2024-10-23 Nr. AB-15412-3-61-3-03132-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2406-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03132-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Y. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138619 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760319710 (toliau – ir leidimas), galiojantį iki 2025 m. gruodžio 21 d. Leidimas panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuotais pagrindais. Ginčijamame Sprendime teigiama, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jam ketinamą mokėti darbo užmokestį, todėl buvo konstatuota, jog jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Leidimą.

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nurodė, kad neturėjo tyčios teikti atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis. 2024 m. vasario 14 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Biastera“, kurios pagrindu pareiškėjas buvo įdarbintas tinkuotoju. Pagal darbo sutarties 1.3 punktą UAB „Biastera“ įsipareigojo pareiškėjui mokėti minimalų mėnesinį atlyginimą, jam nustatyta pilna darbo laiko norma – 40 valandų per savaitę.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. vasario–balandžio mėnesiais UAB „Biastera“ neturėjo darbo, kadangi šaltuoju metu laiku darbdavio gaunamų užsakymų kiekis ženkliai sumažėja, dėl to jam nebuvo užtikrinta pilna darbo laiko norma. Aplinkybė, jog pareiškėjas negaudavo viso sutarto darbo užmokesčio buvo nulemta objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Kadangi UAB „Biastera“ negalėjo užtikrinti darbo sutartyje nurodyto darbo krūvio, pareiškėjas buvo priverstas išeiti neapmokamų atostogų.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad gavo Leidimą turėdamas tikslą dirbti Lietuvos Respublikoje bei gauti pajamų. Patyrė dideles finansines išlaidas vien tam, kad sutvarkytų visus Leidimui gauti reikalingus dokumentus, todėl jis objektyviai turėjo tikrą siekį ir tikslą dirbti darbo sutartyje nurodytomis sąlygomis, jog bent padengtų patirtas išlaidas, t. y. pareiškėjo veiksmuose nebuvo kaltės ar tyčios apgauti atsakovą.

6. Pažymėjo, kad nežinojo, jog aplinkybės, nepriklausančios nuo jo valios, gali jam sukelti neigiamas pasekmes, todėl, susipažinęs su ginčijamu Sprendimu, patyrė šoką bei nedelsiant kreipėsi į UAB „Biastera“ su prašymu sumokėti jam neišmokėtą darbo užmokestį. Bendrovė tenkino prašymą ir įsipareigojo sumokėti visą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį už vasario–balandžio mėnesius. Taigi ginčijamame Sprendime nurodyta faktinė situacija yra pasikeitusi ir nebeatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas skundą tenkinti.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2023 m. gruodžio 14 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo išduotas Leidimas, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 21 d. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Biastera“ įsidarbino tik 2024 m. vasario 15 d. ir jam nei karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Sutiko, kad UAB „Biastera“ pareiškėjui už vasario–balandžio mėnesius sumokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį.

9. Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas UAB „Biastera“ įsidarbino tik 2024 m. vasario 25 d., kad darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad sulygtas darbo užmokestis išmokėtas nebuvo, sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

10. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, UAB „Biastera“ 2024 m. birželio 7 d. su pareiškėju nutraukė darbo sutartį.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato pareigos prieš priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl galimo užsakymų trūkumo. Pareiškėjas neneigia fakto, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną jo gautas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti Leidimą nurodyto užmokesčio, taigi nėra ginčo dėl esminių faktinių aplinkybių.

12. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjui Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Biastera“. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas Leidimas. Pareiškėjui turėjo būti žinomi Įstatyme įtvirtinti Leidimo panaikinimo pagrindai, todėl pasikeitus aplinkybėms ir siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą bei prašyti išduoti naują Leidimą.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus Leidimų panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Kadangi pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjo darbo užmokestis privalėjo siekti 850 Eur, tačiau jis nustatyto darbo užmokesčio negavo, todėl neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti Leidimą nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, jog asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Aplinkybė, kad UAB „Biastera“ pareiškėjui darbo užmokestį sumokėjo atgaline data nepaneigia fakto, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, dėl to jis neturėjo pakankamai lėšų, reikalingų pragyventi Lietuvoje, taip pažeidžiant imperatyvias Įstatymo normas.

14. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir neturėjo diskrecijos nepriimti ginčijamo Sprendimo. Skundžiamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl jis atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikoje suformuotus reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 15. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 15 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2310-LLG-5799, kuriame nurodė, jog ketina pagal darbo sutartį dirbti tinkuotoju UAB „Biastera“, o jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltiniu bus darbo užmokestis, siekiantis 850 Eur. UAB „Biastera“ 2023 m. spalio 15 d. Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo), kuriame nurodė, jog siekia įdarbinti pareiškėją tinkuotoju ir jam mokėti 850 Eur dydžio darbo užmokestį.

18. Atsakovas, įvertinęs pateiktus dokumentus, nusprendė tenkinti pareiškėjo prašymą ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) išdavė pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 21 d.

19. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, jog pareiškėjas su UAB „Biastera“ darbo sutartį sudarė 2024 m. vasario 15 d. ir jam nei karto nebuvo sumokėtas 2023 m. spalio 15 d. prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas 850 Eur darbo užmokestis, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

20. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatomis. Nurodė, kad pagal Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22, 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).

21. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento teismui pateikti Sodros informacinėje sistemoje duomenys apie pareiškėją patvirtina, jog pareiškėjui nė karto per darbo UAB „Biastera“, teikusioje tarpininkavimo prašymą ir įdarbinusio pareiškėją, laikotarpį nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur.

22. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, ir tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), atsakovas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

23. Teismas nurodė, kad teisinio vertinimo nekeičia ir pareiškėjo su skundu pateikti dokumentai, įrodantys, jog UAB „Biastera“ po ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjui atgaline data sumokėjo sulygtą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o būtent – gauti sutartas pajamas iš darbinės veiklos, kurios nurodytos prašyme išduoti leidimą ir tarpininkavimo rašte, dirbti Leidime nurodomą darbą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra nutraukęs darbo sutartį su UAB „Biastera“ ir yra kreipęsis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

24. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti Leidimą priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio darbo užmokesčio) Migracijos departamento neinformavo.

25. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo priverstas imti nemokamas atostogas, nes UAB „Biastera“ šaltuoju metų laiku negaudavo pakankamai užsakymų ir todėl mokėtas mažesnis darbo užmokestis, teismas pažymėjo, jog teisė į nemokamas atostogas neneigiama, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

26. Teismas pažymėjo, kad prašydamas leidimo laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšų šaltinis yra darbo užmokestis, gaunamas iš UAB „Biastera“, tačiau jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur). Pareiškėjui Leidimas buvo išduotas dėl to, jog Migracijos departamentui buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis (850 Eur) ir dirbdamas jis turės pakankamai lėšų, gaudamas reguliarias pajamas, jog pragyventų Lietuvos Respublikoje. Tačiau pagal atsakovo pateiktus Sodros duomenis, pareiškėjui sulygtas darbo užmokesčio dydis nurodytais laikotarpiais nebuvo mokamas.

27. Tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki Leidimo panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs pareiškėjo veiksmai siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, susiklosčiusią šeimoje ar darbovietėje, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas Leidimas, neįrodė, todėl teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai panaikino jam Leidimą.

28. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė.

29. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti Leidimą, nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taigi, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Be to, pareiškėjas ir teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.

31. Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Šiuo atveju Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, kadangi teismas visiškai nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, jog Sprendime konstatuoti pažeidimai padaryti ne dėl jo kaltės ir atsirado ne dėl jo valios.

34. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui buvo nurodytos išsamios faktinės aplinkybės apie tai, jog jo kaltės dėl Migracijos departamento konstatuotų Įstatymo pažeidimų nebuvo. Teigia, kad jis nurodė ir paaiškino, jog ginčijamame Sprendime konstatuoti pažeidimai buvo nulemti ne pareiškėjo veiksmų ir iš esmės nuo jo valios nepriklausė, nes nepilnas darbo užmokestis jam buvo mokamas išimtinai dėl to, kad darbdavys neturėjo galimybės užtikrinti pilno darbo krūvio, numatyto darbo sutartyje. UAB „Biastera“ pareiškėjo nurodytų aplinkybių neginčijo.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, jog ėmėsi aktyvių veiksmų tikslu ištaisyti susiklosčiusią situaciją, t. y. pareikalavo darbdavio, kad patikslintų Sodroje duomenis apie jo draudžiamąsias pajamas 2024 m. vasario–balandžio mėnesiais, bei įsipareigojo išmokėti pareiškėjui po 681,50 Eur (atskaičius mokesčius) atlyginimą už 2024 m. vasario–balandžio mėnesius. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo kaltės dėl susiklosčiusios situacijos nebuvo.

36. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors Aprašas ir neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, tačiau šios teisės negalima ir suabsoliutinti. Šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai įvertino Sodros informacinės sistemos duomenis, neįsitikino jų teisingumu ir patikimumu, jokio savarankiško tyrimo neatliko ir neigiamą Sprendimą priėmė net pareiškėjo neišklausęs. Europos Sąjungos Pagrindinių Tautų Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta kad kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Kiekvienas asmuo turi teisę į gerą administravimą, taip pat kiekvienas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Taigi Migracijos departamentas turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką, o pirmosios instancijos teismas tokį pasyvų Migracijos departamento elgėsi laikė teisėtu. Nurodyti atsakovo veiksmai panaikinant Leidimą neišklausius pareiškėjo paaiškinimų ar nepareikalavus pateikti papildomus duomenis vertintini kaip gero administravimo principo pažeidimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog Migracijos departamentas neturėjo pagrindo aiškintis su pareiškėjo darbu susijusių tikrųjų faktinių aplinkybių yra neteisėta ir nepagrįsta, neatitinka gero administravimo principo reikalavimų.

37. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti objektyvūs įrodymai, jog pagrindai panaikinti Leidimą nors ir egzistavo formaliai, tačiau buvo visiškai pašalinti. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai suabsoliutino paties pažeidimo buvimo faktą patikrinimo metu, nevertindamas ir nenagrinėdamas pareiškėjo veiksmų siekiant ištaisyti susiklosčiusią situaciją bei faktą, kad visi pažeidimai buvo pašalinti, kas dar kartą įrodo, jog pareiškėjo veiksmuose nebuvo kaltės.

38. Nagrinėjamu atveju būtent teismas turėjo įvertinti priimto Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusią informaciją apie tai, kad Migracijos departamento konstatuoti Įstatymo nuostatų pažeidimai atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės ir buvo nedelsiant pašalinti.

39. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime klaidingai nurodo, jog pareiškėjas su UAB „Biastera“ yra nutraukęs darbo sutartį, kadangi darbo sutartis yra galiojanti, pareiškėjas turi darbą ir legalų pragyvenimo šaltinį.

40. Pareiškėjas papildomai paaiškina, kad iš tikrųjų yra kreipęsis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ir vykdant visas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo sąlygas, turėjo pateikti naują darbo sutartį su darbdaviu UAB „Biastera”. Būtent šiuo tikslu jo anksčiau sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta bei sudaryta nauja. Priešingu atveju nepateikus naujos darbo sutarties, jo prašymas dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje net nebūtų nagrinėjamas. Taigi, darbo sutarties nutraukimas su UAB „Biastera” buvo formalus veiksmas, būtinas tam, kad jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi būtų priimtas nagrinėti.

41. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagrindai panaikinti Leidimą nors ir egzistavo formaliai, tačiau šio skundo pateikimo dienai išnyko, todėl pareiškėjas vertina, kad Sprendimu jam sukeliamos neigiamos pasekmės yra neproporcingos siekiamiems tikslams.

42. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

43. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, jog darbdavys pareiškėjui nemokėjo tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto darbo užmokesčio 850 Eur (vienintelių Migracijos departamentui nurodytų pareiškėjo pragyvenimo lėšų) ar minimalios mėnesinės algos nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl yra ginčijamu Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat užmokesčio sumokėjimas atbuline data nepaneigia fakto, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis, dėl to pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių reikėjo pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pažeidžiant imperatyvias Įstatymo normas. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimą laikinai gyventi jei jis nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Migracijos departamento įgaliotas asmuo privalėjo kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma. Be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus Migracijos departamentui.

45. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Be kita ko, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus bei teismų praktiką, priimtas nešališkai ir objektyviai.

46. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 24S138619, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

48. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

49. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra neteisėtas ir naikintinas.

50. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

52. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

53. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

54. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjui UAB „Biastera“ ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis – 850 Eur. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir patvirtina byloje esantys įrodymai, pareiškėjui už 2024 m. vasario mėn. buvo išmokėta 184,80 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. kovo mėn. – 323,40 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 308 Eur. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo Lietuvoje lėšos bus UAB „Biastera“ gaunamas darbo užmokestis (850 Eur), todėl negaudamas darbo užmokesčio, pareiškėjas atitinkamai neturėjo pakankamai pragyvenimo lėšų. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo ir šią aplinkybę. Taigi Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 punktai).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų apie tai, jog pasikeitus aplinkybėms (pareiškėjui nemokant darbo užmokesčio), jis apie tai būtų informavęs Migracijos departamentą ir pateikęs prašymą gauti naują leidimą laikinai gyventi.

56. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui UAB „Biastera“ atgaline data, t. y. 2024 m. birželio mėn. sumokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, tačiau tai nepaneigia Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kurios egzistavo priimant skundžiamą Sprendimą.

57. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

58. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pareigos atsakovui kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų ar įrodymų pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra nurodęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.

59. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nemokamomis atostogomis, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, nustatytas teisės aktuose, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023).

60. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

61. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti kiti argumentai, susiję su jo kaltės nebuvimu, darbo sutarties nutraukimu ir kita, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Be kita ko, pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas, jog UAB „Biastera“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2024 m. birželio 7 d., todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė šią aplinkybę.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog sužinojęs apie Migracijos departamento Sprendimo priėmimą jis kreipėsi į darbdavį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo ir Sodros duomenų patikslinimo tik patvirtina, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo Migracijos departamento nustatytos faktinės aplinkybės, dėl to buvo priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui pagrįstai panaikintas Leidimas.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, skundžiamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

65. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė