2016-03-24 Nr. AB-6780-3-65-3-00322-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-204-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00322-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

„(S)“

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Molėtų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą atsakovui Molėtų rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje (toliau – Vyriausybės atstovas) 2014 m. spalio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas konkretus terminas – birželio 1 d., iki kurio savivaldybė privalo nustatyti žemės mokesčio tarifą ateinančiam mokestiniam laikotarpiui. Šio termino nesilaikymo pasekmės nustatytos Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, jog nustatytu terminu sprendimo nepriėmus, taikomas minimalus 0,01 procento tarifas. Iš esmės tai reiškia, kad po birželio 1 d. nėra prasmės nustatinėti žemės mokesčio tarifų ateinantiems mokestiniams metams, nes tarifas jau yra nustatytas Įstatymu, todėl Sprendimas, kuriuo nustatyti didesni negu 0,01 procento tarifai 2015 metų mokestiniam laikotarpiui, yra neteisėtas, klaidinantis tiek mokesčio administratorių, tiek mokesčio mokėtoją. Įstatymas leidžia žemės mokesčio tarifą nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 d. tik tuo atveju, jeigu nuo kito mokestinio laikotarpio žemės mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į naujai atlikto masinio žemės vertinimo rezultatus. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1829, žemės mokestinė vertė 2014 ir kitiems po jų einantiems metams yra nustatoma pagal masinio žemės vertinimo būdu parengtus žemės verčių zonų žemėlapius ir žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymo modelius. Atsižvelgiant į Įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, masinis žemės vertinimas žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai, todėl šiais metais nėra naujai atliekamas masinis žemės vertinimas, dėl ko Molėtų rajono savivaldybės taryba galėtų nustatinėti kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą iki gruodžio 1 d., tuo labiau kai kitos ne tik Utenos apskrities, bet ir Lietuvos savivaldybių tarybos žemės mokesčio tarifą, galiosiantį 2015 m., yra nustačiusios iki birželio 1 d. Be to, pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, savivaldybių tarybos neapmokestinamą sklypo dydį turi nustatyti kasmet iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 d. konkretiems vieneriems metams, o ne trejiems, kaip buvo nustatyta Sprendimu.

Atsakovas su prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškino, kad Įstatymas suteikia savivaldybių taryboms teisę nustatyti žemės mokesčio tarifą bei nedraudžia jį nustatyti po birželio 1 d., ką akivaizdžiai patvirtina Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis. Naudodamasis Įstatymo jam suteiktomis funkcijomis, atsakovas ir priėmė ginčijamą sprendimą, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Žemės mokestį administruoja mokesčių administratorius, todėl jis ir turi spręsti, koks tarifas turėtų būti taikomas 2015 metų mokestiniam laikotarpiui: ar 0,01 procento, ar nustatytas Sprendimu. Žemės mokesčio apskaičiavimui savivaldybės taryba įtakos daryti negali.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje pareiškimą patenkino iš dalies. Panaikino Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punktą. Likusią prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Molėtų rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. B1-91 (toliau – ir 2013 metų sprendimas) 1 punktu nustatė žemės mokesčio tarifus (procentais nuo žemės mokestinės vertės), 2 punkte nurodė, kad šie tarifai taikomi apskaičiuojant žemės mokestį 2014 metų mokestiniu laikotarpiu, 3 punktu nustatė 2013 m. ir 2014 mokestiniams laikotarpiams neapmokestinamus žemės mokesčiu žemės sklypų dydžius (jų maksimalų plotą), kurie taikomi Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems fiziniams asmenims.

Molėtų rajono savivaldybės taryba 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr.B1-110 1 punktu nusprendė pakeisti 2013 metų sprendimo 2 punktą, jį papildė nuostata, jog 2013 metų sprendimu nustatyti žemės mokesčio tarifai taikomi ir 2015 metų mokestiniu laikotarpiu, bei Sprendimo 2 punktu nusprendė pakeisti 2013 m. sprendimo 3 punktą, kurį papildė nuostata, jog žemės mokesčiu neapmokestinami žemės sklypų dydžiai, kurie taikomi Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems asmenims, nustatyti ir 2015 metų mokestiniam laikotarpiui.

Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje 2014 m. rugpjūčio 1 d. teikimu Nr.10-91(1.14) kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės tarybą, nurodė, kad Sprendimo 1 punktas prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, jog konkretų mokesčio tarifą savivaldybės taryba turi nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos, Įstatymo 6 straipsnio 4 daliai, nustatančiai, jog tuo atveju, jeigu savivaldybės taryba po šio straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį toje savivaldybės teritorijoje taikomas 0,01 procento mokesčio tarifas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui bei pasiūlė atsakovui artimiausiame tarybos posėdyje apsvarstyti Sprendimo 1 punkto panaikinimo klausimą.

Molėtų rajono savivaldybės meras 2014 m. spalio 6 d. raštu Nr. B22-1520 Vyriausybės atstovą Utenos apskrityje informavo, kad teikimas buvo apsvarstytas 2014 m. rugsėjo 25 d. Molėtų rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu, pateikė šio posėdžio protokolą, iš kurio matyti, jog taryba nusprendė nenaikinti Sprendimo.

Teismas nurodė, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad žemės mokesčio tarifas (toliau – ir Tarifas) yra nuo 0,01 iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos nustato konkretų Tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama 1 dalyje nustatytų ribų. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad Tarifo nustatymo terminas gali būti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 d. tik tuo atveju, jeigu nuo kito mokestinio laikotarpio žemės mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į naujai atlikto masinio žemės vertinimo rezultatus. Pagal Įstatymo 7 straipsnį, žemės mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, masinis žemės vertinimas žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523 patvirtintų Masinio žemės vertinimo taisyklių 4 punktą, žemės verčių zonų žemėlapių sudarymui metodiškai vadovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri kontroliuoja ir koordinuoja masinio žemės vertinimo darbus, žemės verčių zonų žemėlapių dokumentų derinimo, viešo svarstymo ir tikslinimo procedūras, tvirtina masinio žemės vertinimo dokumentus. Pagal minėtų taisyklių 8, 9 punktus, atlikdama masinį žemės vertinimą, turto vertinimo įmonė parengia šių taisyklių 9 punkte nurodytus žemėlapius kiekvienai savivaldybei, sudaro žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymo modelius, kurie yra masinio žemės vertinimo ataskaitų, rengiamų kiekvienai savivaldybei atskirai, sudėtinės dalys. Byloje nėra ginčo, kad masinio žemės vertinimo procedūros Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje 2014 metais atliekamos nebuvo. Todėl Molėtų rajono savivaldybės taryba Tarifus 2015 metų mokestiniam laikotarpiui turėjo nustatyti iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau iki šio termino minėtų tarifų nenustatė. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis numato Tarifų iki šio straipsnio 2 dalyje numatytų terminų nenustatymo pasekmes. Tokiu atveju atitinkamą mokestinį laikotarpį toje savivaldybės teritorijoje taikomas 0,01 procento Tarifas.

Išvardintų aplinkybių konstatavimas bei nurodytų teisės normų analizė leido teismui daryti išvadą, jog Molėtų rajono savivaldybės tarybai iki 2014 m. birželio 1 d. nepriėmus sprendimo, kuriuo būtų nustatyti žemės mokesčio tarifai, Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje 2015 metų mokestiniam laikotarpiui pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas galios (privalės būti taikomas) 0,01 procento žemės mokesčio tarifas.

Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo 1 punkto turinį, konstatavo, jog Molėtų rajono savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą po Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (po 2014 m. birželio 1 d.), juo jokių naujų žemės mokesčio tarifų nenustatė, tik nusprendė 2013 m. sprendimu nustatytus žemės mokesčių tarifus taikyti apskaičiuojant žemės mokestį 2015 m. mokestiniu laikotarpiu. Pagal Įstatymo 6 straipsnio prasmę, savivaldybės taryba, siekdama, kad savivaldybės teritorijoje būtų taikomi didesni nei 0,01 (iki 4) procento žemės mokesčio tarifai atitinkamu mokestiniu laikotarpiu, tokią jai įstatymo suteiktą teisę privalo realizuoti iki įstatyme nustatyto termino, t. y. tokius tarifus savo sprendimu privalo patvirtinti kiekvienais metais iki prieš tai einančio mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Todėl 2013 m. Sprendimu patvirtinti Tarifai galėjo būti taikomi tik 2014 metų mokestiniam laikotarpiui. Molėtų rajono savivaldybės taryba, iki 2014 m. birželio 1 d. nepriėmusi sprendimo dėl Tarifų nustatymo, jokiu vėlesniu savo aktu neturėjo teisėto pagrindo spręsti, kokius Tarifus Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje taikyti 2015 metų mokestiniam laikotarpiui, nes toks Tarifas yra nustatytas Įstatymu ir jis yra 0,01 procento (Įstatymo 6 straipsnio 4 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimo 1 punktą, kuriuo keitė 2013 m. sprendimo 2 punktą ir jį išdėstė nauja redakcija, viršijo jam Įstatymo suteiktą kompetenciją, Sprendimo 1 punktas prieštarauja Įstatymo 6 straipsniui, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 1 d. teikimu Nr.10-91(1.14) kreipėsi į atsakovą, prašydamas apsvarstyti tik Sprendimo 1 punkto panaikinimo klausimą, Sprendimo 2 punkto teisėtumo klausimo pareiškėjas nekėlė ir teikimo dėl jo atsakovui neteikė. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros ir neįgijo teisės Sprendimo 2 punkto ginčyti teisme. Be to, Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio žemės mokesčio lengvatas, 2 dalies 3 punktas, nustatydamas, jog mokesčiu neapmokestinamas žemės sklypo plotas, priklausantis fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai ir neviršija savivaldybės tarybos nustatyto neapmokestinamo žemės sklypo dydžio, nustato pareigą savivaldybių taryboms tokius neapmokestinamus žemės sklypų dydžius nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos. Atsakovas, priimdamas Sprendimo 2 punktą, Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto termino nepažeidė. Nors, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo 2 punkto formuluotė ne visiškai atitinka Įstatymo reikalavimus (turėjo priimti naują sprendimą, o ne keisti 2013 m. sprendimą), tačiau atsakovas Įstatymo nustatytu terminu išsprendė neapmokestinamų žemės sklypų dydžių nustatymo klausimą ir iš Sprendimo 2 punkto esmės galima konstatuoti, kad atsakovas nusprendė 2015 m. mokestiniam laikotarpiui Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems asmenims nustatyti tokius pačius neapmokestinamus žemės sklypų dydžius kaip ir 2014 m. mokestiniam laikotarpiui. Vien tik formos nesilaikymas nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo 2 punktą. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo prašymo dalis dėl Sprendimo 2 punkto panaikinimo atmesta.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo prašymas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti visiškai.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymas numato tik subjektą, kuris turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą, tačiau nenumato, kokia forma ši teisė turi būti įgyvendinama, todėl atsakovas mano, kad turi teisę nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą, kuris galios kitą mokestinį laikotarpį, tiek priimdamas naują sprendimą, tiek keisdamas ar papildydamas ankstesnius sprendimus. Mano, kad aiškinant Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatas sisteminio ir loginio teisės aiškinimo metodų pagalba, galima teigti, jog Įstatyme nėra draudimų savivaldybės tarybai nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą po Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas, nustatęs žemės mokesčio tarifą po Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, viršijo kompetenciją. Remiasi Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Įstatymo komentare išdėstyta pozicija. Mano, kad savivaldybės tarybai pavėluotai nustačius konkretų žemės mokesčio tarifą, gali būti keliamas klausimas dėl tarifo dydžio, o ne dėl savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo apskritai. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime į prašymą pateiktus argumentus, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą teismui, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Mokesčių administravimo įstatymu, mano, kad Vyriausybei nėra suteikti įgaliojimai atstovauti valstybei mokestiniuose teisiniuose santykiuose, spręsti dėl taikytino žemės mokesčio tarifo dydžio. Apeliantas mano, kad teismas pažeidė atsakovo teisę įgyvendinti savarankišką mokestinę kompetenciją, todėl jo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Įstatymo 6 straipsnį.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Pažymi, kad ginčas yra kilęs ne iš mokestinių teisinių santykių, o iš savivaldybių administracinės priežiūros teisinių santykių. Vyriausybės atstovas teigia nesprendžiantis ir nedarantis įtakos savivaldybės tarybos sprendimuose nustatomo taikytino žemės mokesčio tarifo dydžio. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi analogiškoje administracinėje byloje Nr. A261-1239/2014. Pareiškėjas abejoja 2015 m. sausio 6 d. Molėtų rajono mero įgaliojimo Nr. B22-21 teisėtumu, kadangi mano, kad meras negalėjo įgalioti Molėtų rajono savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėjos atstovauti savivaldybės tarybai teisme.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punkto, kuriuo buvo nuspręsta, jog 2013 metų sprendimu nustatyti žemės mokesčio tarifai taikomi ir 2015 metų mokestiniu laikotarpiu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas – Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnis įvirtina, kad mokesčio tarifas sudaro nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos nustato konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama šio straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Jeigu, vadovaujantis šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, nuo kito mokestinio laikotarpio žemės mokestinė vertė nustatoma atsižvelgiant į naujai atlikto masinio žemės vertinimo rezultatus, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos.

Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad Molėtų rajono savivaldybės taryba žemės mokesčio tarifus 2015 metų mokestiniam laikotarpiui nustatė pažeisdama Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus, po einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Įstatyme numatyta išlyga dėl mokesčio tarifo nustatymo iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos nagrinėjamu atveju netaikytina, nes nėra nustatyta aplinkybė, kad nuo kito mokestinio laikotarpio (2015 m.) žemės mokestinė vertė būtų nustatoma atsižvelgiant į naujai atlikto masinio žemės vertinimo rezultatus.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, pripažino, kad Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. B1-110 „Dėl Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. B1-91 „Dėl žemės mokesčio tarifų nustatymo 2014 metams“ pakeitimo“ 1 punktas neatitinka Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo dėl žemės mokesčio tarifo patvirtinimo kitam mokestiniam laikotarpiui iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos, yra priimtas viršijant Įstatymo suteiktą kompetenciją, ir jį panaikino.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Įstatyme nėra numatytas draudimas nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą po Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, tokią poziciją apelianto teigimu, patvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos įstatymo komentare išdėstyti išaiškinimai. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju savivaldybės tarybai pavėluotai nustačius konkretų žemės mokesčio tarifą galėtų būti sprendžiama dėl taikytino tarifo, o ne paties Sprendimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija, nepripažindama šių apelianto argumentų pagrįstais, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A261-1239/2014 2014 m. gruodžio 6 d. nutartimi yra išaiškinta, kad Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos yra imperatyvios, jų nesilaikant pažeidžiamas ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, t. y. neužtikrinama, kad priimtas sprendimas atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslą pažeidimas negali būti laikomas formaliu ar nereikšmingu. Apelianto teiginiai, kad Įstatymas nevaržo savivaldybės tarybos nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą po Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, niekuo nepagrįstas, nes viešajai teisei būdingų imperatyvaus pobūdžio teisės normų turinys aiškintinas tiesiogiai, atsižvelgiant į įstatymo tekste įtvirtintas konkrečias taisykles, imperatyvios teisės normos negali būti interpretuojamas išplečiant jų taikymo galimybes ar kitaip nukrypstant nuo išdėstyto turinio. Pažymėtina, kad apelianto nurodomi Valstybinės mokesčių inspekcijos Įstatymo komentare išdėstyti išaiškinimai atitinka teismų praktikos formuojamų išaiškinimų, o apelianto teiginiai neatitinka minėto komentaro turinio.

Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tiek subjektas, tiek terminai, per kuriuos turi būti nustatomas konkretus žemės mokesčio tarifas, todėl kompetentingo subjekto priimtas administracinis aktas (Sprendimas) gali būti laikomas teisėtu tik tuomet, kai jį priimant laikytasi teisės aktuose nustatytų procedūrų, administraciniame akte įtvirtintos taisyklės atitinka imperatyvius įstatymų reikalavimus, tai reiškia, kad administracinio akto teisėtumas neatisiejamas nuo jo priėmimo procedūros ir jo turinio, t. y. aktu nustatytų taisyklių teisėtumo. Nustačius, kad priimant Sprendimą buvo nesilaikyta Įstatyme imperatyviai numatyto termino, neteisėtomis laikytinos administraciniu aktu nustatytos taisyklės dėl žemės mokesčio tarifo dydžio atitinkamu laikotarpiu, neteisėtu tampa šias taisykles įtvirtinanti administracinio akto dalis.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ir kitų apelianto argumentų, kuriais yra kvestionuojami Vyriausybės atstovo įgalinimai kreiptis į teismą dėl savivaldybės tarybos sprendimų, kurie susiję su savivaldybės savarankiškosios mokestinės kompetencijos įgyvendinimu.

Nagrinėjamoje byloje savivaldybės administracinės priežiūros teisinių santykių kontekste ginčijamo atsakovo Sprendimo panaikinimas, kaip tam tikros savivaldybės veiklos laisvės ribojimo priemonė, taikoma atsižvelgiant į Savivaldybės administracinės priežiūros įstatyme nustatytą šių teisinių santykių reguliavimo tikslą – prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus (2 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Konstitucijoje nustatytos Vyriausybės atstovo funkcijos taip pat yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies bei Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatose. Konkretūs Vyriausybės atstovo įgaliojimai ir jų vykdymo tvarka reglamentuojami Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnyje, o šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarka – įstatymo 5 straipsnyje. Todėl sprendžiant dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo šiuo atveju yra svarbu tik tai, ar Molėtų rajono savivaldybė, priimdama ginčijamą Sprendimą, laikėsi Konstitucijos ir įstatymų. Atitinkamai Vyriausybės atstovo kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir įstatymuose, įgyvendinimas nėra savivaldybės tarybos savarankiškosios mokestinės kompetencijos ribojimas, kuri turi būti realizuojama tik tinkamai įgyvendinant teisės aktus. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Apelianto argumentai dėl to, kad Molėtų rajono savivaldybės meras 2015 m. sausio 6 d. įgaliojimu Nr. B22-21 negalėjo įgalioti Molėtų rajos savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėjos atstovauti savivaldybės tarybai teisme, laikytini neturinčiais reikšmės nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, o apeliacinį skundą yra pasirašęs meras.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka patikrinusi administracinę bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, išsamiai motyvavo padarytas išvadas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Molėtų rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė