2019-10-01 Nr. BB-4709-1-01-1-21047-2016-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-213-942/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21047-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1; 1.2.14.5.2.3; 2.1.7.5; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalies, susijusios su jo nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 17 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ketveriems metams, o dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), R. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant jį per pirmuosius dvylika nuosprendžio vykdymo mėnesių įvykdyti likusią turtinę prievolę nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. G., kilusią iš 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties, mokant ne mažiau kaip po 5000 Eur kas mėnesį, pervedant pinigus arba į priverstinį skolos išieškojimą vykdančio antstolio depozitinę sąskaitą, arba į nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. G. banko sąskaitą, kol prievolė bus visiškai įvykdyta (BK 75 straipsnio 3 dalis). Iš nuteistojo R. J. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. G. priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. G. ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 17 d. nutartimi nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. R. J. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės.

1.1. R. J., turėdamas tikslą savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, apgaule inicijavo ir 2013 m. lapkričio 11 d. pasirašė taikos sutartį, kurią 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013 patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas.

1.2. R. J. pirmiau nurodyta taikos sutartimi įsipareigojo per tris mėnesius nuo arešto jo turtui – gyvenamajam namui ir žemės sklypui (duomenys neskelbtini), – panaikinimo grąžinti R. G. 163 789 Lt (47 436,57 Eur) skolą, šiam tikslui iš pasirinktos kredito įstaigos gavus tikslinį kreditą su būtina sąlyga, kad kreditas bus išmokėtas R. G.. Neįvykdžius pirmiau nurodyto įsipareigojimo, R. J. ta pačia taikos sutartimi įsipareigojo sumokėti R. G. 20 000 Lt (5792,40 Eur) baudą.

1.3. 2014 m. vasario 26 d. antstoliui išregistravus R. J. turto areštą, R. J. prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė – pateikęs paraišką ir gavęs UAB „K s“ vardu 500 000 Lt (144 810,01 Eur) kreditą apyvartinėms lėšoms, savo namą ir žemės sklypą 2014 m. balandžio 7 d. įkeitė kredito unijai „Sostinės kreditas“ (dabar – kredito unija „Mano unija“).

1.4. Taip R. J. išvengė 53 228,97 Eur vertės turtinės prievolės R. G.

2. R. J. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 245 straipsnį tuo, kad pirmiau nurodytais veiksmais nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad jis, siekdamas panaikinti savo turto areštą ir gauti savo vadovaujamai įmonei apyvartinių lėšų ir neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų paimti iš banko kreditą, apgaulės būdu įtraukė nukentėjusiąją į jai nenaudingą sandorį.

3.2. Jam inkriminuotas sukčiavimas yra susijęs su sutartyje nurodytų pareigų nevykdymu. Pažymėtina, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas savaime nereiškia, kad padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių, nes tokią situaciją gali nulemti ir susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios sutartinių pareigų netinkamą vykdymą. Spręsdamas baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą, kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės panaudojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2014).

3.3. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apgaulė, kaip objektyvusis požymis, pasireiškia asmens suklaidinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014, 2K-7-27-746/2015).

3.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo veiksmuose nepagrįstai nustatė apgaulės požymį, nes tiek derybos dėl taikos sutarties sudarymo, tiek šios sutarties sudarymas vyko ne tiesiogiai tarp šalių, o per jų atstovus – advokatus. Ir jis, ir nukentėjusioji, pasitikėdami savo atstovais, pasirašė taikos sutartį. Objektyviai jis neatliko kokių nors veiksmų dėl konkrečių taikos sutarties sąlygų derinimo ir konkrečių sąlygų įtraukimo į sutartį. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai taip ir nesugebėjo atsakyti į jo keltus klausimus, kaip turėtų pasireikšti apgaulė sudarant sutartį per atstovus ir kokiu būdu nukentėjusioji buvo suklaidinta pasirašydama sutarties sąlygas, suderintas jos pačios pasirinkto advokato, kuriuo ji pasitikėjo. Tuo labiau kad pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl taikos sutarties sudarymo buvo suinteresuotos abi šalys, t. y. šią sutartį pasirašyti nuspręsta nukentėjusiosios ir jo abipusiu susitarimu ir sprendimu. Įrodymų tyrimo metu teisme nukentėjusioji patvirtino, kad sprendžiant teismo priteistos pinigų sumos sumokėjimo jai klausimą ji žinojo, kad jis neturi lėšų, bet nusprendė sudaryti taikos sutartį, nes manė, jog išieškojimas per antstolį ilgai užtruks. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-462/2013, 2K-58/2014). Nors pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes antstolis išaiškino turto arešto panaikinimo pagal taikos sutartį pasekmes, nukentėjusioji, siekdama greičiau gauti pinigus ir išvengti vykdomojo proceso per antstolį, vis dėlto nusprendė rizikuoti (nukentėjusiajai buvo žinoma, kad jam kreditas gali būti ir neišduotas) ir sudaryti taikos sutartį. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nukentėjusioji apgaulės būdu buvo įtraukta į sandorį ir taip iš esmės suklaidinta, yra teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.

3.5. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apgaulę galima atpažinti ir pagal tai, kad kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų iš esmės pasunkintas (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2015).

3.6. Žemesnės instancijos teismų vertinimu, apgaulė jo veiksmuose pasireiškė ir tuo, kad jis, siekdamas įvykdyti taikos sutarties sąlygas ir grąžinti skolą nukentėjusiajai, nepaėmė kredito iš kredito įstaigos. Pažymėtina, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už prievolės neįvykdymą, kurios vykdymas priklauso nuo kito asmens valios. Net ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nurodyta, kad sąlyga gali būti tik tokia aplinkybė, kurios buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors, pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, jis ir turėjo įvykdyti prievolę nukentėjusiajai gaudamas kreditą, tačiau kredito įstaigai atsisakius išduoti kreditą jo veiksmai neturėjo būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas.

3.7. Pažymėtina, kad nors kaltinamasis aktas ir teismų baigiamieji aktai grindžiami iš esmės vienintele ir itin akcentuojama faktine aplinkybe, jog jis kreditą paėmė UAB „K s“ naudai, ši aplinkybė neįrodo, kad jis vengė turtinės prievolės, ir neturi reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnį, nes kreditas juridinio asmens vardu buvo paimtas bankui atsisakius suteikti kreditą jam asmeniškai. Kad jam, kaip fiziniam asmeniui, negavus kredito buvo paimtas kreditas juridinio asmens vardu, priešingai, patvirtinta tai, kad jis siekė vystyti verslą, dėjo maksimalias pastangas, kad būtų galimybių sumokėti nukentėjusiajai reikiamą pinigą sumą, ir taip siekė įvykdyti įsipareigojimus.

3.8. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2014).

3.9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisiškai klaidingą ir baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad sudarydamas taikos sutartį su nukentėjusiąja jis neketino vykdyti iš šios sutarties kylančios pareigos. Pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes 2013 m. balandžio 25 d. jis antstoliui pateikė AB „Nordea Bank“ 2013 m. gegužės 13 (turėtų būti – 14) d. išduotą pažymą Nr. OUT-9643, patvirtinančią, kad 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti jam 160 000 Eur (turėtų būti – 160 000 Lt (46 339,20 Eur)) kreditą vienuolikai metų sumokėti kompensacijai pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu. Ši banko pažyma patvirtina, kad jis dėl pinigų skolinimosi iš banko nukentėjusiosios naudai kreipėsi gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos derybos dėl taikos sutarties sudarymo ir sudaryta pati sutartis. Tai liudija, kad jis turėjo išankstinį ketinimą atsiskaityti su nukentėjusiąja, o daugiau nei po pusmečio pradėjus derybas dėl taikos sutarties pasirašymo, pirmiau nurodyto banko išduoto dokumento pagrindu ir jis, ir nukentėjusioji turėjo objektyvų pagrindą manyti, kad paskola jam bus suteikta, ir negalėjo numatyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, tikslinis kreditas nebus suteiktas ir jis neturės objektyvių galimybių grąžinti nukentėjusiajai skolos per taikos sutartyje nustatytą terminą. Taigi visa tai patvirtina, kad pasirašydamas taikos sutartį su nukentėjusiąja jis neturėjo išankstinės tyčios nevykdyti taikos sutarties. Įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, baudžiamojoje byloje nėra.

3.10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinio teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-9/2013, 2K-84/2014, 2K-152/2015). Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino nukentėjusiosios elgesio, patvirtinančio, kad ji žinojo, jog kreditas buvo suteiktas ne jam, o UAB „K s“, ir tam neprieštaravo, ir savo teisių gynimo baudžiamosios teisės priemonėmis ėmėsi tik tuomet, kai UAB „K s“ finansinė padėtis tapo kebli. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji praėjus trijų mėnesių terminui nuo 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties patvirtinimo nepateikė vykdomojo dokumento dėl išieškojimo, niekur nesikreipė dėl priverstinio išieškojimo, o laukė vienerius metus ir tik po to kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo turtui.

3.11. Iš pačios nukentėjusiosios veiksmų matyti, kad ji, žinodama, jog jam, kaip fiziniam asmeniui, nėra suteiktas tikslinis kreditas, sutiko kitokiu būdu spręsti skolos grąžinimo klausimą, t. y. sutiko su sąlygomis, kad kreditas bus paimtas UAB „K s“ vardu. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo suinteresuota, jog jis tęstų verslą, kuo greičiau uždirbtų pinigų skolai grąžinti, – tai patvirtina ir byloje ištirti įrodymai: 2018 m. vasario 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota nukentėjusiosios jam 2014 m. spalio 8 d. siųsta SMS žinutė: „labai ilgai dirbi ir nieko neuždirbai kas per verslininkas tokio juokingo pinigo nesugebėjai per 9 mėn. uždirbti“. Nukentėjusioji metus leido jam plėtoti verslą, tačiau tik šiam nepasisekus atnaujino išieškojimo veiksmus pagal taikos sutartį ir piktybiškai pradėjo siekti prievolės įvykdymo baudžiamosios teisės priemonėmis.

3.12. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad tarp jo ir nukentėjusiosios susiklostė išimtinai civilinio pobūdžio teisiniai santykiai. Be to, pažymėtina, kad taikos sutarties 8 punkte buvo įtvirtintos 20 000 Eur (turėtų būti – 20 000 Lt (5792,40 Eur)) netesybos (bauda), jeigu nebus vykdomos taikos sutarties sąlygos. Pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajai buvo išduotas vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo; bauda jai buvo sumokėta, taigi šalių sutartiniuose santykiuose veikė ir civilinių teisių gynimo teisiniai mechanizmai. Dėl to nukentėjusioji nepagrįstai šalių civilinius teisinius santykius papildomai siekia ginti baudžiamosios teisės priemonėmis.

3.13. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas iš esmės neatliko išsamios bylos duomenų, turinčių reikšmės BK 182 straipsnio 2 daliai taikyti, turinio analizės, nepateikė motyvuotų išvadų dėl sukčiavimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (apgaulės ir kaltės) buvimo jo veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas, privalėdamas atlikti išsamų ir nešališką bylos įrodymų vertinimą, nuosprendyje iš esmės apsiribojo pagrindinių baudžiamojoje byloje esančių įrodymų išvardijimu ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl kaltinimui prieštaraujančių baudžiamosios bylos duomenų vertinimo (nepašalino prieštaravimų tarp esminių aplinkybių dėl jo kreipimosi į kredito įstaigą dėl paskolos suteikimo, nes pagal AB „Nordea Bank“ ikiteisminiam tyrimui pateiktus duomenis jis dėl kredito suteikimo nėra kreipęsis, o tai prieštarauja iki taikos sutarties sudarymo šio banko 2013 m. gegužės 13 d. išduotai pažymai Nr. OUT-9643, kurioje, kaip minėta, nurodyta, kad bankas iki taikos sutarties sudarymo priėmė sprendimą išduoti jam 160 000 Eur (turėtų būti – 160 000 Lt (46 339,20 Eur)) kreditą). Be to, tam tikros iš baudžiamosios bylos įrodymų šaltinių aiškios faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimą dėl jo kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką (dėl 20 000 Eur (turėtų būti – 20 000 Lt (5792,40 Eur)) sutartinių netesybų, kurios nukentėjusiajai buvo išmokėtos dėl taikos sutarties neįvykdymo, daugiau nei vienerius metus trukusių nukentėjusiosios pasyvių veiksmų po prievolės įvykdymo termino nesiimant jokių teisės gynimo priemonių ir dėl taikos sudarymo per atstovus), nuosprendyje liko motyvuotai neaptartos. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišdėstė aiškių nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir nesprendė esminio baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimo.

3.14. Apeliacinės instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK) turėdamas pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, šios pareigos tinkamai neįvykdė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka neanalizavo ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių visumos, nepašalino jį teisinančių ir kaltinančių aplinkybių prieštaravimo, taip išvengdamas kai kurių esminių sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių analizės (dėl apgaulės, sudarant sandorį per atstovus, taip pat dėl prievolės nevykdymo kredito įstaigai atsisakius išduoti kreditą). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai baudžiamojoje byloje kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, turi aiškiai pasisakyti dėl šių teisinės atsakomybės rūšių atribojimo kriterijų. Šioje baudžiamojoje byloje pirmiau nurodyto klausimo išsprendimo būtinybė kilo atsižvelgiant ir į jo apeliacinio skundo turinį (BPK 320 straipsnio 3 dalis), iš kurio matyti, kad jis savo veiksmus vertino kaip neperžengiančius civilinio teisinio santykio ribų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nevertino jam inkriminuoto sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, atribojimo nuo civilinio delikto, t. y. neatliko inkriminuotos veikos visapusiško baudžiamojo teisinio vertinimo.

3.15. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos duomenis, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, o apeliacinės instancijos teismas – BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

3.16. Atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą jam buvo paskirta BK nenurodyta pareiga – įvykdyti turtinę prievolę, t. y. per pirmuosius dvylika nuosprendžio vykdymo mėnesių įvykdyti likusią turtinę prievolę nukentėjusiajai, kilusią iš 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties, mokant jai ne mažiau kaip po 5000 Eur kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas tokį įpareigojimą, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį galioti, netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 3 dalį.

3.17. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį teismas, savo nuožiūra skirdamas baudžiamajame įstatyme nenurodytas pareigas, turi vertinti, kokią teigiamą įtaką tokios pareigos darys nuteistojo elgesiui. Tuo tarpu teismai, skirdami jam pirmiau nurodytą pareigą, šiuo kriterijumi nesivadovavo ir nemotyvavo, kokį poveikį turtinės prievolės įvykdymas (kuris lygiagrečiai vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) tvarka) turės jo elgesiui. Teismai apskritai nemotyvavo, kodėl skiriamas būtent toks įpareigojimas, nes nukentėjusioji civiliniame ieškinyje dėl šios prievolės nereiškė jokių reikalavimų. Iš skundžiamų teismų baigiamųjų aktų matyti, kad skiriant pirmiau nurodytą įpareigojimą BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka buvo siekiama papildomai užtikrinti nukentėjusiosios interesus, o ne daryti teigiamą įtaką jo elgesiui.

3.18. Teismas, skirdamas jam įpareigojimą per trumpą laiką įvykdyti turtinę prievolę, neatsižvelgė į tokio įpareigojimo proporcingumą ir objektyvias galimybes jį įvykdyti. Teismas nevertino realiai jo gaunamų pajamų ar turimo turto. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai pripažino, kad jis yra nemokus. Toks teismo paskirtas įpareigojimas iš anksto sudaro prielaidas pažeisti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą bei paskirti jam atlikti realią laisvės atėmimo bausmę.

3.19. Be to, jam skirtas įpareigojimas supriešina skirtingų teismų sprendimus ir keičia įstatyme (CPK VI dalis „Vykdymo procesas“) įtvirtintą priverstinio vykdymo tvarką, kurią įgyvendina antstolis vykdydamas savo funkcijas. Pažymėtina, kad taikos sutartis buvo patvirtinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi ir yra vykdytinas dokumentas. Taigi lieka neaišku, kurį teismo sprendimą jis turėtų vykdyti – ar teismo nutartį dėl taikos sutarties tvirtinimo, ar apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi abu turi vykdomąją galią. Teismo paskirtas įpareigojimas yra išimtinai susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, t. y. taikos sutarties sąlygų vykdymu, todėl teismo įpareigojimas skolą nukentėjusiajai mokėti periodinėmis įmokomis reiškia ne ką kita, o sutartinės prievolės modifikavimą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo visas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir motyvuotai paaiškino, kodėl skundas atmetamas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios 2013 m. sausio 21 d. antstolių kontorai pateiktą vykdomąjį raštą dėl pinigų sumų, kurias priteisė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-78-258/2011 (teismo sprendimo vykdymo metu antstolis areštavo nuteistajam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini)), taip pat nuteistojo antstoliui pateiktą AB „Nordea Bank“ pažymą, taikos sutartį, kredito unijos „Sostinės kreditas“ 2014 m. balandžio 7 d. kredito sutartį Nr. P00378, kuria nuteistojo vadovaujamai UAB „K s“ suteiktas kreditas apyvartinėms lėšoms, liudytojų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi patvirtintos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi pakeistos tarp jo ir nukentėjusiosios sudarytos taikos sutarties sąlygų.

4.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad taikos sutarties sąlygas įvykdė tik nukentėjusioji – jos sutikimu antstolis panaikino areštą R. J. žemės sklypui ir gyvenamajam namui. Tuo tarpu nuteistasis savo įsipareigojimo per tris mėnesius paimti iš banko kreditą tam, kad nukentėjusiajai būtų grąžinta teismo priteista 163 789 Lt (47 436,57 Eur) skola, neįvykdė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis į bankus dėl skolos grąžinimo nukentėjusiajai net nesikreipė – pasinaudojęs arešto jo nekilnojamajam turtui panaikinimu, jis šį turtą įkeitė kredito unijai „Sostinės kreditas“ ir 2014 m. balandžio 7 d. savo valdomos UAB „K s“ vardu gavo 500 000 Lt (144 810,01 Eur) kreditą šios įmonės apyvartinėms lėšoms.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino R. J. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą 2013 m. gegužės 14 d. AB „Nordea Bank“ banko pažymą Nr. OUT-9643, kad 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti R. J. 160 000 Lt (46 339,20 Eur) dydžio kreditą vienuolikai metų sumokėti kompensacijai pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei teigia R. J., ši pažyma nepatvirtina jo ketinimų grąžinti nukentėjusiajai teismo priteistą skolą, nes ji yra gauta 2013 m. gegužės 14 d., t. y. dar iki 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties tarp šalių sudarymo. Sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo nuomone dėl apylinkės teismo išvados, kad nuteistasis, siekdamas savanaudiškų tikslų, ėmėsi apgaulingos taikos sutarties iniciatyvos, veikdamas per advokatus ir pasiūlydamas nukentėjusiajai neva vienintelį greitesnį pinigų jai išmokėjimo būdą. Šioje situacijoje nuteistasis buvo suinteresuotas sudaryti taikos sutartį – jis siekė panaikinti savo nekilnojamojo turto areštą ir gauti savo vadovaujamai įmonei apyvartinių lėšų. Dėl to jis, pasinaudodamas nukentėjusiosios pasitikėjimu ir įkalbėjęs ją, pasirašė taikos sutartį, iš anksto žinodamas, kad skolai grąžinti neims paskolos, taip, kaip pasižadėjo taikos sutartimi. Faktas, kad nuteistajam AB „Nordea Bank“ išdavė pažymą dėl galimos paskolos suteikimo, nepatvirtina jo ketinimo paimti tikslinę paskolą skolai grąžinti, nes paskola šiame banke taip ir nebuvo paimta. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis būtų kreipęsis į kitus bankus dėl tikslinės paskolos vykdant teismo sprendimą grąžinti skolą nukentėjusiajai suteikimo.

4.5. Išanalizavus baudžiamojoje byloje esančius duomenis matyti, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl taikos sutarties sudarymo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisme kaip liudytojo apklausto antstolio padėjėjo D. Z. parodymais, kad akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju taikos sutartis išieškotojai buvo labai rizikinga, kad nukentėjusiosios buvo klausiama, kam ta taikos sutartis apskritai buvo reikalinga, nes turtas buvo areštuotas ir negalėjo dingti, buvo įmanomas išlygų pritaikymas ir tai buvo nurodyta patvarkyme. Kaip matyti iš susidariusios situacijos, nukentėjusioji antstolio rekomendacijų svarbos neįvertino ir tai leidžia daryti išvadą, kad ji buvo įtikinta, jog ji priteistus pinigus gali gauti daug greičiau nei laukdama išieškojimo per antstolius. Nors tokį nukentėjusiosios elgesį teismas vertino kaip nepakankamai rūpestingą, ši aplinkybė savaime nepašalina nuteistojo atsakomybės dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Teismas taip pat įvertino ir aplinkybę, kad nukentėjusioji žinojo apie kitą nuteistojo paimtą kreditą juridinio asmens vardu. Pažymėtina, kad tai taip pat neatleidžia nuteistojo nuo turtinės prievolės įvykdymo nukentėjusiajai pagal tarp jų sudarytą taikos sutartį.

4.6. Atsižvelgiant į nuteistojo veiksmus, konstatuotina, kad tokie požymiai (nukentėjusiosios įtraukimas į rizikingą taikos sutarties sudarymą, kai ji įvykdė taikos sutarties sąlygą – panaikino areštą žemės sklypui ir namui, o jis šiuos objektus įkeitė ir paėmė kreditą UAB „K s“ naudai, o ne tam, kad atsiskaitytų su nukentėjusiąja) atriboja baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Šiuo atveju teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, jo naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiosios apsisprendimui sudaryti sandorį, jis sąmoningai sudarė situaciją, kad ji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Taigi nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

4.7. Kasatorius nurodo, kad žalos nukentėjusiajai padarymo teismas apskritai nenustatė, tačiau jis visiškai nevertina tos aplinkybės, kad neatsiskaitymas su nukentėjusiąja pagal 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį, sudarytą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-78-258/2011, kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi, jai padarė materialinę žalą, kuri iki šiol dar nėra atlyginta.

4.8. Kasatorius nesutinka su teismo jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone skolą nukentėjusiajai sumokėti periodinėmis išmokomis ir kartu teigia, kad 5000 Eur įmoka per mėnesį yra neproporcinga. Pažymėtina, kad teismai, išanalizavę baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą ir įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo turtinė padėtis nėra sunki. Teismas įvertino, kad nuteistasis vengia vykdyti nukentėjusiajai taikos sutartimi nustatytą prievolę. Teismas pagrįstai nurodė, kad neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra teisinio pagrindo, nes nukentėjusio asmens interesų taip pat turi būti paisoma. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, turintis sėkmingo verslo vystymo patirtį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

5. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Vertinant konkrečius teismų nustatytus faktus ir aplinkybes kasacinės instancijos teismo išaiškinimų kontekste akivaizdu, kad R. J. sudarydamas 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį jos neketino vykdyti ir nevykdė. R. J. veiksmai – kredito paėmimas ne savo, kaip fizinio asmens, o juridinio asmens UAB „K s“ naudai, paimto kredito panaudojimas ne bendrovės veiklai plėtoti, o pradelstoms skoloms padengti – patvirtina, kad R. J. neketino vykdyti savo įsipareigojimų jai ir veikė išskirtinai savo naudai.

5.2. Kasaciniu skundu R. J. siekia klaidinti teismą norėdamas atkreipti dėmesį ne į bylos esmę, o į antraeilius, neesminius dalykus, todėl kelia tokius klausimus, kaip: ar netiesiogiai, per šalių atstovus (advokatus) sudaromas sandoris, kai derybose ir sudarant sandorį nedalyvauja sandorio šalys, gali būti kvalifikuojamas kaip apgaulės panaudojimas, ar tokia apgaulė esminė, ar nukentėjusysis gali būti laikomas suklaidintu dėl sandorio sudarymo aplinkybių, jei tiesiogiai nedalyvavo sudarant šį sandorį. Prašymas nagrinėti tokius klausimus kaip esminius yra atvira demagogija: 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartis atitiko nukentėjusiosios ketinimus ir valią, ji neprieštaravo įstatymų reikalavimams, buvo aprobuota ir patvirtinta teismo nutartimi. Taigi esmė yra ne pati sutartis, kaip bando įrodinėti R. J., o jos vykdymas.

5.3. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina ir įrodo, kad vienintelis R. J. tikslas sudarant pirmiau nurodytą sutartį buvo panaikinti areštą asmeniniam turtui, kuriuo buvo užtikrintas prievolės (skolos) jai įvykdymas.

5.4. Nors R. J. teigia, kad teismai be pagrindo kriminalizavo civilinius šalių santykius ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnį, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas (pvz., paimamas avansas už darbus, kurių kaltininkas neketina atlikti) padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (Baudžiamojo kodekso 182 straipsnis) apžvalga).

5.5. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo ar jo įgaliotų asmenų. Atsiskaitymų ar kitų mokėjimų vengimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena apgaulės formų, nes ir šiuo atveju nukentėjusysis yra įtikinamas, kad už darbus, suteiktas paslaugas ar reikalingus atlikti kitus mokėjimus bus apmokėta, nors kaltininkas nesirengia to daryti, o pasitikėjimu grįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai pastarajam yra garantas, kad kaltininkas prievolę įvykdys.

5.6. Sprendžiant, ar civilinių sutarčių neįvykdymo atveju kartu su civiline taikytina ir baudžiamoji atsakomybė, teismų praktikoje vadovaujamasi esminės apgaulės, kuri naudojama įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Suklaidintas dėl kaltininko ketinimų, susijusių su perduodamu turtu, nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar jo nuosavybei ir tikisi, kad turtą gavęs asmuo vykdys tam tikrus įsipareigojimus turtui ir po kurio laiko turtą ar jo ekvivalentą sugrąžins teisėtam savininkui ar valdytojui. Tačiau turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo įsipareigojimų, o dėl apgaulės pažeistos teisės atkūrimas objektyviai tampa problemiškas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

5.7. Dėl R. J. kasacinio skundo argumentų dėl BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo pažymėtina, kad BK 41 straipsnyje kaip viena iš bausmės paskirčių yra teisingumo principo įgyvendinimas. Taigi turi būti ne tik atsižvelgiama į kaltininko interesus, bet ir apginamas nukentėjusysis, atkuriamos jo pažeistos teisės.

5.8. BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenurodytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Taigi R. J. kasacinės instancijos teismui skundžia tokius teismų veiksmus, kurie yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti įstatyme, t. y. prašo apriboti teismams įstatymų suteiktas teises ir laisves.

5.9. Kartu R. J. kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad R. J., manipuliuodamas AB „Nordea Bank“ 2013 m. gegužės 13 (turėtų būti – 14) d. išduota pažyma Nr. OUT-9643 dėl sprendimo išduoti jam 160 000 Eur (turėtų būti – 160 000 Lt (46 339,20 Eur)) kreditą, kaip tik ir apgavo ją dėl ketinimų įvykdyti prievolę. R. J., vos sudaręs 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį, kreditą paėmė ne iš AB „Nordea Bank“, ne savo, o trečiojo asmens naudai, ne prievolei nukentėjusiajai įvykdyti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo R. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

8. Kasatoriaus skundas iš esmės paduotas dėl BK 75 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.

9. Kita vertus, kasatorius skunde teigia ir tai, kad: objektyviai jis neatliko kokių nors veiksmų dėl konkrečių taikos sutarties sąlygų derinimo ir konkrečių sąlygų įtraukimo į sutartį; pagal byloje nustatytas aplinkybes dėl taikos sutarties sudarymo buvo suinteresuotos abi šalys, t. y. šią sutartį pasirašyti nuspręsta nukentėjusiosios ir jo abipusiu susitarimu ir sprendimu; įrodymų tyrimo metu teisme nukentėjusioji patvirtino, kad, sprendžiant teismo priteistos pinigų sumos sumokėjimo jai klausimą, ji žinojo, kad jis neturi lėšų, bet nusprendė sudaryti taikos sutartį, nes manė, jog išieškojimas per antstolį ilgai užtruks; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nukentėjusioji buvo apgaulės būdu įtraukta į sandorį ir taip iš esmės suklaidinta, yra teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota; nors kaltinamasis aktas ir teismų baigiamieji aktai grindžiami iš esmės vienintele ir itin akcentuojama faktine aplinkybe, jog jis kreditą paėmė UAB „K s“ naudai, ši aplinkybė neįrodo, kad jis vengė turtinės prievolės; kad jam, kaip fiziniam asmeniui, negavus kredito buvo paimtas kreditas juridinio asmens vardu, priešingai, patvirtinta tai, kad jis siekė vystyti verslą, dėjo maksimalias pastangas, kad būtų galimybės sumokėti nukentėjusiajai reikiamą pinigą sumą, ir taip siekė įvykdyti įsipareigojimus; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisiškai klaidingą ir baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad sudarydamas taikos sutartį su nukentėjusiąja jis neketino vykdyti iš šios sutarties kylančios pareigos; pagal baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes 2013 m. balandžio 25 d. jis antstoliui pateikė AB „Nordea Bank“ 2013 m. gegužės 13 (turėtų būti – 14) d. išduotą pažymą Nr. OUT-9643, patvirtinančią, kad 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti jam 160 000 Eur (turėtų būti – 160 000 Lt (46 339,20 Eur)) kreditą vienuolikai metų sumokėti kompensacijai pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu;

ši banko pažyma patvirtina, kad jis dėl pinigų skolinimosi iš banko nukentėjusiosios naudai kreipėsi gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos derybos dėl taikos sutarties sudarymo ir sudaryta pati sutartis; tai liudija, kad jis turėjo išankstinį ketinimą atsiskaityti su nukentėjusiąja, o daugiau nei po pusmečio pradėjus derybas dėl taikos sutarties pasirašymo, pirmiau nurodyto banko išduoto dokumento pagrindu ir jis, ir nukentėjusioji turėjo objektyvų pagrindą manyti, kad paskola jam bus suteikta, ir negalėjo numatyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, tikslinis kreditas nebus suteiktas ir jis neturės objektyvių galimybių grąžinti nukentėjusiajai skolos per taikos sutartyje nustatytą terminą; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai nevertino nukentėjusiosios elgesio, patvirtinančio, kad ji žinojo, jog kreditas buvo suteiktas ne jam, o UAB „K s“, ir tam neprieštaravo, ir savo teisių gynimo baudžiamosios teisės priemonėmis ėmėsi tik tuomet, kai UAB „K s“ finansinė padėtis tapo kebli; baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo suinteresuota, jog jis tęstų verslą, kuo greičiau uždirbtų pinigų skolai grąžinti, – tai patvirtina ir byloje ištirti įrodymai, ir pan.

Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

10. Nuteistasis R. J. kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų. Pažymėtina, kad šis kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus, nes yra bendro pobūdžio ir teisiškai neargumentuotas BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendro pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, nurodytas kasatoriaus teiginys vertintinas kaip nesudarantis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir todėl turi būti paliktas nenagrinėtas.

11. Nuteistasis R. J. kasaciniame skunde taip pat dėsto argumentus dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatų nesilaikymo surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Pažymėtina, kad tokie argumentai nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi šie kasatoriaus skundo teiginiai taip pat turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

12. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir nešališko baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo ir nuosprendyje iš esmės apsiribojo tik įrodymų išvardijimu, o apeliacinės instancijos teismas tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir neanalizavo bei nevertino bylai reikšmingų aplinkybių visumos, nepašalino esančių prieštaravimų.

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

14. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-170-895/2018). Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

15. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su kasatoriui inkriminuoto BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį, nukentėjusiąją R. G., liudytojus J. R., I. S., D. Z., D. P., apžiūrėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, balsu perskaitė R. J. 2015 m. birželio 15 d. prašymą antstolės D. P. kontorai dėl arešto panaikinimo, viešosios įstaigos Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko ir Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašus, UAB „K s“ 2014 m. balandžio 9 d. prašymą kredito unijai „Sostinės kreditas“ dėl kredito išmokėjimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. birželio 29 d. raštą dėl žemės sklypo padidinimo prie jo prijungiant laisvos valstybinės žemės plotus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prie baudžiamosios bylos pridėjo proceso dalyvių pateiktus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus.

16. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą iš dalies ir balsu perskaitė bei prie baudžiamosios bylos pridėjo nuteistojo gynėjo pateiktus dokumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas dar kartą išanalizavo ir įvertino baudžiamojoje byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

17. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

18. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nebuvo apgaulės ir išankstinės tyčios, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino jam inkriminuoto sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, atribojimo nuo civilinio delikto.

19. BK 182 straipsnyje įtvirtintu sukčiavimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia, be kita ko, turtinės prievolės išvengimu. Taigi sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto. Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas sukčiavimą padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-253-693/2017, 2K-287-697/2017, 2K-346-942/2018).

20. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės.

21. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Teismų praktikoje turtinės prievolės išvengimas suprantamas kaip atsisakymas ją vykdyti arba naudojant apgaulę sudarymas tokios padėties, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016, 2K-109-746/2017, 2K-170-895/2018, 2K-25-693/2019). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltininko apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą, kai kaltininkas, ketindamas nevykdyti sandorio jau sudarant jį, kitą sandorio šalį įtikinėja priešingai ir atlieka veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė.

22. Be to, nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina tai, kad, norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, laikyti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2014, 2K-150/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-170-895/2018).

23. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje dėl turto padalijimo nesudarius santuokos, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartimi, R. G. iš R. J. iš viso buvo priteista 183 789 Lt (53 228,97 Eur); 2013 m. sausio 21 d. antstolių kontorai buvo pateiktas vykdomasis raštas dėl pirmiau nurodytos pinigų sumos išieškojimo iš R. J.; R. J. antstolio siųstas raginimas įvykdyti teismo sprendimą geruoju nebuvo įteiktas, todėl, suėjus raginimo terminui, 2013 m. kovo 4 d. antstolis areštavo R.

J. nuosavybės teise priklausančius (duomenys neskelbtini), esančius žemės sklypą ir gyvenamąjį namą; R. J. kredito įstaigose lėšų neturėjo, todėl skolos išieškojimas buvo nukreiptas į jo darbo užmokestį UAB „K s“, tačiau išskaitos nebuvo daromos; R. J. antstolių kontorai pateikė 2013 m. balandžio 25 d. pranešimą, kad vykdydamas teismo sprendimą dėl R. G. priteistos pinigų sumos sumokėjimo jis kreipėsi į AB „Nordea Bank“ su prašymu suteikti jam kreditą; 2013 m. gegužės 3 d. antstolių kontoroje buvo gautas R.

J. pranešimas, kad R. J. R. G. sumokėjo 20 000 Lt (5792,40 Eur); AB bankas „Nordea Bank“ 2013 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą išduoti R. J. 160 000 Lt (46 339,20 Eur) paskolą sumokėti kompensacijai pagal Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad kredito suteikimo laikotarpiui bus įkeistas (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas su gyvenamuoju namu; R. J. žodiniu kreipimusi antstolio prašė panaikinti areštą pirmiau nurodytam jo turtui, kad galėtų įkeisti turtą ir gauti paskolą, tačiau antstoliui paaiškinus, kad antstolis savo nuožiūra negali panaikinti turto arešto – yra būtina gauti išieškotojos prašymą arba sumokėti visą skolą, areštas R.

J. areštuotam turtui nebuvo panaikintas; 2013 m. rugsėjo 30 d. antstolių kontoroje buvo gautas R. G. prašymas laikinai sustabdyti vykdomąją bylą iki atskiro jos pranešimo; R. G. ir R. J. 2013 m. lapkričio 11 d. sudarė ir 2013 m. gruodžio 2 d. antstoliui pateikė taikos sutartį, pagal kurią R. G. įsipareigojo per 5 dienas nuo taikos sutarties įsiteisėjimo atlikti visus reikiamus veiksmus, kad būtų panaikintas areštas žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), atsiimti vykdomąjį raštą ir taip užbaigti vykdomąją bylą, o R.

J. – per tris mėnesius nuo arešto šiam turtui panaikinimo sumokėti R. G. 163 789 Lt (47 436,57 Eur) skolą pervedant pinigus tiesiogiai R. G. į jos banko sąskaitą gavęs savo pasirinktoje kredito įstaigoje tikslinį kreditą skolai padengti įkeičiant pirmiau nurodytą turtą, taip pat buvo nustatyta 20 000 Lt (5792,40 Eur) bauda už kiekvieną sutarties pažeidimo atvejį; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje dėl priverstinio akcijų pardavimo ir žalos atlyginimo buvo patvirtinta taikos sutartis tarp R.

G., R. J. ir UAB „K s“, pagal kurią vienvaldžiu UAB „K s“ savininku tapo R. J.; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi pirmiau nurodyta taikos sutartis buvo patvirtinta; taikos sutartis buvo sudaryta R. J. iniciatyva įtikinus nukentėjusiąją, kad tai greitesnis būdas atgauti skolą; įsiteisėjus taikos sutarčiai antstolis užbaigė vykdomąją bylą ir R. G. sutikimu 2014 m. vasario 26 d. iš Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro išregistravo (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo areštą; panaikinus areštą pirmiau nurodytam žemės sklypui ir namui, R.

J. į bankus dėl kredito suteikimo tam, kad grąžintų skolą nukentėjusiajai, nesikreipė – jis šį turtą įkeitė kredito unijai „Sostinės kreditas“ ir savo valdomos UAB „K s“ vardu 2014 m. balandžio 7 d. gavo 500 000 Lt (144 810,01 Eur) kreditą šios įmonės apyvartinėms lėšoms; R. J. žinojo ir suprato, kad pinigų, gautų iš kredito unijos „Sostinės kreditas“ UAB „K s“ apyvartinėms lėšoms, negalės panaudoti nukentėjusiajai skolai grąžinti, nes sąlyga, jog kredito lėšos bus pervedamos tiesiogiai prekių tiekėjams, buvo nurodyta kredito sutartyje, su kuria R.

J. buvo supažindintas; R. J., kreipdamasis dėl paskolos, neinformavo kredito unijos, kad turi finansinių įsipareigojimų R. G.; R. J., kaip kredito gavėjo, prievolių pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas jam įkeitus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir 2014 m. balandžio 7 d. įregistruojant šio turto hipoteką; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi išduotas vykdomasis raštas dėl neįvykdytų taikos sutarties sąlygų, įpareigojantis R. J. nedelsiant sumokėti R. G. 47 436,57 Eur skolą ir 5792,40 Eur baudą;

R. G. 2015 m. vasario 4 d. pateikė pirmiau nurodytą vykdomąjį raštą vykdyti antstoliui; antstolis 2015 m. vasario 5 d. išsiuntė R. J. raginimą įvykdyti teismo sprendimą geruoju, tačiau raginimas grįžo adresatui neįteiktas; Turto arešto aktų registre 2015 m. kovo 12 d. buvo įregistruotas antstolio areštuotas R. J. turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); 2015 m. kovo 12 d. antstolis išsiuntė R. J., taip pat UAB „K s“ vyriausiajam buhalteriui patvarkymą dėl 53 228,97 Eur skolos ir 2757,36 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo; 2015 m. kovo 23 d. buvo areštuota R.

J. 100 vardinių paprastųjų UAB „K s“ akcijų; 2015 m. kovo 31 d. R. J. išsiųstas nurodymas priverstinai nurašyti iš jo sąskaitų 56 037,93 Eur pervedant šią sumą į antstolio sąskaitą; 2015 m. balandžio 15 d. antstolis elektroniniu paštu paragino R. J. kuo skubiau susisiekti su antstolio kontora dėl skolos R. G. išieškojimo; kredito unija „Sostinės kreditas“ 2015 m. balandžio 21 d. antstolį informavo, kad UAB „K s“ suteiktas kreditas negrąžintas, todėl nėra pagrindo panaikinti hipoteką įkeistam turtui; R. J. 2015 m. birželio 5 d. pateikė antstoliui raštelį, kuriame nurodė, jog įsipareigoja po trijų mėnesių, pradedant nuo 2015 m. birželio 5 d., pradėti grąžinti skolą R.

G. mokant ne mažiau kaip po 10 000 Eur; R. J. 2015 m. birželio 15 d. pateikė antstoliui prašymą panaikinti jo turto areštą ir nurodė, kad susitarė su R. G. dėl skolos išmokėjimo atidėjimo trims mėnesiams; R. G. nesutiko, kad būtų panaikintas R. J. turto areštas; 2015 m. rugsėjo 21 d. antstoliui pasiūlius šalims atlikti UAB „K s“ akcijų įkainojimą savo lėšomis, R. G. sutiko tai padaryti, tačiau prašė atidėti apmokėjimą, o R. J. antstolio raštą ignoravo; pagal 2015 m. rugpjūčio 5 d., spalio 16 d., 2016 m. vasario 3 d.

UAB „K s“ pateiktus duomenis R. J. buvo nemokamose atostogose ir darbo užmokesčio negavo; UAB „K s“ veiklos nevykdo nuo 2016 metų; nukentėjusioji, praradusi tikėjimą R. J. pažadu grąžinti pinigus, 2016 m. balandžio 22 d. pateikė prokuratūrai pareiškimą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 245 straipsnyje nurodytų nusikaltimų padarymo; pagal turto perdavimo išieškotojui aktą R. J. žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 13 d. buvo perduoti kredito unijai „Mano unija“; 2018 m. rugsėjo 12 d. ir gruodžio 31 d.

R. J. nukentėjusiajai pervedė po 50 Eur; 2018 m. lapkričio 6 d. R. J. motina R. J. nukentėjusiajai pervedė 300 Eur.

24. Taigi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo sudarytos taikos sutarties sąlygas įvykdė tik nukentėjusioji – jos sutikimu antstolis panaikino areštą R. J. žemės sklypui ir gyvenamajam namui. Tuo tarpu nuteistasis savo įsipareigojimo per tris mėnesius paimti iš banko kreditą tam, kad nukentėjusiajai būtų grąžinta teismo priteista 163 789 Lt (47 436,57 Eur) skola, neįvykdė, į bankus dėl skolos grąžinimo nukentėjusiajai net nesikreipė – jis, pasinaudojęs arešto jo nekilnojamajam turtui panaikinimu, šį turtą įkeitė kredito unijai „Sostinės kreditas“ ir 2014 m. balandžio 7 d. savo vadovaujamos UAB „K s“ vardu gavo 500 000 Lt (144 810,01 Eur) kreditą šios įmonės apyvartinėms lėšoms.

Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad R. J., siekdamas savanaudiškų tikslų, ėmėsi iniciatyvos sudaryti apgaulingą taikos sutartį, per advokatus pasiūlydamas nukentėjusiajai neva vienintelį greitesnį pinigų jai išmokėjimo būdą. Susidariusioje situacijoje nuteistasis R. J. buvo suinteresuotas sudaryti taikos sutartį – jis siekė panaikinti savo nekilnojamojo turto areštą ir gauti savo vadovaujamai įmonei apyvartinių lėšų. Dėl to jis, pasinaudodamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, įtikino ją pasirašyti taikos sutartį ir pasirašė šią sutartį iš anksto žinodamas, kad neims skolai grąžinti paskolos taip, kaip buvo sutarta taikos sutartimi.

Nukentėjusiosios apsisprendimą sudaryti taikos sutartį nulėmė būtent esminės apgaulės panaudojimas, kuris, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasireiškė nuteistojo iniciatyva ir nukentėjusiosios įkalbėjimu sudaryti jos interesams itin rizikingą taikos sutartį. Tai, kad AB „Nordea Bank“ 2013 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą suteikti paskolą R. J., kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtina jo ketinimų grąžinti nukentėjusiajai teismo priteistą skolą, nes jis buvo priimtas iki 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties sudarymo, be to, nuteistasis paskolos šiame banke taip ir nepaėmė.

Esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismų išvadomis, kad R. J. savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios tapo nebegalimas jo turtinės prievolės R. G. įvykdymas taip, kaip tai buvo sutarta tarp jų 2013 m. lapkričio 11 d. sudarytoje taikos sutartyje: nekilnojamasis turtas, buvęs prievolės R. G. įvykdymo garantas, R. J. veikiant sąmoningai ir tyčia, tapo visai ne prievolės R. G., o kitos prievolės užtikrinimo priemone, kuris galiausiai 2017 m. birželio 13 d. pagal turto perdavimo išieškotojui aktą ir buvo perduotas kredito unijai „Mano unija“, ir R.

G. nebeteko iki tol turėtos galimybės apginti savo pažeistą teisę civilinio proceso tvarka išieškojimą nukreipus į R. J. nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie kitą nuteistojo turtą, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, todėl skolos išieškojimas šiuo metu, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra akivaizdžiai pasunkintas arba iš viso neįmanomas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nuteistasis apskritai vengė savo prievolės įvykdymo bet kokiais kitais būdais (nuteistasis iki šiol yra atlyginęs tik nedidelę dalį nukentėjusiajai priteistos skolos, slepia savo veiklų pobūdį ir pajamų šaltinį) ir sąmoningai sukūrė savo ir UAB „K s“ nemokumo situaciją.

25. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. J. veika pagrįstai teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip sukčiavimas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo

26. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio 3 dalį, nes skiriant jam įpareigojimą per trumpą laiką įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį kas mėnesį mokant nukentėjusiajai po 5000 Eur buvo siekiama papildomai užtikrinti nukentėjusiosios interesus, o ne daryti teigiamą įtaką jo elgesiui, taip pat nebuvo atsižvelgta į tokio įpareigojimo proporcingumą ir objektyvias galimybes jį įvykdyti.

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuteistajam paskiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje („Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas“) nurodytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareigas. Teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenurodytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui (BK 75 straipsnio 2, 3 dalys).

28. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo būtinos sąlygos – pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, – turinys įpareigoja teismą parinkti tokias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurie užtikrintų ne tik nukentėjusio asmens interesų atkūrimą, bet ir nuteistojo nubaudimą, skatintų jį laikytis įstatymų ateityje ir sudarytų prielaidas siekti kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų. Teismas turi parinkti tokias suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurios gali turėti nuteistajam didžiausią poveikį ir padėti įgyvendinti bausmės tikslus, kurių vienas yra teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja pareigą teismui skirti tokią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) pareigas, kuriomis nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam būtų pagrįsti bei įgyvendinami. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) pareigų skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jų tikslus, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes.

29. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo nuteistajam R. J. klausimą, be kita ko, įvertino tai, kad jis iki šiol nevykdo savo turtinės prievolės nukentėjusiajai taip, kaip tai buvo sutarta jųdviejų 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartyje, praeityje jis buvo teistas už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, teistumas išnykęs, taip pat baustas administracine tvarka, jis slepia tiek savo veiklų pobūdį, nors teigia, kad jų turi daug, tiek ir pajamų šaltinį. Teismas, atidėdamas nuteistajam R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įvertinęs nuteistojo R. J. asmenybę, nurodė, kad vis dėlto R. J. nėra asociali, degradavusi ar kriminalinę praeitį turinti asmenybė, jo abiejų nusikalstamų veikų padarymą lėmė ilgamečio bendro gyvenimo pabaigą ir skyrybas lydėjęs didelis tarpasmeninis jo ir nukentėjusiosios konfliktas dėl užgyvento solidaus bendro turto dalybų – iš esmės tai vis dar yra ambicijų, nuoskaudų ir principų persmelktas šalių ginčas dėl turto, ir padarė išvadą, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, juolab kad šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės trukmė galima tik gana ilga, nei atitiktų bausmės esmę, nei atliktų jos paskirtį; nuteistojo baudimas ilgalaike laisvės atėmimo bausme iš esmės tik dėl buvusių ilgamečių gyvenimo partnerių turtinio ginčo būtų neteisingas.

30. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimų skyrimo atidedant nuteistajam R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nurodė, kad turtinė prievolė, kilusi iš turto dalybų, vėliau – iš taikos sutarties, už kurios išvengimą R. J. pripažįstamas kaltu, iki šiol nėra įvykdyta didžiąja dalimi. Dėl to teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nusprendė nuteistajam R. J. skirti įpareigojimą per pirmuosius dvylika mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį kas mėnesį mokant ne mažiau kaip po 5000 Eur.

31. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam paskirtu įpareigojimu per dvylika nuosprendžio vykdymo mėnesių įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį kas mėnesį nukentėjusiajai mokant ne mažiau kaip po 5000 Eur, nurodė, kad R. J. neteisėtais veiksmais išvengė turtinės prievolės R. G., nevykdė su nukentėjusiąja pasirašytos taikos sutarties, todėl ji taip ir negavo jai teismo priteistų 53 228,97 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad R. J. turtinė padėtis nėra sunki, ilgai trunkantį jo neveikimą (turtinės prievolės, kylančios iš 2013 m. lapkričio 11 d. sudarytos taikos sutarties, nevykdymą), vengimą vykdyti savo paties pasirašytą taikos sutartį, įžūliai apgaunant nukentėjusiąją, pasinaudojant jos pasitikėjimu, neatsiskaitant su nukentėjusiąja, o į kredito sąskaitą gautus pinigus panaudojant tik savo verslo interesais, taip sprendžiant asmenines problemas, taip pat atsižvelgusi į nuteistojo ir nukentėjusiosios valdomo turto kiekį, gana aukštą jų pragyvenimo lygį, padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam skirtas įpareigojimas per pirmuosius dvylika mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį mokant nukentėjusiajai ne mažiau kaip po 5000 Eur kas mėnesį nelaikytinas neproporcingu įpareigojimu. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad visai neskirti šio įpareigojimo nėra teisinio pagrindo, kadangi nukentėjusio asmens interesų taip pat turi būti paisoma, be to, R. J. yra darbingo amžiaus, turintis sėkmingo verslo vystymo patirtį.

32. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, skiriant jam įpareigojimą per pirmuosius dvylika mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį mokant nukentėjusiajai ne mažiau kaip po 5000 Eur kas mėnesį, buvo įvertintas tokio įpareigojimo proporcingumas ir galimybė jį įvykdyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis dėl šio įpareigojimo nuteistajam R. J. skyrimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytas įpareigojimas disciplinuos nuteistąjį, skatins imtis aktyvių ir realių veiksmų tam, kad įvykdytų savo įsipareigojimus, ir užtikrins ne tik nukentėjusiosios turtinių interesų atkūrimą, bet ir nuteistojo nubaudimą, skatins jį laikytis įstatymų ateityje ir padės įgyvendinti kitus BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės tikslus.

33. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, paskirdami nuteistajam R. J. įpareigojimą per pirmuosius dvylika mėnesių nuo nuosprendžio vykdymo įvykdyti likusią turtinės prievolės dalį mokant nukentėjusiajai ne mažiau kaip po 5000 Eur kas mėnesį, BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas pritaikė tinkamai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

34. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvykdė pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą – teismas tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir neanalizavo bei nevertino bylai reikšmingų aplinkybių visumos, nepašalino jį teisinančių ir kaltinančių aplinkybių prieštaravimų, taip pat atsakė ne į visus jo apeliacinio skundo argumentus, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

35. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-60-942/2019). Taigi apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Kartu nagrinėjamų nuteistojo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ar atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.

36. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą iš dalies ir balsu perskaitė bei prie baudžiamosios bylos pridėjo nuteistojo gynėjo pateiktus dokumentus ir nutartyje dar kartą išanalizavo bei įvertino baudžiamojoje byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2019 m. sausio 17 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. J. apeliacinio skundo esminių argumentų, tarp jų ir sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, atribojimo nuo civilinio delikto, ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendis dėl jo pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. J. apeliacinį skundą, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Aurelijus Gutauskas