2024-08-21 Nr. AB-14678-3-61-3-01168-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2061-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01168-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 24S77047 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760313781, kuris galiojo iki 2025 m. gruodžio 4 d. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties ir kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Tačiau pareiškėjas su uždarąją akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kamstata“ darbo sutartį sudarė 2024 m. sausio 31 d. ir buvo priimtas dirbti į gipso kartono atitvarų montuotojo–apdailininko pareigas. Darbo sutarties 1.3 punkte numatyta, kad darbdavys už darbą įsipareigoja mokėti 930 Eur darbo užmokestį. Pagal Darbo sutarties 7 punktą, darbuotojas dirbti pradeda nuo 2024 m. kovo 13 d. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas buvo įdarbintas, todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas ir pateikė Migracijos departamentui duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovas neįvertino esminių aplinkybių, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsižvelgiant į objektyvias nuo pareiškėjo nepriklausančias aplinkybes, nors darbo sutartį su bendrove sudarė 2024 m. sausio 31 d., tačiau faktiškai galėjo pradėti dirbti tik 2024 m. kovo 13 d.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 17 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Kamstata“ pagrindu. 2023 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris buvo įteiktas 2024 m. sausio 8 d. per Uzbekistano Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją. Migracijos departamento duomenimis, bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Kamstata“ tarpininkavimo rašte nurodė, jog numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2023 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 12 d. patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Sodra) informacinę sistemą nustatė, kad nėra duomenų apie pareiškėjo draudiką, t. y. darbo sutartis su pareiškėju nėra sudaryta. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

5. Migracijos departamento teigimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. B. skundą.

7. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas, Uzbekistano pilietis O. B., 2023 m. spalio 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Užsienietis prašyme nurodė darbdavį – UAB „Kamstata“, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), profesija pagal klasifikatorių – gipso kartono atitvarų montuotojas–apdailininkas.

7.2. UAB „Kamstata“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma Uzbekistano piliečio O. B. įdarbinimo data – 2023 m. gruodžio 15 d.

7.3. Pareiškėjui 2023 m. gruodžio 4 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760313781, kuris galiojo iki 2025 m. gruodžio 4 d.

7.4. Migracijos departamentui patikrinus duomenis apie pareiškėjo darbą buvo nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 24S77047 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760313781, motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis nesudaryta. Migracijos departamentas pažymėjo, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Kamstata“ pagrindu, tačiau asmuo, 2024 m. sausio 8 d. per Uzbekistano IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties nesudarė, todėl darė išvadą, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

8. Teismas nurodė, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas ir apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvavo tuo, kad darbo sutartis su UAB „Kamstata“ buvo sudaryta (2024 m. sausio 31 d.), tačiau faktiškai jis pradėjo dirbti 2024 m. kovo 13 d. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nebuvo įdarbintas.

9. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad buvo nustatyta, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį, darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti.

10. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl fakto, jog Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 12 d.) pareiškėjas nebuvo pradėjęs dirbti UAB „Kamstata“, pats pareiškėjas skunde šios aplinkybės neneigė. Be to, teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir po 2024 m. kovo 12 d.

11. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu darbo sutartis jau buvo sudaryta, tačiau teismas pažymėjo, kad pagal aukščiau minėtą reglamentavimą, darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Kadangi Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 12 d.) pareiškėjas nedirbo ir darbo sutartis Nr. 2024/05 nebuvo įsigaliojusi, atsakovas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, turėjo pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, UAB „Kamstata“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma Uzbekistano piliečio O. B. įdarbinimo data – 2023 m. gruodžio 15 d., tačiau Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 12 d.) pareiškėjas nedirbo. Šiuo atveju Migracijos departamentas rėmėsi Sprendimo priėmimo metu turimais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo draudiminius laikotarpius. Taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas nedirbo ir po 2024 m. kovo 12 d. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, be to, kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės, t. y. buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

12. Teismas įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, darė išvadą, kad Sprendime yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darė išvadą, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

14. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas su UAB „Kamstata“ 2024 m. sausio 31 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2024/05, kuria pareiškėjas priimtas dirbti Gipso kartono atitvarų montuotojų–apdailininku (712307). Darbo sutarties 1.3 papunktyje numatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti 930 Eur darbo užmokestį: nustatoma mėnesinė alga lygi MMA arba jei asmuo komandiruojamas MMAx1,65. Darbo sutarties 7 punkte numatyta, jog darbuotojas pradeda dirbti 2024 m. kovo 13 d. Valstybinio socialinio draudimo duomenys patvirtino, kad pareiškėjas, kaip ir numatyta darbo sutartyje įdarbintas 2024 m. kovo 13 d. Taigi, iki Migracijos departamento Sprendimo, pareiškėjas buvo įdarbintas, todėl nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėjas neįdarbintas ir pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės.

14.2. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį, darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Pažymėtina, kad darbo sutarties sudarymas (susitarimas dėl darbo sutarties sąlygų) pats savaime dar nesukuria pareigos vykdyti darbo sutartyje nustatytas pareigas. Darbo sutartis įsigalioja tik darbuotojui pradėjus dirbti. Kaip ir nurodoma teismo sprendime, pareiškėjas pagal su UAB „Kamstata“ 2024 m. sausio 31 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 2024/05, pradėjo dirbti tik 2024 m. kovo 13 d., todėl iki pareiškėjui nepradėjus dirbti darbdavys neprivalėjo mokėti nei darbo užmokesčio, nei valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsakovas, priimdamas Sprendimą neįvertino esminių aplinkybių, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atsižvelgiant į objektyvias nuo pareiškėjo nepriklausančias aplinkybes, nors darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2024 m. sausio 31 d., faktiškai galėjo pradėti dirbti tik 2024 m. kovo 13 d.

14.3. Teismo sprendime nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir po 2024 m. kovo 12 d. Apie tokius duomenis pareiškėjui nežinoma, pareiškėjas, kaip ir nurodė skunde, pradėjo dirbti UAB „Kamstata“ pagal 2024 m. sausio 31 d. darbo sutartį Nr. 2024/05 nuo 2024 m. kovo 13 d. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje susijęs su įsidarbinimu. Priimant Sprendimą Migracijos departamentas, formaliai nepatikrinęs duomenų su darbdaviu, neįsitikinęs apie pareiškėjo įsidarbinimo terminą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad

16.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia, jog Sprendimo priėmimo dieną pareiškėjas UAB „Kamstata“ nebuvo įdarbintas ir, pareiškėjui nepradėjus dirbti bendrovėje, jo darbo sutartis su bendrove nebuvo įsigaliojusi, todėl yra ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta; pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės). Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų.

16.2. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

16.3. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas remiantis imperatyviais Įstatyme numatytais pagrindais, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nutarta pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 12 d.) pareiškėjas nedirbo ir Darbo sutartis Nr. 2024/05 nebuvo įsigaliojusi, sprendė, kad atsakovas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, turėjo pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas įvertino, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės. Teismas darė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog jis neįvertino esminių aplinkybių, kad darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2024 m. sausio 31 d., faktiškai jis galėjo pradėti dirbti tik 2024 m. kovo 13 d. Teismo sprendime nurodoma, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir po 2024 m. kovo 12 d., tačiau apie tokius duomenis pareiškėjui nežinoma. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje susijęs su įsidarbinimu.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad UAB „Kamstata“ darbo sutarties su asmeniu nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo nedirba. Patikrinus VSATIS duomenis, duomenų apie asmens Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Kamstata“ pagrindu, tačiau asmuo, 2024 m. sausio 8 d. per Uzbekistano IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su UAB „Kamstata“ nesudarė, konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

22. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimo priėmimo metu darbo sutartis su UAB „Kamstata“ jau buvo sudaryta (2024 m. sausio 31 d.), tik faktiškai jis pradėjo dirbti 2024 m. kovo 13 d., todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nebuvo įdarbintas.

24. Pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje (Darbo kodeksas 42 str. 2 d.). Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės (Darbo kodeksas 42 str. 3 d.).

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas faktiškai dirbo UAB „Kamstata“ Sprendimo priėmimo metu, taip pat ir Darbo sutartis Nr. 2024/05 nebuvo įsigaliojusi. Be to, UAB „Kamstata“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma Uzbekistano piliečio O. B. įdarbinimo data – 2023 m. gruodžio 15 d., tačiau Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas dar nedirbo. Be to, pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą ir po 2024 m. kovo 12 d. Tokiu atveju teismui nebuvo pagrindo remtis pareiškėjo pateikiamais 2024 m. kovo 22 d. duomenimis apie informacijos dėl pareiškėjo įdarbinimo nuo 2024 m. kovo 13 d. pateikimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokie duomenys buvo teikiami po Sprendimo priėmimo.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui neįsidarbinus UAB „Kamstata“ iki Sprendimo priėmimo, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.). Pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis dirbs UAB „Kamstata“, jis, gavęs leidimą laikinai gyventi, UAB „Kamstata“ neįsidarbino, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą nagrinėjamos bylos kontekste, konstatuoja, kad šiuo atveju Migracijos departamentas, nustatęs, jog Sodros duomenų bazėje aktualios informacijos apie pareiškėjo draudėjus nėra, pagrįstai sprendė, kad yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

29. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

30. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, pažymėtina, kad ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami pagal tas faktines ir teisines aplinkybes, kurios buvo jo priėmimo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog šiuo atveju byloje surinkti duomenys (2024 m. kovo 12 d. Sodros įrašas, pirmosios instancijos teismo nustatyti Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys) sudarė pakankamą faktinį pagrindą pirmosios instancijos teismui patvirtinti atsakovo pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, ir atitinkamai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, šis teismas vertino bylos medžiagą ir Sprendimo išvadą kvestionuojančius argumentus, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

32. Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo pozicija, kad leidimas buvo nepagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įtvirtintu pagrindu – duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė jokių motyvų, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi (konkrečiai – duomenys, kad pareiškėjas turi tikslą dirbti būtent UAB „Kamstata“), neatitinka tikrovės. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, nes, kaip minėta, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo pagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu pagrindu.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas teisingai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą ir šis pagrindas yra pakankamas leidimui laikinai gyventi panaikinti, o pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą yra atmestinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė