2018-04-26 Nr. AB-8451-3-61-3-02063-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-260-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02063-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą skubiai pateikti informaciją apie baudžiamąsias bylas, perduotas teismui ir ar / surašytus baudžiamuosius įsakymus dėl A. B. ir kitų asmenų labai sunkių nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų mažametį V. B., nes jo sveikatai ir gyvybei yra sukelta reali grėsmė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismo vertinimu, pareiškėjos suformuluotas prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai. Matyti, kad pareiškėja, remdamasi reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto nuostatomis, iš esmės bando rinkti įrodymus ir galbūt siekia ginčo išsprendimo, kas iš esmės prieštarauja reikalavimo užtikrinimo instituto paskirčiai.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nemotyvuotas bei nesant įstatyme nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų ir pagrindų, be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu naudotasi ne pagal paskirtį.

II. Pareiškėja A. I. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad ji prašo teismo skubiai atstatyti teisingumą dėl viešojo intereso gynimo, kadangi padaryta neatstatoma žala jos mažamečiam sūnui V. B., jai, Ignatavičiams, valstybei. Jos sūnaus tėvas A. B. kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir kėsinasi nužudyti mažametį V., darydamas tęstinę neatstatomą žalą jo emocinei, fizinei sveikatai ir raidai. Pareiškėjos sūnus tyčia yra kankinamas, smaugiamas, bandomas nužudyti, seksualiai išnaudojamas jo tėvo A. B., kuris oficialiai atsisakė sūnaus užsienio teisme ir jo nekenčia.

Pareiškėjos teigimu, Informatikos ir ryšių departamentui ir Vidaus reikalų ministerijai tyčia nuslėpus nuo pareiškėjos ir Ignatavičių bei mokyklos esminę informaciją apie surašytus nuosprendžius / baudžiamuosius įsakymus dėl labai sunkių A. B. ir kitų asmenų nusikaltimų prieš mažametį V. B., pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2012/29/ES, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Jei ir toliau bus slepiami nuosprendžiai, baudžiamieji įsakymai dėl A. B. nusikaltimų prieš V., bus padaryta dar didesnė neatstatoma žala vaikui. Todėl jis turi būti sugrąžintas pas mamą (pareiškėją) ir Ignatavičius, skubiai įvykdant nuosprendžius A. B. ir pateikiant visų nuosprendžių kopijas, todėl pareiškėja prašo įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą, Vidaus reikalų ministeriją vykdyti Europos Sąjungos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2012/29/ES dėl būtiniausių nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartų ir skubiai pagal tuos nuosprendžius atskirti auką – V., nuo labai pavojingo tėvo A. B. ir trečiųjų asmenų, grąžinti jį mamai (pareiškėjai) ir pateikti nuosprendžius, baudžiamuosius įsakymus, kuriais A. B. ir / ar kiti asmenys buvo (nu)teisti reabilitaciniais / nereabilitaciniais ar kitais pagrindais dėl labai sunkių nusikaltimų prieš sūnų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, kuriame ji prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pateikti reikiamus duomenis apie A. B., kurie tvarkomi oficialiose duomenų bazėse bei priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą skubiai pateikti informaciją apie baudžiamąsias bylas, perduotas teismui ir ar / surašytus baudžiamuosius įsakymus dėl A. B. ir kitų asmenų labai sunkių nusikalstamų veikų prieš pareiškėjos sūnų mažametį V. B., nes jo sveikatai ir gyvybei yra sukelta reali grėsmė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, kadangi, teismo nuomone, prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, juo pareiškėja iš esmės bando rinkti įrodymus ir galbūt siekia ginčo išsprendimo, be to, prašymas nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė šiuo atveju taikytina, siekiant užkirsti kelią dar didesnei žalai, kurią kelia pareiškėjos sūnaus tėvas A. B. jų mažamečiam sūnui ir pareiškėjai ir siekia sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, dėl kurių turėjo būti tenkintas jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pirmiausia akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal administracinių teismų praktiką gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja įrodinėja, kad netaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą pateikti informaciją apie baudžiamąsias bylas dėl A. B. ir panašią informaciją) gali būti sukelta didelė žala jai ir jos sūnui, tačiau tokia prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su teismo priimtais nagrinėti pareiškėjos reikalavimais (t. y. reikalavimu įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pateikti reikiamus duomenis apie A. B. bei reikalavimu priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos ir Informatikos ir ryšių departamento, neturtinės žalos atlyginimą), be to, pareiškėja jokiais įrodymais nepagrindžia savo teiginių dėl gresiančios žalos jai ir jos sūnui netaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Šiuo atveju neaišku, kodėl nepateikus pareiškėjai jos prašomos informacijos apie A. B., gali kilti didelė žala jai ir jos sūnui. Tai, kad A. B. galbūt kankina, žaloja ar kelia kitokią žalą pareiškėjos sūnui, yra tik jos jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai.

Taigi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos argumentus, nesutinka su jos pozicija, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą iš esmės grindžia jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida, jog nepateikus pareiškėjai jos prašomos informacijos apie A. B., gali kilti didelė žala jai ir jos sūnui. Taip pat nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių ir pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė