2015-11-17 Nr. AB-22516-3-61-3-04348-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1310-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04348-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant J. K. ir G. K., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis, per elektroninių paslaugų posistemę, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Miesto plėtros departamento sprendimą Nr. A51-73097/14(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba) sustabdyti apie 1480 kv. m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), formavimo ir pertvarkymo projekto (toliau – ir Projektas) rengimą, kol nebus išspręstas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo bei pasiektas susitarimas dėl taikos sutarties įgyvendinimo. 2014 m. spalio 7 d. nutartimi šis pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti.

2014 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 30-1974 (toliau – ir Įsakymas); 2) panaikinti Sprendimą. Šiame skundė pirminio skundo antrojo reikalavimo pareiškėjas atsisakė. Jame pareiškėjas taip pat buvo pareiškęs prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti, jei teismas nustatys, kad toks terminas buvo praleistas ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti šio įsakymo galiojimą. Patikslintas skundas 2014 m. lapkričio 20 d. teismo nutartimi buvo priimtas, o prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas.

2015 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Įsakymą; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 30-2064; 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus išvadą dėl Projekto tvirtinimo tikslingumo (toliau – ir Išvada); 4) panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašė, kad nustačius, jog praleistas terminas skundui paduoti, jį atnaujinti; išreikalauti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos išvadą dėl Projekto tvirtinimo tikslingumo; pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šis patikslintas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamų reikalavimų, todėl teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti.

2015 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir 2015 m. rugsėjo 8 d. patikslinto skundo priėmimo. Prašyme nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas pateikti išvadą dėl tikslingumo tvirtinti Projekto patvirtintą kopiją ir kitus dokumentus, tačiau iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovo NŽT Vilniaus skyrius prašomų dokumentų nepateikė. Prašė teismo išreikalauti skundžiamą išvadą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą skundą priėmė, o jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkino iš dalies – laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdė ginčijamo 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti Įsakymą ir Sprendimą jau buvo priimti nagrinėti, todėl pakartotinai 2015 m. rugsėjo 8 d. teisme gauto patikslinto skundo priėmimo klausimas dėl šių reikalavimų nesprendžiamas ir patikslintas skundas dėl šių reikalavimų priimamas. Spręsdamas dėl kitų patikslinto skundo reikalavimų, kuriais pareiškėjas prašė panaikinti NŽT Vilniaus skyriaus išvadą dėl Projekto tvirtinimo tikslingumo ir 2015m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą Nr. 30-2064, teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą ir tai, kad nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo dėstomas aplinkybes, jog apie skundžiamą 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2064 jam tapo žinoma 2015 m. rugsėjo 1 d., sprendė, kad skundo padavimo termino pareiškėjas nepraleido; pažymėjęs, kad pareiškėjas teismui pateikė rašytinius įrodymus, jog 2015 m.rugsėjo 16 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti Išvados kopiją bei kitus dokumentus, tačiau informacijos iki nurodyto termino gauti nepavyko, sprendė, jog ir šis pareiškėjo reikalavimas priimtinas, o Tarnyba įpareigotina teismui pateikti Išvados kopiją.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti atsakovui NŽT sudaryti su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis J. K. ir G. K. 480 kv. m. valstybinio žemės ploto pirkimo–pardavimo sutartį, o jei ši sutartis jau sudaryta – uždrausti ją vykdyti, teismas pažymėjo, jog gali būti teikiami tik tiesiogiai su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais susiję prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės įtakos neturės (2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra priimti šie pareiškėjo reikalavimai: 1) panaikinti Įsakymą; 2) panaikinti Sprendimą; 3) panaikinti NŽT Vilniaus skyriaus Išvadą; 4) panaikinti 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą Nr. 30-2064, taip pat tai, kad administracinėje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės žemės ploto pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo (toks ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui), teismas sprendė, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti pritaikyta.

Vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis, teismas pažymėjo, jog spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Nurodė, jog teismo vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje keliamo ginčo pobūdį yra akivaizdu, kad pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, tokio teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Atsižvelgdamas į tai, kad, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas keliamo ginčo iš esmės nenagrinėja ir nevertina reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad siekiant užtikrinti galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą, yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti ginčijamo 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo kaip nepagrįstą ir neteisėtą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai, iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4943-561/2015 įsiteisėjimo dienos, sustabdyti ginčijamo 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nors teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, keliamo ginčo iš esmės nenagrinėja ir nevertina reiškiamų reikalavimų pagrįstumo, tačiau prieš taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonės teismas preliminariai vis tik turi įvertinti patį skundo pagrįstumą.

2. Pareiškėjo patikslintame skunde nebuvo prašoma pritaikyti Vilniaus apygardos administracinio teismo pritaikytos reikalavimų užtikrinimo priemonės, ją, nesant jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo, teismas pritaikė savo iniciatyva. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir argumentuotai nepagrindė jokios realios grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymo, o pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva, pareiškėjui neprašant, priėmė visiškai nemotyvuotą nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje.

3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ignoravo faktą, kad pareiškėjas V. Ž., netgi priėmus jam palankų teismo sprendimą, neturės teisės į valstybinės žemės plotą, kurį akivaizdžiai siekia įgyti ir šiuo teisminiu procesu siekia sutrukdyti tai padaryti tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pažymi, jog pareiškėjas negali inicijuoti analogiško projekto kaip tretysis suinteresuotas asmuo J. K. ir tam nei Įsakymas, kurio pagrindu pradėtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 30-2064 neturi ir negali turėti įtakos, kadangi pareiškėjas nėra sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), besiribojančio su sklypu (duomenys neskelbtini), savininkas ar nuomotojas, nes šio žemės sklypo savininkas – Lietuvos Respublika, o jį patikėjimo teise valdo NŽT. J. K., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Ne. 3D-452/D1-513 patvirtintomis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15. punktu, teigia, jog reikalavimo užtikrinimo taikymas Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu pagrindu yra absoliučiai nepagrįstas, nes pareiškėjui nesant su valstybinės žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininku, jam nėra teisinės galimybės inicijuoti analogiško žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto.

4. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra neadekvati priemonė, nepagrįstai ribojanti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir interesus. Pabrėžia, kad pareiškėjo interesai vilkinti Projektą negali būti iškeliami aukščiau už trečiojo asmens siekį teisėtai įgyti besiribojantį žemės sklypą. Papildomai atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau du kartus yra priėmęs nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, kuriose pripažino, kad pareiškėjo reikalavimai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje administracinėje byloje yra nepagrįsti.

Pareiškėjas V. Ž. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi nurodo, kad J. K., nurodydamas, jog pareiškėjas šiuo metu nėra su valstybinės žemės sklypu besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkas, todėl jam nėra teisinės galimybės inicijuoti analogiško Projekto rengimo, nevertino visų byloje esančių įrodymų visumos bei savo vertinimą pateikė vadovaudamasis vien tik oficialiai skelbiamais duomenimis iš valstybės įmonės Registrų centro apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininką. Pažymi, jog nuo pat pirminio skundo priėmimo dienos pareiškėjas įrodinėja, kad galimybė teisėtu būdu naudotis žemės sklypu (duomenys neskelbtini) jam yra nesudaroma ne dėl jo kaltės, o dėl atsakovo NŽT aplaidaus ir neteisėto neveikimo, kadangi dar 2005 m. spalio 5 d.

Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A48-996/2005, iškelta pagal tuometinio statinio savininko T. N. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2005 m. spalio 5 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo neparduoti, nenuomoti, neįkeisti, neatkurti nuosavybės teisių ar neatlikti bet kokių kitų veiksmų, susijusių su bet kokių teisių į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), perleidimu ar suteikimu tretiesiems asmenims iki minėtame žemės sklype bus nustatytas servitutas aplink statinį ir dalyje nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki statinio, kurio pagrindu T.

N. turės teisę pateikti iki statinio ir naudotis juo, arba T. N. bus suteikta teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teigia, kad iš šia įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties matyti, kad tuometinis žemės sklypo valdytojas (Vilniaus apskrities viršininko administracija), valdantis žemės sklypą patikėjimo teise nuo 2003 m. liepos 11 d., netiesiogiai įsipareigojo suteikti statinio savininkui teisę teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, kadangi tik patikėjimo teise valstybinį žemės sklypą valdantis patikėtinis turi teisę sudaryti žemės nuomos (panaudos) sutartis ir pan.

Nurodo, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. šį žemės sklypą patikėjimo teise valdant NŽT, pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį, šis įsipareigojimas perkeltas Tarnybai, o įsigijęs šį statinį V. Ž. įgijo teisę reikalauti tinkamo taikos sutarties sąlygų įvykdymo. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. spalio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo V. Ž. prašymą suinteresuotam asmeniui NŽT dėl senaties termino vykdomajam raštui pateikti vykdyti atnaujinimo ir vykdomojo rašto civilinėje byloje Nr. 2-65-04/2005. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Tarnyba tinkamai nevykdo teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų, dėl ko patenkino prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teigia, jog atsakovui tinkamai ir savalaikiai vykdant taikos sutartimi valstybinės žemės patikėtinio prisiimtus įsipareigojimus, V. Ž. turėtų pagrindą inicijuoti analogišką projektą bei kartu su kitais su siekiamu sujungti valstybinės žemės plotu besiribojančių sklypų savininkais ir (ar) valdytojais siekti sutarimo dėl šio ploto pardavimo ar nuomos tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir šioje byloje dalyvaujantys tretieji suinteresuoti asmenys. Pažymi, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei atsižvelgiant į aprašytas individualias šios bylos aplinkybes, patvirtinančias, kad pareiškėjas nėra besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomininkas ne dėl savo kaltės, tačiau aktyviai siekia įgyvendinti šią savo teisę, reikalavimo užtikrinimo priemonė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra būtina, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisėtus interesus.

2. Nagrinėjamoje byloje yra svarbus ir viešojo intereso gynimas. Tai reiškia, kad teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis kitais jame išdėstytais argumentais, o ne V. Ž. teisėtų interesų pažeidimu, t. y. dėl to, jog Projekto rengimas nėra galimas, atsižvelgiant į siekiamame prijungti valstybinės žemės plote nustatytą savavališkos statybos faktą, nesant reikalavimo užtikrinimo priemonių, tokio teismo sprendimo įgyvendinimas taip pat būtų negalimas ar itin sudėtingas. Iš to matoma, kad tokiu būdu būtų pažeisti pačios valstybės teisėti interesai, kadangi siekiamas prijungti žemės plotas priklauso valstybei.

3. Vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino, ar tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų galimas. Atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjamoje byloje nebūtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, t. y. nebūtų sustabdytas 2015 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 30-2064 galiojimas, NŽT turėtų galimybę vykdyti šio įsakymo pasekmes, t. y. sudaryti su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis 480 kv. m. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir įregistruoti šį juridinį faktą įstatymo nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre. Tokiu atveju priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, šio įvykdymas bus praktiškai neįmanomas arba pareikalautų papildomų sudėtingų ir ilgai užtrunkančių procedūrų ir nuostolių, kas lemtų tai, jog būtų vėl pažeistos pareiškėjo teisės. Tuo tarpu teismui atmetus V. Ž. patikslintą skundą, nei atsakovai, nei tretieji suinteresuoti asmenys sudėtingai pašalinamų pasekmių nepatirs, todėl teismo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė vertintina kaip adekvati, nepažeidžianti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Pažymi, kad ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami.

4. Nesutinka su atskirajame skunde nurodytu argumentu, jog pareiškėjas neprašė taikyti pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ją, be faktinio ir teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas pritaikė savo iniciatyva. Nurodo, jog administracinio proceso specifiškumas pasižymi teismo pareigos būti aktyviam įgyvendinimu. Be to, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti tiek proceso dalyvių motyvuotu prašymu, tiek savo iniciatyva. Tai reiškia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo teisinį pagrindą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti 2015 m. gegužės 29 įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą, ir nesant tam tokio konkrečiai suformuluoto pareiškėjo prašymo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad jame pateiktas prašymas yra pagrįstas ir prašo atskirąjį skundą tenkinti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos tik tuo atveju, kai egzistuoja abi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, o nenustačius bent vienos iš jų, teismas neturėtų taikyti prašomų laikinųjų priemonių. Taip pat pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15. punktą laisvos valstybinės žemės plotai gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Sutinka su atskirojo skundo teiginiu, kad pareiškėjas negali inicijuoti analogiško Projekto kaip tretysis suinteresuotas asmuo, nes jis nėra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), besiribojančio su sklypu (duomenys neskelbtini), savininkas ar nuomotojas. Vadovaujasi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, nes jis nėra gretimo žemės sklypo nuomininkas ar savininkas. Mano, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi vadovautis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą. Pabrėžia, jog pareiškėjo 20015 m. rusėjo 7 d. patikslintame skunde dėstomi teiginiai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas siekia suabsoliutinti savo turimas teises, nepasydamas kitų subjektų teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m.spalio 5 d. nutarties dalies, kuria teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4943-561/2015 įsiteisėjimo dienos, sustabdė ginčijamo 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-2064 galiojimą (ABTĮ 71 str. 4 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant tokio pobūdžio klausimus aiškinama, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Nagrinėjamu atveju teismas, nusprendęs savo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tokį savo sprendimą grindė tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, tokio teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Įvykdžius sustabdytąjį ginčijamą 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą Nr. 30-2064, įsiterpę laisvos valstybinės žemės plotai jau būtų parduoti ir sujungti su Projekte numatytu žemės sklypu, pirkimo-pardavimo sutartis būtų įregistruota įstatymo nustatyta tvarka, šių veiksmų nuginčijamas būtų arba negalimas, arba sudėtingas, reikalaujantis laiko ir išlaidų, taigi, tenkinus pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus, jo teisės vėl galimai būtų pažeidžiamos.

Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad situacijoje, kai ginčijamo 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. 30-2064 dėl Projekto tvirtinimo galiojimas nėra stabdomas, o išnagrinėjus bylą dėl visų pareiškėjo reikalavimų teismas priima palankų pareiškėjui sprendimą, t. y., be kita ko, panaikina ginčijamą 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymą, taip pat ir Sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas stabdyti Projekto rengimą, pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį nebūtų galimas, kadangi Projektas būtų ne tik parengtas ir patvirtintas, bet ir įgyvendintas, jo pagrindu būtų atsiradę naujų teisinių santykių.

Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimo užtikrinimas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgus į tai, trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, sustabdytas ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 30-2064 galiojimas, paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Stasys Gagys Vaida Urmonaitė-Maculevičienė