2021-11-17 Nr. AB-24424-3-64-3-01558-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-863-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01558-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams V. A. ir G. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Telšių RATC) padavė prašymą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti pareiškėjo naudai solidariai iš atsakovų V. A. ir G. A. 312,98 Eur dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava, rinkliava). Taip pat prašė priteisti iš atsakovų visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkais įsiskolinimo laikotarpiu buvo atsakovai. Nepaisant teisės aktų nustatytos visuotinai privalomos bei atsakovams tenkančios mokėti vietinės rinkliavos, atsakovai nėra visiškai atsiskaitę su Telšių RATC. Atsakovai iki kreipimosi į teismą buvo nesumokėję vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., iš viso 543,49 Eur. Po kreipimosi į teismą atsakovai dalį rinkliavos (duomenys neskelbtini) sumokėjo, tačiau liko skolingi 312,98 Eur vietinės rinkliavos.

3. Atsakovai atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

4. Atsakovai nurodė, kad už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), vietinė rinkliava yra sumokėta, o kiti du nekilnojamojo turto objektai yra avarinės būklės, nenaudojami jau daugelį metų, dėl to jie nėra atliekų turėtojai, nes atliekos minėtuose objektuose nesusidaro. Aplinkybę, kad atsakovai minėtu turtu nesinaudoja, patvirtina elektros tiekėjo išduotos pažymos, kuriose nurodyta, kad 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. visiškai nebuvo sunaudota elektros energijos. Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. 31 d. nėra pareiškėjo tinkamai pagrįstas, nes yra pateikti akivaizdūs įrodymai, paneigiantys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (tuo pačiu ir apskaičiuotą rinkliavos mokestį).

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino – priteisė iš atsakovų V. A. ir G. A. solidariai pareiškėjui Telšių RATC 312,98 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., taip pat 14 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 2,61 Eur už Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko bei Gyventojų registro išrašų suformavimą.

6. Teismas nustatė, kad atsakovai yra Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esančių trijų nekilnojamojo turto objektų savininkai, todėl privalo mokėti nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, kad atsakovų vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra iš viso 312,98 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo reikalavimas priteisti įsiskolinimą iš atsakovų yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinamas. Telšių rajono savivaldybės taryba atsakovų atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo ar atleidimo nuo jos mokėjimo.

7. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismui pateikti įrodymai, jog pareiškėjas sumokėjo advokatui 36,30 Eur už pagalbą surašant ir paduodant prašymą bei atstovaujant teisme ir 2,61 Eur už Registrų išrašų formavimą. Teismas pabrėžė, kad ši byla yra nesudėtinga, todėl atlygintina 36,30 Eur išlaidų už skundo parengimą suma, sumokėta advokatui, mažintina iki 14 Eur.

III. 8. Atsakovas V. A. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

8.1. Jis negalėjo pasisakyti teismo posėdžio metu, nes procesas vyko rašytinio proceso tvarka, taip buvo apribota jo galimybė išdėstyti poziciją žodžiu ir tinkamai atstovauti savo interesus teisme.

8.2. Teismas visiškai neįsitikino pareiškėjo prašomos priteisti sumos pagrįstumu, nes pareiškėjas pirminį ir patikslintą prašymą teismui dėl atsakovų skolos grindžia dviem pažymomis apie įsiskolinimą, kurių surašymo data, laikas, registracijos numeris ir turinys yra visiškai identiški, tik skiriasi prašoma priteisti suma. Su pirmu prašymu dėl vieno iš objektų nurodoma 186 Eur skola, o su patikslintu – 126 Eur skola, dėl kito objekto atitinkamai – 182,49 Eur skola ir 172.54 Eur skola. Toks pareiškėjo skolos pagrindimo būdas kelia pagrįstų abejonių dėl skolos fakto ir dydžio pagrindimo teisingumo bei išrašytų pažymų teisingumo.

8.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atsakovams visiškai paslaugų neteikė ir rinkliavos sumą apskaičiavo jos nepagrįsdamas patirtomis išlaidomis. Bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise valdomame bute, (duomenys neskelbtini), bei name, esančiame (duomenys neskelbtini), atliekos nesusidaro, nes turtas yra avarinės būklės, juo nesinaudojama jau daugelį metų. Nebūdami atliekų turėtojais, atsakovai nėra ir rinkliavos mokėtojai. Tai, kad abu nekilnojamojo turto objektai nebuvo naudojami laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m., patvirtina elektros tiekėjo išduotos pažymos, kad juose visiškai nebuvo sunaudota elektros energijos. Akivaizdu, kad naudotis nekilnojamu turtu, nesinaudojant elektros energija yra neįmanoma. Taigi yra pateikti akivaizdūs įrodymai, paneigiantys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (tuo pačiu ir apskaičiuotą rinkliavos mokestį). Atsakovas neturi mokėti už paslaugą, kurios negavo. Principas „teršėjas moka“ nereiškia, kad atsakovas turi padengti kitų atliekų turėtojų atliekų surinkimo ir apdirbimo išlaidas. Tai nėra proporcingas ir protingas reikalavimas. Proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai mokėtinos rinkliavos dydį, visų pirma, sieja su faktiškai perduotu tvarkyti atliekų kiekiu.

8.4. Administracinėje byloje Nr. I-1059-62/2013 jau vyko teismo procesas tuo pačiu klausimu (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo). Taigi jau tuo metu pareiškėjas žinojo ir buvo informuotas, kad komunalinės atliekos ginčo objektuose nesusidaro ir dėl to nepatiria jokių išlaidų dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo šiuo adresu. Pareiškėjas iš atsakovo ir jo sutuoktinės surenka pakankamai daug rinkliavos mokesčių už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kituose jų nuosavybės teise valdomuose nekilnojamojo turto objektuose. Šios sumokėtos rinkliavos sumos visiškai pakanka užtikrinti principo „teršėjas moka“ įgyvendinimui. Už faktiškai susidariusias atliekas pareiškėjas gauna sąžiningą atlygį už suteiktas paslaugas, o atsakovas ir jo sutuoktinė prisideda prie atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemos išlaikymo.

9. Pareiškėjas Telšių RATC atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovai buvo nemokėję vietinės rinkliavos už tris nekilnojamojo turto objektus laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Po kreipimosi į teismą jie sumokėjo rinkliavą už vieną iš objektų, bet liko skolingi už kitus du. Atsakovai nustatyta tvarka neteikė jokių prašymų (dokumentų) pareiškėjui, kad būtų atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, arba jiems pritaikyta vietinės rinkliavos mokėjimo lengvata, todėl privalo apmokėti susidariusį įsiskolinimą. Vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Vietinės rinkliavos privalomumas ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimo priteisimo iš atsakovų V. A. ir G. A. už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

12. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo Telšių RATC prašymą (patikslintą prašymą) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovų 312,98 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą.Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovų 16,61 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

13. Atsakovas V. A. nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo požiūriais.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

15. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnis taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia (liet. be kita ko) apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. aiškiai, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

17. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, jog jis neprivalo pareiškėjui mokėti vietinės rinkliavos mokesčio ir pan., nes jų nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, yra nepagrįsti ir neteisingi.

18. Ginčo laikotarpiu galiojo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. vasario 28 d.) (toliau – ir Nuostatai) ir Telšių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Naujieji nuostatai). Pagal Nuostatų 6 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai buvo komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, o pagal Naujųjų nuostatų 51 punktą vietinę rinkliavą privalo mokėti visi Savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objektų (išskyrus žemės sklypus) savininkai arba įgalioti asmenys.

19. Byloje nustatyta, kad atsakovai yra buto, (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Apeliantas nepateikė duomenų, kurie paneigtų, kad jis kartu su sutuoktine buvo minėto nekilnojamo turto objektų savininkai laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

20. Aptartos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovai, būdami nekilnojamojo turto savininkais, yra ir vietinės rinkliavos mokėtojai.

21. Faktinė aplinkybė, kad atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020, 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eTA-534-415/2021).

22. Taigi atsakovai turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., o nuo jos mokėjimo (dalies mokėjimo) galėjo būti atleisti tik Naujųjų nuostatų 38-41 punktuose nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų siekę būti atleisti nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo, teikę prašymus, deklaracijas ir pan. Tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas.

23. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018), tačiau atsakovai nepateikė pakankamų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad atliekos jų nuosavybės teise valdomuose objektuose laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nesusidarė. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad šią aplinkybę įrodyti pareiga teko būtent atsakovams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-985-968/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateikti duomenys apie beveik nulinį elektros energijos sunaudojimą name, (duomenys neskelbtini), ginčui aktualiu laikotarpiu (2017 -2018 m. sunaudota po 10 kWh, 2019 m. – 0 kWh) savaime neįrodo, kad name atliekos nesusidarė (pvz., atsakovai turtu galėjo naudotis šviesiu paros metu), o daugiau duomenų, kurie pagrįstų šią apelianto siekiamą įrodyti aplinkybę, jis nepateikė.

24. Tad konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovų nėra pagrindo atleisti nuo rinkliavos mokėjimo dėl atliekų nesusidarymo. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių, tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020, 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Taigi neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka. Todėl atsakovai Naujųjų nuostatų taikymo atveju, kuriuose nustatytos pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys, nuo pastovios rinkliavos dedamosios dalies bet kuriuo atveju vien dėl atliekų nesusidarymo negalėtų būti atleidžiamas, o, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovai būtų teikę prašymus atleisti nuo vietinės rinkliavos (jos dalies) mokėjimo Nuostatuose nustatyta tvarka.

25. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjo patikslintą prašymą ir iš atsakovų priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad teismo priteista 312,98 Eur suma yra neteisingai apskaičiuota. Pareiškėjo iš pradžių pateiktų duomenų ir vėliau prašytos priteisti sumos neatitikimai paaiškinami tuo, jog atsakovai padengė dalį įsiskolinimo. Todėl konstatuotina, kad minėta 312,98 Eur suma, kaip atsakovų turimas įsiskolinimas, skundžiamu teismo sprendimu priteista pagrįstai.

26. Vertindama, ar nebuvo padaryta proceso teisės pažeidimų bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 78 straipsnio 5 dalį tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjo atstovas ir atsakovas į teismo posėdį neatvyko, nors apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai. Tai, kad atsakovams apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką buvo tinkamai pranešta, patvirtina teismo šaukimų įteikimo pažymos, iš kurios matyti, kad atsakovai yra jas pasirašę, taip patvirtindami, kad teismo šaukimą gavo asmeniškai (b. l. 11-12). Be to, atsakovai nenurodė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo būtinas, turėjo galimybe pateikti ir teikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, rašytinius įrodymus. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 78 straipsnio 5 dalimi, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidimų, kurie pažeistų atsakovų procesines teises, nepadarė.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo V. A. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti atlyginti apeliacinio proceso stadijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016).

29. Pareiškėjo patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą realumą bei jų dydį (36,30 Eur) pagrindžia pridėti dokumentai – 2020 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr.SPEC20-00887 ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymas Nr.6623. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto dydžio, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, nes pareiškėjo pareiga pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą numatyta įstatyme. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo mažinti jam priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, todėl pareiškėjui priteistina visa jo prašoma suma (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo V. A. 36,30 Eur (trisdešimt šešis eurus trisdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius