2020-04-15 Nr. AB-7556-3-61-3-01210-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-321-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01210-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 31

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininko) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos transporto saugos administracija ir akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“) dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gargždų geležinkelis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. 1V-198 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. lapkričio 6 d. skundo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kurioje konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai; 2) priteisti iš atsakovo Tarnybos pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos transporto saugos administracijai (toliau – ir Administracija) pateikė paraišką dėl pajėgumų, kuria prašė skirti pajėgumus šiems traukinio maršrutams: „Vaidotų geležinkelio stotis – Draugystės geležinkelio stotis“ (toliau – ir „Vaidotai – Draugystė“) ir „Draugystė – Vaidotai“, traukinių kursavimui viso 2017–2018 metais tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiu kasdien po 7 traukinius per parą į abi puses, paraiškoje dėl pajėgumų nurodytu laiku.

Pareiškėjo paraiška atitiko jai keliamus reikalavimus, todėl buvo persiųsta akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“, kuri atliko paraiškos techninį vertinimą, parengė tvarkaraštį, vykdė paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūras, sprendė dėl galimumo patenkinti visas paraiškas skirti pajėgumus, nustatė, kuri viešosios geležinkelių infrastruktūros dalis laikytina perpildyta. 2017 m. spalio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl pažeistų pajėgumų derinimo procedūrų, prašydamas Administracijos išspręsti kilusį ginčą.

Administracija išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2017 m. spalio 23 d. sprendimu dėl paraiškų derinimo, konstatavo, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančius teisės aktus ir pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidė. Administracija, remdamasi išimtinai AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 pateikta informacija, 2017 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą dėl pajėgumų, kuriuo nutarė neskirti pareiškėjos prašytų pajėgumų, o vietoje to skyrė pajėgumus pareiškėjo neprašytiems traukinio maršrutams, kurie net negalėjo būti laikomi alternatyviais maršrutais, nes neleido nuvežti krovinio iš pareiškėjo dėl pajėgumų nurodytos išvykimo vietos – Vaidotų į atvykimo vietą – Draugystę.

Taip pat ir atgal – iš Draugystės į Vaidotus. 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai skundą prašydamas pakeisti sprendimą dėl pajėgumų ir panaikinti sprendimą dėl paraiškos derinimo. Įsakymu Tarnyba pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus, kad sprendimas dėl pajėgumų neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, priimtas pažeidžiant paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūrą, netinkamai pritaikius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 611 patvirtintų Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punkte nustatytą prioriteto taisyklę, tačiau atmetė skundo argumentus, jog esmines pajėgumų skyrimo funkcijas, kurios priskirtos Administracijai vykdė tokios teisės neturintis subjektas – AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris pats teikė geležinkelio transporto paslaugas, t. y. kuri šiose procedūrose a priori veikė interesų konflikte, kas sąlygojo šių procedūrų skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimų pažeidimą.

Įsakymu Tarnyba įpareigojo Administraciją panaikinti sprendimą dėl pajėgumų ir sprendimą dėl paraiškų derinimo. Taip pat įpareigojo Administraciją priimti naują sprendimą dėl pajėgumų remiantis Įsakyme nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, paliekant teisę AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvauti pajėgumų skyrimo procedūrose vykdant Įsakymą.

3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamo Įsakymo dalis neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors jo skundu buvo ginčijamas sprendimo dėl pajėgumų neteisėtumas dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvavimo pajėgumų skyrimo procedūrose kaip neteisėto ir a priori sukeliančio interesų konfliktą, tačiau Įsakymo motyvuojamosios dalies išvados yra priešingos, suponuoja AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę ir toliau dalyvauti skiriant pajėgumus, o tokiomis Įsakymo išvadomis bus vadovaujamasi sprendžiant dėl pajėgumų pareiškėjai skyrimo, tame tarpe ir vykdant Įsakymą, kas pažeidžia pareiškėjo teisę į tinkamą ir nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros ir pareiškėjos interesus.

Taip pat pareiškėjas teigė, kad Įsakymo motyvai grindžiami netinkamu Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir 24 straipsnio 6 punkto aiškinimu ir taikymu, netinkamai aiškinant paraiškų techninio vertinimo funkciją, kuri reiškia tik paraiškose dėl pajėgumų skyrimo nurodytų traukinių techninių charakteristikų (traukinio ilgis ir svoris) vertinimą dėl jų atitikimo viešosios geležinkelių infrastruktūros techniniams reikalavimams ir nesuteikia teisės vykdyti pajėgumų skyrimo funkcijos, ir netinkamai aiškinant pajėgumų skyrimo funkciją, t. y. nevertinant, jog pajėgumų skyrimas susideda iš tokių procedūrų, kaip tarnybinio traukinių tvarkaraščio parengimas, kas neatsiejama su konkrečių linijų buvimo nustatymo ir įvertinimo, inter alia, perpildytos infrastruktūros dalies konstatavimo, paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūrų, be kita ko, apimančių pareigą pajėgumų derinimo procese atsižvelgti į visus pareiškėjų galimus patirti suvaržymus, įskaitant ekonominį poveikį, pareigos imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų patenkintos visos paraiškos, alternatyvių pajėgumų siūlymą ir pan.

Be to, pareiškėjo vertinimu, Tarnyba neteisėtai ir nepagrįstai esant Taisyklių ir 2012 m. lapkričio 21 d. Parlamento ir Tarnybos direktyvos 2012/34/ES (toliau – ir Direktyva) nuostatų konfliktui atsisakė vertinti ir taikyti Direktyvos nuostatas. Tarnyba nepagrįstai konstatavo, kad Direktyvos nuostatos, tiek kiek jos susiję su pajėgumų skyrimu yra perkeltos į Lietuvos teisę Kodekso ir Taisyklių nuostatomis.

4. Pareiškėjo nuomone, Tarnybai nustačius, kad būtent AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuris tuo pačiu vykdo vežimo geležinkelių transportu veiklą (yra vežėjas), rengė tvarkaraštį, vedė paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūras, juolab derinant konfliktuojančias pačios AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo paraiškas, bei konstatavo perpildytą infrastruktūros dalį, Tarnyba turėjo pripažinti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdė pajėgumų skyrimo procedūras, pažeidžiant Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punktą ir Direktyvos 7 straipsnį, pagal kuriuos Administracijai, o ne viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui priskirta pajėgumų skyrimo kompetencija. Pajėgumų skyrimo procese nesivadovaujant Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatomis, o remiantis joms prieštaraujančiomis Taisyklių nuostatomis, kilo interesų konfliktas, todėl toks pajėgumų skyrimo procesas savaime pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros. Pareiškėjas pabrėžė, kad kadangi Direktyvos nuostatos dalyje dėl pajėgumų skyrimo yra įgyvendintos netinkamai, o Taisyklių nuostatos suteikiančios AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisę dalyvauti esminėse pajėgumų skyrimo procedūrose prieštarauja Direktyvos 7 straipsnio nuostatoms, ir atsižvelgiant į tai, kad yra suėjęs Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisė terminas, Tarnyba privalėjo remtis Direktyvos nuostatomis, kuriomis rėmėsi pareiškėjas.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba pažymėjo, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą pirmiausia įvertino jame nurodyta teiginį, kad esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tam teisės neturintis subjektas, kuris be kita ko, visą pajėgumų derinimo laikotarpį veikė interesų konflikte. Tarnyba nurodė, kad nei Kodeksas, nei Direktyva neapibrėžė paraiškų techninio vertinimo ir pajėgumų skyrimo sąvokų, taip pat nedetalizavo, kokie veiksmai, kuriai iš funkcijų priskiriami. Taisyklės nustatė, kad paraiškos skirti pajėgumus techninis vertinimas – tai paraiškoje pateiktų traukinių techninių charakteristikų atitikties viešosios geležinkelių infrastruktūros charakteristikoms ir tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektui arba galiojančiam tarnybiniam traukinių tvarkaraščių vertinimas. Kokie veiksmai laikytini pajėgumų skyrimu Taisyklės nedetalizavo, tačiau aiškiai nustatė, kad Administracija priima sprendimą skirti pajėgumus arba jų neskirti. Skirdama pajėgumus Administracija turi vadovautis efektyvumo, ekonomiškumo, lygiateisiškumo, konkurencingumo, teisinio tikrumo, skaidrumo principais. Tarnybos vertinimu, veiksmus, kuriuos pareiškėjas priskiria pajėgumų skyrimo funkcijai, Taisyklės aiškiai ir nedviprasmiškai pavedė atlikti valdytojui, šiuo atveju AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jų AB „Lietuvos geležinkeliai“ neturėjo teisės atlikti.

7. Nagrinėjamu atveju Tarnyba nenustatė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko veiksmus, kurie jai nebuvo pavesti Taisyklių, taip pat nustatė, kad sprendimą dėl pajėgumų skyrimo priėmė Administracija, o ne AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad pajėgumų skyrimą vykdė tokios teisės neturintys subjektai. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, kaip geležinkelių transporto rinkos reguliuotojas ir viešojo administravimo institucija, nebuvo įgaliota vertinti nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams, taip pat žemesnės galios teisės akto (Taisyklių) atitikimo aukštesnės galios teisės aktui (Kodeksui). Taisyklės nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintos prieštaraujančiomis Kodeksui, todėl visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją. Tarnyba pažymėjo, kad Direktyvos nuostatos dėl pajėgumų skyrimo buvo perkeltos Kodekso 3, 4, 41, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 61, 71 straipsniais, ketvirtuoju skirsniu įstatymu Nr. XII-2488. Be to, nebuvo kompetentingų institucijų sprendimų, kuriuose būtų pripažinta, kad Direktyva perkelta neteisingai. Taip pat nebuvo konstatuota, kad Taisyklių nuostatos prieštarautų Direktyvos nuostatoms. Tarnybos nuomone, Įsakymas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, jame aiškiai nurodyti argumentai, kuriais remdamasi Tarnyba padarė išvadą, kad pajėgumų skyrimą atliko tokią teisę turintys subjektai, ir nurodė, kodėl Tarnyba vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, o ne Direktyvos nuostatomis.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“, tiek Administracija, vadovaudamiesi Taisyklėmis, atliko jiems išimtinai teisės aktais priskirtas funkcijas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vaidmuo pajėgumų skyrimo procese buvo pagalbinio pobūdžio. Jam nebuvo suteikiama teisė priimti jokių sprendimų, susijusių su pajėgumų skyrimu geležinkelio įmonėms. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pavesta parengti tik tarnybinio traukinių tvarkaraščio projektą, dėl kurio galutinį sprendimą, skirdama pajėgumus, priima Administracija, kuri sprendimų priėmimu visiškai nepriklausoma įstaiga. AB „Lietuvos geležinkeliai“ tvirtino, kad įgyvendino visus Taisyklėse nustatytus reikalavimus, atitinkamai užtikrino paraiškas pateikusioms įmonėms vienodas teises. Skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai pažeisti nebuvo.

10. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad Direktyvos nuostatos nebuvo pakankamai tikslios, t. y. Direktyvos nuostatos, susijusios su pajėgumų skyrimu, negalėjo būti taikomos tiesiogiai nesant nacionalinių priemonių, nes neatitiko tikslumo kriterijaus ir nustatė tik bendruosius pajėgumų skyrimo principus ir nereglamentavo procedūros. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Taisyklių derinimo metu pastabų dėl galimai netinkamo Direktyvos perkėlimo neturėjo, dėl šios Direktyvos galimai netinkamo perkėlimo taip pat nebuvo pradėtų Europos Komisijos pažeidimo procedūrų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Gargždų geležinkelis“ skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas Administracijai pateikė paraišką Nr. 89 „Skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams, ūkiniams traukiniams“, kuria prašė skirti pajėgumus traukinio maršrutams „Vaidotai – Radviliškis – Klaipėda – Draugystė“ ir „Draugystė – Klaipėda – Radviliškis – Vaidotai“ kursavimui kasdien po 7 traukinius per parą į abi puses, visą 2017–2018 m. tvarkaraščio galiojimo laikotarpį. 2017 m. spalio 9 d. pareiškėjas į Administraciją kreipėsi su prašymu „Išspręsti ginčą dėl pažeistų paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūrų“.

Prašyme nurodė, kad tarp pareiškėjo ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra kilęs ginčas dėl paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūrų. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista jo teisė efektyviai, lygiateisiškai, nediskriminuojančiomis ir skaidriomis sąlygomis dalyvauti paraiškų dėl tų pačių pajėgumų derinimo procese, siekiant įgyti prieigą prie viešosios geležinkelių infrastruktūros pagal paraišką prašytus pajėgumus:

1) dėl šias pajėgumų skyrimo funkcijas vykdančio subjekto – AB „Lietuvos geležinkeliai“ – šališkumo (nepriklausomumo nepakankamumo);

2) dėl pažeistų paraiškų derinimo procedūros terminų ir pažeistos pareiškėjos teisės į informaciją paraiškų derinimo procese;

3) dėl pažeistos pareiškėjos teisės į realias ir efektyvias derybas, kuriomis AB „Lietuvos geležinkeliai“ bendradarbiaudama ir konsultuodamasi su pareiškėju imtųsi visų įmanomų priemonių rasti sprendimą, kaip suderinti konfliktuojančias paraiškas ir patenkinti pareiškėjos reikalavimus. Todėl Administracijos prašė išspręsti kilusį ginčą, Administracijai pagal kompetenciją užtikrinant pareiškėjos teisę į efektyvias, lygiavertes, nediskriminuojančias ir skaidrias derybas paraiškų dėl tų pačių pajėgumų derinimui, inter alia, tinkamas, teisės aktų reikalavimus atitinkančias viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo procedūras, sprendžiant dėl pareiškėjos 2017 m. balandžio 7 d. paraiškos Nr. 89 skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus tenkinimo.

Administracija priėmė 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34 „Dėl viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo 2017–2018 metų tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui UAB „Gargždų geležinkelis“, kuriuo, atsižvelgdama į pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraišką Nr. 89, nusprendė skirti pareiškėjo prašomų viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtų 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) „Vaidotai – Radviliškis – Kužiai“‘ 2) „Klaipėda – Draugystė“;

3) Draugystė – Klaipėda;

4) Kužiai – Radviliškis – Vaidotai“. Taip pat, atsižvelgdama į AB „Lietuvos geležinkeliai“ Geležinkelių infrastruktūros direkcijos 2017 m. spalio 5 d. rašte Nr. 2(DI)-1957 „Dėl tarnybinio traukinių tvarkaraščio projekto“ ir Administracijos interneto svetainėje nurodytą informaciją apie perpildytą viešosios geležinkelių infrastruktūros dalį Kužiai – Klaipėda ir remdamasi prioriteto taisykle, neskyrė pareiškėjo prašomų viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtų 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89: 1) „Kužiai – Klaipėda“; 2) „Klaipėda – Kužiai“.

Administracija 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. VS-49 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. spalio 9 d. prašymo Nr. 274“ nusprendė, kad paraiškų skirti tuos pačius pajėgumus derinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidė. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Tarnyba su skundu, kuriuo prašė pakeisti Administracijos 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34, įpareigojant Administraciją priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškos Nr. 89 skirti viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prašyto traukinio maršruto „Vaidotai – Radviliškis – Klaipėda – Draugystė“ ir dėl traukinio maršruto „Draugystė – Klaipėda – Radviliškis – Vaidotai“, neskaidant šių traukinio maršrutų į dalis, ir skiriant pareiškėjui prašomus viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus prekiniams traukiniams 2017–2018 m. tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, pažymėtus 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89, taip pat prašė panaikinti Administracijos 2017 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. VS-49.

Skunde pažymėjo, kad esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tokios teisės neturintis asmuo – AB „Lietuvos geležinkeliai“. Tarnyba 2018 m. kovo 7 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pripažino pareiškėjo 2017 m. lapkričio 6 d. skundą iš dalies pagrįstu, t. y. nusprendė panaikinti 2017 m. spalio 23 d. Administracijos sprendimą Nr. VS-49, taip pat panaikinti 2017 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. VS-34 ir įpareigoti Administraciją priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. balandžio 7 d. paraiškoje Nr. 89 nurodytų pajėgumų skyrimo.

Įsakyme nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atliko pareiškėjo paraiškos techninį vertinimą, o Administracija priėmė sprendimą dėl pajėgumų skyrimo, todėl Tarnyba konstatavo, kad pajėgumų skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys asmenys.

13. Teismas įvertino, kad iš Kodekso nuostatų matyti, jog pajėgumų skyrimo funkciją atlieka geležinkelių transporto eismo saugos institucija – Administracija, o techninį vertinimą atlieka – viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas – AB „Lietuvos geležinkeliai“. Taigi, kaip teisingai nurodė AB „Lietuvos geležinkeliai“, jo funkcijos yra pagalbinės, lemiamą sprendimą dėl pajėgumų skyrimo priima Administracija.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kodekse nėra pateikiami pajėgumų techninio vertinimo ir pajėgumų skyrimo apibrėžimai, o Taisyklės įtvirtina tik pajėgumų techninio vertinimo sąvoką. Teismas akcentavo, kad Taisyklėse apibrėžiama pajėgumų techninio vertinimo funkcija, priešingai nei teigė pareiškėja, apima ne tik paraiškose dėl pajėgumų skyrimo nurodytų traukinių techninių charakteristikų (traukinio ilgis ir svoris) vertinimą. Atsižvelgdamas į Taisyklių 21, 24–26, 28–29 ir 31 punktais viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui suteikiamas funkcijas, teismas padarė išvadą, jog šios funkcijos yra pajėgumų techninio vertinimo funkcijos sudėtinė dalis, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atlikdama šiuos veiksmus AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdė pajėgumų skyrimo procedūrą. Pareiškėjo skunde pateikiamas pajėgumų skyrimo funkcijos apibrėžimas neatitiko Taisyklių nuostatų, todėl buvo neteisingas. Teismo vertinimu, Tarnyba priimdama skundžiamą Įsakymą tinkamai aiškino pajėgumų vertinimo funkciją.

15. Teismas teigė, kad nors nei Kodeksas, nei Taisyklės nepateikia pajėgumų skyrimo funkcijos apibrėžimo, tačiau, pajėgumų skyrimo funkcija neapima tų veiksmų, kuriuos Taisyklės priskiria atlikti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui. Kodeksas reglamentuoja, jog detalesnę pajėgumų skyrimo procedūrą įtvirtina būtent Taisyklės. Todėl, teismas nurodė, kad šiuo atveju Kodekse nepateikiant pajėgumų techninio vertinimo apibrėžimo Tarnyba pagrįstai vadovavosi esančiu Taisyklėse ir padarė išvadą, jog tiek Administracija, tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė savo kompetencijos ribose.

16. Teismas pažymėjo, jog įvertinus teisinį reguliavimą, abejonių dėl galimų Taisyklių prieštaravimų Kodeksui nekilo, Taisyklės buvo suderintos su Kodekso nuostatomis ir galėjo būti taikomos kartu, todėl pareiškėjo skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

17. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. birželio 23 d. Kodekso 3, 4, 41, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 61, 71 straipsniais, ketvirtuoju skirsniu įstatymu Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę. Nebuvo nustatyta, jog priimant Įsakymą įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinta, jog šis perkėlimas buvo netinkamas, todėl Tarnyba pagrįstai tiesiogiai netaikė Direktyvos nuostatų. Šiuo atveju teismui, įvertinus pateiktą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nebuvo abejonių dėl šio Direktyvos perkėlimo tinkamumo. Taigi teismui konstatavus, kad Direktyva į Kodeksą buvo perkelta tinkamai, o Taisyklės Kodeksui neprieštarauja, nebuvo pagrindo teigti, jog Taisyklės prieštarauja Direktyvai, todėl ir šis pareiškėjos skundo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

18. Teismas, įvertinęs ginčijamos Įsakymo dalies turinį, padarė išvadą, jog ji atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buvo pagrįsta objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis.

19. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros nebuvo pažeista, AB „Lietuvos geležinkeliai“ pajėgumų skyrimo funkcijos neatliko, todėl Įsakymo dalis, kurioje konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai buvo teisėta ir pagrįsta, teisinio pagrindo ją panaikinti nebuvo.

20. Pareiškėjas skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismui sprendimą priėmus ne pareiškėjos naudai, l bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistos.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Gargždų geležinkeliai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo Tarnybos pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino skunde išdėstytų argumentų, todėl priėmė, pareiškėjo nuomone, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, teismas iš viso nepasisakė dėl visų esminių pareiškėjos argumentų dėl Taisyklių prieštaravimo Direktyvos 7 straipsniui, taip pat dėl ESTT praktikos, kuria buvo remiamasi skunde, todėl toks teismo sprendimas neatitinka ir teismų sprendimų motyvavimui keliamų reikalavimų, bei vien šiuo pagrindu yra naikintinas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje iš esmės sprendžiamas teisės klausimas: ar skiriant pajėgumus 2017–2018 metais tarnybinio traukinių tvarkaraščiui AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo teisę vykdyti Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktų nuostatomis jai pavestas ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ faktiškai vykdytas funkcijas pajėgumų skyrimo procese (paraiškų dėl pajėgumų gavimas, tarnybinio traukinių tvarkaraščio parengimas, neatsiejamas nuo konkrečių linijų buvimo nustatymo ir įvertinimo, įskaitant konsultacijas su pajėgumų prašiusiais subjektais; nesutarimų keliančių paraiškų derinimas, įskaitant informacijos pateikimą, alternatyvių pajėgumų siūlymą, prioriteto taisyklės taikymą, visų pareiškėjų galimų patirti suvaržymų, įskaitant ekonominį poveikį, įvertinimą, ir priemonių taikymą, kad būtų patenkintos visos paraiškos ar bent neigiamas poveikis būtų minimalus, vertinimas, ar gali būti patenkintos visos paraiškos ir konstatavimas, kad tam tikroje infrastruktūros dalyje pajėgumų neužtenka – infrastruktūros dalis yra perpildyta, galutinio tarnybinio traukinių tvarkaraščio parengimas, pateikimas pareiškėjams ir Administracija informavimas apie likusius laisvus pajėgumus), inter alia, ar: 1) Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktų nuostatomis AB „Lietuvos geležinkeliai“ priskirtos funkcijos laikytinos pajėgumų skyrimo proceso dalimi Direktyvos 7 straipsnio prasme ir, atitinkamai, ar šios Taisyklių nuostatos prieštarauja Direktyvai, jei taip – ar egzistuoja sąlygų visetas tiesioginiam Direktyvos taikymui pagal ESTT praktiką; 2) ar Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktų nuostatomis AB „Lietuvos geležinkeliai“ priskirtos funkcijos laikytinos pajėgumų skyrimo proceso dalimi Kodekso 7 straipsnio 3 dalies 5 punkto prasme, jei ne – ar šios funkcijos laikytinos paraiškų techniniu vertinimu Kodekso 24 straipsnio 6 dalies prasme, jei taip – ar Kodekso 24 straipsnio 6 dalis, taip pat kaip ir Taisyklių nuostatos, neprieštarauja Direktyvai kaip nurodyta pirmojoje klausimo dalyje.

24. Pareiškėjas pažymi, kad Direktyvą įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų priėmimas nereiškia, jog Direktyvos nuostatos buvo perkeltos tinkamai, ką pabrėžia ir Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Be to, įsiteisėjęs kompetentingos institucijos sprendimas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnio pažeidimo Lietuvos Respublikai neįgyvendinus Direktyvos 7 straipsnio nuostatų būtų pakankamu, tačiau nėra būtinu, netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo įrodymu, o klausimas dėl Direktyvos perkėlimo tinkamumo turėjo būti sprendžiamas būtent šioje byloje. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimo išvados dėl Direktyvos perkėlimo (ne)tinkamumo galėjo būti daromos tik teismui byloje atskleidus Direktyvos 7 straipsnio, kuriuo rėmėsi pareiškėjas, reikalaujamą rezultatą (numatytus draudimus ir reikalavimus). Tačiau teismo sprendimo motyvuose Direktyvos 7 straipsnis net nėra minimas, todėl iš tokių sprendimo motyvų nėra aišku, ar teismas vertino ir kaip aiškino Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus ir ar vertino, jei taip, kodėl atmetė skunde pateiktą Direktyvos 7 straipsnio įtvirtintų draudimų išaiškinimą, bei kodėl nesirėmė skunde nurodyta ESTT praktika dėl Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintų draudimų išaiškinimo, nors pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi ESTT sprendimais.

25. Pareiškėjas teigia, kad įrodė savo teisę byloje remtis Direktyvos nuostatomis, Taisyklių, dalyje kuria esminės pajėgumų skyrimo proceso funkcijos priskirtos AB „Lietuvos geležinkeliai“, prieštaravimą Direktyvai ir Įsakymo neteisėtumą ir nepagrįstumą dalyje, kuria nustačius, kad esmines pajėgumų skyrimo 2017–2018 metais tarnybinio traukinių tvarkaraščiui proceso funkcijas vykdė AB „Lietuvos geležinkeliai“, Įsakyme buvo konstatuota, jog pajėgumų 2017–2018 metais tarnybinio traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai.

26. Pareiškėjo vertinimu, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Lietuvos Respublika suėjus Direktyvos įgyvendinimo terminui nepasiekė Direktyvos 1 straipsnyje numatyto rezultato – užtikrinti, kad pagrindinės funkcijos, garantuojančios tinkamą ir nediskriminuojančią prieigą prie infrastruktūros, būtų pavestos įstaigoms ar įmonėms, kurios pačios neteikia jokių geležinkelio transporto paslaugų, atitinkamai užtikrinant, kad Direktyvos IV skyriaus 3 skirsnyje nurodytas funkcijas vykdytų savo teisine forma, organizacija ir sprendimų priėmimu nuo jokios geležinkelio įmonės nepriklausoma paskirstymo įstaiga, – neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 7 straipsnio ir SESV 228 straipsnio 3 dalies nuostatas, o pastarosios nuostatos, draudžiančios AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalyvauti vykdant pajėgumų skyrimo funkcijas yra besąlygiškos ir tikslios. Tačiau teismui nevertinus Direktyvos nuostatų, kuriomis rėmėsi pareiškėja, turinio ir nesiremiant ESTT praktika teismas priėmė priešingą – neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad procesiniuose dokumentuose pareiškėjas pasisakė, jog nors Taisyklių atitinkamų nuostatų prieštaravimas Direktyvai yra visiškai akivaizdus: iš minėtų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, šių nuostatų tikslų ir ESTT išaiškinimų dėl atitinkamų Direktyvos nuostatų taikymo, tačiau teismui kilus abejonių dėl šioje byloje taikytinų Direktyvos 7 straipsnio nuostatų aiškinimo ir(ar) taikymo, būtų pagrindas taikyti prejudicinio sprendimo institutą, nes ESTT yra pažymėjęs, kad prejudicinio sprendimo institutas yra įtvirtintas siekiant užkirsti kelią Europos Sąjungos teisės, kurią turi taikyti nacionaliniai teismai, aiškinimo skirtumams ir užtikrinti, kad visais atvejais ši teisė visose valstybėse būtų taikoma vienodai, ir remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

27. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, dėl Taisyklių 21–26, 28–9, 31 ir 39 punktų nuostatų, kiek jos priskiria šiuose punktuose nurodytas funkcijas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kompetencijai, neprieštaravimo Kodeksui, teismas priėmė nevertinęs Kodekso priedo 1, 4 ir 8 punktų, pagal kuriuos Kodekso nuostatos priimtos įgyvendinant 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros, 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo ir Direktyvą, kurios nuostatomis ir buvo remiamasi skunde. Todėl, pareiškėjo vertinimu, neteisėtai nesivadovaudamas ESTT praktika, pagal kurią, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinius teisės aktus, specialiai priimtus direktyvos reikalavimams įgyvendinti, turi juos aiškinti kaip įmanoma atsižvelgdamas į susijusios direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas bei taip pažeisdamas ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, teismas nevertino Direktyvos nuostatų ir iš viso neišsiaiškino Kodekso nuostatų dėl pajėgumų skyrimo proceso ir paraiškų techninio vertinimo turinio.

28. Pareiškėjas pažymi, kad nors skunde atkreipė dėmesį, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis draudžia sprendimus grįsti įstatymams prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktu, numatant pareigą teismui, esant pagrindui manyti, kad aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja įstatymui, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, dėl tokio Vyriausybės akto atitikimo įstatymui, tačiau pirmosios instancijos teismas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies reikalavimo neįgyvendino.

29. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, o jame padarytos išvados yra pagristos ir motyvuotos, kadangi teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai svarbias aplinkybes ir sprendime, vadovaujantis ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi, yra atsakyta į visus skunde pareikštus pagrindinius reikalavimus. Taigi, teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai konstatavo, kad Įsakymas dalyje, kuria konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybinių traukinių tvarkaraščių skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, yra teisėtas ir pagristas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino skunde išdėstytų argumentų, iš viso nepasisakė dėl Taisyklių prieštaravimo Direktyvos 7 straipsniui, nepasisakė dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Tarnyba teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra išdėstytos išvados padarytos visų bylos įrodymų analizės pagrindu, taip pat jame yra išdėstytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, pasisakyta dėl visų esminių skundo pagrindą sudarančių aplinkybių ir juose pareikštų reikalavimų, todėl teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir yra teisėtas bei pagrįstas.

31. Atsakovas nurodo, kad Tarnyba, kaip geležinkelių transporto rinkos reguliuotojas ir viešojo administravimo institucija, turi vadovautis galiojančiais nacionaliniais teisės aktais. Akcentuoja tai, kad nėra jokių kompetentingų institucijų sprendimų, kuriuose būtų pripažinta, jog Direktyva perkelta neteisingai, todėl 2017–2018 m. tarnybinių traukinių tvarkaraščių rengimo laikotarpiu ir skundo Tarnybai nagrinėjimo metu Tarnyba pagrįstai vadovavosi Kodekso ir Taisyklių nuostatomis. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba turėjo remtis Direktyvos nuostatomis, o ne nacionaliniais teisės aktais nagrinėdama skundą Tarnybai, yra visiškai nepagrįstas.

32. Tarnyba, įvertinusi Kodekso ir Taisyklių teisinį reguliavimą, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sprendime, jog Taisyklės yra suderintos su Kodekso nuostatomis. Taisyklės nėra teisės aktų nustatyta tvarka pripažintos prieštaraujančiomis Kodeksui, todėl visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartimi pakeistas į AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktūra“) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

34. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pirmiausiai nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu turėtų neišplėsti pirmosios instancijos teisme nagrinėto ginčo dalyko ir apeliaciniu skundu įrodinėti klausimus, susijusius su atsakovo pareiga priimant Įsakymą, tiesiogiai taikyti Direktyvą 2012/34/ES. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu nepateikia argumentų dėl atsakovo pareigos tiesiogiai taikyti Direktyvą ir atitinkamai nepagrindžia, kad atsakovas skundžiamas Įsakymas turėtų būti keičiamas, o pareiškėjo 2017 m. lapkričio 6 d. skundas pripažįstamas iš dalies tenkintu. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vertinimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu reiškia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teismui.

35. Trečiojo suinteresuotas asmens vertinimu, nagrinėjama situacija vienareikšmiškai neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuotų sąlygų, todėl pareiškėjas negali remtis tiesioginiu Direktyvos veikimu. Be to, kol netinkamas Direktyvos perkėlimas nebuvo konstatuotas kompetentingos institucijos, Direktyvos nuostatos laikomos perkeltomis į nacionalinę teisę teisingai.

36. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas įrodyti netinkamą Direktyvos nuostatų perkėlimą, vadovaujasi Kodekso 3, 4, 41, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 61, 71 straipsniais, ketvirtuoju skirsniu įstatymo Nr. XII-2488 ir Direktyvos 2012/34/ES atitikties lentele (toliau – ir atitikties lentelė). Tačiau atitikties lentelė, kuria remiasi pareiškėjas yra tarpinis dokumentas, kuris naudojamas rengiant teisės akto projektą. Atitikties lentelė teisinės galios neturi. Pažymi ir tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atitikties lentelė buvo notifikuota Europos Komisijai, kuri neturėjo dėl jos pastabų, todėl informacijos apie galimai netinkamą Direktyvos perkėlimą nėra ir atsižvelgiant į esamas aplinkybes nėra pagrindo abejoti Direktyvos perkėlimo tinkamumu.

37. Trečiojo suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad pareiškėja į Kodekso pakeitimo projektą neatkreipė ir negalėjo atkreipti dėmesio savo procesiniuose dokumentuose, kaip teigia apeliaciniame skunde, nes Kodekso pakeitimo projektas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateiktas tik 2018 m. gegužės 16 d., kai tuo tarpu pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui pateikė dar 2018 m. balandžio 7 d.

38. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Direktyvos 7 straipsnio aiškinimo pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, AB „Lietuvos geležinkeliai“ atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teisimo sprendimai, buvo priimti taikant ne Direktyvą 2012/34/ES, bet jos pirmtakę Direktyvą 2001/14/EB. Pareiškėjas visiškai klaidingai nurodo, kad šių direktyvų nuostatos yra nepasikeitusios. Direktyva 2001/14/EB nenustatė, kas yra laikoma esminėmis viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijomis, todėl šios funkcijos laikotarpiu iki Direktyvos 2012/34/ES priėmimo buvo aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus nurodytose bylose. Priėmus Direktyvą 2012/34/ES Europos Parlamentas kartu su Taryba expressis verbis Direktyvos 2012/34/ES 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtino, kas yra laikoma esminėmis viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo funkcijomis ir atitinkamai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai, pasikeitus reguliavimui, neteko precedento galios Direktyvos 2012/34/ES atžvilgiu. Trečiojo asmens vertinimu, Direktyvos 2012/34/ES nuostatos, kuriomis remiasi pareiškėjas neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuoto besąlygiškumo ir pakankamo tikslumo reikalavimų, todėl tiesioginis Direktyvos 2012/34/ES taikymas prieštarauja teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principams.

39. AB „Lietuvos geležinkeliai“ teigimu, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo veiksniai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais Kodekso ir Viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo taisyklių reikalavimais, o viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė Administracija, pareiškėjo teiginys, kad esmines pajėgumų skyrimo funkcijas vykdė tokios teisės neturintis subjektas laikytinas nepagrįstu ir neatitinka galiojančių teisės aktų nuostatų ir faktinės situacijos. Todėl, pirmosios instancijos teismo, kaip ir atsakovo išvada, kad pajėgumus skyrė tinkamas subjektas yra teisinga ir pagrista teisės aktu nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas ir atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo padaryti išvadą, kaip teigia pareiškėjas, kad pajėgumus skyrė netinkamas subjektas.

40. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai argumentavo, kodėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Viešosios geležinkelių infrastruktūros taisyklės atitinka Kodeksą, pateikdamas nuorodas į konkrečius teisės aktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo teiginius ir faktus, susijusius su subjektais dalyvavusiais pajėgumų skyrimo procese.

41. AB „Lietuvos geležinkeliai“ vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prejudicinio sprendimo instituto, pažymi, kad pareiškėjas nekėlė klausimo skunde pirmosios instancijos teismui dėl prejudicinio sprendimo instituto taikymo. Todėl, teiginiai, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose buvo pasisakiusi šiuo klausimu neatitinka tikrovės.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

43. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, Taisyklių nuostatų prieštaravimo Direktyvai ir Kodeksui, Administracija pažymi, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos formuojamą geležinkelių transporto politiką, Administracija atlieka funkcijas, kurios jai yra pavestos kaip geležinkelių transporto eismo saugos institucijai, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Administracija nėra įgaliota vertinti Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę tinkamumo, kaip ir žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl plačiau dėl šių Apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Administracija pažymi, kad Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos yra patvirtinęs Direktyvos ir Lietuvos Respublikos nacionalinių teisės aktų atitikties lentelę, kuri patvirtina tinkamą Direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę.

44. Administracija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pajėgumų 2017–2018 metais tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokios teisės neturintis subjektas, t. y. viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas – Geležinkelių infrastruktūros direkcija. Taisyklių 21–26, 28–29, 31 ir 39 punktuose numatytos funkcijos, kurias pajėgumų skyrimo procese įgaliotas atlikti būtent viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas. Administracija mano, kad šios funkcijos negali būti vertinamos kaip esminės pajėgumų skyrimo funkcijos, nes vadovaujantis Direktyvos 7 straipsniu tokios funkcijos yra sprendimų dėl traukinio linijų paskirstymo, įskaitant konkrečių linijų buvimo nustatymą ir įvertinimą bei jų paskyrimą, ir sprendimų dėl infrastruktūros apmokestinimo, įskaitant sprendimų dėl mokesčių dydžio nustatymo ir jų surinkimo, priėmimas, kurias teisės aktais įgaliota atlikti tik Administracija, t. y. tik Administracija priima galutinį sprendimą pajėgumų skyrimo, įskaitant ir tarnybinio traukinių tvarkaraščio rengimo, procese. Kadangi nagrinėjamu atveju pagal pareiškėjo pateiktą paraišką skirti pajėgumus sprendimus priėmė ir pajėgumų skyrimo proceso funkcijas atliko tam įgalioti subjektai – Administracija ir viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, todėl pagrindo naikinti Įsakymą dalyje, kuria konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 metais tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, nėra.

45. Papildomai pareiškėjas AB „Gargždų geležinkeliai“, atsižvelgdamas į atsiliepimuose išdėstytus argumentus ir su jais nesutikdamas bei vadovaudamasi ABTĮ 52 straipsniu, taip pat ir neperžengdama skundo ribų, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėsto savo nesutikimą su atsiliepimų argumentais.

46. AB „Gargždų geležinkeliai“ tvirtina, kad apeliaiciniame skunde nėra keliami jokie nauji reikalavimai ir jis neprieštarauja ABTĮ 134 straipsnio 6 daliai. Kadangi palyginus apeliaicinio skundo dalyką su skundo, kuris buvo teikiamas pirmosios instancijos teismui, dalyku, galima pastebėti, kad šių abiejų skundų dalykai sutampa t. y. apeliaiciniame skunde prašoma teismo „panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-06-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2606-1063/2018 ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gargždų geležinkelis“ skundą Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai ir panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2018-03-07 įsakymą Nr. 1V-198 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. lapkričio 6 d. skundo“ dalyje, kuria konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, pareiškėjos 2017-11-06 skundą pripažįstant iš dalies tenkintu ir tuo pagrindu, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procese esmines pajėgumų skyrimo funkcijas atliko tokios teisės neturintis subjektas – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Analogiškas reikalavimas buvo suformuluotas ir pirmosios instancijos teismui teiktame pareiškėjo skunde: „Panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2018-03-07 įsakymą Nr. 1V-198 „Dėl UAB „Gargždų geležinkelis“ 2017 m. lapkričio 6 d. skundo“ dalyje, kuria konstatuota, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procesą atliko tokią teisę turintys subjektai, pareiškėjo 2017-11-06 skundą pripažįstant iš dalies tenkintu ir tuo pagrindu, kad pajėgumų 2017–2018 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui skyrimo procese esmines pajėgumų skyrimo funkcijas atliko tokios teisės neturintis subjektas – akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“.

47. AB „Gargždų geležinkeliai“ nurodo, kad atsiliepimų argumentai dėl Įsakymo teisėtumo yra atmestini, kadangi yra išimtinai grindžiami Taisyklių nuostatomis, prašant jas taikyti net ir tuo atveju, jei minėtos Taisyklių nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams ir / ar Direktyvos nuostatoms. Be to, atsiliepimuose dėstomi argumentai dėl to ar atsakovas, ar tretieji asmenys, skiriant viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumus (toliau - pajėgumai) arba priimant ginčijamą Įsakymą galėjo arba negalėjo suabejoti Taisyklių teisėtumu – neturi teisinės reikšmės. Papildomai atkreiptia dėmesį, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime klaidina teismą, teigdamas, kad neva neatitinka tikrovės apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas procesiniuose dokumentuose byloje buvo atkreipęs pirmosios instancijos teismo dėmesį į būtinybę taikyti prejudicinio sprendimo institutą. Pareiškėjas pažymi, kad šiuos savo argumentus pareiškėjas išdėstė 2018 m. gegužės 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose, be kita suformuluojant klausimą dėl Direktyvos aiškinimo, aktualaus bylos teisingam išsprendimui.

48. Pareiškėjas nesutinka ir su atsiliepimuose pateikiamais argumentais Direktyvos 7 straipsnio ir susijusių Direktyvos nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimais. Nors atsiliepimuose tinkamas Direktyvos nuostatų perkėlimas argumentuojamas iš esmės tuo, kad nėra įsiteisėjusio kompetentingos institucijos sprendimo dėl SESV 288 straipsnio pažeidimo, tačiau pareiškėjo nuomone, toks sprendimas, kuriuo būtų konstatuotas SESV 288 straipsnio pažeidimas Lietuvos Respublikai neįgyvendinus Direktyvos 7 str. nuostatų būtų pakankamas, tačiau nėra būtinas, netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo įrodymas. Klausimas dėl Direktyvos perkėlimo tinkamumo turėjo būti sprendžiamas būtent šioje byloje, esant poreikiui kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT. Pareiškėjas pažymi, kad byloje ginčas kilo tik dėl Direktyvos netinkamo perkėlimo toje dalyje, kuria esminės pajėgumų paskirstymo funkcijos pavestos AB „Lietuvos geležinkeliai“, o ne Administracijai, t. y. net ne dėl procedūros, o tik dėl subjekto.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, susipažinęs su pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais, su jais nesutinka ir teikia savo rašytinius paaiškinimus.

50. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodo, kad geležinkelio įmonės (vežėjo) pageidavimų dėl viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų pobūdis ir apimtis yra pagrįsta teisės aktais ir paaiškinama šiuose teisės aktuose numatyta pajėgumų skyrimo procedūra. Teisės aktais reglamentuota pajėgumų skyrimo procedūra sąlygoja tai, kad pareiškėjas, teikdamas paraišką skirti pajėgumus jam reikalingų geležinkelių linijų (maršrutų) poreikį turi įsivertinti vėliausiai prieš 8 mėnesius, t. y., gerokai iš anksto iki to, kai prašomomis geležinkelių linijomis galės pasinaudoti pagal įsigaliosiantį tarnybinį traukinių tvarkaraštį. Taisyklės numato galimybę pareiškėjui iki tarnybinio traukinių tvarkaraščio įsigaliojimo keisti ar pildyti pateiktą paraišką skirti pajėgumus, tačiau tokie paraiškos pakeitimai ar papildymai, vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, turi būti nagrinėjami kaip paskutinės minutės paraiška, AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuomone, skiriant pajėgumus perpildytoje viešosios geležinkelių infrastruktūros dalyje paskutinės minutės paraišką pateikusio pareiškėjo atžvilgiu netaikomos Taisyklių 28 punkte numatytos prioriteto taisyklės. Be to, pagal Taisyklių 13 punktą pajėgumų atsisakymas yra siejamas su pareiškėjo teise, o ne su pareiga. Tai pagrindžiama ir trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2018 m. gruodžio 12 d. valstybinio audito ataskaitos „Viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymas" Nr. VA-2018-P-20-1-12 (toliau – ir Audito ataskaita) išvadomis, kuriomis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės nustatytas pajėgumų nepanaudojimo faktas siejamas ne su pareiškėjų prašomų pajėgumų kiekiu ir jų pobūdžiu, o su pajėgumų skyrimo ir panaudojimo sistema, kuri anot Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, turi būti tobulinama, ir pajėgumų panaudojimo kontrolės nebuvimu, kuri anot Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, turi būti nustatyta. AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcentuoja, kad teisės aktais reglamentuota pajėgumų skyrimo procedūra lemia tai, jog pareiškėjas, teikdamas paraišką skirti pajėgumus, negali prognozuoti tikslaus jam reikiamų pajėgumų kiekio ir pobūdžio, todėl jo prašomų pajėgumų kiekis ir pobūdis net ir tuo atveju, kais jis tų pajėgumų nepanaudoja, neturėtų būti laikomas nesąžiningumu

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pajėgumų nepanaudojimą lemia geležinkelių transpoto eismo organizavimo specifika. Be to, pajėgumų panaudojimo faktas neturi jokio ryšio su paraiškoje skirti pajėgumus prašomais pajėgumais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 52. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas be kita ko patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos transporto saugos administracijai pateikė Parašką dėl pajėgumų, taip pat pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. Lietuvos transporto saugos administracijai pateikė Prašymą išspręsti kilusį ginčą.

54. Lietuvos transporto saugos administracija 2017 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. VS-34 ir 2017 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. VS-49 išsprendė atitinkamai pareiškėjo Paraišką ir Prašymą.

55. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Lietuvos transporto saugos administracijos sprendimais, juos skundė Ryšių reguliavimo tarnybai.

56. Ryšių reguliavimo tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 71 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi bei LR Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 553 patvirtintu Geležinkelio transporto rinkos reguliuotojo gautų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašu.

57. Ginčui aktualios redakcijos (suvestinės redakcijos nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. sausio 8 d.) Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 7 straipsnio 4 dalis nustatė, kad Ryšių reguliavimo tarnyba yra geležinkelių transporto rinkos reguliuotoja. Pagal LR Geležinkelių transporto kodekso 71 straipsnio 1 dalies 1 punktą rinkos reguliuotojui pavesta savo iniciatyva ar pagal pareiškėjų skundus nagrinėti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo, geležinkelių paslaugų įrenginių operatorių, geležinkelio įmonių (vežėjų), institucijų, įstaigų ar organizacijų veiksmus ir (ar) neveikimą, įskaitant pagal kompetenciją priimtus sprendimus dėl teisės naudotis viešąja geležinkelių infrastruktūra, geležinkelių paslaugų įrenginiais ir juose teikiamomis paslaugomis sąlygų geležinkelio įmonėms (vežėjams) apribojimo, Tinklo nuostatų, kuriuos privalo parengti ir paskelbti viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas, turinio, viešosios geležinkelių infrastruktūros pajėgumų skyrimo, geležinkelio įmonės (vežėjo) mokėtino užmokesčio už minimalųjį prieigos paketą dydžio, taip pat užmokesčių už naudojimąsi geležinkelių paslaugų įrenginiais ir šiuose įrenginiuose teikiamomis paslaugomis ir užmokesčių už pagalbines ir papildomas paslaugas dydžių; rinkos reguliuotojas pareiškėjų skundus nagrinėja ir sprendimus dėl jų priima vadovaudamasis Vyriausybės nustatyta tvarka.

58. Konkreti skundų nagrinėjimo tvarka nustatyta LR Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 553 patvirtintu Geležinkelio transporto rinkos reguliuotojo gautų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašu.

59. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi LR Geležinkelių transporto kodekso 7 straipsnio 4 dalies ir 71 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat Geležinkelio transporto rinkos reguliuotojo gautų skundų nagrinėjimo tvarkos apraše reglamentuotą skundų nagrinėjimo tvarką, daro išvadą, kad sprendžiant pareiškėjo pateiktą skundą Ryšių reguliavimo tarnyba veikė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. (Pažymėtina, kad šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas savo skundo teismui 13 pastraipoje.) Todėl nagrinėjant pareiškėjo skundą administraciniame teisme taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos reglamentuojančios ginčų sprendimo tvarką, kai teismui skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas.

60. Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad apskundus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

61. Nagrinėjamoje byloje ši procesinė norma buvo pažeista ir ginčo šalių procesinė padėtis buvo nustatyta neteisingai. Pagal ABTĮ 28 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakovu nagrinėjamoje byloje turėjo būti Lietuvos transporto saugos administracija, o ne išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija – Ryšių reguliavimo tarnyba. Pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesinaudojo ABTĮ 53 straipsnyje numatytomis priemonėmis dėl netinkamos ginčo šalies pakeitimo.

62. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės pažeidimą dėl kurio administracinė byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

63. Nagrinėjant bylą iš naujo ir tinkamai pakeitus ginčo šalis, tikslinga pareiškėjui pasiūlyti atitinkamai koreguoti ir savo skundo reikalavimus.

64. Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.

65. Kadangi nagrinėjamoje byloje dėl ginčo esmės sprendimas nėra priimtas, prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje proceso stadijoje nesprendžiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bedrovės „Gargždų geležinkeliai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė