2021-04-14 Nr. AB-7919-3-61-3-00903-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-661-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00903-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

12.5.1; 12.5.5; 12.8; 12.13.1.1; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, R. P. dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-32 (7-277/2017) (toliau – ir MGK sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 68-189 (toliau – ir VMI sprendimas), Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-346 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas) bei panaikinti pareiškėjos atžvilgiu papildomai apskaičiuotą mokestinę prievolę; 2) netenkinus minėtų reikalavimų, panaikinti MGK sprendimą ir iš dalies atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų baudų bei delspinigių arba iš esmės sumažinti jų dydį. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. Mokesčių administratorius nustatė, kad E. S. 2008 m. lapkričio 20 d. išrašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, įsipareigodamas iki 2009 m. gegužės 30 d. sumokėti pareiškėjos sutuoktiniui R. P. 174 000 Eur sumą. Mokesčių administratorius, atlikęs sutuoktinių iki tikrinamojo laikotarpio pajamų ir išlaidų analizę, padarė išvadą, jog pagal 2008 m. lapkričio 20 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį pareiškėjos sutuoktinis nesuteikė paskolos, nes iki tikrinamojo laikotarpio patirtos išlaidos viršijo sutuoktinių pajamas. Taigi mokesčių administratorius nustatė, kad sutuoktiniai 2008 m. neturėjo įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamųjų pajamų suteikti paskolą pagal vekselį. Ši mokesčių administratoriaus išvada yra nepagrįsta. Vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1. papunkčiu, šios Taisyklės taikomos VMI pareigūnams, atliekantiems mokestinius tyrimus ir mokestinius patikrinimus (išskyrus operatyvius patikrinimus), kurių metu reikalinga apskaičiuoti mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Nei mokestinis tyrimas, nei mokestinis patikrinimas už 2008 m. nebuvo atlikti. Atlikto mokestinio patikrinimo laikotarpis yra 2010–2013 m., o išlaidos, mokesčių administratoriaus vertinimu, viršijo pajamas 2008 m., kai buvo suteikta paskola pagal vekselį. Pažeidimas nustatytas analizės būdu, neatlikus mokestinio patikrinimo, ir neleistinai taikytas specialus mokesčio apskaičiavimo būdas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje.

1.2. Nepagrįsta išvada, kad gauti pinigai pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį yra kitos pajamos, o ne paskolos grąžinimas. Surinkti tiesioginiai įrodymai, kuriais turi vadovautis teismas. Visi sandorių dalyviai yra parašę paaiškinimus, kad E. S. skola R. P. yra reali, o ne apgaulės būdu išgautas neprotestuotinas vekselis ir kad tai yra įsipareigojimai bankui mokėti E. S. kreditą. Mokesčių administratorius turėjo galimybę įsitikinti, kad pareiškėja naudos negavo, o tik patyrė nuostolius. Be to, 2016 m. balandžio 2 d., kaip nurodė pareiškėja, gavo pranešimą, kad dėl neišvengiamų finansinių sunkumų E. S. priverstas paskelbti bankrotą. Nepagrįsti mokesčių administratoriaus teiginiai, kad pareiškėja ginčo atveju neįrodė, jog dalį piniginių lėšų E. S. grąžino 2009 m. gruodžio 15 d. Mokesčių administratorius byloje negalėjo rasti pakvitavimo, nes antstolis jo iš pareiškėjos sutuoktinio R. P. nepriėmė, tačiau antstolio pažymoje yra patvirtinta, kad 2010 m. sausio 28 d. išieškotojas informavo apie paskolos likutį.

1.3. Mokesčių administratorius 2015 m. lapkričio 19 d., išrašydamas pavedimą tikrinti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., elgėsi nesąžiningai. Po pavedimo išrašymo praėjus 26 kalendorinėms dienoms, t. y., 2015 m. gruodžio 15 d., patikrinimas sustabdytas ir pratęstas ne vieną kartą, dėl to mokestinis patikrinimas užtruko 151 kalendorinę dieną. Per 151 kalendorinę dieną mokesčių administratorius turėjo patikrinti 26 mažus neribotos atsakomybės juridinius asmenis, kurių metinė apyvarta yra iki 1 mln. Lt. Daugkartinių sustabdymų ir patikrinimo pratęsimų laikas buvo vilkinamas mokesčių mokėtojo nenaudai, o tai sąlygojo, kad pareiškėjai delspinigiai apskaičiuoti už 7 metus, nes patikrinimo aktas Nr. (7.46) FR0680-311, kuriuo pareiškėjai apskaičiuotos papildomos mokestinės prievolės, surašytas 2017 m. liepos 3 d. (toliau – ir Patikrinimo aktas). Nors ir nėra nustatyti fizinių asmenų patikrinimo kriterijai, tačiau juos galima prilyginti neribotos atsakomybės juridiniams asmenims, kurių metinė apyvarta yra iki 1 mln. Lt ir rekomenduotinas patikrinimo laikas yra 5 darbo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, delspinigiai skaičiuotini ne už 7 metus, o už 1 metus.

1.4. Nepritartina mokesčių administratoriui, kad mokestinio patikrinimo metu pagal surinktą informaciją atlikus pajamų-išlaidų analizę nustatyta, jog sutuoktiniai nėra teikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, todėl vertino, kad 2003 m. gruodžio 31 d. mokėtojai galbūt galėjo turėti piniginių lėšų ne banke iki 100 000 Lt, o atlikus 2004–2009 m. pajamų-išlaidų analizę, vertino, kad sutuoktiniai neturėjo galimybės turėti pareiškėjos paaiškinime nurodytą ne banke turėtą piniginių lėšų likutį 2010 m. sausio 1 d. – 55 000 Lt. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, mokesčių administratorius reikalauti pateikti įrodančius dokumentus už ankstesnius nei einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus nei apie pajamas, nei apie išlaidas neturi teisės, todėl nepripažinti pareiškėjos paaiškinime nurodytos 55 000 Lt sumos, kuri 2009 m. gruodžio 31 d. turėta ne banke, yra neteisėta ir neteisinga.

1.5. Nepagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjos tėvai neturėjo finansinių galimybių 2006 m. suteikti dukrai 300 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais. Mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo ne tik reikalauti iš mokesčių mokėtojo laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų normų, bet ir nepažeisti mokesčio mokėtojo teisių, pats tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (MAĮ 32 str.), priešingu atveju mokesčių administratoriaus veiksmai bus laikomi neteisėtais (MAĮ 35 str.).

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. MAĮ 70 straipsnio nuostatomis buvo vadovaujamasi pagrįstai. Kauno AVMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjos mokesčio bazę nustatė pagal atliktą įvertinimą, pritaikiusi ekonominių modelių metodą. Mokesčių administratorius negalėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes sutuoktiniai nepateikė dokumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti 330 787 Lt pajamų gavimo datą pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį.

2.2. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad pinigai, kurie yra gauti pagal neprotestuotiną paprastąjį vekselį yra paskolos grąžinimas, o ne kitos pajamos. MGK vertinimu, mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Atsižvelgiant į tai, turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio, t. y. šaltinis turi būti ne tik realus, bet ir turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad lėšos realiai perduotos. MGK konstatavo, kad, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį paskolos nesuteikė, o 2010–2013 m. iš E. S. gautas lėšas pagal vekselį pripažino ne paskolos grąžinimu pareiškėjos sutuoktiniui, bet kitomis pajamomis.

2.3. Iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų matyti, jog atsakymai į mokesčių administratoriaus klausimus buvo formalūs, neinformatyvūs, nurodyti atsakymai „nežinau“, neatsimenu“, „neturiu informacijos“. Be to, pirminiame paaiškinime pareiškėja nebuvo pateikusi informacijos apie E. S. 2008 m. lapkričio 20 d. sutuoktiniui R. P. išrašytą vekselį, o informaciją apie šį dokumentą mokesčių administratorius gavo iš antstolio. Taip pat yra nustatyta, kad dėl 2008 m. lapkričio 20 d. vekselio gavimo aplinkybių ir dėl sandorių su kitais asmenimis mokesčių administratorius pareiškėjai 2016 m. vasario 22 d. įteikė klausimyną, į kurį turėjo atsakyti, kaip pati nurodė, apie 2016 m. kovo 20 d., tačiau atsakyta buvo tik 2016 m. birželio 16 d., įteikus mokesčių administratoriaus nurodymą. Atsižvelgiant į išvardintas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus ir nepagrįstus mokesčių administratoriaus veiksmus, todėl atleisti pareiškėją nuo dalies delspinigių nėra pagrindo.

2.4. Nepritartina pareiškėjai, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu neturėjo teisės reikalauti iš mokesčių mokėtojo pateikti pajamas ir išlaidas įrodančius dokumentus už ankstesnius nei einamuosius ar penkerius praėjusius kalendorinius metus. Mokesčių administratorius neatliko pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. P. mokesčio apskaičiavimo už 2004–2009 m. laikotarpį, o tik įvertino, ar sutuoktiniai galėjo turėti grynųjų pinigų likučius, nurodytus jų paaiškinimuose, 2010 m. sausio 1 d., t. y. tikrinto laikotarpio pradžioje.

2.5. Iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno AVMI patikrinimo metu, atlikusi sutuoktinių E. ir R. P. pajamų ir išlaidų analizę iki tikrinto laikotarpio pradžios, nustatė, kad 2007 m. jų išlaidos viršijo pajamas 110 3395 Lt, o už tikrintą laikotarpį neapskaičiavo neigiamo piniginių lėšų likučio, dėl ko tuo pagrindu neapskaičiavo mokestinių prievolių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjos argumentai dėl 2006 m. gautų iš tėvo R. P. 300 000 Lt pajamų realumo nevertinti.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė jos skundą tenkinti.

5. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl papildomai apskaičiuoto GPM ir su juo susijusių sumų, mokesčių administratoriui nustačius, jog pareiškėjos sutuoktinis R. P. pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį paskolos E. S. nesuteikė, ir pagal minėtą vekselį sutuoktiniai gavo po 168 426,62 Lt pajamų, kurias mokesčių administratorius pripažino kitomis su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjos gautomis pajamomis, bet ir su pajamomis, kurias gavo pareiškėjos sutuoktinis R. P., todėl teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos ir pareiškėjos sutuoktinio teisėms ir pareigoms dėl gautų pajamų apmokestinimo GPM. Nors pareiškėjos skunde, kurį pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėjimui, jos sutuoktinis R. P. nebuvo nurodytas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo jį įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjo sutuoktinio R. P., kuris nebuvo įtrauktas į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė procesinės teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginė vada teismo sprendimui panaikinti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė pareiškėjos skundo argumentams. Nurodė, kad mokesčių administratorius neteisėtai ir nepagristai priskaičiavo GPM, delspinigius ir baudas. 330 787 Lt gauti iš E. S. yra iš pareiškėjos ir jo turėtų grynųjų pinigų suteiktos paskolos grąžinimas, o ne kitos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos. E. S. 330 787 Lt pareiškėjai ir jam ne šiaip sumokėjo, o grąžino paskolą. Šia suma buvo sumažintas E. S. įsiskolinimas už jam suteiktą paskolą. Mokesčių administratorius be pagrindo taikė specialų mokesčio apskaičiavimo būdą, įtvirtintą MAĮ 70 straipsnyje. Visi objektyvūs ir tiesioginiai įrodymai bei įsiteisėję civilinių bylų procesiniai sprendimai neabejotinai patvirtina, kad suteikta paskola E. S. yra reali ir paprastas neprotestuotinas vekselis buvo išrašytas ne kažkokiems tai E. S. bankiniams įsipareigojimams užtikrinti, o paskolos pagrindu. Mokesčių administratorius R. P. ir pareiškėjos pateiktus dokumentus bei duotus paaiškinimus vertino paviršutiniškai ir formaliai arba galbūt iš viso netyrė ir nevertino. Tokiu būdu mokesčių administratorius, nevertindamas turimų objektyvių įrodymų, o vertindamas vien tik jam ir pareiškėjai nepalankius įrodymus, šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai vertino lėšas ir išlaidas už ilgesnį nei 5 metų laikotarpį bei nevertino tiesioginių objektyvių rašytinių įrodymų. Mokestinis patikrinimas nepagrįstai tęsėsi daugiau nei 6 metus, o tai turėjo įtakos skaičiuojamų nepagrįstai didelių delspinigių ir baudų dydžiui. Pareiškėjos, kaip vieno fizinio asmens, mokestinio patikrinimo trukmė daugiau kaip 6,5 metų, yra akivaizdžiai per didelė bei neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei grubiai pažeidžia teisėtu lūkesčiu principą. Todėl bet kuriuo atveju pareiškėja tūrėtų būti atleista nuo delspinigių sumokėjimo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno AVMI sprendimo, VMI sprendimo, Komisijos sprendimo, kurių pagrindu pareiškėjai kilo pareiga sumokėti GPM, GPM delspinigius ir baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius negalėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjos sutuoktinis R. P. nepateikė dokumentų, kuriais būtų galima nustatyti 330 787 Lt pajamų gavimo datą pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį, o tai atitinka MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad mokesčių administratorius neleistinai taikė specialų mokesčio apskaičiavimo būdą, įtvirtintą MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje.

13. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 20 d. buvo įformintas vekselis, kuriuo E. S. įsipareigojo iki 2009 m. gegužės 30 d. sumokėti 174 000 Eur pareiškėjos sutuoktiniui R. P. Pareiškėja nurodė, kad E. S. pagal sutartą terminą paskolos laiku negrąžino, todėl pradėjus išieškojimą E. S. 2009 m. gruodžio 15 d. grąžino pareiškėjos sutuoktiniui dalį paskolos, t. y. 330 787 Lt.

14. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. P. pajamų-išlaidų analizę (įvertinus pateiktuose paaiškinimuose nurodytus teiginius, pateiktus dokumentus, deklaracijose deklaruotus duomenis, ankstesnių kontrolės procedūrų metu bei šio patikrinimo metu surinktą informaciją iš įvairių bendrovių, bankų, antstolių, priešpriešinę informaciją, civilinių bylų medžiagą, statistines vartojimo išlaidas), kuria nustatyta, kad sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas: 2007 m. – 1 103 395 Lt, 2008 m.

– 1 088 046 Lt. Išlaidų suma, kuri viršijo šeimos pajamas, yra didelė ir keliantį abejonių, ar pareiškėjos sutuoktinis galėjo pagal vekselį suteikti 174 000 Eur paskolą E. S. Pareiškėja 2016 m. birželio 16 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad pinigai pagal vekselį buvo perduoti jų namuose, dalyvaujant jai pačiai ir buvo perduota visa suma vienu metu litais grynaisiais pinigais. E. S. teismui pateiktame 2012 m. liepos 5 d. atsiliepime į R. P. ieškinį nurodė, kad pagal 2008 m. lapkričio 20 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį jis niekada nesiskolino iš R.

P., šių pinigų nėra gavęs ir aiškino, kad vekselio išrašymo tikslas buvo kredito dalies užtikrinimas. Be to, E. S. 2017 m. birželio 6 d. Kauno AVMI pateiktame paaiškinime teigė, kad vekselio sudarymo metu pinigai perduoti nebuvo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad tai, jog priverstinio vykdymo proceso nustatyta tvarka buvo pradėtas piniginių lėšų išieškojimas iš E. S., nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos sutuoktinis realiai pinigines lėšas, kaip paskolą, buvo perdavęs E. S. Priverstinis vykdymas pradėtas ne pagal teisminio nagrinėjimo metu priimtą teismo procesinį dokumentą, o pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą vekselio pagrindu.

Vėlesni teisminiai ginčai dėl E. S. sudarytų kitų civilinių sandorių niekaip nesudaro pagrindo išvadai apie pareiškėjos šeimos finansines galimybes paskolinti pagal vekselį jame nurodyto dydžio pinigų sumas ir atitinkamai atgauti šias sumas kaip paskolos grąžinimą mokestinio patikrinimo laikotarpiu. Pareiškėja nepaneigė E. S. teiginių, kad jis nėra gavęs grynųjų pinigų, kad vekselis buvo išrašytas siekiant kito tikslo. Taigi pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių įrodymų apie piniginių lėšų perdavimą, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus atliktą išlaidų-pajamų analizę, E. S. teiginius, teismas darė išvadą, kad 174 000 Eur sumos, kurią būtų pareiškėjos sutuoktinis paskolinęs E. S., pareiškėja negalėjo turėti.

Pripažinęs, kad E. S. paskola nebuvo suteikta, teismas darė išvadą, kad šios piniginės lėšos pagrįstai pripažintos pareiškėjos sutuoktinio gautomis kitomis pajamomis.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad mokesčių administratorius elgėsi nesąžiningai dėl mokestinio patikrinimo sustabdymų. Iš byloje pateiktos medžiagos aiškiai matyti, kad mokestinis patikrinimas pagrįstai sustabdytas dėl papildomos informacijos, kuri būtina mokestiniam patikrinimui užbaigti, gavimo. Mokesčių administratorius teikė paklausimus antstoliui, kitoms institucijos, nes, negavus visos reikiamos informacijos ir atsakymų į pateiktus užklausimus, mokesčių administratorius neturėjo galimybių nedelsiant (per kuo trumpesnį laikotarpį) baigti pareiškėjos mokestinį patikrinimą ir atitinkamai turėjo teisę jį sustabdyti, kol bus gauta mokestiniam patikrinimui reikiama informacija. Tikrinimo metu mokesčių administratorius veikė aktyviai ir surinko bei privalėjo įvertinti daug faktinių įrodymų, apibūdinančių įvykdytus sandorius, todėl įstatyminis reikalavimas mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį pažeistas nebuvo.

16. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius taip pat nepažeidė MAĮ įtvirtintos delspinigių skaičiavimo tvarkos bei terminų. Todėl teismas nepritarė pareiškėjai, kad delspinigius mokesčių administratorius turėjo skaičiuoti už 1 metus, o ne 7 metus.

17. Teismas taip pat pabrėžė, kad mokesčių administratorius pareiškėjai ir jos sutuoktiniui mokesčių už 2004–2009 m. laikotarpį neapskaičiavo, o tik įvertino, ar 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėja ir jos sutuoktinis R. P. galėjo turėti grynųjų pinigų likučius, nurodytus jų paaiškinimuose tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y. 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjos aiškinimu, nurodyta 30 000 Lt suma gauta grynaisiais pinigais iš tėvo R. P. pagal 2006 m. spalio 24 d. įformintą neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Visgi mokesčių administratorius aiškiai nustatė, kad 2007 m. sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas 110 3395 Lt suma, o už tikrintą laikotarpį (2010–2013 m.) mokesčių administratorius neapskaičiavo neigiamo piniginių lėšų likučio, dėl ko neapskaičiavo ir mokestinių prievolių. Todėl teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos argumentų dėl gautų iš tėvo pajamų, kaip neturinčių įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms, realumo nevertino.

18. Teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose, tiek Komisija savo sprendime išsamiai, objektyviai bei visapusiškai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjos iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Todėl nėra pagrindo naikinti minėtus sprendimus. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas netenkino ir prašymo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 19. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

19.1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas, nukrypstant nuo LVAT formuojamos praktikos. Teismas netinkamai ir šališkai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jai priskyrė pareigą įrodyti, jog 2008 m. ji ir jos sutuoktinis turėjo grynųjų pinigų. Be to, teismas visiškai nepagrįstai nevertino pareiškėjos naudai naudingų įrodymų ir nevertino įrodymų visumos bei nepasisakė dėl visų jos skunde nurodytų argumentų. Dėl to liko neatskleista bylos esmė. Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai nei nurodė teismas, jo padaryta išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles.

19.2. Teismas nepagristai ignoravo bylai svarbias aplinkybes. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2006 m. spalio 24 d. pareiškėja iš savo tėvo R. P. gavo 300 000 Lt paskolos ir tai patvirtina, kad ji ir jos sutuoktinis 2008 m. lapkričio 20 d. buvo finansiškai pajėgūs paskolinti E. S. 174 000 Eur. Be to, teismas nepagristai nustatė, kad dalį skolos E. S. R. P. gražino 2010 m., kadangi tai paneigia byloje esantis R. P. 2009 m. gruodžio 15 d. pakvitavimas ir pareiškėjos parodymai, kurie buvo nuoseklūs viso mokestinio patikrinimo metu. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja iš savo tėvo R. P. gavo 30 000 Lt, kadangi ji gavo 300 000 Lt.

19.3. Mokesčių administratorius objektyviais duomenimis nepagrindė, kad 2007–2008 m. sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas. Juo labiau, kad tiek atsakovas, tiek ir teismas patvirtino jog šio laikotarpio mokesčių administratorius netikrino. Mokesčių administratorius tikrino pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinius laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl nesuvokiama, kaip galima padaryti minėtą išvadą detaliai nerevizuojant viso 2007–2008 m. mokestinio laikotarpio. Todėl, priešingai nei nustatė teismas, yra akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas, yra visiškai nepagrįsta ir nepatvirtinta byloje esančiais įrodymais.

19.4. E. S. 2009 m. gruodžio 15 d. grąžino dalį paskolos, t. y. 330 787 Lt, dėl to šiai sumai buvo išduotas pakvitavimas. Pakvitavimas buvo pateiktas atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. P. nepateikė dokumentų, kuriais būtų galima nustatyti 330 787 Lt pajamų gavimo datą pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį. Tad tiek mokesčių administratorius, tiek teismas 2009 m. gruodžio 15 d. atgautą 330 787 Lt paskolos dalį nepagrįstai priskyrė 2010 m. pajamoms. 330 787 Lt gauti iš E. S. yra pareiškėjos ir jos sutuoktinio grynaisiais pinigais suteiktos paskolos grąžinimas, o ne kitos pajamos. Byloje nėra objektyvių duomenų kitokioms prielaidoms daryti.

19.5. Teismas nepagrįstai nevertino, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo neleistinai taikytas specialusis mokesčio apskaičiavimo būdas, įtvirtintas MAĮ 70 straipsnyje, bei šiuo atžvilgiu dėl pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių analizės iš viso nepasisakė. Mokesčių administratorius neatliko nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo už 2008 m., o tik pajamų ir išlaidu analizę, dėl to visiškai nepagristai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis realiai nesuteikė E. S. paskolos, ir neleistinai mokestį apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl visos atsakovo padarytos išvados dėl 2008 m. pajamų ir (ar) išlaidų yra nepagrįstos ir neteisėtos bei prieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

19.6. Teismas nepagrįstai nevertino to, kad mokesčių administratorius pateikė 2004–2009 m. pajamų-išlaidų balansus, tačiau Patikrinimo akte neaprašyta pajamų ir išlaidų analizė, o tiesiog įrašytos niekuo nepagrįstos ir išgalvotos išlaidų sumos, kurios neatitinka tikrovės bei prieštarauja protingumo kriterijui. Šias aplinkybes pagrindžia šie argumentai, t. y., kad: 1) mokesčių administratorius nepagristai 2004 m. išlaidoms priskyrė 50 000 Lt garažo statybos išlaidas. Iš tiesų garažo statybos išlaidos neviršijo 5 000 Lt, kurios priskirtinos 2006 m.; 2) mokesčių administratorius visiškai nepagristai nurodė, kad 2004 m. 4 kambarių 107,23 kv. m buto rekonstrukcijai išleista 200 000 Lt suma. Iš tiesų išlaidos neviršijo 50 000 Lt, kurios priskirtinos 2006 m.; 3) mokesčių administratorius nepagristai kaip 2004 m. pajamų neapskaitė pareiškėjos gautų 29 000 Lt pajamų pardavus lengvąjį automobili VW Transporter (2001 m); 4) mokesčių administratorius neteisingai vertino pareiškėjos sutuoktinio ir E. S. santykius ir jo E. S. suteiktą paskolą. Todėl mokesčių administratorius nepagristai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2007 m. priskyrė papildomai 749 437 Lt išlaidų, nors šių išlaidu jie nepatyrė. Be to, kaip minėta, tiek mokesčių administratorius, tiek teismas nevertino, kad 2006 m. pareiškėjai jos tėvas R. P. suteikė 300 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais. Visiškai nepagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjos tėvai 2006 m. neturėjo finansinės galimybės suteikti tokio dydžio paskolą. Tokią išvadą ar prielaidą mokesčių administratorius galėjo padaryti tik atlikęs jos tėvų mokestinį tyrimą ir (ar) patikrinimą. Šiuo atveju tokie mokestiniai tyrimai ir (ar) patikrinimai nebuvo atlikti.

19.7. Visi objektyvūs ir tiesioginiai įrodymai bei įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai civilinėse bylose neabejotinai patvirtina, kad suteikta paskola E. S. yra reali ir paprastas neprotestuotinas vekselis buvo išrašytas ne kažkokiems tai E. S. bankiniams įsipareigojimams užtikrinti, o paskolos pagrindu. Įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais, kurie turi prejudicinę galią ir šioje byloje, jau 3 kartus išnagrinėta ir patvirtinta, kad E. S. skola yra reali, o ne įsipareigojimai mokėti bankui E. S. kreditą. Todėl mokesčių administratorius negalėjo vertinti pareiškėjos ir E. S. santykių kitaip, nei yra konstatuota įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Todėl mokesčių administratorius padarė visiškai nepagristą išvadą, kad pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį paskola nesuteikta. Juo labiau, kad E. S. niekuomet nesikreipė dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ar be pagrindo gautų pajamų susigrąžinimo.

19.8. Aplinkybę, kad E. S. 2009 m. gruodžio 15 d. grąžino 330 787 Lt, patvirtina pareiškėja, jos sutuoktinis ir jo 2008 m. gruodžio 15 d. pakvitavimas. R. P. nebūtų jokio pagrindo išrašyti pakvitavimo, jeigu jis nebūtų gavęs pinigų. Pakvitavimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. E. S. parodymai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o grindžiami tik E. S. gynybine pozicija, kuria jis bandė išvengti skolos grąžinimo. Todėl visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad pareiškėja nepaneigė E. S. teiginių, jog jis nėra gavęs grynųjų pinigų, kad vekselis buvo išrašytas siekiant kito tikslo. Be to, mokesčių administratorius ir teismas nepagrįstai rėmėsi E. S. parodymais, kad mokėti pagal vekselį, jis, kiek pamena, pradėjo nuo 2010 m., kadangi E. S. nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad iš byloje pateiktų duomenų aiškiai matyti, jog E. S. realiai dalį piniginių lėšų galėjo grąžinti tik jam perdavus žemės sklypą, t. y. 2010 m. sausio 8 d. Ginčo laikotarpiu nebuvo atliktas E. S. mokestinis patikrinimas. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi pavieniais duomenimis, kurie nepaneigia fakto, kad dalį skolos E. S. grąžino 2009 m. gruodžio 15 d.

19.9. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė taip pat grindžiama tuo, kad pajamas deklaruojantys subjektai yra fiziniai asmenys. Šiems asmenims įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą tektų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomas aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimą, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes.

19.10. Vadovaujantis MAĮ nuostatomis, tik atlikus mokestinį tyrimą ar mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Šiuo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai vertino lėšas ir išlaidas už ilgesnį nei 5 metų laikotarpį bei nevertino tiesioginių objektyvių rašytinių įrodymų.

19.11. Mokestinis patikrinimas nepagrįstai tęsėsi daugiau nei 6 metus, o tai nepagrįstai turėjo įtakos skaičiuojamų delspinigių ir baudų dydžiui. Pareiškėjos, kaip vieno fizinio asmens, mokestinio patikrinimo trukmė, t. y. daugiau kaip 6,5 metų, yra akivaizdžiai per didelė ir neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei šiurkščiai pažeidžia teisėtu lūkesčiu principą. Todėl tuo atveju, jeigu būtų palikta prievolė mokėti ginčijamais aktais priskaičiuotą GPM, pareiškėja turėtų būti atleista nuo delspinigių sumokėjimo.

19.12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pirmos instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstas išvadas, kad: 1) 2007–2009 m. laikotarpiu sutuoktinių faktiškai patirtos išlaidos ženkliai viršijo gautas mokesčių administratoriui žinomas pajamas, todėl sutuoktiniai neturėjo galimybės turėti pareiškėjos nurodytą ne banke turėtą piniginių lėšų likutį 2010 m. sausio 1 d., t. y. 55 000 Lt; 2) sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas: 2007 m. – 110 3395 Lt, 2008 m. – 108 8046 Lt; 174 000 Eur sumos, kurią būtų pareiškėjos sutuoktinis paskolinęs E. S., pareiškėja negalėjo turėti; 3) pareiškėjos sutuoktinis 2010 m. gavo 168 426,62 Lt (336 853,2 Lt/2) kitas su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas. Teismo sprendimas grindžiamas ne objektyviais ir ne neginčijamais įrodymais, bet abejonėmis. Todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tai patvirtina ir teismo nurodomi argumentai.

20. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad į 2004 m. pajamas įrašyta 408 808 Lt suma, į kuria įtrauktos ir pareiškėjos pajamos už automobilio pardavimą. Taip pat pats pareiškėjos sutuoktinis 2007 m. balandžio 16 d. paaiškinime nurodė, kad 2004 m. buvo pasiskolinęs iš E. S. 250 000 Lt, nes 2003 m. pirkto buto (nebaigto statyti, 83 proc. baigtumas) įrengimui ir garažo statybai buvo reikalingi pinigai; buto įrengimui išleido 200 000 Lt, o garažo statybai – apie 50 000 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp mokesčio mokėtojos ir mokesčio administratoriaus dėl GPM. Mokesčio administratorius teigia, kad pareiškėja gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis iš E. S. 330 787 Lt gavo 2010 m., o pripažinus, kad E. S. paskola nebuvo suteikta, šios piniginės lėšos pagrįstai pripažintos pareiškėjos sutuoktinio gautomis kitomis pajamomis. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).

25. Atitinkamai šioje nagrinėjamoje byloje esminiu įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar E. S. paskola nebuvo suteikta ar ne. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 661straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog išvados apie tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

26. Byloje įrodyta, kad iki tikrinamojo laikotarpio sutuoktinių išlaidos daug viršijo jų pajamas, t. y. sutuoktiniai 2008 m. neturėjo įstatymo nustatyta tvarka apmokestintų pajamų suteikti paskolą pagal vekselį (MGK bylos I t., b. l. 83). Sutuoktiniai pirminiuose paaiškinimuose apie negrąžintą paskolą nenurodė (MGK bylos I t., b. l. 89). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie grynųjų pinigų perdavimą. E. S. paneigė grynųjų pajamų gavimą iš pareiškėjos sutuoktinio. Apeliantė akcentuoja 2009 m. pakvitavimą, bet jis vertintinas kartu su kitais bylos dokumentais ir E. S. parodymais, kuriais nėra pagrindo abejoti. Dėl paskolos pareiškėja davė prieštaringus paaiškinimus (MGK bylos I t., b. l. 88–89), o pakvitavime užfiksuoti duomenys prieštarauja objektyvesniems įrodymams, esantiems byloje. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados, kad E. S. paskola nebuvo suteikta, atitinka bylos medžiagą.

27. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantė nesutinka su pinigų likučio vertinimu tikrinamojo laikotarpio pradžioje 2010 m. sausio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu nėra pagrįsti objektyviais įrodymais.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai nevertino, kad 2006 m. jai tėvas R. P. suteikė 300 000 Lt paskolą grynaisiais pinigais. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad mokesčių administratorius nustatė, kad R. ir O. P. neturėjo finansinių galimybių suteikti 2006 m. 300 000 Lt paskolą dukrai (MGK bylos I t., b. l. 79–80). Sutinkamai su teise, nurodyta šios nutarties 24 punkte, pareiškėja turėjo pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. Teismas, įvertinęs jos byloje pateiktus įrodymus, mano, kad mokesčių mokėtoja objektyviais ir patikimais įrodymais mokesčio administratoriaus išvadų nenuginčijo. Be to, Komisija 2018 m. vasario 19 d. sprendime Nr. S-32 (7-277/2017) vertino, kad 2007 m. sutuoktinių išlaidos viršijo pajamas 1 103 395 Lt suma, o už tikrintą laikotarpį (2010–2013 m.) mokesčių administratorius neapskaičiavo neigiamų piniginių lėšų likučių, todėl iš tėvo R. P. 300 000 Lt pajamos neturi įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms. Šios išvados apeliaciniame skunde pareiškėja nepaneigė, todėl nėra įrodyta, kad jos teiginiai dėl iš tėvo R. P. gautų 300 000 Lt pajamų turėtų bylai reikšmės.

29. Apeliantė teigia, kad esama ir kitų neatitikimų pajamų-išlaidų balanse. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad į 2004 metų pajamas įrašyta 408 808 Lt suma, į kuria įtrauktos ir pareiškėjos pajamos už automobilio VW Transporter pardavimą (MGK bylos IV t., b. l. 166–167). Taip pat pats pareiškėjos sutuoktinis nurodė Kauno AVMI teiktame 2007 m. balandžio 16 d. paaiškinime, kad 2004 m. buvo pasiskolinęs iš E. S. 250 000 Lt, nes 2003 m. pirkto buto (nebaigto statyti, baigtumas 83 proc.) (duomenys neskelbtini), įrengimui ir garažo statybai buvo reikalingi pinigai. Buto įrengimui išleido 200 000 Lt ir garažo statybai apie 50 000 Lt (MGK bylos IV t., b. l. 193). Teismui nebuvo pateikti paskaičiavimai, kaip šios sumos turėtų įtakos galutinėms išvadoms, todėl apeliantės teiginiai dėl neatitikimų pajamų-išlaidų balanse teismo atmetami.

30. MAĮ 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

31. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).

32. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu negalėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti 330 787 Lt pajamų gavimo datą pagal 2008 m. lapkričio 20 d. vekselį. Esant tokiai situacijai, teisėtai ir pagrįstai GPM apskaičiuoti taikytas MAĮ 70 straipsnis.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad mokestinis patikrinimas nepagrįstai tęsėsi daugiau nei 6 metus, o tai nepagrįstai turėjo įtakos skaičiuojamų delspinigių dydžiui. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas pradėtas 2015 m. lapkričio 19 d. pagal pavedimą tikrinti Nr. (13.2) FR0773-3090, baigtas 2017 m. liepos 3 d. (surašytas Patikrinimo aktas) (MGK bylos IV t., b. l. 193). Iš bylos medžiagos seka, kad mokestinis patikrinimas buvo stabdomas, iki kol bus gauti atsakymai į mokesčių administratoriaus nurodymą, į paklausimus antstoliui, UAB „Retrus“, UAB „Optina“, UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ dėl priešpriešinės informacijos surinkimo, t. y. dėl svarbių priežasčių. Pati pareiškėja neprisidėjo prie spartesnio mokestinio tyrimo — iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų matyti, kad jos atsakymai į mokesčių administratoriaus klausimus formalūs, neinformatyvūs, nurodyti atsakymai „nežinau“, „neatsimenu, „neturiu informacijos“. Taigi bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti buvus kokius nors neteisėtus ir nepagrįstus mokesčių administratoriaus veiksmus (pvz., sąmoningą vengimą vertinti gautą informaciją, mokestinio patikrinimo vilkinimą ar pan.), todėl konstatuotina, kad atleisti pareiškėją nuo dalies delspinigių nėra pagrindo.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas