2015-10-08 Nr. AB-19419-3-62-3-01320-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1491-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01320-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), po 100 Lt už kiekvieną Marijampolės PN 19-to būrio 1-oje sekcijoje praleistą dieną arba 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d. jis buvo laikomas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Paaiškino, jog nurodytu laikotarpiu jis buvo apgyvendintas 19-to būrio 1-oje sekcijoje, kurios plotas apie 20–25 kv. m, joje buvo 24 lovos ir gyveno 22 nuteistieji, todėl buvo galima tik sėdėti, nebuvo galimybės pajudėti. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad nurodytoje sekcijoje bausmę atliko vyresnio amžiaus nuteistieji, nuo 50 metų ir vyresni, todėl jie save blogai prižiūrėjo, sekcijoje nuolat buvo blogas kvapas, nebuvo ventiliacijos, trūko apšvietimo. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad į 19-to būrio 1-ą sekciją jis buvo perkeltas su sulaužyta ranka, tačiau vis tiek turėjo miegoti lovoje, esančioje antrame aukšte, nors nebuvo jokių kopėtėlių ar kaip nors kitaip pagerintas užlipimas. Jam gyvenant minėtoje sekcijoje kitas nuteistasis sulaužė pareiškėjui ranką dar kartą ir vėliau jam grasindavo. Nors pareiškėjo prašymu minėtas nuteistasis buvo perkeltas į kitą būrį, vėliau jis buvo grąžintas atgal į 19-tą būrį ir paguldytas šalia pareiškėjo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl to jis patyrė didelį psichologinį spaudimą, nepatogumus, skausmą, buvo morališkai žlugdomas, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atvyko 2011 m. lapkričio 17 d., o 2014 m. birželio 12 d. buvo perkeltas į Kybartų pataisos namus. Paaiškino, jog pareiškėjui atvykus į įstaigą jis buvo paskirtas į 4-to būrio 42-ą brigadą, Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu pervestas į 21-o būrio 213-tą brigadą, o Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d.

įsakymu perkeltas į 19-to būrio 191-ą brigadą. Nurodė, kad 19-to būrio 1-os gyvenamosios patalpos plotas yra 39,6 kv. m, o joje ginčo laikotarpiu vidutiniškai gyveno 19 nuteistųjų. Tačiau vidutinis sąrašinis būrio nuteistųjų skaičius beveik visada skiriasi nuo realaus būryje esančių nuteistųjų skaičiaus, kadangi vidutiniškai 1–2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų atlieka nuobaudas baudos izoliatoriuje, 1–2 būrio nuteistieji būna ilgalaikių pasimatymų patalpose, o dalis nuteistųjų būna laikinai paguldyti į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos stacionarą.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias bei lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą galėjo laisvai judėti nuo 06.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse būti pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Kartu pažymėjo, kad 19-tas būrys, kuriame pareiškėjas atlikinėjo bausmę, susideda iš 12 įvairių patalpų, erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį.

Nuteistieji pataisos namų direktoriaus įsakymų nustatyta tvarka ir laiku gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Šiame kontekste pabrėžė, kad bendras 19-tam būriui priklausančių patalpų plotas, kuriose ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, yra 188,89 kv. m, o lokalinio sektoriaus kiemo plotas yra apie 250 kv. m, jame įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta.

Be to, nuteistieji turi galimybę įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje prie Marijampolės PN. Nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kuriose sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos. Tuo tarpu nuteistųjų miegui skirtoje patalpoje pareiškėjas pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą dienotvarkę privalėjo būti tik miegui skirtu (nakties) metu, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. Marijampolės PN akcentavo, kad siekiant užtikrinti pareiškėjo teisėtus interesus, 2013 m. rugsėjo 11 d. jam buvo pasiūlyta būti perkeltam į būrius, kuriuose yra pakankamai ploto ir laisvų lovų, tačiau pareiškėjas atsisakė ir pareiškė, jog pretenzijų dėl gyvenamojo ploto 19-tame būryje, būrio patalpų ir teritorijos neturi, prašymo būti perkeltam į kitą būrį bausmės atlikimo 19-tame būryje metu pareiškėjas nepateikė.

Marijampolės PN papildomai pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog 19-tame būryje laikomi vyresnio amžiaus ir sveikatos problemų turintys asmenys, būryje yra įrengta dušo patalpa higienai palaikyti. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu dėl jo laikymo sąlygų ar su tuo susijusių neigiamų padarinių nesikreipė nei į būrio viršininką, nei į Psichologinę tarnybą, todėl, Marijampolės PN manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo.

Juolab kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nepateikė jokių aiškių jam padarytos žalos įrodymų, t. y., Marijampolės PN manymu, šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas numato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d. buvo paskirtas gyventi 19-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 39,6 kv. m, ji buvo skirta gyventi 19 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 2,08 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi, teismas konstatavo, kad minėti įrodymai patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu atsakovas pareiškėjui neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko 1,02 kv. m ploto mažiau. Tačiau teismas pabrėžė, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Atitinkamai pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, o šioje įstaigoje 19-to būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose bei galimybes užsiimti leistina veikla, gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir kt. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN 19-tam būriui, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, priklausančių patalpų plotas sudaro 188,89 kv. m, o kiemo plotas – 250 kv. m, gyvenamosios patalpos susideda iš dviejų miegui skirtų gyvenamųjų kambarių ir virtuvės, viso šis plotas sudaro 94,85 kv. m. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei suteikta judėjimo laisvė.

Be to, atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas kartu akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Priešingai, 2013 m. rugsėjo 11 d. jis atsisakė persikelti į kitą būrį, kuriame būtų užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, ir nurodė, jog pretenzijų dėl gyvenamojo ploto 19-tame būryje, būrio patalpų ir teritorijos neturi. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog 19-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, nuolat tvyro blogas kvapas, o pareiškėjas su sulaužyta ranka privalėjo miegoti lovos antrame aukšte, teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis tiek savo, tiek patalpų švara.

Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, tuo tarpu teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio.

Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai).

Tačiau šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Atitinkamai CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas P. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad teismo prašė taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto. Taip pat nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kadangi toks atmetimas yra neteisingas ir nemotyvuotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsileipime į apeliacinį skundą (b. l. 121) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 19–45, 49–50), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, teisėjų kolegija, visų pirma, akcentuoja, jog šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas, priešingai, nei jis tvirtina apeliaciniame skunde, savo skunde pirmosios instancijos teismui tokių argumentų nenurodė. Be to, pabrėžtina, kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas, o EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimalia pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčia tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,1 kv. m.

Papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose.

Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Pabrėžtina, jog ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra. Papildomai įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 71–117), jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, byloje esanti Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažyma (b. l.

39) patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu savo iniciatyva dėl psichologinių problemų nesikreipė. Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius