2017-11-08 Nr. AB-20347-3-62-3-01774-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1514-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01774-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. B. ir G. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. Š., R. D., R. Č., E. B. ir G. P. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. Š., R. D., R. Č., E. B. ir G. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) neteisėtai pareiškėjams neapskaičiuotą ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl tuo metu sumažinto pareiginės algos koeficiento, priedo už kvalifikacinę kategoriją ir priedo už rangą dydžio.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra statutiniai valstybės tarnautojai, dirbantys Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriuje, kuriems 2009–2013 metais buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas (dėl tuo metu sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, teismas, spręsdamas ginčą dėl tarnybinių laipsnių (rangų), pagal analogiją turėtų taikyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, kuriuo pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nuostatas, todėl priedų už tarnybinį rangą sumažinimas taip pat turi būti vertinamas kaip neteisėtas.

3. Atsakovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė taikyti trejų metų senaties terminą, pareiškėjų skundą tenkinti, priteisiant jų naudai nesumokėtą atlyginimo dalį, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams ir priteistą sumą išdėstyti dalimis.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu gavo mažesnį darbo užmokestį dėl teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių priedo už kvalifikacinę kategoriją dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ne tik pripažino valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo apmokėjimo tvarką neteisėta, bet ir nustatė subjektą šio nutarimo teisinėms pasekmės sureguliuoti (įstatymų leidėją) bei būdą, kaip šis subjektas turėtų veikti, t. y. nustatyti patirtų praradimų kompensavimo tvarką.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjų E. Š., R. D., R. Č., E. B. ir G. P. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu vykdė statutinių valstybės tarnautojų pareigas. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

9. Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

10. Dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susijusi su priedo už rangą dydžiu, priteisimo teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieš jiems įsigaliojant apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį nebuvo taikomi, todėl pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jų darbo užmokestis nesumažėjo), todėl, teismo vertinimu, jų teisės ir teisėti lūkesčiai nebuvo objektyviai pažeisti.

III. 11. Pareiškėjai E. B. ir G. P. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo dalį dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti. Apeliantai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

12. Apeliantai laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantai pažymi, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir tuo buvo pažeistas proporcingumo principas.

13. Apeliantai paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Apeliantų teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apeliantų teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, kuri ginčo laikotarpiu keitėsi.

14. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio.

15. Atsakovas Kauno TI atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams E. Š., R. D., R. Č., E. B. ir G. P. (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

18. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, o dėl darbo užmokesčio dalies, kuri susijusi su priedo už rangą dydžiu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjų teisės ir teisėti lūkesčiai šiuo aspektu nebuvo objektyviai pažeisti.

19. Pareiškėjai E. B. ir G. P. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertinęs ir taikęs Grąžinimo įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nors apeliantai skunde prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ne tik dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento bei priedo už kvalifikacinę kategoriją, bet ir sumažinto priedo už rangą dydžio, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniuose skunduose nėra pateikta jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi dėl darbo užmokesčio nepriemokos dėl priedo už rangą dydžio nepriteisimo argumentų. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu, plačiau jų neanalizuoja.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantų (statutinių valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

21. Atmestini abstraktūs apeliacinių skundų argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

22. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

23. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apeliantų reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

25. Dėl apeliantų argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantai nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

26. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Kauno TI) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Kauno TI.

27. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliantų argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jiems kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes apeliantų skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliantų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

29. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apeliantų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apeliantų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

32. Abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliaciniai skundai nepripažįstami pagrįstais, todėl atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. B. ir G. P. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius