N-575-373-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-373/2012

Teisminio proceso Nr. 4-65-3-00206-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 45.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarimo J. T. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) įgalioto pareigūno 2010 m. liepos 7 d. nutarimu J. T. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką skiriant už tai 800 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda J. T. skirta už tai, kad 2010 m. birželio 2 d., 15.05 val., kelio A17 4-ajame km patikrinus UAB „Keltecha“ priklausantį automobilį SCANIA su puspriekabe, kurį maršrutu Pakruojo r. – Ukmergės r. vairavo UAB „Keltecha“ vairuotojas J. T., nustatyta, kad puspriekabės ašių grupės, tarp kurių atstumas - 1,32 m, o apkrova - 1,45 t, viršijo maksimalią leistiną 24 t apkrovą, kurios maksimalus leistinas dydis nustatytas Susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių III skirsnio 3.2 punktu. J. T., važiuodamas sunkiasvore transporto priemone, neturėjo specialaus, nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais, taip pažeisdamas Kelių įstatymo 20 straipsnio reikalavimus, Susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-150 patvirtinto „Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo“ 3 punkto reikalavimus

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs J. T. skundą, 2011 m. sausio 14 d. nutarimu jį tenkino, t. y. Inspekcijos nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė. Teismas nurodė, jog ATPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus.

Kelių įstatymo 20 straipsnis numato, jog naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Leidimai važiuoti tokiomis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais išduodami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka, o vietinės reikšmės viešaisiais keliais-savivaldybių nustatyta tvarka, sumokėjus įstatymų nustatyto dydžio mokestį už naudojimąsi keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis.

Susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 yra patvirtinta, kad ašių, tarp kurių atstumas yra 1,30 < d < 1,40 m, grupės apkrova negali viršyti 24 tonų (3.2 p.). Teismas pažymėjo, jog J. T. administracinėn atsakomybėn patrauktas remiantis 2010 m. birželio 2 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos svėrimo aktu Nr. 91887, kontrolės aktu Nr. 091887 ir svėrimo kvitu Nr. 393, kuriuose užfiksuota, jog perkrauta 1,45 t. J. T. automobilio svėrimas atliktas svėrimo įrenginiu SN1612 su plokštėmis Nr. 4658 ir Nr. 4663, pamatuota matuokle TN-15.

J. T. nurodė, kad UAB „Keltecha“ transporto priemonių junginys buvo sveriamas nesilaikant svarstyklių naudojimosi instrukcijos, t. y. Inspekcijos pareigūnas neišaiškino jam visos svėrimo procedūros, nepaaiškino, kokius veiksmus jis turi atlikti, kai sveriamas transporto priemonės junginys, nenurodė, kad sveriant transporto priemonės junginio ašis, nereikia laikyti nuspaudus stabdžių pedalą, pareigūnas tik gestais rodė, kada važiuoti, kada sustoti, o jis sveriant visas penkias transporto priemonės junginio ašis visus penkis kartus laikė nuspaudęs stabdžių pedalą, be to, nurodė, jog svėrimo metu jokie kilimėliai ar atsparos nebuvo naudojamos, nors tai yra privaloma.

Liudytojas Ž. J., Inspekcijos pareigūnas atlikęs svėrimą, nurodė, kad J. T. valdytas transporto priemonių junginys buvo pasvertas laikantis svėrimo procedūros, automobilis buvo aiškiai perkrautas, svėrimo metu jis kontroliavo J. T. vairuojamą transporto priemonę ir matė, jog vairuotojas buvo atleidęs stabdžių pedalą, tačiau pripažino, kad prieš svėrimą J. T. neinstruktavo. Teismas pabrėžė, jog J. T. paaiškinimai ir liudytojo Ž. J. parodymai apie transporto priemonių junginio svėrimo aplinkybes prieštarauja vieni kitiems, pakartotinai pasverti transporto priemonių junginį ir taip pašalinti šį prieštaravimą bylos nagrinėjimo metu galimybės nėra, sveriant transporto priemonių junginį kiti asmenys nedalyvavo.

Be to, liudytojai M. L. ir Z. K., kurie į įvykio vietą atvyko kiek vėliau, jau pasvėrus transporto priemonių junginį, parodė, jog transporto priemonės krovinys buvo pakrautas tolygiai, stovint ant kelio dangos, krovinio nesimatė, krovinys buvo matomas tik užlipus ant laiptelio, jokių kilimėlių ar atramų nebuvo matyti, J. T. prašė pakartoti svėrimą, tačiau Inspekcijos pareigūnas atsisakė tai atlikti. Liudytojų parodymai sutampa ir neprieštarauja tarpusavyje, atitinka administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. T. nurodytoms aplinkybėms, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Teismas nurodė, jog paminėtuose teisės aktuose nėra detaliai reglamentuojama, kokių konkrečių procedūrų privaloma laikytis svėrimo metu nustatant kelių transporto priemonių ašių apkrovimą ir faktišką masę, todėl atsižvelgiant į tai, kad krovinį vežusio transporto priemonių junginio svėrimo procedūros ir jų metu gauti rezultatai bei įforminimas, nesant konkrečios teisinės reglamentacijos (reikalavimų svarstyklėms aprašo, naudojimosi svarstyklėmis taisyklių ir pan.), leidžia pagrįstai abejoti svėrimo metu gautų duomenų, kaip įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje, teisingumu ir patikimumu. Be to, kaip teigė Inspekcijos pareigūnai, jų naudojamos svarstyklės sveria su 75 kg paklaida, todėl kiekvienai ašiai taikoma 150 kg paklaida, tačiau dokumentuose (nei svėrimo akte, nei svėrimo kvite, nei ATP protokole) neatsispindi, jog svėrimo metu buvo taikytos paklaidos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančių įrodymų visumą, teismas priėjo išvadą, kad J. T. kaltė grindžiama abejonių keliančiais įrodymais, todėl skundžiamas nutarimas naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutrauktina.

III. Nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimu, Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir palikti galioti jos priimtą nutarimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas savo nutarimą grindė vien tik atsakomybėn traukiamo asmens įsivaizduojamomis, niekuo nepagrįstomis aplinkybėmis, neobjektyviai vertino kontrolę vykdžiusių pareigūnų parodymus. Pabrėžia, jog gamintojas svarstyklių naudojimo instrukcijose nenurodo apie nuspaustų ar atleistų stabdžių tiesioginę ar netiesioginę įtaką svėrimo rezultatams. Teigia, jog liudytojai M. L. ir Z. K. svėrimo procedūros nematė, todėl ir kilimėlių nepastebėjo, be to, teisme buvo apklausiamas ir Inspekcijos darbuotojas A. Č., kuris pažeidimo nustatymo metu tikrino kitą transporto priemonę bei naudojo tas pačias svarstykles, tačiau jį apklausiant teismas neišnaudojo galimybės pašalinti atsiradusius prieštaravimus. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nesant konkrečios teisinės reglamentacijos svėrimo metu gautų rezultatų įforminimas leidžia abejoti jų teisingumu ir patikimumu, nes Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad matavimo priemonė turi būti naudojama laikantis gamintojo parengtų naudojimo instrukcijų ir techninio aptarnavimo reikalavimų, o paklaidų nenurodymas esminės reikšmės neturi, nes maksimalią trijų ašių paklaidą šiuo atveju sudarė 0,45 t, tuo tarpu ašių viršsvoris užfiksuotas net 1,45 t.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimo argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja.

Papildomai pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Šiuo atveju iš bylos matyti, kad administracinis kaltinimas asmeniui paremtas medžiaga, kuriai paneigti atsakomybėn patrauktas asmuo teikė priešingus paaiškinimus, ir kuriuos išanalizavęs visos bylos kontekste pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis principu, kad visos nepašalintos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, pagrįstai konstatavo, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog J. T. padarė ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliantas tvirtindamas priešingai, jokių objektyvių įrodymų nepateikia, nors būtent jam šiuo atveju tenka pareiga įrodyti kaltinimą, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį byloje Nr.N62-65/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė pagrįstai ir teisėtai, jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius