ab3dec6077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2727/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00773-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.8, 9.3, 9.4

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės

sekretoriaujant Rasai Kubickienei

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Alvydui Jokšui

atsakovo atstovei Linai Markevičienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1−10), kuriame prašė:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. S-246(7-198/2010);

2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2010 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353;

3) panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 10PM 190165S ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus.

4) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnis nustato pagrindus muito skolai atsirasti ir pagrindus pripažinti asmenį muitinės skolininku. Tam, kad asmuo būtų pripažintas muitinės skolininku, turi būti nustatytas ir įrodytas bent vienas iš dviejų pagrindų, t. y. kad tas asmuo: 1) neteisėtai įvežė į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes; 2) neteisėtai įvežė į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje.

Paaiškino, kad cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją V. Š. neįvežė, tai padarė tretieji asmenys, o jis jas tik nusipirko (duomenys neskelbtini)miestelyje. Tai patvirtina Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimas, kuriame nurodyta, kad cigaretės „Saint George“ ir „NZ“ buvo laikomos gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini). Šį faktą pripažįsta ir Panevėžio teritorinė muitinė, nurodydama šią aplinkybę 2010 m. balandžio 23 d. sprendime. Taigi, pareiškėjos manymu, ši aplinkybė pašalina pagrindą atsirasti muito skolai.

Nurodo, kad V. Š. nežinojo ir neturėjo jokių galimybių nustatyti aplinkybės, ar šios cigaretės yra teisėtai, ar neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, ar už jas yra sumokėti muito mokesčiai, ar ne. Pažymėjo, kad MGK iš Muitinės departamento nepareikalavo pateikti įrodymų, kad pareiškėjas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją 506 pakelius cigarečių, o sprendimą priėmė vadovaudamasi ne įrodymais, o vien tik muitinės pareigūnų teiginiais. Pareiškėjos teigimu, antroji aplinkybė, kuri yra būtina muitinės skolai atsirasti, taip pat nėra įrodyta. Taigi, nustačius, kad nėra nė vieno iš dviejų pagrindų, nurodytų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje, muito skolai atsirasti nėra pagrindo.

Nei Panevėžio teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas nepateikė, o MGK iš atsakovo neišreikalavo jokių įrodymų, kad pareiškėjas dalyvavo įvežant muitais apmokestinamas prekes, tai yra cigaretes, arba turėjo žinoti, kad muitais apmokestinamos prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. V. Š. buvo tas asmuo, kuris buvo įsigijęs ir laikė muitais apmokestinamas prekes, tai yra cigaretes, tačiau nėra kitų būtinųjų sąlygų, t. y. cigarečių įsigijimo ar žinojimo, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, o tai reiškia, kad trečias muitinės skolininko pripažinimo pagrindas pareiškėjai taip pat negali būti taikomas.

Pažymėjo, kad cigaretes į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiųjų valstybių, taip pat ir iš Rusijos gali, neviršydamas leistinų normų, teisėtai įvežti bet kuris juridinis ar fizinis asmuo. Aplinkybės, ar šios cigaretės buvo įvežtos teisėtai, o paskui trečiųjų asmenų supirktos pasienyje ir atvežtos į (duomenys neskelbtini), ar neteisėtai, vykdant kontrabandą, V. Š. nežinojo ir nebuvo pagrindo manyti, kad turėjo žinoti.

Bendrijos muitinės kodekso 206 straipsnis imperatyviai nurodo, kad su atitinkamomis prekėmis susijusi skola muitinei nelaikoma atsiradusia, jei suinteresuotas asmuo, šiuo atveju V. Š., įrodo, kad prievolės, susijusios su prekių, tai yra cigarečių, įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją, nebuvo įvykdytos dėl šių prekių sunaikinimo vykdant Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartį. Skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusios vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jas neteisėtai įvežant ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Aplinkybės, kada cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos, V. Š. nežinojo, bet jos konfiskuotos buvo kitą dieną, kai jas įsigijo, ir sunaikintos vykdant Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimą. Mano, kad, atsižvelgus į tai, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu, skola muitinei išnyko tą pačią dieną, kai cigaretės buvo konfiskuotos, t. y. 2010 m. kovo 2 d.

Pareiškėja nurodo, kad Bendrijos muitinės kodekso 238 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog importo muitai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti, jeigu prekės nebuvo naudojamos. Cigaretes V. Š. nusipirko 2010 m. kovo 1 d., o kitą dieną jos buvo konfiskuotos ir vėliau sunaikintos. Nė vienu cigarečių pakeliu jis nespėjo pasinaudoti, todėl importo mokesčiai negali būti išieškomi. Mano, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo reikalauti susimokėti muito mokesčių už konfiskuotas ir sunaikintas prekes.

Pažymi, kad, vadovaujantis Europos Bendrijos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/118/EB 7 straipsnio 4 ir 5 dalimis, akcizais negalima apmokestinti prekių, kurios buvo negrįžtamai prarastos arba sunaikintos. Cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, taigi nebuvo jokio teisėto pagrindo reikalauti susimokėti akcizą.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 yra nustatytas minimalus kiekis cigarečių, kurias fizinis asmuo gali laikyti asmeninėms reikmėms Bendrijos muitų teritorijoje ir už kurias nereikia mokėti muito mokesčių, taip pat ir akcizo mokesčio, t. y. fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių. Atsižvelgus į tai, V. Š. turėjo teisę laikyti namuose 100 pakelių cigarečių, o kadangi kartu su juo gyveno jo žmona ir jos motina, kurios abi taip pat rūko, tai bendrai turėjo teisę laikyti nepaženklintų banderolėmis 300 pakelių cigarečių. V. Š. namuose buvo laikoma 506 pakeliai cigarečių, tai yra 206 pakeliais daugiau, nei leidžiama minėtu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu. Mano, kad nuo 206 pakelių cigarečių ir turėjo būti apskaičiuoti muito mokesčiai, bet jie galėjo būti apskaičiuojami tik tuo atveju, jei cigaretės būtų paliktos naudotis ir nebūtų konfiskuotos.

Pažymi, kad Europos Bendrijos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/118/EB 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nuo akcizų yra atleidžiamas apdorotas tabakas (cigaretės, cigarai, cigarinės, rūkomasis tabakas), jei jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai. Cigaretės buvo konfiskuotos 2010 m. kovo 2 d. ir jau tada V. Š. jas negrįžtamai prarado, jų niekas negrąžino, taigi šio fakto pakanka, kad V. Š. būtų atleistas nuo akcizo mokesčio už cigaretes.

Teigia, kad, atsižvelgus į tai, jog cigarečių muitinė vertė ir akcizas buvo apskaičiuoti neteisėtai, į tai, kad muitinės skolininku V. Š. tapo pažeidžiant Bendrijos muitinės kodeksą, į tai, kad pridėtinės vertės mokestis taikomas tik apyvartoje esančioms prekėms, o ne konfiskuotoms ir sunaikintoms, pridėtinės vertės mokestis, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai, akcizo delspinigiai ir bauda taip pat buvo apskaičiuoti neteisėtai, todėl turi būti panaikinti.

Pareiškėja mano, kad Lietuvos muitinės pareigūnai savaip traktuoja, aiškina ir taiko Bendrijų muitinės kodekso reikalavimus, nors jiems tokia teisė nėra suteikta, jie privalo vykdyti ES teisės reikalavimus, o ne aiškinti ES teisę, kaip patys supranta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja mano, kad yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo Bendrijų muitinės kodekso aiškinimo klausimu, prašyti priimti preliminarų sprendimą, ar priskaičiuojant V. Š. muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius už cigaretes, kurių jis neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją, o įsigijo iš nenustatyto asmens ir kurios kitą dieną po įsigijimo buvo konfiskuotos ir sunaikintos, nebuvo pažeisti ES Bendrijų muitinės kodekso 202 straipsnis, 206 straipsnis ir 233 straipsnis bei EB 2008/118 EB „Dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinti Direktyvą 92/12/EEB“ 7 straipsnio 4 ir 5 dalys, 32 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, 37 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Muitinės departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 110−111) nurodė, kad ginčo dėl to, ar V. Š. įsigijo ir laikė ginčo cigaretes, nėra. Skundo argumentai, kad V. Š. prekių (cigarečių) į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė, o išvakarėse jas įsigijo iš nepažįstamo asmens, ir tai, kad jis nežinojo bei neturėjo žinoti, kad jo įsigyjamos prekės buvo įvežtos neteisėtai, todėl nėra pagrindo jo pripažinti skolininku muitinei, yra nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 408 5 punktu, ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai – banderolės. V. Š. nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių cigarečių turimą Bendrijos prekių statusą. Įsigytos cigaretės buvo paženklintos Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. Š. privalėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją yra įvežtos neteisėtai.

Muitinės departamento nuomone, pareiškėjos argumentas, kad, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsniu ir Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, cigaretės iš V. Š. yra konfiskuotos ir sunaikintos, todėl ji turi būti atleista nuo mokesčių mokėjimo, yra nepagrįstas. Pareiškėja neteisingai aiškina minėtas teisės aktų nuostatas. Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, Bendrijų muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta tik, jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Nagrinėjamu atveju V. Š. buvo sulaikytas ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl nėra pagrindo neteisėtai įvežtų bei Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą.

Atsakovas akcentavo, kad administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 yra nustatyta, jog V. Š. neteisėtai laikė 506, o ne 206 pakelius cigarečių. Be to, minėtą aplinkybę bei padarytą pažeidimą jis pripažino. Nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 yra įsiteisėjęs, todėl privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis). Taigi, pareiškėjos skundo aplinkybė, kad muitinė turėjo apmokestinti nebent 206 pakelius cigarečių, nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, muitinė pagrįstai V. Š. įregistravo mokėtinus mokesčius, apskaičiavo delspinigius bei paskyrė baudą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą nepagrįstas, kadangi yra priimti prejudiciniai sprendimai, kuriuose yra išaiškintos Bendrijos muitinės kodekso 202, 233 straipsnių nuostatos (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Nr. C-459/07, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-230/08), be to, nagrinėjamu klausimu yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A143-2570/2011, Nr. A261-1138/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėstė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas (b. l. 141–142). Papildomai pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu, o skolininkais muitinei solidariai tampa asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat asmenys, įgiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Teigia, kad, skirtingai, nei teigia pareiškėja, Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad būtų pripažintas skolininku.

Nurodo, kad V. Š., disponuodamas cigaretėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis, Lietuvoje nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su skundo argumentu, kad ji turi būti atleista nuo mokesčių sumokėjimo, kadangi cigaretės iš V. Š. buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš jų išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos, o nagrinėjamu atveju V. Š. laikomos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje.

Mano, kad prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą nepagrįstas, kadangi šis teismas jau yra priėmęs prejudicinius sprendimus, kuriuose išaiškintos Bendrijos muitinės kodekso 202, 233 straipsnių nuostatos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM190165S, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) dalis, kuriomis V. Š. įregistruota ir jis įpareigotas sumokėti 307 Lt baudą.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2010 m. kovo 24 d. Telšių r. apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-2654-187/2010 V. Š. pripažintas padaręs pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 000 Lt bauda su 381 pakelio cigarečių „Saint George“ bei 125 pakelių cigarečių „NZ“ konfiskavimu už tai, kad 2010 m. kovo 2 d. apie 12 val. 15 min. savo uošvės namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), laikė 381 cigarečių pakelį „Saint George“, 125 cigarečių pakelius „NZ“, kurie buvo su rusiškomis banderolėmis, jų vertė 506 Lt. Panevėžio teritorinė muitinė, atsižvelgusi į Telšių r. apylinkės teismo nutarimą, 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 10PM190165S (b. l. 89–91) pripažino V. Š. skolininku muitinei ir įregistravo muitinėje jam už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę: muitą – 181 Lt, akcizą – 2 298 Lt, PVM – 587 Lt, akcizo delspinigius – 54 Lt, PVM delspinigius – 14 Lt ir baudą – 307 Lt. Nesutikdamas su priimtu sprendimu, V. Š. jį apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, jo netenkino ir 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-353 (b. l. 92–93) patvirtino Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 10PM190165S. V. Š. 2010 m. liepos 12 d. pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 2–10), kurį išnagrinėjusi 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. S-246(7-198/2010) patvirtino Muitinės departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353.

Remdamasis Bendrijų muitinės kodekso 4 straipsnio 9 ir 12 punktais, 202 straipsnio 1, 202 straipsnio 3 dalimi, teismas konstatavo kad Bendrijų muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą.

Pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad V. Š. laikė (turėjo savo žinioje) 506 pakelius cigarečių, pažymėtų rusiškomis banderolėmis, be to, tai nustatyta Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimu. Laikymo faktą pagrindžia 2010 m. kovo 2 d. Telšių apskrities VPK suradimo ir paėmimo protokolas (MGK byla, b. l. 36), Telšių apskrities VPK tyrėjo V. P. tarnybinis pranešimas (MGK byla, b. l 35). Nurodytą aplinkybę pripažįsta ir pati pareiškėja skunde teismui (b. l. 2). Taigi anksčiau minėta pirmoji sąlyga, kad asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, yra tenkinama.

Nurodė, jog Europos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pripažįstant „skolininku“ pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Nr. C-414/02 27 ir 28 p.; 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Nr. C-195/03 40 p.).

Atkreipė dėmesį, kad, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į šią teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Nagrinėjamoje byloje remiantis objektyviais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. įsigijo (gavo) ir namuose laikė 506 Rusijos Federacijos specialiais (fiskaliniais) ženklais – banderolėmis paženklintus pakelius cigarečių, t. y. įsigijo (gavo) prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat – pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis (Akcizų įstatymo 30 str.).

Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Iš to, kad ginčo prekės buvo paženklintos tik Rusijos Federacijos specialiais ženklais ir buvo šios valstybės kilmės, pareiškėjas galėjo suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos. Taip pat aplinkybė, kad buvo įsigytas (gautas) ir laikytas didelis kiekis Lietuvos Respublikos specialiais ženklais (banderolėmis) nepaženklintų cigarečių – 506 pakelių, leidžia daryti išvadą, kad V. Š., elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. žinojo (ar pagal nustatytas aplinkybes turėjo žinoti), kad įsigijo (gavo) bei vėliau laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl darytina išvada, kad jis pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka 233 straipsnio 1 dalies d punktu, Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07, teismas padarė išvadą, kad ta aplinkybė, jog cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti importo (muitų) skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Iš Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Nr. C-230/08 matyti, kad skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Vadovaudamasis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 9 dalimi, 8 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 9 dalimi, teismų praktika (Europos Teisingumo Teismo 2001 m. balandžio 5 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-325/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 939/2009, padarė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktiniui V. Š., (duomenys neskelbtini), laikiusiam 506 pakelius cigarečių, pažymėtų Rusijos Federacijos banderolėmis, atsirado pareiga mokėti akcizus nuo nurodytų prekių laikymo pradžios momento.

Dėl atleidimo nuo akcizo mokesčio ar jo grąžinimo, vadovaujantis Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ nuostatomis, Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) Apdoroto tabako sunaikinimo, prižiūrint apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, ir atleidimo nuo akcizų taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. VA-155 (toliau – Taisyklės), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2570/2011, 2008 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-129/2008, 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1502/2008, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1829/2008, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2007/2008, 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje A143-205/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1784/2010, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1452/2011, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009, 2010 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-916/2010), teismas, padarė išvadą, kad Akcizų įstatymo 31 straipsnyje bei Taisyklėse reglamentuoti specialūs atleidimo nuo akcizų atvejai, o, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjos sutuoktinis V. Š. tabako gaminius Bendrijos muitų teritorijoje laikė neteisėtai, darytina išvada, kad jam nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos. Pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo taikyti V. Š. atžvilgiu Akcizų įstatymo nustatyto atleidimo nuo akcizų atvejo, todėl, net ir konfiskavus ir sunaikinus Bendrijos muitų teritorijoje neteisėtai laikytas cigaretes, prievolė sumokėti 2 298 Lt akcizo mokestį neišnyko.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 13 dalimi (ginčui aktuali 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai V. Š. apskaičiavo ir nurodė sumokėti 587 Lt PVM.

Dėl paskirtos baudos neteisėtumo pažymėjo, kad pareiškėjai paskirti mokėti delspinigiai už mokestinės prievolės neįvykdymą šiuo konkrečiu atveju nelaikytini baudimu pagal Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį. Delspinigiai, jų skaičiavimo tvarka, dydis, atleidimo nuo jų sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) ketvirtajame skirsnyje, kuris skirtas mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams reglamentuoti (Mokesčių administravimo įstatymo 95–100 str.). Dėl to mokesčių teisėje delspinigių pirminė funkcija yra užtikrinti mokestinės prievolės (į)vykdymą, jie pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansiniams nuostoliams, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kadangi šiuo konkrečiu atveju delspinigiai, kuriuos Panevėžio teritorinės muitinės sprendimu buvo įpareigotas sumokėti V. Š., savo turiniu ir pobūdžiu neturi nubaudimo pagal Konvenciją požymių, todėl darytina išvada, kad įpareigojimas juos sumokėti yra pagrįstas.

Remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad išdėstytos nuostatos bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą V. Š. buvo paskirta už tai, kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė, o tai reiškia, kad turėjo savo žinioje, nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, t. y. neįvykdė mokesčių teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

Teismas padarė išvadą, kad V. Š., kuris pagal Konvenciją buvo nubaustas 1 000 Lt bauda už akcizais apmokestinamų prekių laikymą (turėjimą savo žinioje), Panevėžio teritorinės muitinės sprendimu pagal Konvenciją buvo nubaustas už iš esmės tuos pačius veiksmus, t. y. akcizais apmokestinamų prekių laikymą nustatyta tvarka nesumokėjus už jas atitinkamų mokesčių.

Teismas iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010 įsiteisėjo, taigi jis įgijo res judicata galią, todėl atitinkamai konstatuotina, kad pagal Konvenciją V. Š. 1 000 Lt bauda jau yra nubaustas galutiniu teismo sprendimu.

Tiek Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimu, tiek muitinės sprendimais nubaustas pagal Konvenciją buvo tas pats fizinis asmuo – V. Š., todėl asmens tapatumo sąlyga, vertinant non bis in idem principo pažeidimą, taip pat tenkinama.

Vadovaudamasis tuo, kas buvo išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 10PM190165S skirti V. Š. 307 Lt baudą pagal Mokesčių administravimo įstatymą negali būti paliktas galioti, nes tai reikštų Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek ji draudžia asmenį pakartotinai bausti, pažeidimą ir ši Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM190165S dalis, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Taip pat naikintinos ir Muitinės departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 bei MGK 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) dalys, kuriomis palikta galioti Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo dalis, kuria V. Š. įpareigotas sumokėti 307 Lt baudą.

Dėl Pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo Muitinės kodekso nuostatų aiškinimo klausimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi suformuota Europos Teisingumo Teismo praktika aiškinant Bendrijų muitinės kodekso 202 ir 233 nuostatas, kurios, teismo vertinimu, yra aiškios ir nedviprasmiškos. Nagrinėju atveju teismui nekilo neaiškumų taikant Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, taigi pareiškėjos prašymas sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Teisingumo Teismą netenkintinas.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi argumentai, kad kreiptis į Europos Teisingumo Teismą būtina dėl to, jog neįmanoma išspręsti šios bylos, kol nebus gautas kompetentingo Europos Sąjungos teismo aiškinimas šiuo klausimu bei dėl to, kad ūkio ministro įsakymu buvo sumažinti leidžiamų laikyti fiziniams asmenims nepaženklintų lietuviškomis banderolėmis cigarečių kiekis, taigi ateityje bylų dėl priskaičiuotų muito mokesčių už konfiskuotas ir sunaikintas cigaretes teismuose gali padaugėti, yra paremti tik jos subjektyvia nuomone ir samprotavimais.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 171–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą dalyse, kuriomis buvo atmestas pareiškėjo V. Š. procesinių teisių perėmėjos A. Š. skundas ir priimti naują sprendimą; panaikinti mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. S-246(7-198/2010), panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353 „Dėl V. Š. skundo“; panaikinti Panevėžio teritorinės muitinės viršininko pavaduotojos D. V. 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 10-PM-190165S „Dėl mokestins prievolės muitinėje įregistravimo“ ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prašant priimti preliminarų nutarimą, ar priskaičiuojant pareiškėjui V. Š. muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius už cigaretes, kurias pareiškėjas neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją, o įsigijo jas iš nenustatyto asmens ir kurios kitą dieną po įsigijimo buvo konfiskuotos ir sunaikintos, nebuvo pažeisti Europos Sąjungos Bendrijos muitinės kodekso bendros akcizų tvarkos, panaikinti Direktyva Nr. 92/12 7 straipsnio 4 ir 5 dalys, 32 straipsnio 1,2 ir 3 dalys, 37 straipsnio 1 ir 2 dalys; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalimi teigia, kad pareiškėjas cigarečių neįvežė, tačiau jas įsigijo, todėl nėra minėtame straipsnyje numatyto pagrindo. Be to pabrėžia, kad įsigydamas cigaretes pareiškėjas nežinojo ir neturėjo jokių galimybių nustatyti, ar šios cigaretės įvežtos teisėtai ar neteisėtai, ar už jas yra sumokėti muito mokesčiai, ar ne.

Nurodo, kad Muitinės departamentas 2010 m. birželio 23 d. sprendime Nr. 1A-4.13-353 patvirtino, kad pareiškėjas įvežė cigaretes į Bendrijos teritoriją, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad šio fakto įrodyti negali, todėl ši faktą turėjo pripažinti ir Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Pabrėžia, kad teismo išvados, jog skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jeigu prekės būtų buvusius sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, prieštarauja teismo išvadai, kad pareiškėjas cigarečių į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė t. y. šios normos taikymas pareiškėjo situacijoje nepagrįstas.

Teigia, kad pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies a) ir b) punktuose nustatytų sąlygų. Sutinka, kad c) punkte nustatytas pagrindas galėtų būti taikomas ta dalimi, kad pareiškėjas įgijo ir laikė muitais apmokestinamas prekes, tačiau nėra kitos būtinos sąlygos t. y., kad cigarečių įsigijimo ar gavimo metu pareiškėjas žinojo, ar buvo pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją yra įvežtos neteisėtai. Teigia, kad pareiškėjas nežinojo ar cigaretės buvo įvežtos teisėtai ar neteisėtai ir nėra jokio pagrindo manyti, kad turėjo žinoti

Mano, kad nei Panevėžio teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas nepateikė, o MGK neišreikalavo įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dalyvavo įvežant prekes arba turėjo žinoti, kad cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

Apeliantės teigimu, teismo teiginys jog „yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti“ yra neaiškus t. y. neaišku, kokie yra protingo pagrindo nustatymo kriterijai. O asmens nubaudimas tik tokiu pagrindu prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ne tik antrą kartą paskirtą baudą, bet ir mokesčius už cigaretes, kadangi šios buvo konfiskuotos.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Bendrijų muitinės kodekso nuostatas, nepagrįstai rėmėsi Europos Teisingumo Teismo išaiškinimais, kadangi jie yra subjektyvus teismo vertinimas, prieštaraujantis Bendrijų muitinės kodekso nuostatoms. Pabrėžia, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202, 204 ir 233 straipsniais nebuvo teisinio pagrindo reikalauti susimokėti muito mokesčius už konfiskuotas prekes.

Remdamasi Europos Bendrijos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/118/EB „Dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB“ 7 straipsnio 4 ir 5 dalimis, teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog cigaretės buvo sunaikintos ir konfiskuotos, nebuvo jokio teisinio pagrindo reikalauti sumokėti už jas akcizo mokestį.

Remdamasi Europos Bendrijos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/118/EB „Dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB“ 32 straipsnio 1–3 dalimis ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 3 punktu teigia, kad pareiškėjui muito mokesčiai turėjo būti paskaičiuoti tik nuo to cigarečių kiekio, kuris viršijo nustatytą maksimalų galimą laikyti kiekį t. y. nuo 206 cigarečių pakelių. Be to mano, kad pirmosios instancijos teismas vengė vertinti aplinkybę, kodėl pareiškėjui buvo konfiskuoti ne 206 cigarečių pakeliai, bet 506 pakeliai, nors minėti teisės aktai leido asmeniui laikyti tam tikrą cigarečių, nepaženklintų banderolėmis, kiekį.

Mano kad remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/118/EB „Dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB“ 7 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 37 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi konfiskavus ir sunaikinus cigaretes neatsiranda prievolė apskaičiuoti akcizus. Mano, kad ši direktyva nebuvo tinkamai inkorporuota į Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Mano, kad pridėtinės vertės mokestis buvo apskaičiuotas nepagrįstai.

Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07, kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prekių į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė be to minėtame sprendime nesprendžiamas klausimas dėl muito mokesčių priskaičiavimo už prekes, kurios buvo konfiskuotos ir sunaikintos. Mano, kad šios bylos neįmanoma išspręsti, kol nebus gautas Europos Teisingumo Teismo išaiškinimas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189–191) trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą.

Nurodo, kad, skirtingai nei teigia apeliantė, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas, 202 straipsnio 3 dalis, nereikalauja, kad asmuo būtų faktiškai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų prižintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, taip pat Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Pabrėžia, kad šiuo klausimu visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentacija.

Pabrėžia, kad V. Š. nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų, patvirtinančių jų turimą Bendrijos prekių statusą. Cigaretės paženklintos Rusijos Federacijos banderolėmis, todėl V. Š. turėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai.

Nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantė, Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio ir Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatos nesudaro pagrindo neteisėtai įvežtų ir Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos Muitinei išnykimo pagrindą.

Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog prekės negalėjo būti atleistos nuo akcizų mokėjimo, vadovaujantis Akcizų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kadangi atleidimas šio straipsnio pagrindu galimas tik teisėtai apyvartoje esančiam tabakui.

Pažymi, kad apeliantė aplinkybių, jog kartu su pareiškėju gyvena žmona ir žmonos motina, kurios taip pat rūko, todėl neteisėtai buvo laikoma ne 506 pakeliai, o 206 pakeliai, nepagrindė įrodymais, to neįrodinėjo administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010, kurioje nustatytas juridinis faktas, kad V. Š. neteisėtai laikė 506 pakelius.

Dėl apeliantės argumento, kad pareiškėjas yra baudžiamas antrą kartą t. y. jam priskaičiuojami mokesčiai ir skiriama bauda, nurodo, kad pareiga sumokėti už prekes priklausančius mokesčių sumas nėra laikoma asmens nubaudimu.

Mano, kad pareiškėjos prašymas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą yra nepagrįstas, kadangi Europos Teisingumo Teismas yra priėmęs prejudicinius sprendimus, kuriuose yra išaiškintos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos.

Atsakovas muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 192–193) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad byloje ginčo dėl to ar V. Š. įsigijo ir laikė cigaretes nėra. Pabrėžia, kad V. Š. nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių cigarečių turimą Bendrijos prekių statusą, jos buvo paženklinto Rusijos Federacijos banderolėmis, todėl V. Š. privalėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai. Pabrėžia, kad nėra pagrindo atleisti jų nuo mokesčių mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad 2010 m. kovo 24 d. Telšių r. apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-2654-187/2010 V. Š. pripažintas padaręs pažeidimą, nustatytą ATPK 1632 str. 2 d., ir jam paskirta 1 000 Lt bauda su 381 pakelio cigarečių „Saint George“ bei 125 pakelių cigarečių „NZ“ konfiskavimu už tai, kad 2010 m. kovo 2 d. apie 12 val. 15 min. savo uošvės namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), laikė 381 cigarečių pakelį „Saint George“, 125 cigarečių pakelius „NZ“, kurie buvo su rusiškomis banderolėmis, jų vertė 506 Lt (b. l. 21).

Panevėžio teritorinė muitinė, atsižvelgusi į Telšių r. apylinkės teismo nutarimą, 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 10PM190165S (b. l. 89–91) pripažino V. Š. skolininku muitinei ir įregistravo muitinėje jam už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes mokestinę prievolę: muitą – 181 Lt, akcizą – 2 298 Lt, PVM – 587 Lt, akcizo delspinigius – 54 Lt, PVM delspinigius – 14 Lt ir baudą – 307 Lt.

Nesutikdamas su priimtu sprendimu, V. Š. jį apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, jo netenkino ir 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-353 (b. l. 92–93) patvirtino Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 10PM190165S.

V. Š. 2010 m. liepos 12 d. pateikė skundą MGK (MGK byla, b. l. 2–10), kurį išnagrinėjusi 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. S-246(7-198/2010) (b. l. 97–99) patvirtino Muitinės departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-353.

Ginčo dalykas – Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM 190165S, Muitinės departamento 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 ir MGK 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 10PM190165S, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 1A-4.13-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. S-246(7-198/2010) dalis, kuriomis V. Š. įregistruota ir jis įpareigotas sumokėti 307 litų baudą. Kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė.

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda: (a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, arba (b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Skolininkais laikomi: (i) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; (ii) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; (iii) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Skirtingai nei teigia pareiškėja, 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, taikomos nustatant skolos muitinei atsiradimo momentą, o ne būtinas sąlygas asmenį pripažįstant muitinės skolininku. Sąlygos pripažinti asmenį skolininku įtvirtintos 202 straipsnio 3 dalyje, kuris, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, plačiai apibrėžia skolininko sąvoką, atsižvelgiant į solidarumo taisyklę, įtvirtintą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje, kuri taikoma nagrinėjamu atveju, nustatytos dvi sąlygos, kurios yra būtinos pripažįstant asmenį muitinės skolininku, t. y. asmuo visų pirma turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Byloje nekyla ginčo, dėl to, ar V. Š. apskritai laikė tam tikrą kiekį neteisėtai įvežtų cigarečių, tačiau pareiškėjos teigimu, neteisėtai buvo laikoma ne 506, bet 206 pakeliai cigarečių. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 3 punktu, įrodinėja, kad teisėtai buvo laikoma 300 pakelių cigarečių, t. y. šeimoje esantys trys suaugę rūkantys asmenys teisėtai laikė po 100 pakelių cigarečių. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog V. Š. neteisėtai laikė 506 pakelius cigarečių, nustatytas Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis minėtas nutarimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Pareiškėja turėjo teisę ginčyti neteisėtai laikomų cigarečių kiekio nustatymo faktą nagrinėjant šią administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat, manydama, kad joje teismo priimtas nutarimas yra neteisėtas, apskųsti jį teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau minėtomis teisėmis nepasinaudojo. Kaip minėta, Telšių rajono apylinkės teismo nutarimas yra įsiteisėjęs ir jame konstatuota, kad V. Š. neteisėtai laikė 506 pakelius cigarečių. Remiantis jame nustatytu faktu buvo priimti ginčijami Panevėžio teritorinės muitinės, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei pirmosios instancijos sprendimai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įsiteisėję teismų sprendimai (plačiąja prasme) turi res judicata galią ir juose nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami, todėl pareiškėjos argumentai, kad V. Š. neteisėtai laikė mažesnį kiekį cigarečių, nei nustatyta 2010 m. kovo 24 d. Telšių rajono apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje Nr. A2.8-265-187/2010, atmestini.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. Š. žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas atmestinas.

Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmens kvalifikavimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos pagrindu svarbi subjektyvi sąlyga t. y. skolininkais laikomi asmenys, kurie neteisėtai įvežus prekes, t. y. po veiksmų, dėl kurių atsirado skola muitinei, įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai (ETT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje C-414/02, 2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje C-195/03). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėta vertinamojo pobūdžio sąlyga leidžia įvertinti kiekvieną individualią situaciją, atsižvelgiant į aplinkybių, egzistavusių neteisėtai įvežtų prekių įsigijimo arba laikymo metu, visumą ir, priešingai nei teigia pareiškėja, garantuoja, kad asmens atžvilgiu bus priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

Taip pat pastebėtina, kad, kaip matyti iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje A143-2619-11 pažymėjo, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Nagrinėjamu atveju V. Š. įsigydamas (gaudamas) aptariamus tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kokia laikytina ir klausimas dėl anksčiau aptartos sąmoningumo įsigyjant (gaunant) ir vėliau laikant ginčo tabako gaminius sąlygos, paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Pastebėtina ir tai, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.).

Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, kad V. Š. nežinojo ir neturėjo pagrindo žinoti, jog jo įgyjamos cigaretės buvo įvežtos neteisėtai, nėra pagrįsti įrodymais. Byloje nustatyta, kad V. Š. laikė minėtas cigaretes ir, atsižvelgiant į pakankamai didelį cigarečių kiekį bei V. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje nurodytas jų įsigijimo aplinkybes (gatvėje iš nepažįstamo vyriškio, automobilyje, vieno pakelio kaina – 1 Lt), darytina neabejotina išvada, kad V. Š. turėjo suprasti (žinoti), jog šios cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Š. pagrįstai buvo pripažintas skolininku.

Pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikytas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d) punktas, numatantis, kad jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Šis pareiškėjos argumentas atmestinas.

2009 m. balandžio 2 d. Europos Teisingumo Teismas sprendime byloje Veli Elshani prieš Hauptzollamt Linz (C-459/07) konstatavo, kad Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte numatyto skolos muitinei išnykimo tikslas yra išvengti apmokestinimo muitu tuo atveju, kai, nors ir neteisėtai, į Bendrijos teritoriją įvežta prekė negalėjo būti parduota, todėl, remiantis konkurencijos normomis, negalėjo padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms. 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo atveju prekės buvo konfiskuotos jau išvežus iš pirmosios teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė šią teisės normą, atsižvelgė į aktualią Europos Teisingumo Teismo praktiką, todėl susiję pareiškėjos argumentai atmestini.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog akcizas neprivalo būti mokamas už apdorotą tabaką, kuris yra konfiskuotas ir buvo arba bus sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atleidimas nuo akcizo mokesčio ar jo grąžinimas, vadovaujantis Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole“ nuostatomis, yra išimtis iš bendros apmokestinimo akcizų mokesčiu taisyklės. Pagal minėtos direktyvos 22 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis valstybės narės gali atmesti prašymą dėl akcizų grąžinimo, jeigu jis neatitinka jų nustatytų kriterijų, be to, kiekvienos valstybės narės už mokesčius atsakingos institucijos nustato jų teritorijoje taikomas akcizo grąžinimo kontrolės procedūras ir metodus. Iš šių direktyvos nuostatų matyti, kad akcizų grąžinimo atvejus ir tvarką privalo nustatyti pačios valstybės, kurios yra Europos Bendrijos narės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Akcizų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 20 d.) 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas numatė, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (t. y. ir cigaretes), kurios šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Akcizų įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintas, prekes. 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuo akcizų atleidžiamas apdorotas tabakas, jeigu jis sunaikintas prižiūrint kompetentingai institucijai.

Apdoroto tabako sunaikinimo, prižiūrint kompetentingai institucijai, faktas pats savaime nereiškia, kad yra pagrindas taikyti Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl atleidimo nuo akcizų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1502/2008 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (sprendimuose) ne kartą yra nurodęs, jog laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizus įtakos neturi (2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-754/2009; 2010 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-916/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši teisės norma nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikoma.

Pareiškėja taip pat mano, kad PVM buvo paskaičiuotas neteisėtai, kadangi prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, o ne buvo apyvartoje. Pareiškėja nenurodo naujų argumentų, kodėl, jos manymu, pridėtinės vertės mokestis priskaičiuotas nepagrįstai, todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartoja.

Pareiškėja taip pat teigia, kad pripažinus, jog muito mokestis, akcizas ir PVM buvo paskaičiuoti neteisėtai, negali būti teisėtai priskaičiuoti ir delspinigiai už šių mokesčių nesumokėjimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad muitinė vertė, akcizas ir PVM buvo apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien pareiškėjos subjektyvus suvokimas ir nesutikimas su Europos Teisingumo Teismo pateiktu teisės aiškinimu savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys ir kad yra pagrindas kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrijų muitinės kodekso 202 ir 233 straipsnių nuostatos yra aiškios, todėl nėra pagrindo kreiptis į ETT dėl preliminaraus nutarimo.

Pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog mokesčių už neteisėtai įvežtas prekes priskaičiavimas, už kurių neteisėtą laikymą yra paskirta bauda ir kurios buvo konfiskuotos, nėra non bis in idem principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, pažeidimas.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Europos Žmogaus Teisių Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes:

1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme;

2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas);

3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai;

4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad mokesčiai už neteisėtai įvežtas prekes, bei delspinigiai už nesumokėtus privalomus sumokėti mokesčius nelaikytini baudimu Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies prasme.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė