2022-05-18 Nr. AB-14204-3-61-3-03471-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-141-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03471-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Aleno Piesliako ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reclamo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reclamo“ skundą atsakovui Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Reclamo“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13841 (toliau – ir Nutarimas); 2) priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Bendrovei skyrė 868 Eur dydžio baudą. Vykusio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad T. P., pareiškėjo direktorius pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau – ir ANK) 95 straipsnio nuostatas, kadangi esant darbo sutarties požymiams neužtikrino, kad įmonėje, adresu (duomenys neskelbtini), tentų lituotojas – apdirbėjas M. U., 2020 m. birželio 12–13 dienomis dirbtų tik sudarius rašytinę darbo sutartį ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

3. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovas netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis nurodo, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Užimtumo įstatymas pateikia išimtį, kuria nurodo, kad jei padaryta veika užtraukė atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, bauda negali būti skiriama. Darbdaviai savo teises gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis. T. P., būdamas Bendrovės direktoriumi, buvo atsakingas už darbo sutarčių sudarymą bei tinkamą informavimą apie jas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. konstatavo, kad direktorius T. P. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, DK 42 straipsnio 2 dalį ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Atsižvelgiant į padarytą administracinį nusižengimą Bendrovės direktorius, fizinis asmuo, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, skiriant 1 000 Eur dydžio baudą, todėl egzistavo visos sąlygos taikyti minėtą išimtį. Užimtumo įstatyme numatyta išimtis, kuria atsakovas turėjo vadovautis, tačiau to nepadarė ir pažeidė įstatyminį reglamentavimą.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovo skirta bauda, be kita ko, pažeidė ir non bis in idem principą, dėl to buvo neteisėta ir naikintina. Susiklosčiusioje situacijoje tiek ANK 95 straipsnio, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri nagrinėtinu atveju buvo skirta darbdaviui už DK įtvirtintos pareigos netinkamą vykdymą, tačiau administracinė nuobauda buvo skirta per darbdavio įgaliotą asmenį, o ekonominė sankcija – tiesiogiai jam. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo. Dėl šios pareigos nevykdymo fizinis asmuo patrauktas atsakomybėn, todėl Bendrovei skirta bauda yra neteisėta. Remiantis iš esmės tais pačiais teisės aktais buvo nubaustas tas pats asmuo, t. y. darbdavys, du kartus – nors administracinė nuobauda buvo skirta fiziniam asmeniui direktoriui, tačiau jis yra darbdavio atstovas ir dėl to yra laikomas darbdaviu.

5. Atsakovas Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turtu).

7. Atsakovas nesutiko, kad Bendrovės direktorius nubaustas du kartus, t. y. administracinė nuobauda buvo skirta fiziniam asmeniui – direktoriui, ir kadangi jis yra darbdavio atstovas ir laikomas darbdaviu, bus nubaustas antrą kartą. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikiantis bendrovės vardu, turintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas 37 straipsnis). Tai reiškė, kad nors bendrovės vadovą gali atšaukti jį paskyręs bendrovės organas, tačiau bendrovės vadovas nėra pavaldus jį išrinkusiam organui, jis bendrovės veiklą organizuoja ir sprendimus priima savarankiškai. Todėl bendrovės vadovo ir bendrovės santykiai neatitinka įprastų darbo santykių. Atsakovas pažymėjo, kad įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo, ir įmonė, kai juridinis asmuo, yra du atskiri subjektai ir nėra vienas ir tas pats darbdavys, kaip nurodė pareiškėjas. Jei įmonė mano, kad paskirtas bendrovės vadovas nevykdė savo tiesioginių pareigų ar kitų įsipareigojimų, tokius ginčus šalys gali nagrinėti teisme.

8. Atsakovas teigė, kad ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Atsakovas priimdamas Nutarimą vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas. Pareiškėjui buvo skirta minimali bauda (finansinė sankcija).

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Reclamo“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad:

10.1. Inspekcijos specialistai nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. atliko UAB „Reclamo” veiklos tyrimą ir 2020 m. rugsėjo 1 d. surašė nelegalaus darbo tyrimo aktą Nr. NDA 0801-1752, kuriame nustatė, jog M. U. dirbo tentų lituotoju – apdirbėju įmonės UAB „Reclamo“ naudai įmonės patalpose, (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 15 d. dienos (imtinai) nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Kaip buvo matyti iš nelaimingo atsitikimo akto, M. U. dirbant UAB „Reclamo“ buvo sužalota nugaros apatinė dalis.

10.2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-2801-716/2020 T. P. pripažino kaltu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį ir skyrė 1 000 Eur dydžio baudą.

10.3. 2020 m. rugsėjo 8 d. Inspekcija surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0801-0035, kuriame nurodė, kad UAB „Reclamo“ pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, esant darbo sutarties požymiams neužtikrinimo, kad įmonėje, (duomenys neskelbtini), tentų lituotojas – apdirbėjas M. U., 2020 m. birželio 12–13 dienomis dirbtų tik sudarius rašytinę darbo sutartį ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Pažymėjo, kad už šį pažeidimą numatyta atsakomybė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte.

10.4. 2020 m. rugsėjo 28 d. Inspekcija priėmė Nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13841, kuriuo nustatė, kad UAB „Reclamo“ pažeidė imperatyvias Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavo, kad tentų lituotojas – apdirbėjas M. U., 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 13 d. dienomis (imtinai) dirbo nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad Bendrovė pripažino pažeidimą, padėjo atlikti pažeidimo tyrimą. Remiantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalies 3 punktu skyrė pareiškėjui 868 Eur dydžio baudą.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, apžvelgė Užimtumo įstatymo ir Darbo kodekso nuostatas, bei rėmėsi aktualia Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad UAB „Reclamo“ vadovas (direktorius) yra T. P., taigi, šiuo atveju ir pareiškėjo (darbdavio) oficialus atstovas, juridinio asmens valdymo organas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 str., DK 21 str.). Tai patvirtino ir viešojo registro duomenys (2020 m. rugpjūčio 26 d. išrašas). Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad 2020 m. birželio 12–13 d. įmonėje „Reclamo“ dirbo M. U., apie kurio įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. T. P. veika dėl leidimo dirbti M. U. be darbo sutarties ir nepranešus apie šio įdarbinimą atitinka teisės pažeidimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Užimtumo įstatymo 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė suponavo išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas UAB „Reclamo“ yra darbdavys, kuriam Užimtumo įstatyme taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p.), taikant ekonominę sankciją (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).

12. Teismas su pareiškėjo pozicija, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas tas pats asmuo, nesutiko ir konstatavo, kad šioje situacijoje nebuvo baudžiamas tas pats asmuo, nes nebuvo nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pažymėjo tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui UAB „Reclamo“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui T. P.. UAB „Reclamo“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), nebuvo galima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismas kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino T. P. (fizinį asmenį) ir būtent T. P. skyrė administracinę nuobaudą. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo protokolas ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui – UAB „Reclamo“.

13. Dėl pareiškėjo nurodomos Užimtumo įstatymo išimties, teismas pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Užimtumo įstatymo negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.

14. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Inspekcijos nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados, kad UAB „Reclamo“ laikotarpiu 2020 m. birželio 12 d. – 2020 m. birželio 13 d. (imtinai) leido dirbti M. U. nesudarius rašytinės darbo sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui apie darbuotojo priėmimą į darbą, todėl teismas konstatavo, kad Inspekcija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o paskirta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta bauda proporcinga padarytam pažeidimui. Teismas skundžiamą Inspekcijos Nutarimą laikė teisėtu ir pagrįstu, kuris priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytas teisės aktų nuostatas, naikinti šio Nutarimo nebuvo teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas UAB „Reclamo“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines ir proceso teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą akivaizdžiai netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo už padarytą teisės pažeidimą, atitinkantį šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, atsako administracine tvarka pagal šį kodeksą, jeigu šis padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ANK 5 str.). Nagrinėjamu atveju pavojinga veika yra pareigos sudaryti darbo sutartį ir apie tai pranešti VSDFV teritoriniam skyriui neįvykdymas, kuri suponavo nelegalų darbą. Atsižvelgiant į padarytą administracinį nusižengimą Bendrovės direktorius, fizinis asmuo, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn jam skiriant 1 000 Eur dydžio baudą. Pareiškėjo tvirtinimu, susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja visos sąlygos taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodytą išimtį: padaryta veika (nepranešimas VSDFV teritoriniam skyriui (nelegalus darbas)) šiuo atveju jau užtraukė fiziniam asmeniui, kaip darbdavio atstovui, atsakomybę, todėl Darbdaviui negali būti skirta ir ekonominė sankcija. Pareiškėjo nuomone, Užimtumo įstatymu yra numatyta ekonominių sankcijų taikymo išimtis, bei yra taikoma plečiamai, neapsiribojant pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu (ūkininkas, asmuo besiverčiantis individualia veikla ar pan.), kuria atsakovas privalėjo vadovautis sprendžiant klausimą dėl darbdavio atsakomybės, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė įstatyminį reglamentavimą.

16.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad buvo pažeistas non bis in idem principas. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Šiuo atveju teismas, netinkamai įvertino paties įvardintas aplinkybes, kadangi byloje yra nustatytas baudžiamo asmens tapatumas, baudimo pakartotinumas, pažeidimo tapatumas.

16.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra analizuotos ekonominės sankcijos, paskirtos juridiniam asmeniui (darbdaviui), ir administracinės nuobaudos, paskirtos fiziniam asmeniui (darbuotojui), santykis. Teismas konstatavo, kad teisingumo principui neprieštarauja tokia situacija, kai ekonominė sankcija pritaikyta už pažeidimą, kurį gali padaryti tik juridinis asmuo, nes tam tikros licencijos verstis konkrečia veikla gali būti išduodamos tik juridiniams asmenims (Tabako kontrolės įstatymo 26 str. 2, 3, 5 d.), o tuo metu administracinė nuobauda fiziniam asmeniui paskirta už teisės aktų, kurie taikytini tik fiziniams asmenims (ANK 1632 str. 2 d.), pažeidimą. Taigi, jei nagrinėjamu atveju ekonominė sankcija paskirta už veikas, už kurias fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo būti) baustas, negalima konstatuoti, jog buvo baudžiama už tą patį pažeidimą du kartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016). Pareiškėjo teigimu, yra teisėta pritaikyti ir darbdaviui, ir darbuotojui tam tikrą atsakomybę, tik tokiu atveju, jei juridinis asmuo yra patrauktas atsakomybėn tokiu pagrindu, kuriuo fizinis asmuo nebuvo (ir negalėjo būti) patrauktas dėl nuostatoje nurodyto subjekto ypatumų. Teismas minėtoje byloje atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad Tabako kontrolės įstatymo 17 straipsnyje numatytų sankcijų subjektas gali būti tik juridinis asmuo, nes tik jis turi pareigą (ir tik jis gali) gauti licenciją verstis tam tikra veikla. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo – darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo. Dėl šios pareigos nevykdymo fizinis asmuo gali (ir šiuo atveju buvo) patrauktas atsakomybėn, todėl, pareiškėjo nuomone, susiklosčiusioje situacijoje Bendrovei skirta bauda yra neteisėta, o teismo sprendimas yra naikintinas, kadangi akivaizdu, jog teismas nurodytos teismų praktikos nevertino.

16.4. Nepanaikinus Nutarimo, būtų pažeidžiama ne tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, non bis in idem principas, tačiau ir teisingumo, sąžiningumo principai, o bauda būtų perteklinė ir paneigianti savo tikslą.

17. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18. Atsakovas akcentuoja, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo. Inspekcijos nuomone, įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo, ir įmonė, kaip juridinis asmuo, yra du atskiri subjektai ir nėra vienas ir tas pats darbdavys. Be to, ekonominės sankcijos kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Atsakovas priimdamas Nutarimą vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas.

19. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė imperatyvias Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir jam paskirta bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo nubaustas pagrįstai, konstatavo, kad Inspekcija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o paskirta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta bauda proporcinga padarytam pažeidimui. Teismas įvertino, kad Inspekcijos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, kuris priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Nutarimo nebuvo teisinio pagrindo, o pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad teismas akivaizdžiai netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo tvirtinimu, susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja visos sąlygos taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodytą išimtį. Be to, teismas nepagrįstai nenustatė, kad buvo pažeistas non bis in idem principas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija nurodo, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 Eur iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.). Šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad buvo pažeistas non bis in idem principas, bei netinkamai įvertino paties įvardintas aplinkybes, kadangi byloje yra nustatytas baudžiamo asmens tapatumas, baudimo pakartotinumas, pažeidimo tapatumas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į jos tikslą, aiškintina neatsiejamai nuo non bis in idem principo.

27. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas non bis in idem principo taikymą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011.

28. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją aiškinant non bis in idem principą, aiškintina taip, kad bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1712-575/2021; 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2705-442/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. P., eidamas UAB „Reclamo“ direktoriaus pareigas, nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą, leido dirbti tentų lituotojui – apdirbėjui M. U., 2020 m. birželio 12 ir 13 dienomis (imtinai). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. priimtu nutarimu, vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi, fiziniam asmeniui – T. P. – paskyrė nuobaudą – 1 000 Eur baudą, o ginčijamu Nutarimu juridiniam asmeniui – UAB „Reclamo“ – paskirta sankcija už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

30. Taigi, minėtais aktais už aptartą teisės pažeidimą skirtingi asmenys patraukti atsakomybėn, kuri nustatyta net ir skirtinguose teisės aktuose. Šiuo aspektu, pažymėtina, toks teisinis reguliavimas, kai už tam tikras veikas, kuriomis padaromi, pavyzdžiui, darbo, konkurencijos ar kt. teisės pažeidimai, sankcija skiriama tiek juridiniam asmeniui, tiek jos vadovui, atsižvelgiant į siekiamus tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2005-624/2019 ir kt.), nėra neteisingas.

31. Nagrinėjamu atveju, pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo, taigi, kaip tinkamai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, nebuvo nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui (T. P.).

32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Užimtumo įstatymo negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas

33. Šios nutarties 28 punkte nurodyta teismo praktika dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo yra nusistovėjusi bei vyraujanti, dėl ko pareiškėjo teiginiai dėl teismo praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-1031-602/2016, taikymo šioje byloje yra nepagrįsti ir neteisingi, nes šis sprendimas buvo priimtas sprendžiant kito pobūdžio teisinį santykį, kylantį iš Tabako kontrolės įstatymo taikymo, kuris (sprendimas) neatitinka paminėtos teismo praktikos.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo argumentai (dėl teisingumo, sąžiningumo principų, tai, kad bauda perteklinė ir paneigianti savo tikslą) yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti teisiniais argumentais, todėl atmestini.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reclamo“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė