2019-09-25 Nr. AB-18245-3-64-3-01902-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1328-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01902-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. kiek kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su skundais, prašymais dėl savo vaiko, bendravimo su juo, jam visada teikdavo atsakymus, kurie būdavo neišsamūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, niekada Šiaulių rajono savivaldybės administracija nesuteikė jam galimybės apskųsti jų raštus, kadangi nenurodydavo apskundimo tvarkos. To pasekmė yra civilinė byla, kurioje gali būti apribota jo, kaip tėvo, valdžia. Pareiškėjas nurodė, kad į jokias instancijas dėl neišsamiai atsakytų raštų nesikreipė, nes nebuvo nurodyta apskundimo galimybė ir tvarka. Atskiru skundu dėl veiksmų kreipėsi į Seimo kontrolierę. Pareiškėjas teigė, kad 2014–2015 metais kreipėsi ne vieną kartą į teismą, tačiau niekada jo skundai nebuvo priimti. Pareiškėjas manė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi neteisingai, nes jis visada rašydavo naujus prašymus, o niekada negaudavęs į savo raštus išsamių atsakymų, negalėjo apskųsti atsakovo veiksmų.

3. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad žala atsirado dėl to, kad negalėjo matytis ir bendrauti su savo vaikais. Atsakovo manymu, vertinant šį pareiškėjo argumentą reikia atsižvelgti į tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojai nėra atsakingi už 2015 m. vasario 2 d. Šiaulių apylinkės teismo priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-286-772/2015, kuriuo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, įgyvendinimą. Šiame Šiaulių apylinkės teismo priimtame sprendime nėra numatyta jokių pareigų Vaiko teisių apsaugos skyriui.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymose (2017 m. birželio 5 d. Nr. (6.1-2017-71) PR-96 ir 2015 m. sausio 15 d. Nr. (6.1-2017-71) PR-4) pasisakyta dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) bei konstatuota, kad jie atliko visus būtinus veiksmus siekdami užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų nagrinėdami pareiškėjo prašymus. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai neatitinka faktinių aplinkybių.

6. Atsakovo teigimu, nėra Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo toliau analizuoti priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalios dydžio.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. rugpjūčio 28 d. prašymu-pareiškimu kreipėsi į Šiaulių vaiko teisių apsaugos įstaigą, į kurį 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. SV-681 (12.30) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas su 2014 m. spalio 6 d. įspėjimu ir 2014 m. spalio 20 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. SV-905 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. SV-972 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. SV-1078 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 29 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2015 m. vasario 29 d. raštu Nr. SV-146 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2015 m. vasario 17 d., vasario 24 d. ir kovo 6 d. kreipėsi su skundais į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kuriuos 2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. SV-253 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pareiškėjas su 2015 m. rugpjūčio 31 d. skundu ir 2015 m. rugsėjo 9 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2015 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. SV-850 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi su prašymu į Vaiko teisių tarnybos Šiaulių skyrių, į kurį 2016 m. sausio 13 d. raštu Nr. SV-37 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2016 m. sausio 28 d. raštu Nr. SV-102 (12.1) pateikė pareiškėjui papildomą informaciją. Pareiškėjas 2016 m. liepos 12 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2016 m. liepos 22 d. raštu Nr. SV-611 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2016 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. SV-691 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. kreipėsi su skundu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą, į kurį 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. SV-128 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SV-329 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Pareiškėjas su 2017 m. gegužės 3 d. skundu ir 2017 m. gegužės 9 d. skundu kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SV-474 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi su prašymu į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. SV-505 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintu skundu apibrėžė skundo nagrinėjimo ribas, konkrečiai nurodydamas skundžiamus atsakovo atsakymus.

9. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnį, kuris numato, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju administracinė procedūra nebuvo pradėta ir administracinės procedūros sprendimas nebuvo priimtas.

10. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektų priimti aktai gali būti vertinami dėl jų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Iš atsakovo pateiktų atsakymų į pareiškėjo skundus, prašymus, teismas nustatė, kad visais atvejais atsakovas pateikė pareiškėjui išsamius, konkrečius, detalizuotus atsakymus apie jo vaiko gyvenimo sąlygas, sveikatos priežiūrą, ugdymą, nurodė, kad teismo sprendimų vykdymą užtikrina antstolis, o jei jo netenkina teismo sprendimas dėl nustatytos bendravimo tvarkos, pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Atsakymuose apie pareiškėjo vaiko gyvenimo sąlygas, sveikatos priežiūrą, ugdymą atsispindi ne vienkartinis vaiko gyvenimo sąlygų, sveikatos priežiūros, ugdymo patikrinimas, o nuolatiniai tikrinimai, sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigų paklausimai, nes pareiškėjas savo skunduose reikalaudavo vis iš naujo vykti ir tikrinti jo vaiko gyvenimo sąlygas, nuolatos kreiptis į sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigas, t. y. atsakovo pateikta informacija pareiškėjui ir atsakovo atsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas. Atsakovo atsakymai yra informacinio pobūdžio, juose jokių teisiškai privalomų nurodymų pareiškėjui nesuformuluota.

11. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad jis, gavęs atsakymus iš atsakovo, papildomai į atsakovą dėl, jo nuomone, neišsamių, nekonkrečių, nedetalizuotų atsakymų nesikreipė, neprašė patikslinti ar detaliai atsakyti į, jo nuomone, neatsakytus klausimus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad į kitas instancijas dėl nepilnai, neišsamiai atsakytų raštų nesikreipė, net nebandė jų ginčyti ar aiškintis atsakymuose nurodytų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašyme nurodė, kad jis kreipsis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, jei atsakovas netinkamai atliks savo pareigą ir pažeis jo ir jo vaiko interesus. Pareiškėjas 2016 m. liepos 12 d. prašyme nurodė, kad jis kreipsis į administracinį teismą dėl S. B. elgesio. 2015 m. vasario 17 d. pareiškėjas nurodė, kad kreipsis į teismą, jog S. B. daro jam moralinę žalą. Pareiškėjas 2014 m. spalio 6 d. įspėjime atsakovui nurodė, kad jis kreipsis į teismą, jei atsakovas nesiims veiksmingų priemonių, nes jam yra daroma neturtinė (moralinė) žala. Kaip posėdžio metu patikslino pareiškėjas, jis 2014–2015 metais kreipėsi ne vieną kartą ar į apylinkės teismą, ar į apygardos teismą, ar apygardos administracinį teismą, tačiau niekada jo skundai nebuvo priimti. Po kiekvieno atsakymo gavimo nesikreipė į teismą, nes galvojo, kad jo skundai nebus priimti. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjas žinojo, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jeigu tokių būtų įžvelgęs, jis galėjo kreiptis į teismą.

12. Teismas nurodė, jog šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas taip pat neįrodė priežastinio ryšio, jog jo neturtinę žalą lėmė būtent atsakovo veiksmai, kuriuos pareiškėjas nurodo kaip neteisėtus. Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių bei priežastinio ryšio.

13. Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą, kuriuo prašoma priteisti iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintą skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

15. Pareiškėjo teigimu, nei teismas, nei atsakovas nesuprato jo skundo pagrindo – kad atsakovas niekada nesuteikė teisės apskųsti pateiktų sprendimų bei atsakymų į jo prašymus, skundus, todėl tokiais veiksmais pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnį bei Konstitucijos 33 straipsnį.

16. Pareiškėjo manymu, teismas buvo šališkas ir negynė jo interesų.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad po kreipimosi į teismą atsakovas iš karto nurodė apskundimo tvarką, o iki tol niekada nebuvo nurodęs apskundimo tvarkos. Todėl pareiškėjui nebuvo suteikta teisė apskųsti atsakovo veiksmus, dėl to teismas apribojo pareiškėjui tėvų valdžią.

18. Pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti dokumentus iš pataisos namų, kad pareiškėjas nuolat kreipdavosi į psichiatrus ir jam buvo paskirtas gydymas. Tokiais veiksmais teismas pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą.

19. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teismų praktika dėl viešosios atsakomybės taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovo pateikti pareiškėjui atsakymai į pareiškėjo skundus, prašymus nevertintini kaip viešojo administravimo subjekto priimti administracinės procedūros sprendimai, o yra atsakovo pateikta informacija pareiškėjui, t. y. šiuo atveju administracinė procedūra nebuvo pradėta ir administracinės procedūros sprendimas nebuvo priimtas.

23. Vadovaujantis viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.

24. Pažymėtina, kad vien tai, jog individualiame administraciniame akte nenurodoma jo apskundimo tvarka, net ir tuo atveju, kai toks yra priimamas, nėra teisiniu pagrindu konstatuoti neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, nes tokia teisė kyla įstatymo, o ne viešojo administravimo subjekto deklaruojamos tokios teisės pagrindu, kaip ir priešingai, jeigu viešojo administravimo subjektas mano, kad konkretus raštu įformintas veiksmas nėra individualus administracinis aktas ir nenurodo, kad jis skundžiamas, tai nėra kliūtimi suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą, kuris skundo priėmimo stadijoje ar bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje nusprendžia dėl teisės paduoti skundą įgyvendinimo teisėtumo.

25. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas.

26. Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

27. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo iš įstatymo kylančią teisę kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė ne dėl to, kad ši teisė viešojo administravimo subjektų būtų varžoma, o dėl nepakankamo atidumo ir nerūpestingumo.

28. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, kad EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, jog sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje F. ir S. prieš Italiją). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo šališkumą. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.

29. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius