2015-11-30 Nr. AB-23216-3-61-3-01677-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2147-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01677-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–8, 26–34, 66–74), prašydamas: 1) pripažinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1879 neteisėtu ir jį panaikinti; 2) priteisti pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 14 797,26 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjas negavo 14 797,26 Lt senatvės pensijos dalies, todėl 2014 m. sausio 30 d. kreipėsi su prašymu į VSDFV. VSDFV ginčijamu 2014 m. vasario 28 d. sprendimu nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos ir atsisakė nagrinėti skundą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, tokio pobūdžio VSDFV sprendimas vertinamas kaip išnagrinėtas ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Skundą pareiškėjas grindė Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pagal kurią patirti praradimai dėl sumažintų pensijų turi būti kompensuoti visa apimtimi. Pareiškėjo manymu, jis termino pateikti skundą VSDFV nepraleido, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, taip pat suprato, kad jo teisė yra pažeista. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas neturėjo pagrindo ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, kadangi iki 2011 m. gruodžio 31 d. jie buvo teisėti, nes pagal teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpciją teisės aktai laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais, kol Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam paskirta senatvės pensija buvo pervedama į jo sąskaitą banke, jis apie pensijos dydį nebuvo informuojamas, apie pirmą sumažintą pensiją taip pat jokiu sprendimu nebuvo informuotas.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepimuose (b. l. 52–55, 97–101) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio 27 d., todėl sprendimas (valinis aktas) dėl pensijos perskaičiavimo priimtas 2010 m. sausio mėnesį. VSDFV, įvertinusi minėtą aplinkybę, nustatė, kad pareiškėjas apie jam mokamą sumažintą senatvės pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, su skundu dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010-2011 metus kreipėsi 2014 m. sausio 30 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą apskųsti teritorinio skyriaus sprendimą. Todėl 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1879 VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą bei nurodė terminą, per kurį pareiškėjas gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad 3 metų terminą praleido dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios. Tačiau pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso normomis, kadangi LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytas terminas yra procedūrinis, o ne senaties, todėl Civilinio kodekso normos šiuo atveju netaikomos. Nepagrįsti ir pareiškėjo skundo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, kadangi termino pradžia siejama ne su Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimu, o su pareiškėjo sužinojimu apie teritorinio skyriaus veiksmus priimant sprendimą mokėti jam sumažintą senatvės pensiją. Taigi pareiškėjas nėra pasinaudojęs privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nepateikė VSDFV jokių įrodymų, patvirtinančių kad terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 81–85) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo jam susidariusios senatvės pensijos nepriemokos sumą, kadangi jo prašoma priteisti suma – 14 797,26 Lt – yra jam per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėta senatvės pensijos suma, o dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negauta senatvės pensijos suma yra – 8 526,50 Lt. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo ribojama. Be to, nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo įstatymas, kuris nustato tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010-2011 metais, tačiau pensijų kompensavimo tvarka dirbusiems asmenims nėra patvirtina. VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusios senatvės pensijos nepriemokos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo, kadangi pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos kreipėsi praleidęs nustatytą 3 metų terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 126–131) pareiškėjo A. Š. skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1879, atmetė kaip nepagrįstą; skundą dalyje, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, paliko nenagrinėtą.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui A. Š. VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 6 pensijų skyriaus 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 50 nuo 2004 m. kovo 10 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 370,65 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 86). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 15-17-11943 pareiškėjui paskirta 1 014,34 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 87). Pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 15-17-11405 buvo paskirta 1 038,17 Lt dydžio senatvės pensija, kuri perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (b. l. 88), o 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 15.17-12496 paskirta 1 060,27 Lt dydžio senatvės pensija ir nurodyta, kad bus perskaičiuojama iki Laikinojo įstatymo galiojimo (b. l. 89).

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. su prašymu (gautu 2013 m. rugsėjo 26 d.) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išduoti pažymą apie neišmokėtą pensijos dalį 2010-2011 metais (b. l. 90). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymą, 2013 m. spalio 2 d. rašte Nr. (10.1)3-118929 nurodė pensijų mokėjimą reglamentuojančius teisės aktus bei pateikė duomenis apie pareiškėjui apskaičiuotą ir mokėtą senatvės pensiją per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (b. l. 91–92).

Pareiškėjas su 2014 m. sausio 30 d. skundu (gautu 2014 m. vasario 3 d.) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo – 14 797,26 Lt (b. l. 93–95). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 10 d. raštu Nr. (10.1)3-17195 pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 96). VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendime Nr. (6.5)I-1879 nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas bei jų skyrimo nuostatai, o nuo 2010 m. ir 2011 m.

– ir Laikinasis įstatymas; bei paaiškino, kad teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais galėjo būti skundžiami VSDFV per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, o VSDFV sprendimai galėjo būti skundžiami teismui. Kadangi pareiškėjui pirmoji sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., apie tai jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., į VSDFV dėl senatvės pensijos išmokėjimo kreipėsi 2014 m. sausio 30 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą 3 metų terminą, todėl atsisakė nagrinėti jo skundą.

Nurodė, jei iki 2014 m. kovo 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Be to, VSDFV informavo, kad Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos senatvės pensijos (b. l. 61–62). Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1879, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Taip pat pareiškėjas prašo priteisti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką už 2010-2011 metus.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki ir po 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkto ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat LVAT praktika, suformuota nagrinėjant šio pobūdžio ginčus (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą, 2014 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-918/2014 nurodė, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Byloje nustatyta (b. l. 81–85, 91–92), kad pirmoji senatvės pensija sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. su skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2014 m. vasario 10 d. raštu pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 96). Atsižvelgiant į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiškėjas, paduodamas skundą VSDFV Vilniaus skyriui, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn. (pareiškėjas senatvės pensiją už 2010 m. sausio mėn. gavo 2010 m. sausio 27 d.), kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Teikdamas skundą VSDFV Vilniaus skyriui, pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti, taip pat nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Todėl VSDFV ginčijamu 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1879 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos, kadangi jis praleido 3 metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neteisingai nurodo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios senatvės pensijos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo dydį – 14 797,26 Lt, kadangi, kaip matyti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. rašto Nr. (10.1)3-118929 (b. l. 91–92), pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per ginčijamą laikotarpį susidarė 8 526,50 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoka.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktą, teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka dar gali pasinaudoti (atnaujinti skundo padavimo termino VSDFV jis neprašė ir šis klausimas nebuvo sprendžiamas), skundas dalyje, kurioje prašoma priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliekamas nenagrinėtu.

Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 134–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. I-7166-596/2014 konstatavo, jog VSDFV yra šį ginčą išnagrinėjusi ikiteismine tvarka, todėl pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. išreikšti savo nuomonę dėl galimybės šį ginčą nagrinėti iš esmės, t. y. pateikti patikslintą skundą ir prašyti priteisti susidariusią nepriemoką. Taigi teismas sudarė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad jo skundas bus išnagrinėtas iš esmės.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į (b. l. 140–141) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo A. Š. skundą dalį, kurioje prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1879, o skundą dalyje, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, paliko nenagrinėtą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Taigi, pareiškėjas iš esmės siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo. Nustatyta, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant minėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas 2012 m. sausio 1 d. Nagrinėjamoje byloje nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo su 2014 m. sausio 30 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių (b. l. 11–13), kuris 2014 m. vasario 10 d. raštu Nr. (10.1)3-17195 pareiškėjo prašymą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV (b. l. 14). VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1879 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nes šis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Šiame sprendime VSDFV pažymėjo, kad jei pareiškėjas iki 2014 m. kovo 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas VSDFV skundo padavimo termino atnaujinti neprašė ir VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1879 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kartu prašydamas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, t. y. 14 797,26 Lt (pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi, b. l. 40–41, atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria šis prašė atnaujinti praleistą terminą skundui VSDFV paduoti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas šios teismo nutarties neskundė).

Pasisakydama dėl skundžiamo VSDFV 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1879 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti minėtu laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d.

įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje LVAT nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles šioje byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. sausio 30 d. prašymas pagrįstai pripažintas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, todėl atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Teisėjų kolegija sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, atsakant į pareiškėjo skundo motyvus. Naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepateikė, tik nurodė, jog pirmosios instancijos teismas suklaidino pareiškėją, sukėlė jam teisėtus lūkesčius, kad jo skundas bus tenkintas, nes 2014 m. liepos 10 d. rašte Nr. I-7166-596/2014 konstatavo, jog VSDFV yra šį ginčą išnagrinėjusi ikiteismine tvarka. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas nėra įpareigotas vadovautis pareiškėjo nurodytu Vilniaus apygardos administracinio teismo raštu (jame pateiktu LVAT praktikos aiškinimu), nes vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė