2013-10-21 Nr. AB-6578-3-61-3-02249-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1096/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02249-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 20–23), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (1.16)7R-5516 ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. prašymą Nr. SD-4103. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Teisingumo ministerija nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo 2012 m. liepos 17 d. prašymą Nr. SD-4103 dėl antstolio veiklos teritorijos pakeitimo. Atsakovo sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nustatančiu skundo ar pranešimo nenagrinėjimo atvejus. Toks atsisakymo pagrindas yra neteisėtas, nes Teisingumo ministerijai buvo pateiktas prašymas, o ne skundas ar pranešimas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas taisykles, pareiškėjo prašymas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės. Teisingumo ministerija nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl antstolio veiklos teritorijos pakeitimo, motyvuodama teisinio reguliavimo nebuvimu. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 26 straipsnio 1 punktu teisingumo ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl antstolio veiklos teritorijos nustatymo. Teisingumo ministerija pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų taisyklių 6 punkte nustatytus principus. Klausimo iš esmės išsprendimas vilkinamas nuo 2009 metų.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Teisingumo ministerijai 2012 m. liepos 17 d. pateiktas pareiškėjo prašymas savo turiniu atitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą skundo sąvoką, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė jį nagrinėti kaip pakartotinį. Ginčijamas Teisingumo ministerijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimas yra informacinio pobūdžio, todėl nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas teismui neskundė 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.16)7R-1109, kuriuo išsamiai buvo atsakyta dėl R. V. veiklos teritorijos pakeitimo. Pabrėžė, kad Antstolių įstatymo 26 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip teisingumo ministro pareiga pagal kiekvieno antstolio pageidavimą nustatyti kitą jo veiklos teritoriją. Pareiškėjas turėjo teisę bendra tvarka dalyvauti paskelbtame konkurse į laisvas antstolių vietas Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono veiklos teritorijose, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Teisingumo ministras neturi diskrecijos teisės keisti teisinio reguliavimo dėl antstolių veiklos teritorijos nustatymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 60–63) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas nustatyti jam kitą antstolio veiklos teritoriją – Vilniaus mieste ir rajone (b. l. 5–6). Teisingumo ministerija 2009 m. spalio 1 d. raštu Nr. (1.16.)-7R-7884 informavo pareiškėją, kad, atsižvelgdama į jo 2009 m. rugsėjo 3 d. prašyme išdėstytus argumentus, kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmus, prašydama pateikti nuomonę dėl pateikto prašymo (b. l. 7). Pareiškėjas, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 punktu, su 2011 m. sausio 10 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas nustatyti jam kitą veiklos teritoriją – Vilniaus mieste ir rajone, nes jis yra išlaikęs antstolio kvalifikacinį egzaminą, įrašytas į Lietuvos antstolių sąrašą, 2002 m. dalyvaudamas antstolių viešame konkurse prašyme buvo nurodęs pageidaujamą veiklos teritoriją Vilniaus mieste, individualią veiklą 2003 m. vasario 11 d.

įregistravo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriuje, visus privalomus mokesčius moka Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste, pareiškėjo sutuoktinė ir dukra gyvena Vilniuje (b. l. 8). Pareiškėjas 2011 m. sausio 11 d. Teisingumo ministerijai pateikė skundą dėl Teisingumo ministerijos viceministro T. V. veiksmų, kuriuos vertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą (b. l. 43–44). Išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. sausio 10 d. prašymą ir skundą, atsakovas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (1.16.)7R-1109 nurodė, kad pareiškėjo prašymas nustatyti jam kitą antstolio veiklos teritoriją negali būti tenkinamas, nes teisės aktuose nėra numatyta galimybė antstolį perkelti iš vienos teritorijos į kitą, pagrindo keisti teisinį reguliavimą taip pat nėra (b. l. 9–10).

Pareiškėjas 2012 m. liepos 17 d. Teisingumo ministerijai pateikė pakartotinį prašymą pakeisti antstolio veiklos teritoriją, kuriame nurodė, kad pagal Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 punktą diskrecijos teisė nustatyti antstolio veiklos teritoriją yra suteikta teisingumo ministrui, todėl antstolio veiklos teritoriją prašė pakeisti vadovaudamasis šia norma ir remdamasis tuo, kad jis yra išlaikęs antstolio kvalifikacinį egzaminą, įrašytas į Lietuvos antstolių sąrašą, 2002 m. dalyvaudamas antstolių viešame konkurse prašyme pirmu numeriu buvo nurodęs pageidaujamą veiklos teritoriją Vilniaus mieste, individualią veiklą 2003 m. vasario 11 d.

įregistravo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriuje, visus privalomus mokesčius moka Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste, pareiškėjo sutuoktinė ir dukra gyvena Vilniuje (b. l. 11–12). Teisingumo ministerija 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (1.16.)7R-5516 atsisakė nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą, motyvuodama tuo, kad į analogiškus pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 3 d. ir 2011 m. sausio 10 d. prašymus buvo atsakyta 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. (1.16.)7R-1109 (b. l. 14).

Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, teismas vertino tik Teisingumo ministerijos atsisakymo nagrinėti pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. prašymą pagrįstumą.

Įvertinęs pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. kreipimosi turinį VAĮ 2 straipsnio 14 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkto nuostatų kontekste, teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. pateiktas dokumentas atitinka prašymo turiniui keliamus reikalavimus. Pareiškėjo pateiktas prašymas negali būti vertinamas kaip skundas, nes jame nėra nurodyta, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, neprašoma jų apginti.

Teismas, remdamasis VAĮ 14 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 5, 6, 10, 12 punktais bei įvertinęs pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. sausio 10 d. ir 2012 m. liepos 17 d. kreipimųsi į Teisingumo ministeriją (prašymų) turinį, teisėjų kolegija nusprendė, kad 2011 m. sausio 10 d. ir 2012 m. liepos 17 d. prašymai (b. l. 8, 11–12) iš esmės yra analogiško pobūdžio, t. y. juose pateikiamos tos pačios faktinės aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą, 2012 m. liepos 17 d. prašyme nenurodomi jokie argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Abiejuose prašymuose pareiškėjas remiasi Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, o būtent, kad teisingumo ministras nustato antstolio veiklos teritoriją. Jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. prašymas nėra pakartotinis, teismas nenustatė. Pažymėta, kad ir pats pareiškėjas savo 2012 m. liepos 17 d. prašymą įvardija kaip pakartotinį. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad pareiškėjas į Teisingumo ministeriją 2012 m. liepos 17 d. kreipėsi iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 12 punkto nuostatomis, jo prašymas galėjo būti nenagrinėjamas, nes buvo laikomas pakartotiniu.

Teismas iš esmės sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi VAĮ 14 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nes minėtos nuostatos reglamentuoja pagrindus, kai nenagrinėjami pakartotiniai institucijai pateikti skundai ar pranešimai, tačiau atsižvelgęs į tai, kad, pagal Taisyklių 12 punkto nuostatas nenagrinėjami ir pakartotiniai prašymai, nusprendė, kad netinkamai nurodytas teisinis atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindas, negali būti priežastimi panaikinti ginčijamą 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (1.16.)7R-5516. Panaikinus šį sprendimą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, todėl nebuvo tenkintas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 65–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį bei priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik ta aplinkybe, kad prašymas yra pakartotinis. Tačiau teismas nevertino, kad Teisingumo ministerija priėmė ne sprendimą, kaip numato teisės aktai, o po 2 metų pateikė tik Teisingumo ministerijos specialistų samprotavimus, vienu atveju grindžiamus tuo, kad nėra tvarkos, kitu atveju nurodydami, kad norėdamas pakeisti veiklos teritoriją, pareiškėjas gali dalyvauti konkurse. Taigi, Teisingumo ministerija į pareiškėjo prašymą atsakė tik savo specialistų samprotavimais, o ne priimdama sprendimą, remdamasi konkrečiais teisės aktais. Kadangi Teisingumo ministerija buvo parašiusi, kad nėra teisinio reglamentavimo dėl antstolio veiklos teritorijos pakeitimo, pareiškėjas tikėjosi, kad praėjus beveik dviem metams, jei buvo toks prašymas, bus sukurta ir tvarka, reglamentuojanti antstolio veiklos teritorijos pakeitimą. Deja, Teisingumo ministerija tokios tvarkos nesukūrė ir net nebandė spręsti pareiškėjo klausimo. Trejus metus vyksta tik formalus Teisingumo ministerijos atrašinėjimas, tačiau pareiškėjo prašymas iš esmės nesprendžiamas. Todėl esama situacija neatrodo teisinga, kai asmuo, dirbęs antstoliu dešimt metų, negali dirbti toliau kitoje veiklos teritorijoje (Vilniuje), nes nėra teisinio reguliavimo, o Teisingumo ministerija nė karto nenurodė, ką pareiškėjas privalomai turi padaryti, kad jam būtų pakeista veiklos teritorija. Tokiu būdu Teisingumo ministerijos, esančios viešojo administravimo subjektu, veiksmai nėra suderinami su gero (atsakingo) administravimo principu, inter alia užtikrinančiu tinkamą viešojo administravimo procedūrų vykdymą bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje bei Viešojo administravimo 1 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimu. Visų šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, todėl jo sprendimas yra naikintinas.

3. Pirmosios instancijos teismas siaurąja prasme sprendė šią bylą vien tik pagal pareiškėjo prašymo pavadinimą, bet neatsižvelgė į pareiškėjo prašymo ir situacijos esmę, kad nebuvo priimtas individualus administracinis aktas pagal ankstesnius pareiškėjo prašymus, todėl 2012 m. liepos 17 d. prašymo pavadinime taip pat buvo pavartotas žodis „pakartotinas“, kaip ir 2011 m. sausio 10 d. prašyme, nes pats pirmas 2009 m. rugsėjo 3 d. prašymas nebuvo išspręstas. Todėl Teisingumo ministerija iš esmės atsisako atlikti jos kompetencijai priskirtą veiksmą – išnagrinėti prašymą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. l d. l p.; 90 str.).

4. Pirmosios instancijos teismas neskundžiama 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi pakeitė pareiškėjo skundo dalyką (reikalavimą), taip pažeisdamas pareiškėjo ginamas teises efektyviai pasinaudoti teismine gynyba. Priimdamas nutartį, pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, užkirsdami kelią pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 74–75) su juo nesutinka prašo atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. rašte Nr. SD-4103, pavadintame „Prašymu“, pareiškėjas prašė išspręsti jo seniai keliamą klausimą dėl veiklos teritorijos pakeitimo (nustatyti jam Vilniaus m. 1, 2, 3, 4 ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritoriją), taigi pareiškėjas teikė atsakovui iš esmės skundą, todėl atsakovas, visiškai pagrįstai teikdamas atsakymą, rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nenagrinėdamas pakartotinio pareiškėjo kreipimosi (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ Nr. 875 patvirtintų taisyklių 12 p.). Ginčijamu Teisingumo ministerijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr.(1.16)7R-5516 pareiškėjui buvo pranešta, kad pakartotinis pareiškėjo prašymas nebus nagrinėjamas. Taigi, pareiškėjas teikė skundą teismui dėl iš esmės informacinio pobūdžio pakartotinio atsakymo, kuris nesukėlė jam jokių pasekmių. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas neveikia taip, kaip turėtų veikti ir vilkina pareiškėjui rūpimo klausimo išsprendimą, pagal minėtų taisyklių nuostatas ir pagal administracinių teismų praktiką laikytinas nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-285/2012).

2. Teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (1.16.)7R-1109, kuriame buvo pateikti išsamūs paaiškinimai dėl pareiškėjo keliamų klausimų ir kuris sukėlė jam pasekmes, pareiškėjas neskundė, nors jame buvo nurodyta aiški jo apskundimo tvarka.

3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo Teisingumo ministerijos 2012 m. liepos 26 d. sprendimo tūrinį bei nustatęs, kad pareiškėjo skundas buvo tuo pačiu pagrindu dėl to paties dalyko, t. y. pakartotinis, neturėjo pagrindo vertinti visų kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų.

4. Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 punkte nustatyta taisyklė, jog antstolių veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras, negali būti aiškinama kaip teisingumo ministro pareiga nustatyti kiekvienam to pageidaujančiam antstoliui veiklos teritoriją kitame mieste. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį teisingumo ministras nustato antstolių skaičių ir priskiria antstoliams veiklos teritorijas ir taip pat teisingumo ministras nustato antstoliams veiklos teritorijas (teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 202, 2009 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija). Antstoliai, norėdami būti paskirti kitoje veiklos teritorijoje, turi pagal Antstolių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį iš naujo dalyvauti viešame konkurse antstolio vietai užimti ir antstolio veiklai vykdyti. Esant laisvoms antstolių vietoms Vilniaus m. ir Vilniaus rajone, pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių dalyvauti paskelbtuose ir įvykusiose konkursuose, tačiau jis to nedarė. Teisingumo ministras neturi pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį antstoliai galėtų nevaržomai keisti veiklos teritoriją, kadangi toks reguliavimas galėtų iškreipti konkurenciją tarp antstolių bei užkirsti kelią atėjimui į didmiesčius pretendentų, kurie nėra veikiantys antstoliai. Pareiškėjo teiktų prašymų išsprendimo būdas yra diskusijų objektas, tačiau jokių iniciatyvų iš antstoliams atstovaujančių organizacijų šiuo klausimu nebuvo gauta, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas vilkina pareiškėjo keliamo klausimo išsprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tuo pagrindu, jog atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. prašymą kaip pakartotinį.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu dėl to, jog ankstesnio 2009 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjo prašymo atsakovas nenagrinėjo ir neatsakė į pareiškėjo prašymo argumentus, todėl 2012 m. vasario 17 d. prašymo pripažinti pakartotiniu nebuvo pagrindo. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su materialiosios teisė normų taikymu ginčo santykiams.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad teismas bylos įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), todėl pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, taikytinas šiam ginčui, ir jų pagrindu pagrįstai pripažino, jog atsakovas priėmė teisėtą sprendimą nenagrinėti iš naujo pareiškėjo 2012 m. liepos 17 d. prašymo dėl jo pakartotinumo. Nustatęs pareiškėjo skundo netenkinimo pagrindą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo iš esmės ginčo dėl antstolio veiklos teritorijos pakeitimo, nes atsakovas 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (1.16)7R-5516, kurį teismui skundžia pareiškėjas, tokio klausimo nesprendė, o teismas pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį tikrina tik ginčijamo akto teisėtumą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas