro siekdamas išvengti atsakomybės dėl padaryto pažeidimo – sukelto eismo įvykio.

9.4. Pareiškėjo argumentai, kad jis nesiekė išvengti žalos atlyginimo, nebuvo girtas, turėjo galiojantį civilinės atsakomybės draudimą ir pan., nepaneigia teismų išvadų dėl jo tyčios, kuri nustatyta kitais objektyviais ir patikimais bylos duomenimis.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalis D. Č. pritaikyta tinkamai.

Dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo

10. Pareiškėjo nuomone, atmesdamas prašymą taikyti jam ATPK 301 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neindividualizavo nuobaudos proporcingai administracinio teisės pažeidimo sunkumo laipsniui ir kilusiems padariniams. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog iš eismo įvykio vietos jis pasitraukė ne dėl girtumo, kitokio apsvaigimo, norėdamas išvengti žalos atlyginimo ar kitų neigiamų pasekmių, o dėl savo požiūrio į padarytą eismo pažeidimą ir galbūt klaidingo pareigos likti eismo įvykio vietoje traktavimo.

10.1. Teismų praktikoje pažymima, kad ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

10.2. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-8-2013, 2AT-17-139/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-52-511/2015 ir kt.). Tokia praktika atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką administracinių teisės pažeidimų bylose paprastai ATPK 301 straipsnio pagrindu nuobauda švelninama tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, atlygino padarytą žalą, byloje buvo kitų jų asmenybes pozityviai apibūdinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41-2014).

10.3. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta: D. Č. savo kaltę dėl eismo įvykio pripažino tik supratęs, kad įvykis buvo nufilmuotas, jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles. Taigi, teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra išimtinių aplinkybių, leidžiančių D. Č. taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

10.4 Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas taikomas tik užkardyti neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, sukėlusių eismo įvykį, pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankciją asmenims, padariusiems šį pažeidimą, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas privalomai skiriamas visais atvejais. Šios bendros taisyklės išimtis nustatyta ATPK 301 straipsnyje, kurio, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti.

11. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad, skiriant D. Č. nuobaudas už padarytus pažeidimus, buvo atsižvelgta į padaryto pažeidimo pavojingumą ir pobūdį, pažeidėjo elgesį po administracinio teisės pažeidimo padarymo, jo asmenybę. Paskirta administracinė nuobauda atitinka proporcingumo reikalavimą ir nėra per griežta.

12. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje priimti teismų sprendimai yra teisėti, juos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Č. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai

Artūras Pažarskis Alvydas Pikelis Eligijus Gladutis