2013-03-07 Nr. AB-371-3-61-3-01124-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-548/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01124-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. R. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 3R-66(AG-55/01-2012).

Skunde (b. l. 1, 13) paaiškino, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Agentūra) darbuotojas 2009 m. sausio 27 d. atlikdamas patikrą vietoje neteisingai nustatė suprojektuotą ir apsodintą mišku plotą. Miško įveisimo projekte miško sklypo dydis nurodytas 7 ha, o Agentūra nustatė 6,13 ha dydį. Įveisto miško ploto dydį Agentūra sumažino nepagrįstai nematuodama apsauginių juostų, kurių plotis 10 m nuo kaimyninių žemės sklypų. VAGK, priimdama skundžiamą sprendimą, taip pat vadovavosi neteisingai atlikto matavimo duomenimis. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 5 d. ir 2010 m. spalio 7 d. Agentūra permatavo sklypą ir abu kartus nustatė 6,8 ha, 2011 m. birželio 7 d. matuojant įveisto miško plotą buvo rasta 6,83 ha, o 2012 m. gegužės 8 d. – 6,82 ha. Šios aplinkybės įrodo, kad toks plotas buvo ir 2008 m. pavasarį įveisiant mišką, todėl 2009 m. patikros vietoje aktas yra neteisingas. Agentūros padarytą pažeidimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2010 m. gegužės 11 d. pažyma Nr. 4D-2010/1-141, kurioje nurodyta, kad Agentūra, atlikdama mišku įveisto sklypo matavimus, pažeidė nustatytas procedūras ir neteisingai atliko sklypo matavimą. Agentūra iki šiol nėra išmokėjusi pareiškėjui priklausančios paramos, be to, perskaičiavusi paramą pagal neteisingai pamatuotą plotą, skirtą paramą užskaito kaip negrąžintą skolą bei reikalauja grąžinti likusią jos dalį.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 31-32) paaiškino, kad pareiškėjo skunde keliami reikalavimai buvo ne kartą nagrinėti tiek Agentūroje, tiek Žemės ūkio ministerijoje, VAGK bei administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1364/2011 konstatavo, jog Agentūrai priimant atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjui mokėtinos paramos sumos nebuvo priimta jokių kompetentingų institucijų sprendimų, kuriais anksčiau nurodytų patikrų rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais, taip pat Agentūra negali būti įpareigojama perskaičiuoti mokėtiną pareiškėjui paramos sumą. Atsižvelgiant į šią nutartį, darytina išvada, jog Agentūros atlikta patikra vietoje, kurios duomenimis remiantis pareiškėjui yra skaičiuojama mokėtina paramos suma, yra teisėta, o jos pagrindu priimami sprendimai taip pat yra teisėti, pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo jų keisti. Pažymėjo, kad Agentūra, gavusi pareiškėjo 2012 m. vasario 8 d. skundą, pradėjo administracinę procedūrą. Pareiškėjui skirtame atsakyme buvo paaiškinta, dėl kokių priežasčių jo prašymas panaikinti 2009 m. sausio 26–27 d. patikros vietoje rezultatus negali būti tenkinamas, taip pat priminta, jog yra atnaujintas skolos išieškojimas. Pasak atsakovo, šis atsakymas nelaikytinas administraciniu aktu (sprendimu) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 ir 11 dalies prasme, kadangi juo Agentūra neišreiškė valios dėl išmokų nemokėjimo ir sankcijų taikymo, nepanaikino, nepakeitė, nesukūrė pareiškėjui teisių bei pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo A. J. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 55-58).

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai matyti, jog pareiškėjas kelia iš esmės tuos pačius reikalavimus ir klausimus, kurie buvo nagrinėti ir LVAT administracinėje byloje Nr. A756-1364/2011, t. y. pareiškėjas nesutinka su 2009 m. sausio 26–27 d. atliktų patikrų vietoje rezultatais ir prašo įpareigoti Agentūrą grąžinti jam priklausančią paramos sumą už 2009, 2010, 2011 m., panaikinti paramos išieškojimą. Kaip nurodo pats pareiškėjas, su Agentūros 2010 m. gegužės, spalio, 2011 m. birželio bei 2012 m. gegužės mėnesiais atliktų patikrų vietoje rezultatais jis sutinka ir šių rezultatų neginčija.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Kaip minėta, LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1364/2011, kuria ir rėmėsi VAGK, priimdama sprendimą Nr. 3R-66(AG-55/01-2012), konstatavo, kad Agentūrai priimant atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjui mokėtinos paramos sumos nebuvo priimta jokių kompetentingų institucijų sprendimų, kuriais aukščiau nurodytų patikrų rezultatai būtų pripažinti neteisingais, be to, esant galiojančiam Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimui Nr. BR6-(3.82)-10068 Agentūra negali būti įpareigojama perskaičiuoti mokėtiną pareiškėjui paramos sumą.

Taigi, teismo vertinimu, VAGK teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. VAGK taip pat konstatavo, jog 2012 m. sausio 10 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-327 pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2012 m. vasario 8 d. kreipimąsi, o Agentūros valia išreikšta 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. BR6-(3.82)-10068 dėl pareiškėjui išmokėtos paramos sugrąžinimo, apie skolos išieškojimo atnaujinimą pareiškėjas informuotas Agentūros 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. BR6-(3.82)-10669, todėl 2012 m. sausio 10 d. raštas Nr. BR6-(1.14)-327 nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, darančiu įtaką pareiškėjo teisiniam statusui.

Reikalavimas sugrąžinti paramos dalį pareiškėjui buvo suformuluotas dar 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. BR6-(3.82)-10068, kuris yra galiojantis.

III. Pareiškėjas A. J. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Agentūrą išmokėti 6 905,67 Lt paramos dalį pagal 2007 m. rugsėjo 24 d. paramos sutartį Nr. AAP-AM/S-065D1005142211.

Apeliacinis skundas (b. l. 62-63) grindžiamas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad VAGK neatsižvelgė į jo teisėtą reikalavimą, kad parama būtų mokama pagal teisingai atliktus matavimus. Nejaugi teisingi matavimai, dėl kurių nėra ginčo, laikomi nepagrįsti, o neteisingas 2009 m. sausio 27 d. matavimas, pagrįstas dokumentais kaip neteisingas, yra laikomas teisėtu.

Atsakovas Agentūra atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 76-77).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju vyksta ginčas dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros atsisakymo tenkinti A. J. R. 2012 m. vasario 8 d. prašymą Nr. 3 pripažinti 2009 m. sausio 27 d. patikros vietoje ataskaitą Nr. AM/P-IVS-344 niekine ir pateikti pažymą apie šios ataskaitos pripažinimą niekine, išdėstyto atsakovo 2012 m. kovo 9 d. rašte Nr. BR6-(1.14)-1997, teisėtumo ir pagrįstumo.

VAGK bylos duomenimis nustatyta, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra ir A. J. R. 2007 m. rugsėjo 24 d. pasirašė paramos sutartį Nr. AAP-AM/S-065D1005142211 pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ miško įveisimo schemą, įveisto miško priežiūros ir apsaugos išmokų schemą ir prarastų pajamų kompensavimo išmokų schemą. Agentūra, administruodama šią priemonę, 2009 m. sausio 26–27 d. atliko mokėjimo prašymo pagal schemą „Įveisimas“ patikrą vietoje.

Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-429, 4 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 20 d. iki 2012 m. lapkričio 18 d.) paaiškinta, kad patikra – fizinis ir administracinis pareiškėjo ir/ar paramos gavėjo pateiktų duomenų ir dokumentų patikrinimas. Pažymėtina, jog tokio pobūdžio patikrinimų rezultatai, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės, paprastai fiksuojami patvirtintos formos aktuose, kuriais vadovaudamasis įgaliotas viešojo administravimo subjektas vėliau priima atitinkamus sprendimus, sukeliančius pareiškėjui ir/ar paramos gavėjui juridines pasekmes, lemiančias administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1364/2011 nustatė, kad Agentūra, įvertinusi A. J. R. 2006 m. gruodžio 14 d. paraiškoje paramai pagal Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonę „Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ deklaruoto ir patikrų, atliktų 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. sausio 26-27 d. vietoje, bendro apželdinamo žemės sklypo plotų skirtumą, 2009 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. BR6-(3.82)-10068 įpareigojo pareiškėją grąžinti Agentūrai gautų išmokų dalį, proporcingą sumažintam plotui. Taigi ne faktinių duomenų konstatavimo dokumentas, o administraciniam teismui skųstinas individualus administracinis aktas – Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. BR6-(3.82)-10068 – daro tiesioginį poveikį pareiškėjo interesams ir sukuria jam pareigą grąžinti paramos lėšas, todėl 2009 m. sausio 27 d. patikros vietoje išvadų paneigimas negali savaime pakeisti A. J. R. teisių ir pareigų apimties. Tai, kad galiojant Agentūros 2009 m. liepos 17 d. sprendimui Nr. BR6-(3.82)-10068 Agentūra neturi pagrindo perskaičiuoti mokėtiną pareiškėjui paramos sumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė dar 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje tarp tų pačių administracinės bylos šalių.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė