2017-04-26 Nr. AB-8938-3-62-3-02441-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1645-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02441-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų (apmokėjimo už atostogas, laikinojo nedarbingumo laikotarpius) dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžius.

Pareiškėja paaiškino, kad ji yra Administracijos karjeros valstybės tarnautoja, einanti 11 kategorijos pareigas, be to, jai yra suteikta antra kvalifikacinė klasė. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista jos teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, nes pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis.

Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsakovas ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes tinkamai vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovo teigimu, pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais). Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Teismas, išnagrinėjęs nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, netenkino pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

III. Pareiškėja V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenumatyti delspinigiai, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes suabejojo Grąžinimo įstatymo atitikimu Konstitucijai, o Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pareiškėjai užkirto kelią pažeistas teises ginti teismine tvarka. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė konkrečių skaičiavimų, jog įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau informaciją apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pateikė atsakovas, be to, pirmosios instancijos teismas galėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, tačiau to nepadarė, bylą sprendė formaliai, galbūt su išankstine nuostata atmesti skundą. Šioje byloje pasigendama visapusiško, išsamaus ir objektyvaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo.

2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, todėl pareiškėja turi teisę teisme ginti jai Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojamas teises ir reikalauti teisingai atlyginti už atliktą darbą, kurio dalis liko faktiškai neapmokėta (apmokėta neteisingai) dėl ginčo laikotarpiu galiojusių Konstitucijos nuostatas ir konstitucinį teisinės valstybės principą pažeidusių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, o Grąžinimo įstatymu neišmokėta darbo užmokesčio dalis neteisėtai sumažinama net 2,5 karto. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Todėl pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojama teisė į teisingą darbo užmokestį turi būti ginama.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Atsakovas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. K. (valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacines klases dydžius, priteisimo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, be to, jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Pareiškėja skunde, prašydama priteisti jai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Administracija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėja, kuri tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pažeistų teisių realiai neapgynė, nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, laikosi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes buvo nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad byloje nėra ginčo, kad Administracija, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi pareiškėjos darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jai darbo užmokesčio nepriemokos.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Vertindama pareiškėjos ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia (be kita ko) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos skundą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentu, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1238-552/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėja, paduodama skundą, realizavo apeliaciniame skunde akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jai nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, iš esmės paneigė pareiškėjos konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylą sprendė formaliai, galbūt su išankstine nuostata atmesti skundą, trūksta visapusiško, išsamaus ir objektyvaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja prašo priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kad sukurta darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai, pernelyg ilgas kompensacijos grąžinimo terminas bei nenumatyti delspinigiai, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo pateikusi ir pirmosios instancijos teismui, kuris išnagrinėjo pareiškėjos išdėstytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir atmetė tokį pareiškėjos prašymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų motyvų, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, papildomai nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių teigti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turėjo tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja nepateikė konkrečių skaičiavimų, jog įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tokių skaičiavimų pareiškėja nepateikia ir apeliacinės instancijos teismui. Nors pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjai pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, tačiau nėra aišku, kokių įrodymų byloje, pareiškėjos teigimu, trūksta, kurie nagrinėjamu atveju turėjo būti surinkti, ištirti ir įvertinti.

Informacija apie ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra 2,5 karto mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė