2013-10-02 Nr. AB-5622 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P756-156/2013

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00641-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. M. prašymą atnaujinti procesą V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N662-1300/2012).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Centro policijos nuovada (toliau – ir Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovada) 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 22N-361695-10 V. M. paskyrė 300 Lt baudą už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 161 straipsnyje, padarymą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. M. su skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą Nr. 22N-361695-10 bei nutraukti jo atžvilgiu pradėtą administracinę bylą. Skunde paaiškino, kad nuobauda jam paskirta už tai, kad, kaip konstatuota administracinio teisės pažeidimo protokole, 2010 m. balandžio 15 d., apie 7.40 val. V. M. prie (duomenys neskelbtini), Kaune, pastato laikė statybines ir kitas medžiagas, teršiančias aplinką ar kitaip trukdančias aplinkiniams. Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarime taip pat buvo konstatuota, jog tuo V. M. pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintų Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24.1 punkto reikalavimus. Su nuobaudos paskyrimu V. M. nesutiko, nes ji, jo manymu, paskirta nepagrįstai, prie minėto pastato jokių statybinių medžiagų jis nelaikė, o Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados pareigūnai jau ne pirmus metus jį terorizuoja ir visaip bando pakenkti. Minėtas pastatas priklauso ne V. M., o jo buvusiai žmonai.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. nutarimu (b. l. 60–62) V. M. skundą tenkino: Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą panaikino ir bylą nutraukė, konstatavęs, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių V. M. kaltę padarius ATPK 161 straipsnio pažeidimą.

Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovada pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–97), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 28 d. nutartimi (b. l. 75–76) Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados apeliacinį skundą tenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarimą V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (b. l. 109–111) V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ATPK 161 straipsnyje, pagal kurį nubaustas pareiškėjas, administracinė atsakomybė numatyta už savivaldybių tarybų patvirtintų miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą. Tai yra blanketinė norma, todėl konkreti elgesio taisyklė numatyta kitame teisės akte. Pirmosios instancijos teismo nuomone, norint asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 161 straipsnį, būtina nustatyti ir įrodyti, kad toks asmuo pažeidė gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisykles. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintų Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 1 punkte nustatyta, kad šios Taisyklės nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros, taip pat tvarkos renginiuose reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims. Taisyklių 24 punkte reglamentuoti draudimai pirmame punkte nurodytiems asmenims. Pareiškėjas kaltinamas pažeidęs Taisyklių 24.1 punktą, kuris draudžia statybinių ir kitų medžiagų, teršiančių aplinką ir trukdančių aplinkiniams, laikymą. Administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime tokia veika buvo inkriminuota administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Siekiant konstatuoti pareiškėjo veiksmuose šio teisės pažeidimo sudėtį, įvertinus pareiškėją teisinančius ir kaltinančius įrodymus, būtina nustatyti, ar pareiškėjas yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, taip pat, ar jis atliko veiksmus, kurie yra draudžiami paminėtų Taisyklių 24.1 punkte, t. y., pirma, ar jis laikė statybines ir kitas medžiagas nutarime nurodytoje vietoje, antra, ar šios statybinės ir kitos medžiagos teršė aplinką arba trukdė kitiems asmenims ir, trečia, kas yra atsakingas už nurodytų medžiagų laikymą nutarime nurodytoje vietoje. Pareiškėjas nurodė, kad nei pastatas, nei žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, jam nepriklauso, todėl už jo priežiūrą ar tvarką jis nėra atsakingas. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastatas – kavinė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune, 1998 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso A. M.. 2005 m. lapkričio 10 d. notaro patvirtintas įgaliojimas, galiojantis dešimt metų, patvirtina, jog A. S. (M.) yra įgaliojusi V. M. tvarkyti, valdyti ir disponuoti jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu – žemės sklypu su pastatais (duomenys neskelbtini), Kauno mieste. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagal šį įgaliojimą yra asmuo, kuriam minėto pastato bei žemės sklypo tvarkymas yra pavestas, todėl yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas.

Pats pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu neginčijo fakto, kad šalia pastato (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje yra šiukšlių, tačiau tvirtino, jog jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, kadangi šias šiukšles supylė ne jis, bet kiti, gretimuose pastatuose gyvenantys asmenys. Pareiškėjo argumentai, kad aplinką teršia gretimų namų gyventojai, pildami buitines atliekas (jos matomos fotonuotraukose), nepaneigti, byloje nėra nustatyta, jog šias buitines atliekas išpylė ir laiko būtent pareiškėjas. Tačiau bylos medžiaga įrodytas kitų medžiagų – statybinių blokų, trukdančių aplinkiniams bei kitų medžiagų (statybinių atliekų), teršiančių aplinką, laikymo faktas. Šią aplinkybę patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad šalia pastato (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje laikomas statybinis laužas. Iš nuotraukų taip pat neginčijamai galima spręsti, kad šis statybinis laužas akivaizdžiai teršia aplinką. Teismo vertinimu, šių atliekų atsiradimo aplinkybes teismo posėdyje patvirtino bei pareiškėjo V. M. versiją, jog atliekos jam nepriklauso, paneigė liudytojas R. Z., paaiškindamas, kad šios statybinės atliekos buvo supiltos, kai buvo remontuojamas greta (duomenys neskelbtini) esantis V. M. priklausantis pastatas. Nors iš žemės sklypų ribų paženklinimo akto ir susitarimo naudoti žemės sklypą tarp bendrasavininkių matyti, kad 739 kv. m. žemės sklypu (duomenys neskelbtini) naudojasi trys bendrasavininkiai, tačiau konstatavus, jog nutarime nurodytos aplinką teršiančios medžiagos priklauso pareiškėjui, pripažinti, kad ir kiti du sklypo bendrasavininkiai yra kalti dėl nutarime nurodytų atliekų laikymo, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo kaltė įrodyta.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad administracinė nuobauda pareiškėjui paskirta pagal įstatymus bei pareigūno, turinčio teisę spręsti šios kategorijos bylas, administracinės nuobaudos skyrimo tvarka nepažeista. Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovada, skirdama V. M. administracinę nuobaudą pagal ATPK 161 straipsnio nuostatas, visapusiškai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 str.). Įvertinęs visų išnagrinėtų įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. M. savo kaltais veiksmais pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintų Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 24.1 punkto reikalavimus ir tokiu būdu padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 161 straipsnyje, todėl jo skundas buvo netenkintas, o nutarimas paliktas galioti nepakeistas.

III. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. M. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas ir administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutraukta.

Apeliacinį skundą (b. l. 119–123) V. M. grindė tuo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-41-554/2012 jau buvo konstatavęs, kad, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, reikia šią administracinę bylą nutraukti, t. y. konstatavo, jog V. M. negali būti laikomas padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 161 straipsnyje. LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-434/2012 minėtą nutarimą panaikino tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas neatliko visų įrodymų tyrimo veiksmų (neapklausė liudytojo R. Z., tinkamai neįvertino į bylos medžiagą pateiktų nuotraukų). Taigi pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas šią administracinę bylą turėjo ištirti tuos įrodymus, kurie nebuvo ištirti pirmą kartą nagrinėjant šią bylą. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje apklausė liudytoją R. Z., tačiau jokių kitų papildomų veiksmų, kurie suteiktų bylai kokią nors reikšmingą informaciją neatliko. Vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties turinį akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama liudytojo R. Z. parodymais, todėl ši nutartis buvo priimta iš esmės nukrypstant nuo pamatinių ir fundamentaliųjų administracinės atsakomybės taikymo bei įrodymų vertinimo taisyklių, kurios yra aiškiai įtvirtintos tiek įstatymuose, tiek konkretizuotos ir išplėtotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Siekdamas papildomai pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pateikė šiuos įrodymus: 1) 2012 m. rugsėjo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0106/12/01081, kuriame užfiksuota, jog pastatas adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, yra tvarkingas, kiek toks reikalavimas gali būti taikomas nenaudojamam statiniui, ir iš jo nevirsta jokios šiukšlės (šis įrodymas, apelianto teigimu, paneigia liudytojo R. Z. 2012 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdžio metu duotus parodymus); 2) įrodymus, kad apeliantas yra UAB „Pix“ visų akcijų savininkas, o UAB „Pix“ priklauso pastatas, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas. Apeliantas akcentuoja, kad UAB „Kauno švara“ 2010 m. vasario 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 00263694 ir AB „City Service“ 2008 m. balandžio 17 d. pažyma patvirtina, jog tie subjektai, kurie susiję su apeliantu, pasirūpino, kad visos statybinės atliekos, kurios susijusios su jais būtų tinkamai išvežtos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovada prašė V. M. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados nutarimą, kuriuo V. M. pagal ATPK 161 straipsnį paskirta administracinė nuobauda – 300 Lt bauda – palikti galioti nepakeistą.

Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apžiūrėjo ir įvertino byloje esančias fotonuotraukas, kuriose aiškiai matyti statybinės atliekos, šiukšlės, teršiančios aplinką ir krentančios iš V. M. patikėto tvarkyti pastato. Nuotraukose aiškiai matyti šiukšlyne prie pastato besimėtančios šio pastato durys, nukritusios plytos ir pan. V. M., pateikdamas apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus dėl pastato sutvarkymo, remiasi 2012 m. rugsėjo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris visiškai nesusijęs su šia byla. Be to, V. M. užkalti pastato langus ir duris sugebėjo tik po beveik penkerius metus trukusio savivaldybės ir policijos įstaigų įtikinėjimo.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. M. apeliacinį skundą, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012 (b. l. 142–147) atmetė, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados 2010 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą paliko galioti nepakeistus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ATPK 161 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, o konkrečios elgesio taisyklės, kurių pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal nagrinėjamą ATPK straipsnį, yra nustatytos kituose teisės aktuose, t. y. atitinkamos savivaldybės tarybos patvirtintose miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklėse. Nagrinėjamu atveju V. M. administracinis kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad pastarasis prie (duomenys neskelbtini), Kaune, esančio pastato laikė statybines ir kitas medžiagas, teršiančias aplinką ar kitaip trukdančias aplinkiniams. Todėl, siekiant įvertinti V. M. veikos teisėtumą, būtina atsižvelgti į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintų Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatas. Taisyklių 1 punkte numatyta, kad šios Taisyklės nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros, taip pat tvarkos renginiuose reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims. Taisyklių 24.1 punktas taip pat įtvirtina fiziniams ir juridiniams asmenims taikomą draudimą laikyti statybines ir kitas medžiagas, teršiančias aplinką ir trukdančias aplinkiniams.

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas su jam inkriminuotu administraciniu teisės pažeidimu (pareikštu administraciniu kaltinimu) nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius ATPK 161 straipsnyje numatytą pažeidimą, netinkamai bei neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. iš esmės rėmėsi vien tik liudytojo R. Z. parodymais.

Vertinant bylos aplinkybes šiuo aspektu, pabrėžtina, jog ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju iš esmės nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio V. M. skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėdamas V. M. administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, t. y. rėmėsi tiek byloje surinktais rašytiniais įrodymais – fotonuotraukomis (b. l. 27–30) – iš kurių matyti, kad šalia V. M. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), buvo laikomas statybinis laužas (atliekos), tiek ir liudytojų parodymais – papildomai apklausė bylos baigtimi nesuinteresuotą liudytoją R. Z., kuris patvirtino, jog statybinės atliekos (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo supiltos būtent tada, kai buvo remontuojamas V. M. priklausantis pastatas (b. l. 104–108). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog liudytojas R. Z. galėtų būti šališkas ir asmeniškai suinteresuotas duoti netikslius parodymus apelianto atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateiktus įrodymus – antstolės R. S. 2012 m. rugsėjo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0106/12/01081, 2010 m. vasario 9 d. PVM sąskaitą faktūrą SVA Nr. 00263694, AB „City Service“ 2008 m. balandžio 17 d. pažymą Nr. 261 (b. l. 127–131) bei A. M. paaiškinimą – kadangi juose nurodytos aplinkybės, nėra betarpiškai susijusios su laikotarpiu, kuomet, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo užfiksuotas neteisėtas atliekų laikymas (duomenys neskelbtini), Kaune, t. y. 2010 m. balandžio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindų nutraukti V. M. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą nenustatyta.

Papildomai patikrinusi už V. M. inkriminuotą pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymi, kad paskirta nuobauda (300 Lt administracinė bauda) nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Dėl šios priežasties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis bei Kauno apskrities VPK Centro policijos nuovados nutarimas paliekami galioti nepakeisti.

V. V. M. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012, kurioje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis. Taip pat, remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Pareiškėjo nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Pasak V. M., teisėjai neįsigilino į situaciją, nes dalis LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties (2 puslapis) yra iš kitos nutarties, kuri su pareiškėju neturi nieko bendro. Be to, šią aplinkybę, jo manymu, pagrindžia ir tai, kad byla išnagrinėta ir nutartis priimta itin greitai, t. y. per kelias savaites nuo skundo ir medžiagos pateikimo teismui dienos, kai panašių bylų nagrinėjimas trunka apie pusantrų metų.

Esminis įrodymas, kurio pagrindu pareiškėjui buvo taikyta administracinė atsakomybė, buvo liudytojo R. Z. parodymai, kuriais šis asmuo darė prielaidą ir šiukšlių atsiradimą siejo su pareiškėjui priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, remonto darbų vykdymu. Tačiau dėl nurodomų šiukšlių ginčas jau buvo spręstas ir Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-600-414/2008 konstatuota, jog pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už šiukšlių atsiradimą. Šiuos argumentus V. M. buvo pateikęs ir 2012 m. rugsėjo 12 d. vykusio teismo posėdžio metu. Vadinasi, šioje byloje buvo remiamasi įrodymais, dėl kurių byla jau buvo išspręsta, ir jų pagrindu siekta pareiškėjui antrą kartą taikyti administracinę atsakomybę už tuos pačius veiksmus. Taip pažeistas non bis in idem principas. Be to, teismai neįvertino aplinkybės, kad liudytojas R. Z. sąmoningai klaidino teismus, teigdamas, kad neva apie senas bylas nieko neprisimena. Dėl išdėstytų argumentų akivaizdu, jog buvo padaryti esminiai pažeidimai, kurių pagrindu jam buvo pritaikyta atsakomybė už veiklą, dėl kurios jis anksčiau jau buvo išteisintas.

Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo termino atnaujinimo pareiškėjas nurodo, kad sužinojęs, jog buvo padaryti esminiai teisės pažeidimai, pateikė skundą Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei bei Teisėjų tarybos primininkui Gintarui Kryževičiui, kuriame prašė įvertinti LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje padarytus pažeidimus. Pareiškėjas gavo Lietuvos Respublikos Prezidentūros 2013 m. balandžio 12 d. atsakymą bei Teisėjų tarybos 2013 m. balandžio 11 d. atsakymą, kuriais jis informuotas, jog jo skundo nagrinėjimą toliau atliks LVAT pirmininkas, tačiau iš esmės vienintelis teisinis kelias pašalinti LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi padarytus pažeidimus – proceso atnaujinimas. Pareiškėjo skundas LVAT pirmininkui nagrinėti perduotas tik 2013 m. balandžio 22 d., o skundas iki šiol neišnagrinėtas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuosekliai siekė atkreipti kompetentingų institucijų dėmesį į tai, kokie pažeidimai buvo padaryti, ir visą laiką nuosekliai siekė savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos. Nenorėdamas praleisti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyto vienerių metų naikinamojo termino, pareiškėjas kreipiasi dėl proceso atnaujinimo ir prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Prašymas dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti atnaujinimo netenkintinas. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 2 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o 3 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, sprendimo ar nutarties buvimas be motyvų ar neteisėtos sudėties teismas (ABTĮ 153 str. 2 d. 8–10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–84/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–17/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. M. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą teismui padavė 2013 m. gegužės 21 d. (pašto spaudas ant voko, b. l. 190), t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo minėtos LVAT nutarties paskelbimo. V. M. neginčija to, jog praleido ABTĮ įtvirtintą trijų mėnesių bendrąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas terminui atnaujinti, nes jis, gindamas savo teises, pirmiausia pateikė skundą Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei bei Teisėjų tarybos primininkui Gintarui Kryževičiui. Minėtu skundu jis prašė įvertinti LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje padarytus pažeidimus, tačiau 2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūros ir 2013 m. balandžio 11 d. Teisėjų tarybos atsakymais jis buvo informuotas, kad nors jo skundo nagrinėjimą toliau atliks LVAT pirmininkas, tačiau iš esmės vienintelis teisinis kelias pašalinti LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi padarytus pažeidimus yra proceso atnaujinimas. Pareiškėjo skundas LVAT pirmininkui nagrinėti perduotas tik 2013 m. balandžio 22 d., o skundas iki šiol neišnagrinėtas, todėl, pareiškėjo teigimu, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012 buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas.

Taigi pareiškėjas prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir įvardija termino praleidimo priežastis. Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012, kt.).

Nagrinėjamu atveju V. M. remiasi tuo, kad sužinojęs apie minėta LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi pažeidžiamas jo teises, kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos Prezidentę bei Teisėjų tarybos pirmininką. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens kreipimasis į įvairias institucijas ar kitoks netinkamas savo teisių gynimas nėra laikomas objektyvia termino skundui ar prašymui paduoti praleidimo priežastimi. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų, taip pat – ir terminų, per kuriuos turi būti paduodamas prašymas procesui atnaujinti, nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų (bei kreipimosi su tokiu prašymu į teismą terminų), susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog skundas Lietuvos Respublikos Prezidentei bei Teisėjų tarybai pateiktas tik 2013 m. kovo 15 d. (b. l. 182), t. y. jau pasibaigus terminui prašymui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012 paduoti, nors, kaip minėta, kreipiantis į teismą su prašymu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, asmuo apie šiuo sprendimu (bendrąja prasme) galimai pažeistas savo teises sužino nuo tokio sprendimo paskelbimo dienos. Vadinasi, terminas buvo praleistas išimtinai dėl subjektyvios pareiškėjo pozicijos ir pasirinkto veikimo būdo, todėl nagrinėjamu atveju atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą atsisakytina.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

V. M. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo netenkinti. Prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. N662-1300/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ramūnas Gadliauskas