2020-06-10 Nr. AB-11669-3-61-3-02457-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1247-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.5.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mortaga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mortaga“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mortaga“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. S-105 (7-76/2018); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-117 dalį dėl sankcijų paskyrimo, kuria apskaičiuoti 77 156,72 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 162 659 Eur PVM bauda, atleisti pareiškėją nuo 77 156,72 Eur delspinigių arba juos sumažinti ir atleisti nuo paskirtos 162 659 Eur dydžio baudos arba sumažinti paskirtos baudos dydį iki minimalios – 10 proc.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI atliko jo mokestinį patikrinimą, kuris buvo baigtas 2018 m. vasario 6 d. surašius patikrinimo aktą Nr. (21.60.32) FR0680-50 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris patvirtintas VMI 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-117 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriame pareiškėjui iš viso nurodyta sumokėti 813 294 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), apskaičiuoti 77 156,72 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 162 659 Eur PVM dydžio bauda. Komisija 2018 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. S-105 (7-76/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas) atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VMI sprendimu apskaičiuotus delspinigius bei paskirtą baudą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI atliko Bendrovės operatyvų patikrinimą, kurio metu analizavo PVM laikotarpiu nuo 2017 m. sausio d. iki 2017 m. liepos 31 d. Operatyvaus patikrinimo metu pareiškėjas kreipėsi į VMI, prašydamas pateikti informaciją, kaip tiksliai įvykdyti mokestines prievoles dėl nekilnojamojo turto pardavimų įforminimo PVM sąskaitomis faktūromis. VMI baigė operatyvų patikrinimą surašydama 2017 m. lapkričio 7 d. operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (21.70-32) FR1042-7540 (toliau – ir OP pažyma), kuria, atsižvelgiant į nustatytus trūkumus, pareiškėjui buvo pasiūlyta per 10 dienų nuo OP pažymos gavimo dienos pašalinti netikslumus bei iš naujo įvertinti PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą, pateikti PVM deklaracijas 2017 m. vasario mėn.–liepos mėn. laikotarpiu ir papildomai deklaruoti operatyvaus patikrinimo metu nustatytas sumas. Pareiškėjas, nepraleisdamas OP pažymoje nustatyto termino, kreipėsi į VMI su prašymu patikslintų PVM deklaracijų pateikimo terminą pratęsti 20 kalendorinių dienų, tačiau VMI terminą pratęsti atsisakė.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2017 m. lapkričio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. (21.59-32) FR0773-2338 buvo inicijuotas pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl PVM laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., kuris buvo baigtas surašius Patikrinimo aktą, patvirtintą VMI sprendimu.

5. Pareiškėjas neginčijo VMI sprendimu apskaičiuotų papildomai mokėtinų 813 294 Eur PVM sumų ir 2018 m. balandžio 30 d. kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ir išdėstymo, bei su VMI sudarė 2018 m. birželio 26 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-5927.

6. Pareiškėjo nuomone, Komisija sprendimu klaidingai sprendė, jog pareiškėjas mokestinį pažeidimą įvykdė tyčia. Tiek VMI, tiek Komisija skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai viena iš sunkinančių aplinkybių nurodo pareiškėjo kaltės buvimą, nenurodydamos ir nedetalizuodamos kaltės formos (tyčia ar neatsargumas). Pareiškėjas, dar vykstant operatyviam patikrinimui, kreipėsi į VMI su paklausimu, kuriame nurodė, kad 2015 m. pradėjo statyti pastatą, kurio statybos pabaiga buvo numatyta 2017 m. gruodžio mėn. Pardavus patalpas, buvo planuojama išrašyti PVM sąskaitas faktūras užbaigus statybas ir pripažinus patalpas tinkamomis naudoti, todėl buvo prašoma pateikti informaciją, kaip tinkamai išrašyti PVM sąskaitas faktūras. Iš šio paklausimo matyti, kad pareiškėjas prievolę išrašyti PVM sąskaitas faktūras tiesiogiai siejo su vykdomų statybų užbaigimu.

7. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu kartu su 2017 m. gruodžio 21 d. pranešimu dėl dokumentų pateikimo ir termino pratęsimo mokesčių administratoriaus žiniai pateikė 1 USB laikmeną (965 MB dydžio), kurioje buvo patalpintos pareiškėjo ir kontrahentų notarine tvarka sudarytos 71 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys. Iš šių sutarčių suvestinės matyti, kad pareiškėjas visais atvejais pardavė nekilnojamojo turto objektus, nesiekiančius 100 proc. baigtumo. Be to, visose nekilnojamojo turto perleidimo sutartyse, kuriomis buvo įgyjamas butas / negyvenamoji patalpa - apartamentai / negyvenamoji patalpa - poilsio patalpa, šalys susitarė, jog nekilnojamasis turtas parduodamas su daline apdaila. Pirkėjai įsipareigojo per 90 [150] kalendorinių dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos pilnai įsirengti nebaigtą statyti nekilnojamąjį daiktą. Taigi iš notarine tvarka sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad pareiškėjas įsipareigojo priduoti pastatą, kuriame yra pirkėjų įgyti nekilnojamojo turto objektai, statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai, bet tik tuo atveju, kai būtent pirkėjai įrengs įsigytus nekilnojamojo turto objektus, užbaigdami patalpų apdailą ir įrengdami funkcionuojančias bei higienos reikalavimus atitinkančias vartotojo inžinerines sistemas. Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, įrodo, kad pareiškėjas mokestinių prievolių atsiradimą siejo išimtinai tik su statybų užbaigimu ir pastato, kuriame yra kontrahentams perleisti nekilnojamojo turto vienetai, pridavimu Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai, manydamas, jog prekių tiekimas bus laikomas įvykusiu ir prievolė išrašyti PVM sąskaitas faktūras atsiras tik po faktinio statybų užbaigimo, todėl tyčia nesiekė išvengti mokestinių prievolių įgyvendinimo.

8. Pareiškėjo teigimu, Komisija neatsižvelgė ir neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas įvykdė mokestinį pažeidimą būtent dėl mokesčių įstatymo neišmanymo ir klaidingo interpretavimo, nežinodamas, kada ir kaip tiksliai įvykdyti prievolę išrašyti PVM sąskaitas faktūras perleidus nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesiekė nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus sandorių sudarymo fakto, kas objektyviai net būtų neįmanoma, kadangi visi sandoriai buvo sudaryti notarine tvarka, tačiau, priešingai, pareiškėjas kreipėsi į VMI su paklausimu, prašydamas pateikti išaiškinimą, kaip konkrečiu atveju tinkamai įvykdyti mokestines prievoles, pagrindžia, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčinių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įvykdė mokestinį pažeidimą būtent dėl netyčinių veiksmų, todėl sprendimas, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas nuo delspinigių ir baudos, arba sumažintos papildomai apskaičiuotos delspinigių ir baudų sumos, būtų akivaizdžiai suderinamas su teisingumo principu.

9. Pareiškėjo nuomone, net tuo atveju, jeigu teismas nenustatytų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindo, atsižvelgiant į skunde išdėstytų faktinių aplinkybių visetą, yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų 77 156,72 Eur dydžio PVM delspinigių ir paskirtos 162 659 Eur PVM baudos remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstamu teisingumo principu.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas ne tik išsiaiškinti, kaip turi būti tinkamai vykdomos mokestinės prievolės, bet ir siekdamas atsiskaityti su valstybės biudžetu visa apimtimi per tęstinį laikotarpį, todėl šiuo atveju yra objektyvi būtinybė pareiškėjo atžvilgiu nustatyti teisingas valstybės poveikio priemones.

11. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovei papildomai apskaičiuota itin didelė – 1 053 109,72 Eur suma, iš kurios 239 815,72 Eur yra mokesčių administratoriaus apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, tai sudaro beveik net 30 proc. visos pareiškėjui apskaičiuotos mokesčių sumos, ir akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui. Be to, iš pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus sudarytos 2018 m. birželio 26 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08) 327-5927 matyti, kad pareiškėjas yra įsipareigojęs mokestinę nepriemoką dengti šiomis dalimis: iki 2018 m. liepos 25 d.

įsipareigojo sumokėti į valstybės biudžetą 10 000 Eur sumą; laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 25 d. mokėti per mėnesį po 2 000 Eur sumą; laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. mokėti per mėnesį po 32 735 Eur sumą; iki 2020 m. gruodžio 25 d. sumokėti 32 740 Eur. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius sutiko sudaryti su pareiškėju mokestinės paskolos sutartį papildomai pagrindžia, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra pakankamai sunki ir pareiškėjas nėra pajėgus iš karto padengti visos susidariusios mokestinės nepriemokos, todėl dar papildomas reikalavimas sumokėti visus 77 156,72 Eur dydžio delspinigius ir 162 659 Eur baudą neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, bei galbūt Bendrovei sukeltų nemokumą.

Bendrovės finansinės padėties sudėtingumą papildomai pagrindžia pridedama preliminari 2018 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. Bendrovės grynąjį pelną sudarė 12 123 Eur. Taigi bendra papildomai apskaičiuotų delspinigių ir baudos suma beveik 20 kartų viršija pareiškėjo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. uždirbto grynojo pelno, ir uždirbtas grynasis pelnas sudaro vos tik 5 proc. bendros VMI sprendimu pareiškėjui apskaičiuotos delspinigių ir baudos sumos, todėl toks delspinigių ir baudos dydis neatitinka proporcingumo principo.

Pareiškėjui įgyvendinus MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygą, pagal kurią nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas, ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, ir sudaręs su VMI mokestinės paskolos sutartį, yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo 77 156,72 Eur dydžio delspinigių ir 162 659 Eur baudos.

12. Pareiškėjo nuomone, Komisija netinkamai nustatė pareiškėjo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi faktą, dėl to buvo nepakankamai įvertintos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nepagrįstai paskirta bauda nebuvo sumažinta iki minimalios – 10 proc. baudos.

13. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju egzistuoja daug jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai sudaro pagrindą sumažinti paskirtos baudos dydį: pagal turimas galimybes pareiškėjas sudarė mokesčių administratoriui sąlygas, reikalingas patikrinimui atlikti, netrukdė mokesčių administratoriui įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; geranoriškai teikė dokumentus mokestiniam patikrinimui; geranoriškai pateikė pastabas dėl tikrinamojo dalyko (dėl Patikrinimo akto); viso mokestinio patikrinimo metu geranoriškai ir nė karto nepraleisdamas mokesčių administratoriaus nurodymuose nustatytų dokumentų pateikimo terminų teikė reikalaujamus dokumentus, bei prašė pratęsti terminą tik daliai reikalaujamų dokumentų, kurių apimtis buvo labai didelė. Iš viso mokesčių administratoriui buvo pateikta: 94 notarine tvarka sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys, 23 preliminariosios pirkimo- pardavimo sutartys; duomenys apie atskaitingus asmenis, Didžiosios knygos operacijų suvestinės, bandomasis balansas, vienintelio akcininko sprendimai, duomenys apie sukauptas sąnaudas, bendrovės įstatai, veiklos sutartys (iš viso 48 sutartys); laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. pardavimų dokumentai, 388 lapai; laikotarpio nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pardavimų dokumentai, 343 lapai; 2017 m. sausio–spalio mėn. laikotarpio pirkimų dokumentai, 369 lapai; laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. buhalterinės pažymos, banko sąskaitų išrašai, sąskaitų aktyvumo ataskaitos, kasos knyga, kasos pajamų orderiai, kasos išlaidų orderiai ir kt., 322 lapai.

14. Pareiškėjas teigė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis ne tik iš dalies, bet visa apimtimi bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, taip pat nevilkino dokumentų pateikimo terminų, tačiau priešingai, siekė tinkamai surinkti visus mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, juos tinkamai susistemindamas, nuskenuodamas, sukeldamas į USB laikmenas, kurios yra patogios mokesčių administratoriaus pareigūnui dokumentams vertinti, bei tiesiogiai pristatydamas dokumentus mokesčių administratoriui. Atsižvelgiant į pareiškėjo akivaizdų geranorišką bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi visa apimtimi, mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimą, MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatos įgyvendinimą, pareiškėjo nuomone, Bendrovė turėtų būti visiškai atleista nuo paskirtos baudos arba paskirta bauda sumažinta iki minimalios – 10 proc. baudos.

15. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo atlikto operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog mokesčių mokėtojas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. vykdė nebaigto statyti nekilnojamojo turto pardavimus fiziniams ir juridiniams asmenims pagal notarine tvarka sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Operatyvaus patikrinimo metu pažymėta, kad pareiškėjas netinkamai vykdė PVM prievoles – 2017 m. vasario–liepos mėn. neįformino PVM sąskaitomis faktūromis sandorių pagal notarine tvarka sudarytas sutartis su fiziniais asmenimis; nuo gautų 2017 m. vasario–liepos mėn. 3 440 113 Eur PVM apmokestinamųjų pajamų už parduotus fiziniams asmenims nebaigtus statyti nekilnojamus daiktus pagal sudarytas minėtas sutartis neapskaičiavo ir nedeklaravo PVM, t. y. 2017 m. vasario–liepos mėnesiais nedeklaravo 722 424 Eur pardavimo PVM. Pareiškėjui buvo pasiūlyta per 10 dienų nuo OP pažymos gavimo dienos (t. y. iki 2017 m. lapkričio 20 d.) pateikti patikslintas PVM deklaracijas už 2017 m. vasario–liepos mėn. ir papildomai deklaruoti operatyvaus patikrinimo metu nustatytas nedeklaruotas PVM apmokestinamąsias pajamas bei pardavimo PVM. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 20 d. pateikė patikslintas 2017 m. vasario–liepos mėn. PVM deklaracijas, kuriose deklaravo 3 440 111 Eur daugiau PVM apmokestinamųjų pajamų, 722 423 Eur daugiau pardavimo PVM, taip pat patikslino 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. PVM deklaracijas, kuriose deklaravo 432 719 Eur daugiau PVM apmokestinamųjų pajamų ir 90 871 Eur daugiau pardavimo PVM, tačiau tą pačią dieną (po kelių valandų) pareiškėjas vėl pateikė patikslintas 2017 m. vasario–rugsėjo mėn. PVM deklaracijas, kuriose deklaravo 3 872 830 Eur mažiau PVM apmokestinamųjų pajamų ir 813 294 mažiau pardavimo PVM.

17. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą pratęsti OP pažymoje nurodytą terminą (10 dienų) papildomomis 20 kalendorinių dienų. Atsakovas 2017 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (21.189) RKD-4311 pareiškėjui pranešė, kad nėra teisinio pagrindo pratęsti OP pažymoje nurodyto termino. Kadangi operatyvaus patikrinimo metu nustatytos mokestinės PVM prievolės pareiškėjas PVM deklaracijose laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. nedeklaravo, todėl 2017 m. lapkričio 27 d. buvo inicijuotas PVM mokestinis patikrinimas.

18. Atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą 2018 m. vasario 6 d. buvo surašytas patikrinimo aktas, kuriame pareiškėjui apskaičiuota sumokėti 813 294 Eur PVM. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. pateikė prašymą pratęsti rašytinių pastabų dėl Patikrinimo akto pateikimo terminą. Atsakovas 2018 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (21.1-32) PRC903-8 pažymėjo, kad minėtas prašymas yra netenkinamas ir mokesčių mokėtojui nėra pratęsiamas terminas pastaboms pateikti. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. pateikė pastabas. VMI 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-117 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 813 294 Eur PVM, apskaičiavo 77 156,72 Eur PVM delspinigius ir skyrė 162 659 Eur PVM baudą.

19. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. IV ketv. komercinės paskirties žemės sklype vykdė gyvenamųjų, komercinių namų komplekso statybos projektą („WOW CITY: eco life“), o nuo 2016 m. IV ketv. pardavė minėtame statomame pastate esančius nekilnojamojo turto objektus (butus, apartamentus, kūrybines dirbtuves, administracines ir komercines patalpas, sandėliukus, požemines stovėjimo vietas ir kt.). Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą pardavinėjo tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. liepos mėn. (įskaitytinai) deklaravo pardavimus tik su juridiniais asmenimis, t. y. deklaravo 1 302 858 Eur PVM apmokestinamų pajamų ir 273 599 Eur pardavimo PVM. Kontrolės procedūros metu pažymėta, kad didžiausias nekilnojamojo turto pardavimų skaičius buvo vykdomas su fiziniais asmenimis (sandoriai faktiškai buvo vykdomi 2017 m. vasario – rugsėjo mėn.). Operatyvaus aptikrinimo metu nustatyta, jog 2017 m. vasario–liepos mėn. mokesčių mokėtojas iš fizinių asmenų gavo 4 162 537 Eur pajamų (įskaitant 722 424 Eur PVM). Bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad mokesčių mokėtojas iš fizinių asmenų gavo 3 872 830,07 Eur PVM apmokestinamųjų pajamų ir 813 294,32 Eur pardavimo PVM, tačiau šios pardavimų PVM apmokestinamosios vertės ir pardavimo PVM nedeklaravo ir atitinkamai mokesčių nemokėjo.

20. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojui laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė – sumokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Pareiškėjui nesumokėjus 813 294 Eur PVM, buvo apskaičiuota 77 156,72 Eur PVM delspinigių ir teisinio pagrindo juos panaikinti nėra.

21. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjui skirta 20 proc. mokesčių bauda, t. y. 162 659 Eur PVM bauda. Pareiškėjo padėtį sunkinanti aplinkybė yra siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Patikrinimo metu nenustatyta, kad mokestiniai pažeidimai buvo padaryti dėl nerūpestingumo, t. y. pareiškėjas aktyviais veiksmais beveik visų metų laikotarpiu siekė išvengti mokesčių sumokėjimo. Įvertinus pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą ir mastą bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 813 294 Eur PVM suma), minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis. Tai, kad pareiškėjas sudarė sąlygas, reikalingas patikrinimui atlikti, netrukdė įgyvendinti įstatymu suteiktų teisių, teikė dokumentus mokestiniam patikrinimui, vertintina kaip pareiškėjo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, o į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nustatant baudos dydį, buvo atsižvelgta. Todėl įvertinusi visas aplinkybes pareiškėjo naudai, baudos dydį VMI skyrė mažesnį nei rekomenduojamą sankcijų vidurkį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltės dėl padaryto pažeidimo nebuvimą. Vadinasi nebuvo paneigta pareiškėjo kaltė dėl padaryto pažeidimo, kadangi už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, kuris privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti. Be to, VMI neturi duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog egzistuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, todėl pareiškėjas šiuo pagrindu negali būti atleistas nuo PVM delspinigių. Nustatyta mokestinė nepriemoka savaime paneigia aplinkybę, kad mokesčių mokėtojas savo veika nepadarė žalos biudžetui. Pareiškėjas, nedeklaravęs ir PVM įstatyme nustatytu terminu nesumokėjęs PVM, padarė žalą biudžetui, nes valstybės biudžetas laiku negavo pajamų.

22. Teigė, kad taip pat nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją ir nuo paskirtos PVM baudos sumokėjimo. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad šioje byloje mokesčių administratorius pažeidė teisingumo ir visuotinio privalomumo principus (MAĮ 8 str.). Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjo mokestinio tyrimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuota delspinigių ir baudos suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto prieš tai paminėto elgesio modelio (neteisingas mokesčių deklaravimas ir nesumokėjimas) pasekmė, todėl šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

24. Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 23 d., t. y. vykdomo operatyvaus patikrinimo metu, pareiškėjas pateikė VMI paklausimą dėl tinkamo PVM sąskaitų faktūrų įforminimo, į kurį VMI 2017 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (323.39-PVM E)RM-35740 pateikė pareiškėjui konsultaciją. Pareiškėjo atžvilgiu 2017 m. lapkričio 7 d. VMI buvo surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (21.70-32)FR1042-7540, kuria, atsižvelgiant į nustatytus trūkumus, pareiškėjui pasiūlyta per 10 dienų iš naujo įvertinti PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą, pateikti PVM deklaracijas už 2017 m. vasario–liepos mėnesius ir papildomai deklaruoti operatyvaus patikrinimo metu nustatytas sumas. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2017 m. kovo 31 d. gautas 1 201 364 Eur PVM apmokestinamąsias pajamas ir 252 286 Eur pardavimo PVM už nekilnojamojo turto objektų pardavimą UAB „Soreco“ deklaravo 2017 m. birželio mėnesį, o turėjo deklaruoti 2017 m. kovo mėnesio PVM deklaracijoje. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Soreco“ išrašė 2017 m. birželio 1 d., o privalėjo – 2017 m. kovo 31 d. Be to, pareiškėjas 2017 m. sausio 1 d.–2017 m. liepos 31 d. laikotarpio PVM deklaracijose nedeklaravo 3 440 013 Eur PVM apmokestinamųjų pajamų ir 722 424 Eur pardavimo PVM už fiziniams asmenims parduotus nekilnojamuosius daiktus.

25. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 20 d. paprašė mokesčių administratoriaus pratęsti terminą patikslintų PVM deklaracijų pateikimui, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. VMI 2017 m. lapkričio 27 d. surašytas pavedimas tikrinti pareiškėjo mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą. Pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. kreipėsi į VMI su prašymu pratęsti terminą rašytinėms pastaboms pateikti 30 dienų. VMI 2017 m. gruodžio 8 d. nurodymu Nr. (21.75-32)FR0706-14691 nurodyta pareiškėjui pateikti 2017 m. sausio 1 d.–2017 m. spalio 31 d. laikotarpiui aktualius dokumentus. Analogiški nurodymai (Nr. (21.75-32)FR0706-15287 ir Nr. (21.75-32)FR0706-105) pareiškėjui buvo surašyti ir 2017 m. gruodžio 22 d. bei 2018 m. sausio 8 d. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 21 d. ir 2018 m. sausio 5 d. pranešimais prašė mokesčių administratoriaus pratęsti terminą dokumentams pateikti. VMI 2018 m. sausio 18 d. dokumentų poėmio aktu Nr. (21.106-32)FR0707-149 įformintas dokumentų paėmimas iš pareiškėjo. Tos pačios dienos pranešimu informavo VMI apie ilgalaikio turto, atsargų registrų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ir pareiškėjo vadovo įsakymų nepateikimo priežastis.

26. Teismas nurodė, kad 2018 m. vasario 6 d. VMI surašytas patikrinimo aktas Nr. (21.60.32)FR0680-50, kuriuo pareiškėjui priskaičiuota 813 294 Eur PVM. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. pateikė VMI pastabas dėl Patikrinimo akto prašydamas mokesčių administratorių netvirtinti Patikrinimo akto. VMI 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (21.131-315)FR0682-117 patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 813 294 Eur PVM, apskaičiavo 77 156,72 Eur PVM delspinigių ir paskyrė 162 659 Eur PVM baudą. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 30 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir prašymą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo sudarant mokestinės paskolos sutartį. Tarp pareiškėjo ir VMI 2018 m. birželio 26 d. buvo pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)327-5927, kuria pareiškėjas įsipareigojo pagal pridedamą grafiką iki 2020 m. gruodžio 25 d. sumokėti mokestinę nepriemoką (805 645 Eur PVM).

27. Komisija 2018 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. S-105(7-76/2018) neatleido pareiškėjo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo ir patvirtino VMI sprendimą.

28. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp proceso šalių dėl faktinių mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių ir dėl PVM, PVM delspinigių ir PVM baudos aritmetinio paskaičiavimo nėra. Ginčas kilęs dėl teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių atleidimo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo sąlygas bei šių sumų mokėjimo sumažinimo galimybę, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių ir baudos mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nesat jo kaltės dėl mokestinio pažeidimo. Be to, pareiškėjas prašo, nenustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto pagrindo atleisti jį nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, vadovautis teisingumo ir proporcingumo principais. Pareiškėjo vertinimu nagrinėjamu atveju nepakankamai buvo įvertintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurios turėjo lemti minimalios 10 proc. dydžio baudos skyrimą.

29. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis MAĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis atleidimą nuo paskirtų baudų mokėjimo.

30. Teismas dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui teigė, jog mokestinį pažeidimą įvykdė dėl mokesčių įstatymų neišmanymo ir klaidingo interpretavimo, nežinodamas, kada ir kaip tiksliai įvykdyti prievolę išrašyti PVM sąskaitas faktūras perleidus nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas – jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad toks teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmę išvadą, kad aplinkybę apie kaltės nebuvimą turi pareigą įrodyti pats mokesčių mokėtojas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, vertinant šį atleidimo nuo baudos pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo.

31. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis tyčia nesiekė išvengti mokestinių prievolių įgyvendinimo, t. y. mokestinį pažeidimą padarė dėl netyčinių veiksmų, teismas nurodė, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas nėra siejamas su konkrečia kaltės forma, t. y. tyčia. Kaltė, kaip matyti iš paminėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, gali pasireikšti ir nepakankamu atidumu, rūpestingumu ar apdairumu, kurių reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad jau 2017 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui gavus OP pažymą ir patikrinimo ataskaitą tapo žinoma, kaip mokesčių administratorius vertina susidariusią situaciją ir kaip pareiškėjui siūloma pašalinti mokestinį pažeidimą, t. y. pareiškėjui mokesčių administratorius nustatė 10 dienų terminą ir konkrečiai nurodė, kaip turėtų būti tikslinamos 2017 m. vasario–liepos mėnesių PVM deklaracijos pagal Pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – ir PVNĮ) 14 straipsnio 5 dalies, 86 straipsnio ir 89 straipsnio 1 dalį – 2017 m. vasario mėnesį papildomai deklaruojant 599 818 Eur, 2017 m. kovo mėnesį – 424 392 Eur, 2017 m. balandžio mėnesį – 1 600 793 Eur, 2017 m. gegužės mėnesį – 320 876 Eur, 2017 m. birželio mėnesį – 230 358 Eur, 2017 m. liepos mėnesį – 55 414 Eur. Iš pareiškėjo vadovo elektroninio susirašinėjimo su mokesčių administratoriumi matyti, kad pareiškėjas sąmoningai apsisprendė deklaracijų netikslinti, o tai ir patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju veikė nepakankamai atidžiai, rūpestingai ir/ar apdairiai. Tai reiškia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, jog mokestinis pažeidimas buvo padarytas ne dėl jo kaltės, tai eliminuoja galimybę šiuo atveju taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir atleisti pareiškėją nuo baudos ir/ar delspinigių mokėjimo.

32. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl teisingumo ir proporcingumo principų taikymo teismas nurodė, kad nors MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, sąlygojančių mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir/ar baudų mokėjimo, vis gi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Kaip teisingai sprendime nurodė Komisija, reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pripažįsta ir tokias aplinkybes kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumas.

33. Teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina Komisijos sprendimo išvadą, jog pareiškėjo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus veiksmuose vilkinimo nenustatyta, procedūriniai veiksmai atlikti per objektyviai įmanomą protingą laiką, siekiant objektyviai ir visapusiškai įvertinti su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes, o operatyvaus patikrinimo ir mokestinio patikrinimo laikas nulemtas paties pareiškėjo veiksmais, laiku neteikiant reikalaujamų dokumentų, nuolat teikiant nepagrįstus prašymus atidėti dokumentų pateikimo terminus, nepriimant operatyvaus patikrinimo metu pateikto siūlymo pateikti patikslintas PVM deklaracijas. Todėl išvada, kad apskaičiuota PVM baudos ir delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pritarė Komisijos sprendimui, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai (atliekantys biudžetui laiku nesumokėtų mokesčių kompensacinę funkciją) yra adekvatūs (proporcingi) pareiškėjo padarytam pažeidimui, nes apskaičiuota delspinigių suma sudaro 9,49 proc. nedeklaruotos PVM sumos.

34. Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad delspinigių ir baudos mokėjimas gali sąlygoti jo nemokumą, teismas pažymėjo, jog MAĮ 100 straipsnio, reglamentuojančio atleidimą nuo delspinigių, 1 dalies 3 punkto nuostata, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

35. Teismas dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nurodė, kad ginčijamu VMI sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 20 proc. dydžio (t. y. mažesnė nei MAĮ 139 str. įtvirtintas baudos vidurkis) PVM bauda. Baudos už neapskaičiavimą nedeklaruojamo ar nedeklaravimą deklaruojamo mokesčio arba neteisėtą pritaikymą mažesnio mokesčio tarifo ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtą sumažinimą skyrimas yra įtvirtintas ne tik MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje, bet ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje. Pastarojoje teisė normoje nustatyta, kad jeigu nustatoma, jog PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytais atvejais skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Skiriant baudą asmeniui, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis. Skiriamos baudos dydis priklauso nuo visų kompleksiškai vertinamų su konkrečiu atveju susijusių minėtų aplinkybių, o esant atsakomybę didinančių ir mažinančių aplinkybių pusiausvyrai (ar tokių aplinkybių nesant), skiriamas įstatyme nustatytos minimalios ir maksimalios sankcijos vidurkis.

36. Teismas sprendė, kad tiek VMI, tiek ir Komisija, be pareiškėjo nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi) nustatė ir tokias atsakomybę sunkinančias aplinkybes, siejamas su pareiškėjo pažeidimu siektu tikslu ir pažeidimo trukme (pareiškėjas ilgą laikotarpį, t. y. 2017 m. vasario–rugsėjo mėn. siekė išvengti mokesčių sumokėjimo), daugetu (pareiškėjas daugiau nei 60 atvejų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis sandorių pagal notarine tvarka sudarytas sutartis su fiziniais asmenimis), padarytos žalos dydžiu (pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą beveik 75 proc. mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 813 294 Eur), todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalaus.

37. Teismas konstatavo, kad tiek VMI, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusi Komisija tinkamai aiškino ir taikė aktualias teisės aktų nuostatas, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

III. 38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

39. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo atmetė skundą visa apimtimi, akivaizdžiai netinkamai ir nepakankamai atliko faktinių aplinkybių įvertinimą konkrečiai kilusio mokestinio ginčo kontekste, dėl to sprendimas yra iš esmės nepagrįstas.

40. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo nepakankamai atidus, rūpestingas ar apdairus vykdydamas mokestines prievoles, dėl to yra kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo baudų ir delspinigių, remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kaltės nebuvimą pareiškėjas grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Teigia, kad mokestinių prievolių atsiradimą pareiškėjas siejo išimtinai tik su statybų užbaigimu ir pastato, kuriame yra kontrahentams perleisti nekilnojamojo turto vienetai, pridavimu Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai, manydamas, kad prekių tiekimas bus laikomas įvykusiu ir prievolė išrašyti PVM sąskaitas faktūras atsiras tik po faktinio statybų užbaigimo, todėl tyčia nesiekė išvengti mokestinių prievolių įgyvendinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios pateiktos informacijos (notarine tvarka sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių suvestinės) nevertino ir dėl joje nurodytų duomenų sprendime apskritai nepasisakė.

41. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog Bendrovė įvykdė mokestinį pažeidimą būtent dėl mokesčių įstatymo neišmanymo ir klaidingo interpretavimo, nežinodama, kada ir kaip tiksliai įvykdyti prievolę išrašyti PVM sąskaitas faktūras, perleidus nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesiekė nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus sandorių sudarymo fakto, kas objektyviai net būtų neįmanoma, kadangi visi sandoriai buvo sudaryti notarine tvarka, tačiau, priešingai, pareiškėjas kreipėsi į VMI su paklausimu, prašydamas pateikti išaiškinimą, kaip konkrečiu atveju tinkamai įvykdyti mokestines prievoles, pagrindžia, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčinių veiksmų.

42. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas sąmoningai apsisprendė deklaracijų netikslinti, o tai ir patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju veikė nepakankamas atidžiai, rūpestingai ir/ar apdairiai, 2017 m. vasario–rugsėjo mėn. siekė išvengti mokesčių sumokėjimo, kadangi pareiškėjas nuo pat pradžių neturėjo jokio tiesioginio siekio vengti mokestinių prievolių įvykdymo ir (arba) veikti aplaidžiai, nerūpestingai ir neatsakingai, vykdant mokestines prievoles. Pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas ne tik išsiaiškinti, kaip turi būti tinkamai vykdomos mokestinės prievolės, bet ir siekdamas atsiskaityti su valstybės biudžetu visa apimtimi per tęstinį laikotarpį, todėl šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia bet kokius teiginius skundžiamame sprendime dėl pareiškėjo nepakankamo atidumo, rūpestingumo ir apdairumo.

43. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir sprendė, kad pareiškėja teikė nepagrįstus prašymus atidėti dokumentų pateikimo terminus. Teismas privalėjo atsižvelgti ir įvertinti, kad mokesčių administratoriui buvo pateikta didelės apimties medžiaga. Pareiškėjas ne tik nevilkino dokumentų pateikimo terminų, tačiau priešingai, siekė tinkamai surinkti visus mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, juos tinkamai susistemindamas, nuskenuodamas, sukeldamas į USB laikmenas, kurios yra patogios mokesčių administratoriaus pareigūnui dokumentams vertinti, bei tiesiogiai pristatydamas dokumentus mokesčių administratoriui. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydamas likusiems dokumentams pateikti pratęsti terminus, negali būti laikytina nepagrįstu prašymu pratęsti dokumentų pateikimo terminą. Priešingai, pareiškėjas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą su mokesčių administratoriumi ir pateikė visus reikalaujamus dokumentus, o su prašymais dėl terminų pratęsimo kreipėsi, esant objektyviai pateisinamoms aplinkybėms, tokioms kaip itin didelė reikalaujamų dokumentų apimtis, šventinis laikotarpis, būtinybė atlikti teikiamų dokumentų kopijas ir pan.

44. Pareiškėjas pažymi, kad teismas tinkamai neatliko faktinių aplinkybių įvertinimo proporcingumo principo aspektu ir visiškai nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sunkia finansine būkle. Pareiškėjas skunde aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, sudarantys beveik net 30 proc. visos pareiškėjui apskaičiuotos mokesčių sumos, akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo principui. Teismas neįvertino mokestinės paskolos sudarymo fakto, preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos ir joje pateiktų duomenų.

45. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei VMI atsiliepime, nei pačiame skundžiamame sprendime nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas sudarė mokesčių administratoriui sąlygas, reikalingas patikrinimui atlikti, netrukdė mokesčių administratoriui, geranoriškai teikė dokumentus ir pastabas dėl tikrinamo dalyko, laiku vykdė mokesčių administratoriaus nurodymus. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų arba šių sumų sumažinimo, šių aplinkybių nevertino. Pirmosios instancijos teismui tinkamai neatlikus faktinių aplinkybių įvertinimo dėl pareiškėjo kaltės nebuvimo, netinkamai įvertinus aplinkybes dėl tikrojo pareiškėjo siekio, bei teikiamų prašymų pratęsti terminą dokumentams pateikti tikslo, neatlikus faktinių aplinkybių ir teismui pateiktų dokumentų (mokestinės paskolos sutarties sudarymo, preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos, notarine tvarka sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių suvestinės) įvertinimo proporcingumo principo aspektu, sprendimas negali būti laikytinas pagrįstu, todėl naikintinas.

46. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į susidariusios situacijos specifiškumą ir konkrečias bylos aplinkybes, nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstamo analogijos principo, tokiu būdu pažeisdamas asmenų lygybės principą. Neatsižvelgus į pareiškėjo mokestinės paskolos sutarties su mokesčių administratoriumi sudarymo faktą ir nelaikant šios aplinkybės svarbia, pripažįstant pareiškėjo ekonominės padėties sudėtingumą, bei neatsižvelgus į pareiškėjo preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, tokiu atveju akivaizdžiai būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Be to, MAĮ 7 straipsnyje yra įtvirtintinas mokesčių mokėtojų lygybės principas, pagal kurį taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs.

47. Tačiau šiuo atveju, skundžiamu sprendimu neatsižvelgus į pareiškėjo ekonominę padėtį, pareiškėjas yra diskriminuojamas dėl asmens statuso, kadangi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos nėra taikomos tik todėl, kad pareiškėjas yra juridinis, bet ne fizinis asmuo, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra sudaręs mokestinės paskolos sutartį, tai savaime sudaro pagrindą spręsti apie pareiškėjo patiriamus finansinius sunkumus (MAĮ 88 str. 2 d.), ir būtinybę pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos arba šias sumas sumažinti. Pareiškėjos nuomone, teismas, taikydamas analogijos principą, turėjo spręsti pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumažinimo (arba atleidimo nuo šių sumų) klausimą atsižvelgiant į pareiškėjos finansinę būklę, kadangi priešingo sprendimo priėmimas yra socialiai ir ekonomiškai neteisingas.

48. Pareiškėjas pažymi, kad iš PVMĮ bei MAĮ nuostatų, reglamentuojančių baudos skyrimą, matyti, kad visais atvejais mokesčių administratorius nėra įpareigojamas mokesčių mokėtojui skirti baudos vidurkį. Priešingai, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nurodo, kad kiekvienos situacijos atveju turi būti atskirai vertinama faktinių aplinkybių visuma, įskaitant iš mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimą. Būtent pareiškėjas, su mokesčių administratoriumi sudarydamas mokestinės paskolos sutartį dėl 813 815,72 Eur mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos, pripažino padarytą mokesčių pažeidimą ir šios sumos neginčijo. Tačiau teismas neteisingai taikė MAĮ 139 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 123 straipsnio nuostatas, dėl to nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo sumažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalios – 10 proc. baudos, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

49. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

50. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime nurodytais argumentais. Atsakovas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su apskaičiuotais delspinigiais, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas prašo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies pagrindu. Įstatymo leidėjas, įtvirtindamas įstatymines nuostatas dėl sankcijų taikymo mokesčių mokėtojui už mokesčių prievolių nevykdymą, taip pat numatė pagrindus bei sąlygas, kuriems esant, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių, baudų ir palūkanų. Atleidimo nuo delspinigių tvarką reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-07-26 įsakymu Nr. VA-144 (nauja redakcija išdėstyta 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. VA-89) patvirtintos Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Tačiau be šių paminėtinų nuostatų, mokesčių administratorius spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika bei bendraisiais teisės principais. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

51. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nebuvo suklaidintas, PVM įstatymo nuostatos ir poįstatyminiai teisės aktai nesikeitė; mokesčių administratorius sandorių vertinimą atliko ir dėl jų pasisakė operatyvaus patikrinimo metu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pardavimo PVM nebuvo atskaitomas išimtinai tada, kai nekilnojamasis turtas buvo parduodamas fiziniams asmenims, nes juridinių asmenų atžvilgiu pareiškėjo veiksmai buvo priešingi. Tai leidžia teigti, kad teisės aktai, reglamentuojantys PVM apskaičiavimą, mokesčių mokėtojui buvo gerai žinomi.

52. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad jau 2017 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui gavus OP pažymą ir Patikrinimo ataskaitą tapo žinoma, kaip mokesčių administratorius vertina susidariusią situaciją ir kaip pareiškėjui siūloma pašalinti mokestinį pažeidimą. Iš Bendrovės vadovo elektroninio susirašinėjimo su mokesčių administratoriumi matyti, kad pareiškėjas sąmoningai apsisprendė deklaracijų netikslinti, o tai ir patvirtina, kad nagrinėjamu atveju jis veikė nepakankamai atidžiai, rūpestingai ir/ar apdairiai. Tai reiškia, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje neįrodė, jog mokestinis pažeidimas buvo padarytas ne dėl jo kaltės, tai eliminuoja galimybę šiuo atveju taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir atleisti pareiškėją nuo baudos ir/ar delspinigių mokėjimo. Byloje surinkti duomenys patvirtina Komisijos sprendimo išvadą, kad pareiškėjo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus veiksmuose vilkinimo nenustatyta, procedūriniai veiksmai atlikti per objektyviai įmanomą protingą laiką, siekiant objektyviai ir visapusiškai įvertinti su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes, o operatyvaus patikrinimo ir mokestinio patikrinimo laikas nulemtas paties pareiškėjo veiksmais, laiku neteikiant reikalaujamų dokumentų, nuolat teikiant nepagrįstus prašymus atidėti dokumentų pateikimo terminus, nepriimant operatyvaus patikrinimo metu pateikto siūlymo pateikti patikslintas PVM deklaracijas. Todėl išvada, kad apskaičiuota PVM baudos ir delspinigių suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio (privalomų sumokėti mokesčių aspektu) pasekmė, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas pagrįstai pritarė Komisijos sprendimui, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai (atliekantys biudžetui laiku nesumokėtų mokesčių kompensacinę funkciją) yra adekvatūs (proporcingi) jo padarytam pažeidimui, nes apskaičiuota delspinigių suma sudaro 9,49 proc. nedeklaruotos PVM sumos.

53. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su paskirta bauda, nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog būtų pagrindas atleisti jį nuo PVM baudos sumokėjimo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnyje numatytais atvejais. Baudos dydis (20 proc.) buvo skirtas atžvelgiant į pareiškėjo padėtį sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Pareiškėjas iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Pareiškėjo padėtį sunkinanti aplinkybė buvo siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Patikrinimo metu nenustatyta, kad mokestiniai pažeidimai buvo padaryti dėl mokesčių mokėtojos nerūpestingumo, t. y. pareiškėjas aktyviais veiksmais, beveik visų metų laikotarpiu siekė išvengti mokesčių sumokėjimo. Atsakovas įvertinęs pareiškėjo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą ir mastą bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 813 294 Eur PVM suma), minėtos aplinkybės buvo pripažintos pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Įvertinus iš dalies nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, pareiškėjui buvo paskirta 20 proc. mokesčių bauda – 162 659 Eur PVM bauda.

54. Atsakovas taip pat nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nepasikeitė, todėl vietoj 20 proc. mokesčio baudos skirti – 10 proc. PVM baudą nebuvo teisinio pagrindo. Atsakovas pritaria sprendime padarytai išvadai, kad tiek atsakovas, tiek ir MGK, be pareiškėjo nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi) nustatė ir tokias atsakomybę sunkinančias aplinkybes, siejamas su pareiškėjo pažeidimu siektu tikslu ir pažeidimo trukme (pareiškėjas ilgą laikotarpį, t. y. 2017 m. vasario-rugsėjo mėn. siekė išvengti mokesčių sumokėjimo), daugetu (daugiau nei 60 atvejų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis sandorių pagal notarine tvarka sudarytas sutartis su fiziniais asmenimis), padarytos žalos dydžiu (nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą beveik 75 proc. mokėtino į biudžetą PVM, t. y. 813 294 Eur), todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalaus.

55. Dėl teisės principų taikymo atsakovas nurodo, kad viena iš pagrindinių mokesčių administratoriaus funkcijų yra užtikrinti, jog mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti, o siekiant tai įgyvendinti centrinis mokesčių administratorius kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai atlikdama mokesčių mokėtojų mokestinius tyrimus, mokestinius arba operatyvius patikrinimus. Mokesčių administratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais, taip pat ir objektyvumo principu, kuris reiškia, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus. Šis reglamentavimas suponuoja ir tai, kad priimami sprendimai negali būti paremti prielaidomis ir spėjimais, o mokesčių administratorius turi konkrečiais, aiškiais ir neginčijamais įrodymais pagrįsti savo sprendimus ir neturi būti jokių abejonių dėl sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovas pažymi, kad vertinant mokesčių mokėtojo sudarytus sandorius mokestiniu aspektu, mokesčių administratorius nesukūrė pareiškėjui išimtinai išskirtinio apmokestinimo. Šiame mokestiniame ginče nebuvo pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Tuo labiau, kad pareiškėjui gali būti taikomos MAĮ 113 straipsnio nuostatos, tačiau ne vertinant atleidimo nuo delspinigių/baudų klausimą, o pripažįstant nepriemoką beviltiška. Minėto straipsnio taikymą reglamentuoja Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos ir neišieškotos baudos už administracinį nusižengimą ar jos dalies pripažinimo beviltiškomis, jų revizavimo bei apskaitos taisyklės, patvirtintos VMI viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92.

56. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su mokesčio ir sankcijų proporcija, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-657-438/2015 nurodė, kad pagal MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktus mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų neoperatyviai atlikęs pareiškėjo mokestinio tyrimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuota delspinigių ir baudos suma vertintina kaip pareiškėjo pasirinkto prieš tai paminėto elgesio modelio (neteisingas mokesčių deklaravimas ir nesumokėjimas) pasekmė, todėl šiuo atveju nelaikytina nepagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 57. Pareiškėjas nuo 2015 m. IV ketv. komercinės paskirties žemės sklype vykdė gyvenamųjų, komercinių namų komplekso statybos projektą („WOW CITY: eco life“), o nuo 2016 m. IV ketv. pardavė minėtame statomame pastate esančius nekilnojamojo turto objektus (butus, apartamentus, kūrybines dirbtuves, administracines ir komercines patalpas, sandėliukus, požemines stovėjimo vietas ir kt.). Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą pardavinėjo tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, tačiau laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. liepos mėn. (įskaitytinai) deklaravo pardavimus tik su juridiniais asmenimis, t. y. deklaravo 1 302 858 Eur PVM apmokestinamų pajamų ir 273 599 Eur pardavimo PVM. Kontrolės procedūros metu pažymėta, kad didžiausias nekilnojamojo turto pardavimų skaičius buvo vykdomas su fiziniais asmenimis (sandoriai faktiškai buvo vykdomi 2017 m. vasario – rugsėjo mėn.). Operatyvaus aptikrinimo metu nustatyta, jog 2017 m. vasario–liepos mėn. mokesčių mokėtojas iš fizinių asmenų gavo 4 162 537 Eur pajamų (įskaitant 722 424 Eur PVM). Bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad mokesčių mokėtojas iš fizinių asmenų gavo 3 872 830,07 Eur PVM apmokestinamųjų pajamų ir 813 294,32 Eur pardavimo PVM, tačiau šios pardavimų PVM apmokestinamosios vertės ir pardavimo PVM nedeklaravo ir atitinkamai mokesčių nemokėjo.

58. VMI atliko pareiškėjo UAB „Mortaga“ mokestinį patikrinimą, kuris buvo baigtas 2018 m. vasario 6 d. surašius patikrinimo aktą Nr. (21.60.32) FR0680-50, kuris patvirtintas VMI 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-117, kuriame pareiškėjui iš viso nurodyta sumokėti 813 294 Eur PVM, apskaičiuoti 77 156,72 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 162 659 Eur PVM dydžio bauda. Komisija 2018 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. S-105 (7-76/2018) atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VMI sprendimu apskaičiuotus delspinigius bei paskirtą baudą.

59. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI sprendimo dalį dėl sankcijų paskyrimo, kuria apskaičiuoti 77 156,72 Eur PVM delspinigiai ir paskirta 162 659 Eur PVM bauda, atleisti pareiškėją nuo delspinigių arba juos sumažinti ir atleisti nuo paskirtos baudos arba sumažinti paskirtos baudos dydį iki minimalios – 10 proc.

60. Vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98-99 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui nesumokėjus 813 294 Eur PVM, buvo apskaičiuota 77 156,72 Eur PVM delspinigių.

V. 61. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje.

62. MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

63. MAĮ 98 straipsnis nustato delspinigių skaičiavimo trukmę, MAĮ 99 straipsnis nustato delspinigių dydį.

64. MAĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

65. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

66. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

67. Delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų (Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d. 1 p.). Mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo, visų pirma, gali būti atleistas, jei yra nustatomos atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos aplinkybės. Mokesčiai yra sudėtinė valstybės biudžeto dalis. Valstybės biudžetas nukreiptas į visuomenės interesų tenkinimą. Lietuvos Respublikos biudžete yra sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri sudaro būtinas sąlygas įgyvendinti valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programas, plėtoti ūkį, išlaikyti valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigas bei stiprinti krašto apsaugą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio antroje dalyje nurodyta, kad „valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“. Laiku nesumokėjus mokesčių valstybei pastarajai kyla finansinių problemų, todėl siekiant atgrasyti nuo tokio pobūdžio mokesčių mokėtojų veiksmų, taikomi mokestinių prievolių užtikrinimo būdai ir tik esant išskirtinėms aplinkybėms yra galima išimtis <...> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).

68. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

69. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1117/2010).

VI. 70. Skundžiamų sprendimų turinys, bylos medžiaga patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo nustatyta atleidimo nuo delspinigių pagrindų, įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatyme. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia ir aplinkybių (neapibrėžtų įstatymų leidėjo), kurios lemtų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymą, o tuo pačiu ir atleidimą nuo delspinigių nagrinėjamoje administracinėje byloje būtent šiais pagrindais. Mokestinis patikrinimas truko protingą laiko tarpą, siekiant kuo išsamiau išsiaiškinti visas bylos aplinkybes bei priimti objektyvų ir teisingą sprendimą. Apeliaciniame skunde neįvardijami aspektai, dėl kurių delspinigiai turėtų ir galėtų būti mažinami remiantis teisingumo bei protingumo kriterijais.

71. Mokesčių administratorius, įvertinęs byloje esančius dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui teisės aktai reglamentuojantys PVM apskaičiavimo, mokesčių mokėtojui buvo gerai žinomi, tačiau mokesčių mokėtojas nevykdė savo prievolės mokėti PVM. Ši išvada padaryta surinkus pakankamai faktinių dokumentų, teisingai įvertinus šiuos dokumentus ir padarius išvadas dėl būtinumo mokėti PVM, kurių pareiškėjas neginčijo. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo dėl mokesčio paskaičiavimo, mokesčio mokėjimo būtinumas yra pakankamai aiškus ir akivaizdus. Pareiškėjo nurodomi argumentai, iš esmės susiję su mokesčio paskaičiavimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo visų ar dalies delspinigių mokėjimo.

72. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė MGK sprendimui, mokesčių administratoriaus sprendimui ir teisingai sprendė, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai (atliekantys biudžetui laiku nesumokėtų mokesčių kompensacinę funkciją) yra adekvatūs (proporcingi) pareiškėjo padarytam pažeidimui, nes apskaičiuota delspinigių suma sudaro 9,49 proc. nedeklaruotos PVM sumos.

73. Mokesčių administratorius dėl paskirtos baudos dydžio (20 proc.) pagrįstai pažymėjo, kad tokio dydžio bauda paskirta atžvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Mokesčių mokėtojas iš dalies bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Mokesčių mokėtojo padėtį sunkinanti aplinkybė buvo siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma, pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Mokesčių administratorius pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas aktyviais veiksmais, beveik visų metų laikotarpiu siekė išvengti mokesčių sumokėjimo. Mokesčių administratorius, įvertinęs mokesčių mokėtojo ginčijamo pažeidimo siektą tikslą ir mastą bei padarytą žalos dydį (apskaičiuota 813 294 Eur PVM suma), minėtas aplinkybes pripažino sunkinančiomis aplinkybėmis.

74. Paskirtos konkrečios baudos dydis atitinka pažeidimo pobūdį, mokesčių administratorius atsižvelgė į visas aplinkybes, kurios buvo svarbios nagrinėjamu atveju, taigi paskirta bauda yra proporcinga priemonė. Todėl MGK ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalaus.

75. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl jo galimybės sumokėti PVM mokestį bei su juo susijusias sumas, įvertinti mokesčių administratoriui sudarius su pareiškėju 2018 m. birželio 26 d. mokestinės paskolos sutartį. Šie argumentai nesudaro pagrindo konkrečiu atveju atleisti pareiškėją iš dalies ar visiškai nuo sumų, susijusių su mokesčių administratoriaus sprendime konstatuota mokesčio nepriemoka.

76. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo finansine padėtimi, mokesčių administratorius į nagrinėjamą bylą teikė dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas yra perėmęs 627 588 Eur nuostolius, kuriuo sumažino savo apmokestinamąjį pelną už 2017 metus. Ši aplinkybė taip pat vertintina kaip nesudaranti pagrindo mažinti pareiškėjui paskirtos baudos ar delspinigių.

77. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimu juridinių asmenų diskriminavimu, palyginus su fiziniais asmenimis, plačiau nepasisakoma, nes tokie argumentai nebuvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, tai yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

78. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mortaga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan