2020-02-19 Nr. AB-3631-3-61-3-01427-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-423-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01427-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas vienutėje, kuri neatitiko higienos reikalavimų, t. y. buvo netvarkinga, jos sienos buvo aptrupėjusios, tvyrojo nemalonus kvapas. Kratos metu vonelės, skirtos dėti drabužiams ir avalynei, nesužymėtos ir purvinos. Laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 20 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje Nr. 117, kurioje ant sienų ir prie kriauklės buvo pelėsis, langų stiklai nešvarūs, langai neužsidarė dėl kameros viduje esančių grotų. Natūrali šviesa beveik nepateko į kamerą, o dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, todėl skaudėjo akis ir galvą. Pareiškėjas negalėjo išjungti naktinio apšvietimo, todėl neišsimiegodavo, sumažėjo lataninas, pasidarė irzlus, pablogėjo regėjimas. Kameroje Nr. 80 jis buvo laikomas 10 mėn., joje grindys buvo medinės, supuvusios, visur matėsi pelėsis, nuo sienų buvo nusilupę dažai, tinkas ištrupėjęs. Prie kriauklės nebuvo veidrodžio bei lentynėlės muilui ir kitoms reikmėms susidėti.

3. Pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 21 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 206, kuri buvo rūsyje. Šioje kameroje buvo drėgna, šalta, ant sienų buvo pelėsis, tvyrojo nemalonus kvapas. Kameroje Nr. 206 nebuvo spintelės ar lentynėlės muilui, dantų pastai bei kitoms reikmėms susidėti, nebuvo veidrodžio. Čiužinys buvo šlapias dėl kameroje esančios drėgmės. Metalinės lovos yra surūdijusios, nuo jų nusilupę dažai. Į kamerą nepateko saulės spinduliai, atviro lango vasaros metu atidaryti negalėjo, nes vėjas nešdavo dulkes ir smėlį. Pareiškėjas buvo izoliuotas nuo tiesioginių saulės spindulių, todėl negaudavo vitamino D. Gryname ore per mėnesį galėjo būti 60 val. iš 740 val., t. y. 1,5 valandos per dieną. Sporto salė yra rūsio kameroje, todėl trūko oro ir kaupėsi drėgmė, o sportuoti leidžiama 1 val. per savaitę. Taip pat poilsio kambarėlyje galėjo žaisti šachmatais ir domino, tačiau 1,5 valandos per savaitę. Karantino ir rūsio kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno. Lukiškių TI-K patalpose nėra užtikrinama 20°C temperatūra, ant lubų ir sienų nuo garų kaupiasi vandens lašai, lubos nuo drėgmės yra juodos, matosi pelėsio požymiai, dėl to sudrėksta drabužiai. Taip pat kamerose nebuvo užtikrinama ventiliacija ir vėdinimas, todėl kamerose trūksta oro. Kameros vėdinamos per langus, neatsižvelgiant į oro sąlygas bei metų laiką. Sienose nėra įrengtos ventiliacijos, todėl esant 30°C temperatūrai kamerose trūksta oro. Laikino sulaikymo kamerose sienos dažytos kalkėmis, todėl neatitinka higienos reikalavimų. Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai į kameros pusę atverti sienele, tačiau į durų pusę atitverta užuolaida, kuri visiškai neuždengia matomumo nuo pareigūnų, todėl nebuvo užtikrinamas privatumas. Sanitariniuose mazguose užuolaidos įrengtos kamerose Nr. 1–75, tačiau kamerose Nr. 76–100 nebuvo užuolaidų, nes jos įrengtos nuo 2017 m. rugsėjo–spalio mėn. Be to, kamerose veisėsi graužikai. Lukiškių TI-K dušų patalpose, nusirengimo–apsirengimo patalpose susidarydavo drėgmės lašai ant lubų, sienų, todėl sudrėkdavo drabužiai ir atsirasdavo sloga. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį gniuždymą, nervingumą, bendravimo ir miego sutrikimą, pažeminimą ir nepatogumus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. (skundo surašymo diena) ir jam tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Pažymėjo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m), jos nuo likusio kameros ploto atskirtos sienele, kuri ta ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Oro temperatūra periodiškai matuojama, Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Minkštasis inventorius, t. y. čiužiniai, pagalvės, antklodės po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Visi suimtieji kasdien turi teisę 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus atlieka įmonės. Nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo mėn. pirmojo, trečiojo korpuso aliarmo mygtukai neveikė, nes buvo sugadinti suimtųjų ir nuteistųjų, o antrojo gyvenamojo korpuso aliarmo mygtukai buvo veikiantys, išskyrus trumpalaikius gedimus, kuomet Lukiškių TI-K darbuotojai atlikinėjo sugedusių aliarmo mygtukų remonto darbus, kadangi juos suimtieji ir nuteistieji nuolat gadino. Nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo P. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Pareiškėjas skunde teigė, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus duomenis ir teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 80, 91, 117, 202, 206, kuriose pareiškėjo laikymo metu higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Dėl netvarkos kamerose teismas pažymėjo, jog suimtieji ir nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena, t. y. valyti kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoti sanitarinius įrenginius. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atliko vabzdžių naikinimo darbus. Taigi Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos nebuvimo, nemalonaus kvapo bei drėgmės, nes byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

8. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo laiko kiemeliuose, sporto trukmės, iškvietimo mygtukų nebuvimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikti pasivaikščiojimai, kad nebuvo sudaryta galimybė sportuoti ar kad jis būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kokių nepatogumų, todėl šiuo pareiškėjo teiginius atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

9. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų. Remdamasis byloje esančia informacija, teismas nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista visą Lukiškių TI-K kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. (skundo padavimo dienos).

10. Įvertinęs visas aplinkybes, pažeidimo trukmę (1 032 dienos), atsižvelgęs į teismų praktiką, teismas priteisė 1 000 Eur pareiškėjo naudai.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Pagal higienos reikalavimus kalinimo įstaigų patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o pats tualetas nuo likusio kameros ploto turi būti atskiras ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas yra Lukiškių TI-K ir jis atitinka visus reikalavimus.

13. Nagrinėjamoje byla nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo), valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

14. Pareiškėjas P. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priimti teisingą sprendimą.

15. Teismų praktikoje konstatuota, kad sanitarinio mazgo atitverimas užuolaida nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimui. Kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamo atskiro tualeto neįrengimas (jo neatkyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžianti elgesys.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 1 032 dienas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 1 000 Eur ir ją priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

18. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

22. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad atsakovo atstovas nepateikė šią išvadą paneigiančių duomenų. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

26. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, jog 1 000 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Stasys Gagys