2013-08-08 Nr. AB-4147-3-61-3-00075-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1412/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. N. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. N. 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 7S-757; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti 2 225,47 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo per 2010 m. sausio 1 d. iki – 2012 m. lapkričio 1 d. laikotarpį; 3) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėja paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, juo nepaisoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 ir 52 straipsnio nuostatų.

Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 11-13) nurodė, kad Laikinasis įstatymas, kuriuo vadovaujantis buvo perskaičiuota pareiškėjos valstybinė pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, todėl skundžiamas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 7S-757 yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos E. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 26-28).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsakovo pažyma patvirtina, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. spalio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pagal šį straipsnį pareiškėjai sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, ir nėra pagrindo priteisti nepriemoką bei įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pripažinta, kad Kalėjimų departamentas, 2012 m. gruodžio 18 d. priimdamas sprendimą Nr. 7S-757, veikė pagal jam suteiktą kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

III. Pareiškėja E. N. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 33-35) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Asmenys, kuriems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, turi teisę į tokio dydžio išmokas, kokios buvo paskirtos ir mokamos.

2. Asmens teisė reikalauti mokėti pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

3. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis (14,91 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos E. N. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti per 2010–2012 m. laikotarpį susidariusią nepriemoką.

Dėl kitų pareiškėjos skunde keliamų reikalavimų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, sprendime išdėstytu aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. Apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų įvertinęs, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius