2025-07-02 Nr. AB-11146-3-64-3-00518-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2157-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00518-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 25S65350, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimu šiurkščiai pažeidžiami pareiškėjo ir jo šeimos narių interesai ir teisės. Sprendimas sukelia pareiškėjui rimtas teisines pasekmes – pareiškėjas neteks darbo, kuris yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams, tačiau Sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje.

2.2. Sprendimas priimtas dėl to, kad Švedijos policijos įstaiga sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, neteisingai traktavo komandiruotę nelegaliu darbu Švedijoje, uždraudė pareiškėjui atvykti į Švediją trims metams. Neaišku, kodėl Migracijos departamentas traktuoja, kad Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu pareiškėjui atvykti iki 2030 m. vasario 14 d.

2.3. Uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“ (toliau – ir Bendrovė) suteikė pareiškėjui darbą pagal profesiją. Nei pareiškėjas, nei Bendrovė neįvykdė jokių pažeidimų, neturėjo sąmoningo siekio padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją, t. y., pareiškėjas dirbo Lietuvoje, Lietuvoje neužsiėmė jokia kita veikla (nevykdė individualios veiklos Lietuvoje, nedirbo pas kitus darbdavius), pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės (pastovios) darbo vietos Lietuvoje, Švedijoje buvo gauti reikalingi komandiravimo sertifikatai.

2.4. Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Sprendimas priimtas neteisingai interpretavus pareiškėjo komandiravimo aplinkybes Švedijoje. Sprendime nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Švedijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS.

2.5. Panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi galima konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (toliau – ir Reglamentas 2018/1860) nuostatas kartu su draudimu atvykti; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Migracijos departamentą, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Atsakovas nevertino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

2.6. Pareiškėjas Bendrovėje nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2024 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2025 m. vasario 12 d. iki 2025 m. vasario 22 d. buvo laikinai komandiruojamas į Švediją. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalį darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje bei tai, kad nuolatinė pareiškėjo darbo vieta darbo sutartimi buvo nustatyta Lietuvoje. Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2024 m. spalio 7 d. Visas išlaidas, susijusias su komandiruote, taip pat dienpinigius įsipareigojo apmokėti darbdavys, t. y., Bendrovė.

2.7. Pareiškėjo darbdavys buvo ne Švedijos bendrovė, o Bendrovė. Bendrovė kreipėsi dėl A1 pažymos išdavimo, sudarė darbo sutartį su pareiškėju, pateikė komandiruotės įsakymus. A1 pažyma yra patvirtinama, kad komandiruojamas darbuotojas yra registruotas savo šalies (Lietuvos Respublikos) socialinės apsaugos sistemoje ir jam nereikia mokėti įmokų šalyje, į kurią jis komandiruojamas.

2.8. Švedijos policijos įstaiga padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena labai trumpą laikotarpį, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pradėjo dirbti Lietuvoje 2022 m. lapkričio 11 d. UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje (Mažeikiuose). Remiantis tik pareiškėjo darbo trukmės Bendrovėje faktu, Švedijos policijos įstaiga padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas nelegaliai dirba Švedijoje (vykdomas fiktyvus, o ne tikrasis komandiravimas iš Lietuvos į Švediją).

2.9. Švedijos policijos įstaigos sprendimas dėl pareiškėjo nelegalaus darbo Švedijoje yra klaidingas, priimtas tinkamai neišsiaiškinus visų aplinkybių, užtikrinančių sprendimo pagrįstumą, todėl ir Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas.

2.10. Perspėjimas atvykti į Švediją nedetalizuotas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo deportuotas iš Švedijos ginčijamu sprendimu 3 metams, o ne iki 2030 m. vasario 14 d., kaip atsakovas nurodo Sprendime. Migracijos departamentas nevertino aplinkybių, dėl kurių Švedijos policijos įstaiga padarė klaidą, o automatiškai, pats savaime panaikino pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nurodė neteisingą ir netikslią draudimo atvykti į Šengeną datą Sprendime – iki 2030 m. vasario 14 d.

2.11. Sprendimas pažeidžia proporcingumo ir gero administravimo principus. Pareiškėjas nepadarė jokių pažeidimų dirbamas Lietuvoje, pareiškėjas dirbo tik pas vieną darbdavį, vėliau darbdavys buvo pakeistas pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas atliko tą darbo funkciją, kuriai buvo įdarbintas Lietuvoje, neteikė kitų paslaugų Lietuvoje, jo kvalifikacija visiškai atitiko darbo pareigas, gavo darbo užmokestį. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą siaurai ir formaliai: patikrino Šengeno informacinės sistemos duomenis, o pamatęs taikomą perspėjimą neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

2.12. Pareiškėjas niekada neteikė Migracijos departamentui melagingų duomenų, sąžiningai dirbo Lietuvoje pagal išduotą leidimą gyventi, atitiko visas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje sąlygas, laiku pateikė visus reikiamus dokumentus prie prašymo tikslu pakeisti darbdavį, atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje būtų išduotas nustatytais terminais.

2.13. Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimą, nes nenustatė visų esminių aplinkybių leidimui laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimui. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti.

2.14. Tiek iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tiek iš 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861) 29 straipsnio nuostatų kyla Migracijos departamento pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (šiuo atveju su Švedija), kuri į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, neinformavo pareiškėjo apie ketinamą priimti Sprendimą, neprašė papildomų duomenų ar informacijos, t. y., po kelių dienų, itin skubiai, automatiškai, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Migracijos departamentas vykdė konsultacijas su Švedijos Karalyste. Tą pačią dieną, SIRENE Švedijos nacionaliniam skyriui priėmus sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus dėl nelegalaus darbo, Migracijos departamentas išsiuntė atsakymą, informuojant apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą, o 2025 m. kovo 24 d. išsiuntė O forma Švedijos nacionaliniam skyriui, kuria pranešama, kad leidimas gyventi panaikintas, o perspėjimas turi likti. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Migracijos departamentas pažeidė Reglamento 2018/1861 29 straipsnį ir nevykdė pareigos vykdyti konsultacijas su Švedijos Karalyste.

3.2. Byloje nėra sprendžiamas Švedijos kompetentingos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y., jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti Sprendimą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su Švedijos kompetentingos institucijos sprendimu, jis turi kreiptis į ją.

3.3. Sprendimas priimtas imperatyviu pagrindu, t. y., Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, o ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Švedijos Karalystes, kartu uždraudžiant atvykti į Šengeno erdvę 4 metams.

3.4. Sprendime nurodytas 2030 m. vasario 14 d. terminas buvo nustatytas ginčijamo sprendimo priėmimo dieną patikrinus SIS. Švedijos nacionalinis skyrius N formoje nurodė, jog pareiškėjui taikomas grąžinimas pagal Reglamento 2018/1860 3 straipsnį kartu su draudimu atvykti į Šengeno erdvę 4 metams. Sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjas dar nebuvo įvykdęs grąžinimo, taigi, Švedijos kompetentingų institucijų 4 metų draudimas atvykti į Šengeno erdvę dar nebuvo įsigaliojęs. Patvirtinus, jog pareiškėjo grąžinimas įvykdytas, SIS perspėjimas keičiasi iš galiojusio, grąžinimas su draudimu atvykti (Reglamento 2018/1860 3 str.), į draudimą atvykti ir apsigyventi (Reglamento 2018/1861 24 str.), kuriam yra taikomas numatytas 3 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

3.5. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.

5. Bendrovė nurodė, kad nuo 2024 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje šaltkalvio pareigose. Švedijos policijos įstaiga sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, jis buvo sulaikytas neteisingai traktavus komandiruotę nelegaliu darbu Švedijoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Švediją trims metams.

6. Bendrovė akcentavo, kad nėra aišku, kodėl Migracijos departamentas traktuoja, jog Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu pareiškėjui atvykti net iki 2030 m. vasario 14 d. Švedijos policijos įstaiga formaliai įvertino situaciją, neįsigilino į faktus, jog pareiškėjas į Švediją atvyko teisėtai, komandiruotės metu, kad jo gyvenamoji vieta ilgą laiką buvo Lietuvoje bei kad prieš įsidarbinant Bendrovėje, pareiškėjas ilgus metus dirbdavo kitose įmonėse Lietuvoje.

7. Bendrovė pažymėjo, kad pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės (pastovios) darbo vietos Lietuvoje, o Švedijoje buvo gauti visi reikalingi komandiravimo sertifikatai. Sprendimas yra priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o jo teisių apribojimai visiškai neproporcingi siekiamam tikslui.

II. 8. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 222,5 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šiais ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

9.1. 2024 m. vasario 28 d. UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“ tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20240228-044131 nurodyta, kad leidimą laikinai gyventi prašoma išduoti 2 metams tuo pagrindu, kad užsienietis ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas. Užsienietis dirbs technologinių vamzdynų ir įrenginių montuotoju. Nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas dirbo UAB „Rekonstrukcinis Baltijos montažas“ technologinių vamzdynų ir įrenginių montuotoju.

9.2. 2024 m. kovo 22 d. pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760343670, galiojantis iki 2026 m. kovo 22 d.

9.3. 2024 m. spalio 18 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį Nr. 2410-LLGD-1198. Kartu su prašymu pateiktas UAB „FERN EPC“ 2024 m. spalio 3 d. tarpininkavimo raštas Nr. 20241003-184286, kuriuo prašoma leisti pakeisti darbdavį, kadangi užsienietis ketina dirbti pas naująjį darbdavį pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, ir jam (jai) nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas. Nurodyta, kad užsienietis dirbti metalinių konstrukcijų montuotoju.

9.4. 2024 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas ir Bendrovė sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. FE/DS-0112, galiojančią iki 2025 m. spalio 31 d.

9.5. 2024 m. lapkričio 18 d. Bendrovėje priimtas įsakymas „Dėl darbuotojų komandiruotės“ Nr. FE/KO/24-239-1, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. lapkričio 19 d. iki 2024 m. gruodžio 21 d. yra siunčiamas į komandiruotę. Komandiruotės tikslas – projektas „Göteborg Energi Biomasės katilinė Geteborge“, metalo konstrukcijų montavimo darbai. Darbų atlikimo vieta – Fagelrovagen 21, 41834, Geteborgas, Švedija. 2025 m. vasario 1 d. Bendrovėje priimtas įsakymas „Dėl darbuotojų komandiruotės“ Nr. FE/KO/25-062-1, kuriame nurodyta, kad A. D. nuo 2025 m. vasario 12 d. iki 2025 m. vasario 22 d. yra siunčiamas į komandiruotę. Komandiruotės tikslas – projektas „Göteborg Energi Biomasės katilinė Geteborge“, metalo konstrukcijų montavimo darbai. Darbų atlikimo vieta - Fagelrovagen 21, 41834, Geteborgas, Švedija.

9.6. 2025 m. vasario 13 d. Švedijos policija priėmė sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Tą pačią dieną taip pat priimtas sprendimas dėl pareiškėjo deportacijos, kadangi patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra įdarbintas Lietuvos bendrovėje, tačiau dirba Švedijoje neturėdamas nustatyto leidimo. Pastarajame sprendime taip pat nustatyta, kad savanoriško išvykimo terminas neturėtų būti nustatomas, kadangi yra rizika, kad pareiškėjas slapstysis, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas kelia pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Sprendimu draudimas pakartotinai atvykti taikomas visoje Europos Sąjungoje ir (arba) Šengeno erdvėje ir nustatytas 3 metams nuo išvykimo iš Europos Sąjungos ir (arba) Šengeno valstybių narių teritorijos dienos.

9.7. Švedijos SIRENE biuras, konsultuodamasis su Lietuvos SIRENE biuru, užpildytoje formoje N nurodė, kad per eismo kontrolę darbo transporto priemonėje buvo rastas kartu su keliais kitais asmenimis, vykusiais į darbą Geteborgo uoste. Jis nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą dirbti Švedijoje. Jis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir didžiąją savo darbo laiko dalį praleido ne Lietuvoje, o kitose šalyse. Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų buvo paprašyta apsvarstyti galimybę panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

9.8. 2025 m. kovo 7 d. Migracijos departamentas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760343670, galiojantį iki 2026 m. kovo 22 d., kadangi dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Migracijos departamento turimais duomenimis, 2025 m. vasario 14 d. kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą, galiojantį iki 2030 m. vasario 14 d.

10. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (1 str. 1 d., 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 3 p.), Reglamento 2018/1861 nuostatas (29 str.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2025 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas (33 str. 4 d.), konstatavo, kad Švedijos Karalystės kompetentingų institucijų įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą iš esmės tapo pagrindu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą Sprendimą individualizuoti.

11. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepateikė pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje galbūt suponuojamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui tikimybės vertinimo, lakoniškai išvardino, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduoti dokumentai, suteikiantys teisę teisėtai būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat, kad šeiminiai pareiškėjo ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis (be kita ko, remiantis tik atsakovės naudojamų duomenų bazių duomenimis) nenustatyti, nurodė pareiškėjo teisėto gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpius, tačiau visų šių duomenų sistemiškai neįvertino Sprendimo sukeliamų pasekmių kontekste, niekaip nemotyvavo ir nepagrindė deklaratyvaus teiginio dėl Sprendimo proporcingumo, nevertino kitų aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos pastaruoju aspektu.

III. 12. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Migracijos departamentas Sprendime įvertino Švedijos pateiktą informaciją, SIS perspėjimo egzistavimo faktą, individualias pareiškėjo situacijos aplinkybes ir remdamasis Įstatymo nuostatomis (35 str. 1 d. 3 p.) priėmė Sprendimą. Migracijos departamentas įvertinęs gautą informaciją, Švedijos SIRENE N formą, nustatė, jog pareiškėjas turėdamas Lietuvos Respublikos leidimą laikinai gyventi išvyko į Švedijos Karalystę ir nelegaliai joje dirbo.

13.2. Atsižvelgus į SIS perspėjimo tikslą, t. y. užtikrinti aukštą saugumo lygį Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose, ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą, konstatuotina, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra proporcinga priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui.

13.3. Priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nereikia nustatyti grėsmės viešajai tvarkai ar viešajam saugumui. SIS reglamento 29 straipsnis nenurodo imperatyvo, jog panaikinant leidimą laikinai gyventi dėl kitos valstybės narės įtraukto SIS perspėjimo, turi būti nustatyta grėsmė viešajai tvarkai ar viešajam saugumui, taigi ir nenustačius grėsmės viešajai tvarkai ar saugumui valstybė narė gali priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi kai kita valstybė narė įtraukia perspėjimą į SIS. Aplinkybė, kad nėra nustatyta grėsmė viešajai tvarkai ar saugumui, nereiškia, kad leidimas gyventi negali būti panaikintas kitais savarankiškais pagrindais (turint omeny, kad SIS perspėjimai susiję su kelio nelegaliai migracijai užkirtimu).

13.4. Sprendime yra įvertinti pareiškėjo ekonominiai socialiniai bei šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta, o pirmosios instancijos skunde pareiškėjas šios informacijos nepaneigė, tik deklaratyviai teigė, jog pažeidžiami pareiškėjo šeimos interesai ir teisės, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų ar konkrečių paaiškinimų ir nenurodant, kokios konkrečiai teisės ir kaip jos bus pažeidžiamos. Pareiškėjo atžvilgiu įtrauktas SIS perspėjimas (kurį paskelbė ne Lietuva, o kita valstybė) ar Sprendimas savaime nesuponuoja fakto, jog pareiškėjo šeima (dėl kurios jokių paaiškinimų pareiškėjas nepateikė) negali atvykti į Šengeno acquis teritoriją.

13.5. Migracijos departamentas neprivalo kreiptis dėl papildomos informacijos priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kai kita valstybė narė įtraukia perspėjimą į SIS.

13.6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje eA-1061-789/2025 nėra priimtas analogiškoje byloje, nes, priešingai nei nurodytoje byloje, šiuo atveju Migracijos departamentas ginčitinoje situacijoje įvykdė privalomą konsultaciją (išsiųsta O forma).

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo – pareiškėjas teisėtai dirbo ir gyveno Lietuvoje, o į Švediją vyko į komandiruotę du kartus, abu kartus neviršijo 90 kalendorinių dienų: nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2024 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2025 m. vasario 12 d. iki 2025 m. vasario 22 d.

15.2. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjas, turėdamas Lietuvos Respublikos leidimą laikinai gyventi, išvyko į Švedijos Karalystę ir nelegaliai joje dirbo, yra nepagrįstas, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir dokumentams ir dar kartą patvirtina, kad Migracijos departamentas įvertino tik Švedijos pateiktą informaciją.

15.3. Migracijos departamentui teisės aktuose yra keliama pareiga atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, todėl Migracijos departamento teiginys, jog priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nereikia nustatyti grėsmės viešajai tvarkai ar viešajam saugumui, yra nepagrįstas.

15.4. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

15.5. SIS esančių duomenų nepakanka Migracijos departamentui priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų.

15.6. Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl Pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, ginčijamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti Pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos.

15.7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje eA-1061-789/2025 priimtas esant analogiškai situacijai, todėl būtina vadovautis šiame sprendime pateiktais išaiškinimais.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino visą bylos medžiagą bei nustatė, kad iš Sprendimo matyti, jog jis buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas nebuvo atliktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai neindividualizavo Sprendimo, pareiškėjo skundą tenkino ir Sprendimą panaikino.

20. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, teigia, kad tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, kreipėsi į Švedijos Karalystę konsultacijos, t. y. tinkamai įgyvendino savo pareigą.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

23. Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje yra įtvirtintos valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, jog, kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime byloje Nr. eA-1061-789/2025 išaiškino, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS II įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS II įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS II, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.

25. Sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS II įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 2 d., Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS II, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (inter alia (be kita ko) nurodytų Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 str. 1 d.), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS II įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS II įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 16 d. sprendimą E, C-240/17).

26. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS II įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS II įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS II susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

27. Nagrinėjamu atveju valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma, iš esmės laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, tačiau privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tik informavimas apie tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimą. Kaip minėta, teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento vykdyta konsultacija buvo itin formali.

28. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad Švedijos Karalystė 2025 m. vasario 15 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS II, galiojantį iki 2030 m. vasario 14 d. Nors Migracijos departamentas Sprendime ir nurodė pareiškėjo ryšius, tačiau visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos. Taigi Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, skundžiamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Konvencijos dėl Šengeno susitarimo 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).

29. Šioje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS II įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas. Tokios pozicijos laikomasi iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1884-415/2025;2025 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1187-492/2025).

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

31. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (847 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad Bendrovės sumokėjo 1 694 Eur advokatų profesinei bendrijai Widen Legal, taip pat pateikė PVM sąskaitą faktūrą ir ataskaitą, kurioje nurodyta, kad ši sąskaita faktūra išrašyta už pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos šioje administracinėje byloje ir už jų suteikimą yra apmokėta.

33. Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą (teisinis klausimas nebuvo itin sudėtingas), trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad atstovas, teisines paslaugas pareiškėjui teikiantis šioje byloje, yra atstovu ir kitose bylose, kuriose esant panašioms faktinėms aplinkybėms reiškiami iš esmės tapatūs reikalavimai, nutaria, kad, nors pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, tačiau pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 800 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė