2017-04-24 Nr. AB-8731-3-62-3-02388-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-902-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02388-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio 19 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 11 ir 22 būriuose, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Jis buvo laikomas perpildytose patalpose, t. y. nustatyta minimali ploto norma, turinti tekti vienam nuteistajam, buvo pažeista, todėl trūko vietos ir privatumo. Marijampolės PN nesilaikė higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai turi būti naudojamos lengvai valomos ir dezinfekuojamos dangos; gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė nei 10 lx ir ne didesnė nei 20 lx. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN šių reikalavimų nebuvo laikomasi. Taip pat tualetų ir kriauklių skaičius buvo nepakankamas. Tam, kad minėtais įrenginiais būtų galima pasinaudoti, reikėdavo nuolat laukti eilėse. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nuteistųjų daug, todėl pasivaikščioti nebuvo galimybių. Tvirtino, kad Marijampolės PN jo kalinimo metu nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, dėl šių aplinkybių jis patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 3 d. atlieka bausmę šioje laisvės atėmimo įstaigoje. Jis buvo paskirtas kalėti 22 būrio 2 gyvenamojoje sekcijoje, kurios plotas 144,92 kv. m. Minėtoje patalpoje kalėjo 30 nuteistųjų, tačiau realiai nuteistųjų skaičius buvo mažesnis, kadangi vidutiniškai 1 ir 2 būrio nuteistieji dėl drausmės pažeidimų atlikdavo nuobaudas baudos izoliatoriuje, todėl ploto normos pažeistos nebuvo. Pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kuriose kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Marijampolės PN paaiškino, kad nuteistojo kalinimo plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamąsias patalpas sudaro ir bendrojo naudojimo patalpos. Marijampolės PN teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, bloginančios jo kalinimą pataisos namuose. Marijampolės PN teigimu, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, įkalinimo įstaigos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Marijampolės PN nesilaikė teisės normų reikalavimų. Marijampolės PN taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio 19 d. Įvertinęs pareiškėjo skundo, pateikto teismui 2015 m. gruodžio 14 d., argumentus, teismas konstatavo, kad kilusio ginčo atveju taikytina ieškinio senatis, numatyta Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje. Todėl nagrinėjamu atveju teismas vertimo pareiškėjo kalinimo sąlygas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d.

Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose, bendrabučio tipo patalpose, 3,1 kv. m ploto norma, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte, pažeista nebuvo. Įvertinęs bylos duomenis, teismas nustatė kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu vykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimą įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui). Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisės aktai nereglamentuoja. Teismo vertinimu, kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skundo motyvus dėl gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų neatitikimo HN 76:2010 reikalavimams, byloje nėra. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, yra pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo jo patirtų neigiamų išgyvenimų. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad jo būryje buvo apie 60 žmonių. Marijampolės PN nurodoma aplinkybė, jog 22 būryje nuteistųjų skaičius buvo mažesnis nei 30, yra neįrodyta. Be to, kalinimo (bendrabučio tipo) patalpos plotą užėmė ir baldai. Kadangi Marijampolės PN pareiškėjas buvo kalimas nuo 2007 m., teigia, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kalinimo ploto. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad kalinimo plotas neatitiko minimalios ploto normos. Taip pat paaiškina, kad visiems žinomų aplinkybių įrodinėti nereikia, todėl mano, jog teismui nereikia įrodinėti, kad gyvenimas tokiomis sąlygomis buvo nežmoniškas ir žeminantis jo orumą. Pažymi, kad jam padarytą žalą kildina vadovaudamasis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tvirtina, kad dėl jam padarytų pažeidimų buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21 ir 29 straipsniai, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad neturi teisinio išsilavinimo, o Marijampolės PN jo informavo apie turimas teises, todėl ilgą laiką nežinojo, kad turi teisę dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismas. Mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes vos tik sužinojo apie savo pažeidžiamas teises, iš karto kreipėsi su skundu į teismą. Teigia, kad apie tai, jog jo teisės pažeidžiamos, sužinojo tik per televiziją 2013 m. Pareiškėjas pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties termino, o juo saugoma teisė yra absoliuti. Todėl tokio terminio negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo T. M. teigimu, neturtinė žala kilo dėl to, kad nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2013 m. balandžio 19 d. jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui gali taikyti.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2013 m. balandžio 19 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. lapkričio 14 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Marijampolės PN prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas teigia, kad jis nebuvo supažindintas su turimomis teisėmis, todėl nežinojo, jog jo teisės buvo pažeidžiamos.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys asmenų laikymo pataisos namuose sąlygas, taip pat reguliuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Viešai skelbiama yra ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Marijampolės PN jo neinformavo apie turimas teises, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs nuo 2007 m. lapkričio mėnesio, tačiau iki kreipimosi su skundu į teismą nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamoje byloje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio mėnesio iki 2012 m. gruodžio 14 d., ir dėl to šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo argumentas, kad jo atžvilgiu turi būti taikoma 5 kv. m minimalaus ploto norma yra nepagrįstas, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčo laikotarpiu galiojęs teisės aktas.

Iš byloje esančios Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymos „Dėl T. M. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose“ (b. l. 25) matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 3 d. buvo pervestas į 22 būrio 2 gyvenamąją sekciją, kurios gyvenamasis plotas yra 144,92 kv. m ir kuriose vidutinis gyvenančių nuteistųjų skaičius yra 30. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Marijampolės PN teko apie 4,83 kv. m gyvenamojo ploto, todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto nuostatos, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, pažeistos nebuvo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų Marijampolės pataisos namuose nenustatyta, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog jo būryje buvo laikoma apie 60 žmonių, be to, patalpų plotą užėmė ir baldai, tačiau šie pareiškėjo argumentai nėra paremti jokiais duomenimis ir yra abstraktūs. Pagrindo abejoti Marijampolės PN pateiktais duomenimis pagrindo nėra. Be to, iš Marijampolės PN pateiktų duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu jokių skundų dėl nurodytų aplinkybių pataisos namų administracijai pareiškėjas neteikė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Marijampolės PN neteisėt veiksmai nenustatyti.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė