2019-01-23 Nr. AB-2046-3-61-3-02099-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-881-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02099-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys M. J., E. M., Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 976,46 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 4 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės į Egiptą sutartį ir sumokėjo iš viso 3 837 Lt (už kelionę bei vizas). Pareiškėjas nurodė, kad dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus kelionei buvo grąžinta 51,47 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad negrąžintą sumą (976,46 Eur) prašo priteisti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl jai kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 92–101).

5. Ūkio ministerija nurodė, kad Turizmo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai, priimant šį įstatymą, negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.

6. Ūkio ministerijos nuomone, jokie teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Tai, pasak Ūkio ministerijos, priskirtina Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai. Nesant šių institucijų sprendimų dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo, nėra valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė, veikdama per Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Be to, Seimo veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

7. Ūkio ministerija taip pat pažymėjo, kad vizos išdavimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionių organizatoriaus sutartinės prievolės dalis, todėl 120,73 Eur (Ūkio ministerijos skaičiavimais) vizų mokesčių neturėtų būti priteista pareiškėjui.

8. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).

10. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nurodyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių užtikrinimo sumą.

11. Turizmo departamento nuomone, pareiškėjas žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti bankroto byloje iš žalą sukėlusių asmenų.

12. Turizmo departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjui turėtų būti nepriteistas 69,51 Eur dydžio mokestis už vizas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo bylą spręsti vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais (b. l. 59–60).

14. BUAB „Freshtravel“ paaiškino, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo, nukentėję turistai reikalavimus teikė Turizmo departamentui. BUAB „Freshravel“ pažymėjo, kad turėjo Turizmo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

15. Tretieji suinteresuoti asmenys E. M. ir M. J. atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka (b. l. 88–89, 105–106).

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 976,46 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 148–156).

17. Aptaręs ginčui aktualų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinį reguliavimą bei ESTT praktiką, teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį dėl jame įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, konstatavo, kad pareiškėjas dėl netinkamai užtikrintų Direktyvos garantuojamų turisto teisių patyręs tiesioginius nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą iš valstybės.

18. Teismas, remdamasis ESTT praktika, atmetė Ūkio ministerijos atsiliepimo argumentus, kad nacionaliniam teismui nėra suteikta teisė spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Teismas, taip pat remdamasis ESTT praktika, atmetė kaip nepagrįstą Ūkio ministerijos ir Turizmo departamento poziciją, kad pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą, nes dėl nuostolių atlyginimo pareiškėjui turi būti sprendžiama bankroto byloje.

19. Teismas taip pat atmetė Ūkio ministerijos ir Turizmo departamento atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjui neturėtų būti priteistos išlaidos vizoms įsigyti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad viza yra neatskiriama kelionės į valstybę, kurioje nustatytas vizų režimas, išlaidų dalis, todėl pareiškėjui turi būti priteista visa jam negrąžintų pinigų už kelionę suma, taip pat ir sumokėti vizų mokesčiai.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 160–170).

21. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, spręsdamas dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo, nenurodė, ar egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pakartoja argumentus, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo deliktinei valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, teismas pareiškėjui turtinę žalą priteisė nepagrįstai.

22. Ūkio ministerija apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus dėl to, kad spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų yra išimtinė Europos Komisijos ir ESTT kompetencija. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė šią išimtinę kompetenciją. Ūkio ministerija nurodo, kad teismas pažeidė draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pažeidė draudimą vertinti Seimo veiklą.

23. Ūkio ministerija taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą).

24. Pasak Ūkio ministerijos, teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjo naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Ūkio ministerija pakartojo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, kad vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, nes vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 176–179).

26. Turizmo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymėdamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ne kartą teisingai konstatavo, kad išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, todėl jų nepriteisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, galimai atsiradusią dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisė 976,46 Eur turtinės žalos atlyginimui bei 5 proc. metines palūkanas. Lietuvos valstybę atstovaujanti Ūkio ministerija su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad administracinis teismas neturi teisės konstatuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat manydama, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą, nes neaptarė ir nenustatė visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pasak Ūkio ministerijos, pareiškėjas žalos atlyginimo turi siekti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Be to, pareiškėjui negalėjo būti priteisti vizų mokesčiai.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

30. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį pagal kurią už 3 837 Lt (1 111, 27 Eur) įsigijo kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuojamą 2014 m. gruodžio 6–12 d. 3 asmenų kelionę į Egiptą (b. l. 5–9). 2014 m. lapkričio 4 ir 11 d. pareiškėjas sumokėjo visą kelionės kainą (b. l. 10). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta kelionė į Egiptą neįvyko dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo. 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo grąžinta 287,76 Lt (83,34 Eur) (b. l. 11), o 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui buvo išmokėta 51,47 Eur draudimo išmoka (b. l. 13). Taigi, turtinė žala (nuostoliai) už pareiškėjo įsigytą ir neįvykusią kelionę į Egiptą yra 976,46 Eur (1 111,27 Eur – 83,34 Eur – 51,47 Eur).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose jau buvo suformavęs praktiką, kuria pagal minėtą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, susijusios su tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad administracinis teismas negalėjo spręsti dėl Lietuvos valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę bei Direktyvos tikslų pasiekimo prasme. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

33. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas tiek neteisėtas veikimas, tiek ir neteisėtas neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjo patirti ir iki šiol nekompensuoti nuostoliai (turtinė žala) patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjo) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (tiesioginė įtaka pareiškėjo teisėms ir interesams). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (tiek neteisėti aktai, tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų aktų ir žalos), todėl Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad turtinė žala pareiškėjui neturėjo būti priteista.

34. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Kaip teisingai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, ir šią pareigą teismas tinkamai įvykdė.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Ūkio ministerija ir Turizmo departamentas atsiliepimuose į apeliacinį skundą nepagrįstai tvirtina, jog vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl pareiškėjo sumokėti mokesčiai už vizas neturėtų būti pareiškėjui priteisti. Kaip teisingai šiuo aspektu pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pasirašytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo įrašyta ir 3 vnt. vizų (kaip papildoma paslauga). Vizos buvo įsigytos į Egiptą, t. y. šios išlaidos nors ir buvo patirtos ne už pagrindines, o už papildomas turizmo paslaugas, tačiau jos pateko į turizmo paslaugų teikimo sutartį ir buvo neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuota kelione, kuri neįvyko dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo. Pažymėtina, kad toks aiškinimas pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2922-624/2018). Kaip minėta, pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Taigi, nagrinėjamu atveju Turizmo departamento nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika, kurioje buvo pateiktas aiškinimas dėl mokesčių už vizas nepriteisimo, nėra aktuali.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė