Legislator Case Law & Legislation
2015-10-29 Nr. AB-20986-3-65-3-00102-2014-7 AI generated

2015-10-29 Nr. AB-20986-3-65-3-00102-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2015-10-29 Nr. AB-20986-3-65-3-00102-2014-7
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini)skyriaus, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

2015-10-29 Nr. AB-20986-3-65-3-00102-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320-2012 pripažino VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (2.57)P-47 dėl VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. specialistui J. K. paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos – neteisėtu, priteisė kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-1306-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00102-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1.;15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini)skyriaus, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. 2014 m. kovo 3 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-8), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus (toliau – VSDFV (duomenys neskelbtini)skyrius): 1) turtinės žalos atlyginimą, t. y. už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d. negautą vidutinės pareiginės algos dalį, kurią pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų atsakovo sprendimu neteisėtai atleistas iš tarnybos (kai negautos pareiginės algos dalis turėtų būti nustatyta kaip skirtumas tarp pareiškėjo gautos vidutinės algos ir šiuo metu dirbančių VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teisininkų vidutinės algos nuo pareiškėjo atleidimo momento iki 2013 m. kovo 8 d.); 2) kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d.; 3) pareiškėjo vienos mėnesinės algos dydžio proginę išmoką, pareiškėjui sukakus 50 metų; 4) 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320-2012 pripažino VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (2.57)P-47 dėl VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. specialistui J. K. paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos – neteisėtu, priteisė kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą.

Tokiu būdu, neteisėto atleidimo atveju darbuotojui privalo būti atlyginta darbdavio neteisėtais veiksmais padaryta žala, t. y. darbuotojui turi būti atlyginta viskas, ką jis būtų gavęs esant normaliems teisiniams tarnybos santykiams, jei nebūtų buvę neteisėto darbdavio įsikišimo. Pagrįsdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nurodė, jog neteisėtai jį atleidus iš VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. specialisto (teisininko) pareigų, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriuje įvyko reorganizacija, kurios metu vietoje pareiškėjo užimamos vienos teisininko pareigybės skyriuje nuo 2012 m. sausio 1 d.

įsteigtos 3 teisininkų pareigybės, į kurias paskirti mažesnį, nei pareiškėjo tarnybos stažą bei patirtį turintys asmenys. Jei nebūtų neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, jis pagrįstai galėjo tikėtis būti paskirtas tęsti tarnybą po VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus reorganizacijos. Tokiu būdu jis negavo vidutinio darbo užmokesčio skirtumo, kuris susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki jo faktinio atleidimo iš pareigų 2013 m. vasario 25 d. (kai negautų pajamų dydis turėtų būti nustatytas pagal naujai paskirtų 3 teisininkų gautų pajamų, gautų iš tarnybos santykių, padidėjimo skirtumo laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-01-01 ir skirtumo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-02-25).

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog įsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimui, jis iš tarnybos faktiškai buvo atleistas nuo 2013 m. vasario 25 d., tačiau VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius nepaskaičiavo ir neišmokėjo pareiškėjui pagal įstatymą priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (iki faktinio atsiskaitymo dienos), todėl ši suma turėtų būti priteista pareiškėjui kaip turtinės žalos (nuostolių dėl negautų pajamų) atlyginimas.

Be to, pareiškėjo teigimu, VSDFV (duomenys neskelbtini)skyrius turi būti įpareigotas išmokėti jam proginę išmoką sukakus 50-čiai metų, kadangi skyriuje buvo įsivyravusi tradicija skatinti darbuotojus piniginėmis premijomis darbuotojų jubiliejų proga. Pareiškėjui būnant priverstinėje pravaikštoje, 2012 m. birželio 24 d. sukako 50 metų, todėl, vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, pareiškėjas turi teisę reikalauti vieno mėnesio tarnybinio atlyginimo dydžio proginės išmokos. Pagrįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos, pareiškėjas nurodė, kad iš tarnybos jis buvo atleistas ne dėl savo dalykinių savybių, o dėl nuo 2007 metų VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus tarnautojų V.

M., D. B. ir A. B. besitęsusios kryptingos, nuoseklios ir tikslingos šmeižto kampanijos, siekiant pakirsti pasitikėjimą pareiškėju, sumenkinti jo autoritetą, pakenkti jo dalykinei reputacijai. Be to, pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė dvasinius išgyvenimus, pasireiškusius nusivylimu bendradarbiais, valstybe, profesine veikla, neteisybės jausmu, taip pat nepatogumus dėl patiriamo skurdo, netekus vienintelio pajamų šaltinio. Pareiškėjui stipriai pablogėjo sveikata, jis buvo du kartus operuotas, daug kartų gydėsi gydymo įstaigose ir ambulatoriškai, nukreiptas reabilitaciniam gydymui.

Šios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, įvertintą pinigais, todėl ji turi būti priteista.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, mano, kad skundas yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo J. K. skundą dėl jo atleidimo iš tarnybos, nenustatė jokių neteisėtų VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus veiksmų, netgi priešingai, konstatavo, jog J. K. savo veiksmais ir elgesiu tyčia nusižengė valstybės tarnybos tvarkai, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatyme ir Etikos taisyklėse įtvirtinto pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų. Tokiu būdu teigti, jog VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius veikė neteisėtai, nėra pagrindo.

Be to, pripažinus, jog J. K. buvo atleistas neteisėtai, jam išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Ši išmokų suma yra adekvati kompensacija pareiškėjui, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atleidimo įsakymas nebuvo panaikintas, o tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – pakeista griežtu papeikimu. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo prašymas priteisti jam proginę išmoką 50-ečio proga yra nepagrįstas, kadangi dar 2009 metais VSDFV (duomenys neskelbtini) skyrius gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) raštą, kuriuo uždrausta valstybės tarnautojams skirti vienkartines išmokas, tame tarpe ir progines.

Be to, pagal nustatytą reglamentavimą, tokia išmoka tik gali būti skirta, tačiau tai nėra privaloma. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam negautų pajamų atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d., t. y. vidutinės pareiginės algos dalį, kurią jis būtų gavęs, jei nebūtų buvęs atleistas iš tarnybos, atmestinas, kadangi pagal suformuotą teismų praktiką, negautos pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Tokiu būdu pareiškėjo teiginiai, kad jis būtų likęs dirbti po VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus reorganizacijos, įvykusios 2012 m. sausio 1 d., yra tik tikėtinos prielaidos.

Atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo, kadangi pareiškėjas, ginčydamas jo atleidimą iš tarnybos, nereiškė reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, be to, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus pareiškėjui išmokėta suma už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinė išmoka laikytina pakankamu pareiškėjo turtinių reikalavimų kompensavimu. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat neturėtų būti tenkinamas. Pareiškėjas nurodo, jog jis negali susirasti darbo pagal specialybę, tačiau jis pats nepadavė prašymo Valstybės tarnybos departamentui dėl jo įtraukimo į valstybės tarnybos rezervą, nors tokią galimybę turėjo.

Pareiškėjo teiginiai dėl pablogėjusios sveikatos, depresijos, atsinaujinusios dvylikapirštės žarnos opos, nugaros skausmų, vertintini kritiškai, kadangi pats pareiškėjas pripažino, jog šie sveikatos pablogėjimai atsirado dar iki jo atleidimo iš tarnybos. Tokiu būdu darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo sveikata pablogėjo būtent dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, o ne dėl kitų priežasčių (t. y. nuolatinių konfliktų ir nesutarimų darbe, bylinėjimosi teismuose kitose bylose).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, 1000 Lt (vieną tūkstantį Lt) (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 134-140).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti V. M., D. B. ir A. B. neteisėti ir neetiški veiksmai jo atžvilgiu prasidėjo dar 2007 metais ir galiausiai baigėsi, kuomet VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus direktorius V. M. 2011 m. kovo 8 d. priėmė įsakymą Nr. (2.57)P-47, kuriuo paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, todėl sprendė, kad pareiškėjas jau tuo metu turėjo suvokti, kad nurodytų darbuotojų veiksmai galimai pažeidžia jo teises bei interesus ir dėl tokio jų elgesio atsirado žala. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus galimus pažeidimus, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007 metų iki jo atleidimo iš tarnybos 2011 m. kovo 9 dieną, atsakovo prašymu, taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir dėl pareiškėjo teiginių apie V. M., D. B. ir A. B. veiksmus pareiškėjo atžvilgiu teismas nepasisakė.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320-2012 pakeitė pareiškėjui VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriaus V. M. 2011 m. kovo 8 d. įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, kita tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu, rėmėsi Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalimi ir nusprendė laikyti J. K. atleistu iš valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi pareiškėją grąžinti į eitas pareigas trukdo organizacinės bei kitos priežastys.

Pareiškėjui buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-252/2013 Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą. Iš šių duomenų konstatuota, jog įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, pripažintas neteisėtu, todėl pareiškėjui atsirado pagrįstas pagrindas reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas darė išvadą, jog pripažinus pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pagal VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą neteisėtu, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo apginti vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2013-01-01). Pareiškėjo teiginį, kad po 2012 m. sausio 1 d. įvykusios VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus reorganizacijos jis turėjo būti paliktas dirbti skyriuje dėl jo kompetencijos ir kitų aplinkybių (didžiausio darbo stažo, gyvenamosios vietos ir pan.), kurios, pareiškėjo tvirtinimu, buvo tinkamesnės tęsti tarnybą nei kitų tarnautojų, teismas vertino kaip subjektyvią nuomonę, prielaidas.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, kad VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriuje po reorganizacijos nuo 2012 m. sausio 1 d. įsteigtos 4 naujos pareigybės, kurioms užimti keliamas specialusis reikalavimas-turėti aukštąjį universitetinį socialinių mokslo studijų srities teisės magistro arba vientisųjų studijų universitetinį teisinį išsilavinimą (1- A lygio 14 kategorijos, 3- A lygio 11 kategorijos) ir kurios buvo aukštesnės kategorijos, negu J. K. buvusi užimta (A lygio 10 kategorija), todėl jas užimti pareiškėjas būtų galėjęs tik Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo numatyta tvarka (laimėjęs konkursą arba be konkurso, jo veiklą įvertinus valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijai).

Byloje nėra surinkta duomenų, kad jis būtų turėjęs ir pirmenybės teisę likti darbe pagal DK 135 straipsnį. Pažymėta, kad pareiškėjas iki 2012 m. sausio 1 d. reorganizacijos turėjo ir dvi galiojančias tarnybines nuobaudas. Be to, pabrėžta, kad atsakovas, formuodamas personalą valstybės tarnybos srityje, turi tam tikrą diskreciją, kuri yra būtina, jam siekiant veiksmingai užtikrinti institucijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamų duomenų, leidžiančių teigti, kad šios diskrecijos ribų buvo aiškiai nepaisoma.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašomos priteisti negautos pajamos yra tik tikėtinos, paremtos prielaidomis, o ne realios, todėl atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą priteisti jam laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 8 d. negautą vidutinės pareiginės algos dalį, kurią pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų atsakovo sprendimu neteisėtai atleistas iš tarnybos (kai negautos pareiginės algos dalis turėtų būti nustatyta kaip skirtumas tarp pareiškėjo gautos vidutinės algos ir šiuo metu dirbančių VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teisininkų vidutinės algos nuo pareiškėjo atleidimo momento iki 2013-03-08).

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį, kai jis buvo priverstinėje pravaikštoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu (nuo 2011-03-08 iki 2013-03-08) nedirbo, jam už šį laikotarpį buvo atlyginta kaip už priverstinės pravaikštos laiką. Todėl už minėtą laikotarpį kasmetinės atostogos jam negali būti suteikiamos ar už jas kompensuojama, nes pagal DK 165 straipsnio 1 dalies prasmę kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos tik už faktiškai dirbtą laiką. Nurodė, kad toks šios teisės normos aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-3095. Teisės į atostogas pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu neįgijo, tuo pačiu neįgijo teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam turtinę žalą, kilusią dėl negautos proginės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmokos, sukakus 50 metų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas būtų realiai gavęs tokią išmoką.

Vertindamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aplinkybes nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų, atleidžiant jį iš valstybės tarnybos, patyrė neigiamus emocinius dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, nerimą. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų – išrašų iš medicininių dokumentų, kitų rašytinių dokumentų (b. l. 74, 80, 102-103) nustatyta, kad iš karto po atleidimo iš tarnybos pareiškėjui anksčiau diagnozuoti susirgimai paūmėjo (regos susilpnėjimas, nugaros skausmai), taip pat tai, kad pareiškėjas po atleidimo iš pareigų pirmą kartą kreipėsi į gydymo įstaigą medicinos psichologo bei gydytojo psichiatro pagalbos, jam diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, skirtas ilgalaikis gydymas. Daryta išvada, kad dėl VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nustatyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti ir turi priežastinį ryšį su nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais, pareiškėjui padarytai neturtinei žalai kompensuoti priteistinas atlyginimas pinigais.

Teismas įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tai, kad tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas išspręstas pareiškėjo naudai, iš esmės apginant jo pažeistas teises DK 297 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) numatytu būdu (t. y. išmokant pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę kompensaciją), taip pat atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio nurodytą teismo diskreciją nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, ir sprendė, kad tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš valstybės tarnybos) panaikinimas bei DK straipsnio 4 dalyje numatytų piniginių lėšų priteisimas pripažinus pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, pripažintina daline satisfakcija sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Vis tik, nustatydamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos piniginės išraiškos dydį, teismas atsižvelgė ir į pareiškėjo patirtų susirgimų pobūdį, todėl sprendė, kad ši satisfakcija nėra visiškai pakankama. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtas susirgimas (depresija) galėjo apsunkinti ir naujo darbo paieškas, dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi praėjus trejiems metams nuo atsakovo neteisėtų veiksmų (ir praėjus vieneriems metams nuo teisminių ginčų dėl šių veiksmų pabaigos) ir toks delsimas teismui leido daryti išvadą, kad patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip ją pinigine išraiška vertina pareiškėjas. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimui pareiškėjui priteistinos piniginės sumos dydį, teismas taip pat atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320-2012 pareiškėjo įvykdyto tarnybinio nusižengimo faktas vis tik buvo konstatuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimui priteistina 1000 Lt (289,62 Eur).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 154-174), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas taip pat prašė prijungti prie bylos administracines bylas Nr. I-134-379/2010, I-158-552/2011, I-168-283/2011, I-5-320/2012, išreikalauti iš atsakovo įsakymų dėl D. B. ir J. P. apdovanojimų jų 50-čio proga nuorašus, išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymas apie VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus tarnautojų I. S., I. B. ir V. K. pajamų iš tarnybinės veiklos padidėjimą laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 25 d.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėse bylose Nr. I-134-379/2010, I-158-552/2011, I-168-283/2011, I-5-320/2012

Pareiškėjas taip pat prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas priimtas šališko teismo, kadangi teisėja I. Varžinskienė yra nagrinėjusi administracinę bylą Nr. I-5-320/2012 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir priėmusi neteisėtą sprendimą, kuriuo pripažinusi pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, visa apimtimi neatkūrė teisinių santykių, egzistavusių iki teisės pažeidimo. Mano, kad teisėja negali nagrinėti bylos, kurioje yra nagrinėjamos jos ankstesnio neteisėto sprendimo pasekmės, t. y. būti teisėja savo pačios byloje. Dėsto argumentus dėl teisėjos veiksmų, atliktų nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-5-320/2012, kvestionuoja šiuo sprendimu nustatytas aplinkybes.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas atsisakė prijungti prie bylos jo patirtą žalą patvirtinančius įrodymus. Mano, kad savo sprendimu šioje byloje teismas pademonstravo panieką pareiškėjo teisėms, už kurių pažeidimą pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimu atmesti pareiškėjo reikalavimus dėl negautų pajamų priteisimo, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat premijos 50-čio proga priteisimo. Pareiškėjas tvirtina visą tarnybos VSDFV (duomenys neskelbtini)skyriuje laikotarpį nepriekaištingai vykdęs savo darbo funkcijas ir iš tarnybos buvo atleistas ne dėl savo dalykinių savybių, o dėl atsakovo tarnautojo veiksmų, nukreiptų prieš pareiškėją, dėl kurių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl prarasto pragyvenimo šaltinio, buvo pažemintas pareiškėjo socialinis statusas, pakenkta pareiškėjo dalykinei reputacijai, sveikatai.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 143-147), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320/2012, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas (administracinė byla Nr. A520-252/2013), priteistos sumos yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už neteisėtą atleidimą iš tarnybos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra konstatuota atsakovo kaltė, atvirkščiai LVAT praktikos nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų apibendrinime, analizuojant administracinę bylą Nr. A520-252/2013, VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus veiksmai vertinti kaip pavyzdiniai šios kategorijos byloms. Mano, kad pareiškėjui priteistos kompensacijos dydis yra neproporcingas, darbdavys yra per griežtai nubaustas. Nesutinka, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai turi priežastinį ryšį su atsakovo neteisėtais veiksmais. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos yra deklaratyvūs. Tuos pačius argumentus dėl neturtinės žalos pareiškėjas buvo nurodęs teismui, ginčydamas atsakovo sprendimą dėl pareiginės algos priemokos panaikinimo. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo susirgimas galėjo apsunkinti naujo darbo paieškas, dalyvavimą visuomeniniame gyvenime ir nurodo, kad pareiškėjas aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, sąmoningai nesinaudoja galimybe prašyti Valstybės tarnybos departamento siūlyti jam kitas valstybės tarnautojo pareigas. Tvirtina, kad pareiškėjo reputacija pablogėjo dėl jo paties neteisėtų veiksmų, nustatytų administracinėje byloje Nr. A-552-863/2014. Aplinkybę, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po trejų metų atsakovas vertina kaip siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 181-189), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime iš esmės dėsto argumentus, nurodytus savo apeliaciniame skunde.

Atsakovas nurodo sutinkantis su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-158-552/2011.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl jo neteisėto atleidimo iš tarnybos, atlyginimo. Pareiškėjas prašė teismo priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, t. y. už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d. negautą vidutinės pareiginės algos dalį, kurią pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų atsakovo sprendimu neteisėtai atleistas iš tarnybos (kai negautos pareiginės algos dalis turėtų būti nustatyta kaip skirtumas tarp pareiškėjo gautos vidutinės algos ir šiuo metu dirbančių VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teisininkų vidutinės algos nuo pareiškėjo atleidimo momento iki 2013 m. kovo 8 d.); kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d.; 3) pareiškėjo vienos mėnesinės algos dydžio proginę išmoką, pareiškėjui sukakus 50 metų; taip pat priteisti 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į apeliacinius skundus. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjo prašymų dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose Nr. I-134-379/2010, Nr. I-158-552/2011, Nr. I. 168-283/2011, Nr. I-5-320/2012, Nr. I-998-320/2014 priėmimo klausimas perduotinas spręsti bendra procesinių dokumentų priėmimo tvarka.

Dėl teismo šališkumo

Vienu iš pagrindinių argumentų, kuriuo yra grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas, nurodomas ginčą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos I. Varžinskienės šališkumas. Pareiškėjo manymu, ši teisėja buvo šališka, kadangi ji nagrinėjo administracinę bylą Nr. I-5-320/2012, kurioje sprendė pareiškėjo bei atsakovo VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjas mano, kad teisėja netinkamai išnagrinėjo administracinį ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, todėl vertina, kad ta pati teisėja negalėjo nagrinėti bylos dėl žalos, kuri kildinama iš neteisėto pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, atlyginimo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas ne kartą naudojosi teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 14 d. pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai I. Varžinskienei ir visiems Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjams, 2014 m. liepos 14 d., 2014 m. spalio 8 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas reiškė nušalinimą teisėjai I. Varžinskienei. Šiuo procesiniu pagrindu buvo priimtos atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2014 m. gegužės 19 d. nutartis (b. l. 39–41), Panevėžio apygardos administracinio 2014 m. liepos 14 d. nutartis (b. l. 71–72), 2014 m. spalio 8 d. protokolinė nutartis (b. l. 94) ir 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis (b. l. 116–117). Pareiškėjo reikšti nušalinimai visais atvejais buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Panevėžio apygardos administracinio 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjui skirta bauda už piktnaudžiavimą nušalinimo teise. Pareiškėjo atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi šį atskirąjį skundą atmetė, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareikšti nušalinimai iš esmės buvo grindžiami teisėjos I. Varžinskienės atliktais procesiniais veiksmais, priimtais sprendimais, su kuriais nesutinka pareiškėjas, nors paprastai tokios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėta, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėja I. Varžinskienė buvo šališka, suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareikštų nušalinimų klausimus sprendę teismai nustatė, jog reikalavimai nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją nėra pagrįsti įstatyme numatytomis aplinkybėmis, be to, nušalinimo klausimai buvo išspręsti atmetant pareiškėjo pareiškimus net keturiais teismų procesiniais dokumentais, todėl šie pareiškėjo veiksmai pagrįstai laikytini piktnaudžiavimu nušalinimo teise, ir pareiškėjui, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, paskirta 100 Lt bauda vertinta kaip pagrįsta ir teisinga.

Susipažinusi su apeliacinio skundo motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas savo poziciją dėl teisėjos I. Varžinskienės šališkumo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir anksčiau paminėtuose pareiškėjo pareiškimuose, kurie buvo išnagrinėti teismų nutartimis ir atmesti, kaip nepagrįsti. Be to, buvo konstatuotas pareiškėjo piktnaudžiavimas nušalinimo teise. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl teisėjos šališkumo laiko nepagrįstais ir išsamiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą: 1) už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d. negautą vidutinės pareiginės algos dalį, kurią pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų atsakovo sprendimu neteisėtai atleistas iš tarnybos (kai negautos pareiginės algos dalis turėtų būti nustatyta kaip skirtumas tarp pareiškėjo gautos vidutinės algos ir šiuo metu dirbančių VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teisininkų vidutinės algos nuo pareiškėjo atleidimo momento iki 2013 m. kovo 8 d.); 2) kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d.; 3) pareiškėjo vienos mėnesinės algos dydžio proginę išmoką, pareiškėjui sukakus 50 metų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimai priteisti vidutinį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vienos mėnesinės algos dydžio proginę išmoką remiasi tarnybinius teisinius santykius reglamentuojančiomis viešosios teisės normomis. Vien tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą, be kita ko, grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti, negali pakeisti nagrinėjamo ginčo dalies dėl reikalavimo priteisti minėtas, su tarnybos teisiniais santykiais susijusias išmokas, tarnybinio pobūdžio.

Tokios pozicijos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-416/2014, kurioje yra išaiškinta, kad pareiškėjo teisė į negautą vidutinį darbo užmokestį dėl galbūt neteisėto atleidimo kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių. Tarnybiniai ginčai skiriasi nuo žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo bylų. Reikalavimas priteisti dėl galbūt neteisėto atleidimo negautą vidutinį darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Ginčas dėl šio reikalavimo yra akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas (mutatis mutandis žr. administracinių teismų praktiką dėl reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 316–329 bei 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 18, 2010, p. 261–276). Bylą dėl žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo nagrinėjantis teismas, remdamasis valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, negali spręsti dėl reikalavimo priteisti negautą vidutinį darbo užmokestį, susidariusį dėl galbūt neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Taip yra dėl to, kad šis reikalavimas neatsiejamai ir visiškai yra susijęs su tarnybinio ginčo dėl galbūt neteisėto atleidimo išsprendimu ir prašoma pažeistų teisių gynybos priemonė galėtų būti taikoma tik įstatymų nustatyta tvarka ir terminais suinteresuotam asmeniui nuginčijus administracinį sprendimą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-416/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčijo administracinį sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjas prašė teismo: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. (2.57) P-47, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų; 2) grąžinti pareiškėją į Skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 11 kategorijos 2 klasės valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui pareiginę algą su priedais už visą priverstinės pravaikštos laiką bei 0,06 Lt už kiekvieną vėlavimo dieną nuo pavėluotai išmokėtos sumos už visą vėlavimo laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimo, vykdyti skubiai.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320/2012 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. (2.57) P-47 J. K. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – pakeitė tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu; laikė J. K. atleistą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini)skyriaus vyriausiojo specialisto (teisininko) A lygio 10 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus po 140,65 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 14 838,60 Lt; nurodė sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 2 967,72 Lt – priteisimo vykdyti skubiai; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-252/2013 pareiškėjo J. K. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus apeliacinius skundus atmetė. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą. Patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, kuria priteista J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus po 140,65 Lt už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir šią sprendimo dalį išdėstė taip: „Priteisti J. K. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 69 734,32 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 9 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2013 m. vasario 25 d. (įskaitytinai).

Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas J. K. pasinaudojo įstatyme suteikta teise ginčyti sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos, prašė taikyti tarnybiniams ginčams būdingas pažeistų teisių gynybos priemones, tame tarpe ir su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų priteisimą ir šie jo reikalavimai buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-5-320/2012. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – pakeitė tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu; tačiau nustatęs, kad pareiškėjas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą dėl organizacinių priežasčių, netenkino pareiškėjo reikalavimo grąžinti į tarnybą, tačiau taikė Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje numatytą alternatyvų pareiškėjo teisių gynimo būdą – laikė J. K. atleistą iš valstybės tarnautojo pareigų teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką, numatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje.

Tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, kuris 2013 m. vasario 25 d. nutartyje, be kita ko pažymėjo ir tai, jog DK 297 straipsnio 4 dalis nenumato, kad teismas pagal šią įstatymo normą turi priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Be to nurodė, kad pareiškėjas byloje nereiškė reikalavimo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl proginės išmokos jo 50-mečio proga priteisimo.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustatęs, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Įvertinusi nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad tarnybinį ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų sprendę teismai išsprendė neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, priteisė pareiškėjui įstatymo nurodytas išmokas. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais priteisimo, kaip atsakovo neteisėtų veiksmų skiriant pernelyg griežtą tarnybinę nuobaudą, pasekmė, buvo veiksmingai ir tinkamai, visa apimtimi apgintos byloje dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo. Naujai reiškiami pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo – negautos pareiginės algos dalies, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu, proginės išmokos priteisimo yra atmestini kaip nepagrįsti, nes nepatenka į įstatyme numatytų gynybos priemonių, kurios taikomas asmenį neteisėtai atleidus iš tarnybos, ratą. Net jei įstatyme numatytų teisinės gynybos priemonių neteisėtai asmenį atleidus iš tarnybos sąrašas nebūtų laikomas baigtiniu, pareiškėjo nurodomi turtiniai praradimai yra hipotetinio pobūdžio, atsiradę vėlesniu laikotarpiu, kai šalių jau nebesiejo tarnybos santykiai (vyko ginčas teisme), ir kaip pasekmė pernelyg nutolę nuo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų – per griežtos tarnybinės nuobaudos paskyrimo, todėl nėra įrodyti nei realūs nuostoliai, nei teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomų nuostolių.

Be to, teisėjų kolegija laiko pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti negautą vidutinės pareiginės algos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2013 m. kovo 8 d., kurią pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų atsakovo sprendimu neteisėtai atleistas iš tarnybos (kai negautos pareiginės algos dalis turėtų būti nustatyta kaip skirtumas tarp pareiškėjo gautos vidutinės algos ir šiuo metu dirbančių VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teisininkų vidutinės algos) yra paremtas prielaidomis, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad darbdavys neturi pareigos mokėti pareiškėjui išmoką penkiasdešimtmečio proga.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašė teismo priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš atsakovo veiksmų, susijusių su jo atleidimu iš tarnybos. Tvirtino, kad pareiškėjui nuo 2010 m. spalio 20 d. iki jo atleidimo iš tarnybos momento buvo daromas psichologinis spaudimas darbe, buvo siekiama pareiškėją sukompromituoti, pakirsti pasitikėjimą juo, sumenkinti jo garbę ir orumą. Neturtine žala pareiškėjas įvardino patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus netekus pajamų šaltinio, emocinę depresiją, socialinio statuso pažeminimą, pakenkimą dalykinei reputacijai, sveikatos sutrikimus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų, atleidžiant jį iš valstybės tarnybos, patyrė neigiamus emocinius dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, nerimą. Daryta išvada, kad dėl VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nustatyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti ir turi priežastinį ryšį su nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais, pareiškėjui padarytai neturtinei žalai kompensuoti priteistinas atlyginimas pinigais.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas nepagrįstai priteisė per mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tvirtina, kad teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-320/2012, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas (administracinė byla Nr. A520-252/2013), priteistos sumos yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už neteisėtą atleidimą iš tarnybos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra konstatuota atsakovo kaltė. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto, jos priežastinio ryšio su atsakovo tariamai neteisėtais veiksmais.

Atsižvelgdama į tai, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia neteisėtu jo atleidimu iš tarnybos, teisėjų kolegija, spręsdama dėl šio reikalavimo, remsis faktais, nustatytais įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, kurie šiuo atveju laikytini prejudiciniais (ABTĮ 58 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde siekia paneigti aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nurodo, kad teismai netinkamai sprendė ginčą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Remdamasi šias motyvais teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų, kuriais kvestionuojamos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės, abejojama dėl bylą nagrinėjusių teisėjų procesinių veiksmų.

Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos ginčą nagrinėję teismai darė išvadą, kad pareiškėjas padarė atsakovo nustatytus tarnybinius nusižengimus, už kuriuos jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, taip pat sprendė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas, laikantis nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, tačiau nustatė, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, ir pakeitė paskirtą nuobaudą į švelnesnę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Teisėjų kolegija vertina, kad žalos, kurią pareiškėjas grindžia įsakymo dėl jo atleidimo iš tarnybos neteisėtumu, kitais atsakovo veiksmais, susijusiais su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Darbo kodekso 250 straipsnį. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog atsakovas individualiu aktu atleidęs pareiškėją iš pareigų, veikė ne viešojo administravimo srityje, bet vidaus, kaip pareiškėjo, kuris buvo valstybės tarnautojas, darbdavys. Valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 5 straipsnis numato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Ši DK norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK 6.250 straipsniu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog jos padaryta ir teisės pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas yra nepakankami, kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–1471/2012 ir kt.).

Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žala grindžia neteisėtu jo atleidimu iš tarnybos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr. 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–1509/2012; taip pat žr. 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–342/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas svarbias faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri vertintina pinigais.

Nurodyti teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5-320/2012 ir apeliacinės instancijos teismo nutarties (administracinė byla Nr. A520-252/2013) motyvai patvirtina, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai nebuvo nuginčyti, teismai tik nesutiko su atsakovo atliktu šių veiksmų vertinimu tarnybinės atsakomybės taikymo kontekste. Teisėjų kolegija vertina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo paskirta per griežta nuobauda, nepanaikina valstybės tarnautojų veiklos etikos principų nesilaikymo fakto, kuris yra reikšmingas sprendžiant dėl tarnautojo patirtų neigiamų emocijų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į pareiškėjo darbo specifiką ir VSDFV teisininko funkcijas atliekančiam tarnautojui keliamus aukštus profesinės veiklos standartus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais dėl atleidimo iš tarnybos. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija vertina, kad įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos J. K. skyrimo ir atleidimo iš pareigų panaikinimas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos priteisimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atleidimo aplinkybės nebuvo tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, taigi šia dalimi tenkina atsakovo apeliacinį skundą ir naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė jokių atsakovų veiksmų, kurie būtų pagrindas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinti valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų (CK 6.271 str.) kontekste.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniame procese galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Teismas negali peržengti reikalavimų ribų, t. y. keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo argumentai, jog teismas užkirto kelią jam rinkti ir pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius atsakovo tendencingą siekį atleisti pareiškėją iš tarnybos, yra nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašyti prijungti prie bylos duomenys iš esmės nebuvo susiję su nagrinėtos bylos dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymų dėl tokių įrodymų prijungimo prie bylos, kadangi jie neatitiko įrodymų sąsajumo kriterijaus. Dėl tos pačios priežasties netenkinti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pareikšti prašymai dėl įrodymų prijungimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrįstai priteisė pareiškėjui 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, todėl tenkinant atsakovo apeliacinio skundo dalį ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir pareiškėjo skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir išdėstyti jį taip:

„Pareiškėjo J. K. skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė