2013-06-27 Nr. AB-3561-3-61-3-00493-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -954/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-0493-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž.J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. J. I. skundą dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, žalos atlyginimo atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Ž. J. I. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-22) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2011 m. sausio 25 d. sprendimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (6.5)1-1033, 2) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neteisėtai sumažintas senatvės pensijų dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 3) įpareigoti VSDFV mokėti visą pareiškėjai priklausančią paskirtą senatvės pensiją, 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neturtinę žalą 1 000 Lt, 5) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė sustabdyti bylą, kol Konstituciniame Teisme bus ištirtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6, 8 ir 16 straipsnio nuostatų konstitucingumas.

Pareiškėja nurodė, kad ji, kaip dirbanti senatvės pensininkė, nuo 2010 m. sausio 1 d. gavo sumažintą iki 350 Lt socialinio draudimo pensiją, nors buvo paskirta 1 064,3 Lt pensija. Po to, VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimu buvo nuspręsta skirti pareiškėjai 417,42 Lt pensiją. Jos nuomone, VSDFV Vilniaus skyrius neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimo nuostatą, kad dirbantiems asmenims pensijos negali būti sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir mokėti jiems tokio dydžio pensiją, kokia mokama nedirbantiems asmenims. VSDFV 2011 m. vasario 11 d. sprendimu VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimą paliko galioti. Pensija neteisėtai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pensijos sumažinimas pažeidžia pareiškėjos teises ir interesus. Mano, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams ir teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principams. Remdamasi CK 6.279 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu, 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.247 straipsniu, 6.248 straipsniu, 6.249 straipsniu, 6.250 straipsniu, pažymėjo, kad šiuo atveju valstybei turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė dėl neteisėtų VSDFV veiksmų. Dėl neturtinės žalos paaiškino, kad dėl senatvės pensijos sumažinimo, jos negrąžinimo pažeidžiama pareiškėjos garbė ir orumas, ji patyrė dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jos sveikatos būklė, neturint pinigų sumažėjo bendravimo galimybės su giminėmis, draugais ir kaimynais, pareiškėja priversta apriboti savo poreikius, negali normaliai savęs aprūpinti, užsitikrinti normalių gyvenimo sąlygų.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 40-44) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pensija buvo teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti pensijos nepriemoką bei mokėti paskirtą senatvės pensiją. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, įstatymas negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Dėl to nėra ir pagrindo taikyti deliktinę civilinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo, nes atsakovas veikė taip, kaip nustatė Laikinasis įstatymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 55-58) su pareiškėjos skundu nesutiko, nurodęs, kad VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Laikinąjį įstatymą taikiusio VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai yra teisėti, dėl to nėra ir pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 121-127) priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 15 983,70 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kitus reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 12-17-9167 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos paskirta 1 064,31 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 46). Iš atsakovo pateiktų duomenų (b. l. 51) matyti, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama perskaičiuota, remiantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsniais, pensija.

Teismas nurodė, kad Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį – 650 Lt (3 straipsnio 1 dalis), taip pat mokėti jas atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Atkreipė dėmesį, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) numatė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Teismas padarė išvadą, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi ir buvo sumažinta pareiškėjos senatvės pensija. Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tirdamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Todėl pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nurodė, jog pareiškėjos teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Nurodė, jog pareiškėja į teismą kreipėsi nepraleidusi skundo padavimo termino, todėl iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai ir neįvykdyti, todėl pareiškėja turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Atsakovas 2012 m. spalio 2 d. rašte Nr. (1.14)3-109022 pateikė duomenis, kiek pareiškėjai nebuvo išmokėta pensijos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo - pareiškėjai iš viso dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo neišmokėta 15 983,70 Lt.

Nurodė, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, neišmokėtą senatvės pensijos dalį pareiškėjai turi grąžinti VSDFV Vilniaus skyrius.

Teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.20)3-4023 ir VSDFV 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1033 panaikinimo, kadangi atsakovas, apskaičiuodamas pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Todėl 2011 m. nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Nurodė, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo sumažinta pareiškėjos pensija, nebegalioja, todėl pareiškėjai toliau bus mokama visa priklausanti jai mokėti pensija.

Teismas pabrėžė, kad byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimo teisiniai santykiai, todėl nepagrįstais laikė pareiškėjos argumentus, kad pensijos dalies neišmokėjimu jai buvo padaryta žala.

Atskirai nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes nėra visumos viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjai padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjos prašymo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, pabrėžė, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, todėl pareiškėja turi teisę į išlaidų atlyginimą tiek, kiek pareiškėjos naudai yra priimtas teismo sprendimas – proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai (b. l. 106-111, 119) patvirtina, kad pareiškėją atstovavo advokatas, tačiau į bylą neteikta įrodymų, kad pareiškėja sumokėjo advokatui sąskaitoje už teisines paslaugas nurodytą sumą. Todėl padarė išvadą, jog sprendime išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas ir pasiūlė pareiškėjai pateikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį prašymą.

III. Pareiškėja Ž. J. I. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-153), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas ir gražinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui skunde nurodytus motyvus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, kuriuo konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, inter alia suponuojantys tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Mano, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami skundžiamus sprendimus, nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išdėstytą nuostatą, kad dirbantiems asmenims pensijos negali būti sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir mokėti jiems tokio pat dydžio pensiją, kokia mokama nedirbantiems asmenims.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog senatvės pensijos dalies neišmokėjimu apeliantei nebuvo padaryta žala ir todėl tenkinti jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Teismas nesistengė nustatyti neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusių atsakovo kaltę, apeliantės turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas neatsižvelgė į valstybės institucijų padarytus neteisėtus veiksmus, neįvertino, jog institucijos savo nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų geranoriškai nepripažino ir nesiekė ištaisyti jais padarytas neigiamas pasekmes. Tarp apeliantės patirtos neturtinės žalos ir valstybės institucijų t. y. Seimo, VSDFV Vilniaus skyriaus ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl ši žalos atlyginimo suma turėjo būti priteistina iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus. Mano, kad dėl netinkamo Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš valstybės institucijų, kurios rengė netinkamus šių įstatymų projektus ir juos priėmė, kuriuos Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiais Konstitucijos nuostatoms.

3. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, kadangi advokatas A. M. apeliantei suteikė žodinę konsultaciją dėl kreipimosi į teismą, suteikė pagalbą rengiant skundą, padėjo surašyti prašymą VSDFFV Vilniaus skyriui dėl duomenų apie neišmokėtą pensijos dalį, parengė 2012 m. spalio 20 d. prašymą dėl įrodymų prijungimo prie šios administracinės bylos bei ją atstovavo teismo posėdyje, o pateikta atstovavimo sutartis, teisinių paslaugų sutartis ir sąskaita už teisines paslaugas (500 Lt) patvirtina patirtas teismo išlaidas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 161-163) prašo jį atmesti.

Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, priėjo prie pagrįstos išvados, kad naikinti apeliantės skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.20) 3-4023 ir VSDFV 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (6.5) 1-1033 nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei valstybinės socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik 2012 m. rugsėjo 21 d., teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, perskaičiuodamas ir mokėdamas apeliantei sumažintą senatvės pensiją neperžengė savo kompetencijos ribų ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

2. VSDFV Vilniaus skyrius, perskaičiuodamas apeliantei valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją vadovavosi galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Nenustačius, kad VSDFV Vilniaus skyrius neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

3. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog ji turėjo realių atstovavimo išlaidų, t. y. nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių, jog sumokėjo advokatui 2012 m. spalio 17 d. sąskaitoje už teisines paslaugas nurodytą 500 Lt sumą, teismas pagrįstai konstatavo, kad išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas. Atkreipia dėmesį, kad 2012 m. gruodžio 20 d. pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Iš prie prašymo pridėto pinigų priėmimo kvito matyti, kad apeliantė advokatui už teisines paslaugas 500 Lt sumą sumokėjo tik 2012 m. gruodžio 19 d., taigi, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikimo pirmos instancijos teismui metu ji realių atstovavimo išlaidų neturėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 164-167) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei išnagrinėjus visas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo taikymo, sprendimų šiais klausimais panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, kitus pareiškėjos reikalavimus atmetė.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepanaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų sprendimų, nepriteisė neturtinės žalos bei tinkamai neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendime Nr. (10.20)3-4023 ir VSDFV 2011 m. vasario 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-1033 yra pateikta informacija apie pareiškėjai mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Tačiau juose taip pat yra išreikšta atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens valia atsisakyti išmokėti pareiškėjai susidariusią nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog tiek VSDF valdybos Vilniaus skyrius, tiek VSDF valdyba, priimdamos ginčijamus sprendimus, vadovavosi galiojančiomis teisės normomis, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka, nusprendė, kad naikinti ginčijamų sprendimų, remiantis ABTĮ 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo, todėl šią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, priimdami ginčijamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013), teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.20)3-4023 ir VSDFV 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1033 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl ginčijamų sprendimų panaikino, keistina ir šis reikalavimas tenkinamas iš dalies.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas senatvės pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjos pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjos pensijos dydis pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį 2010 - 2012 metais sumažėjo apie 10 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjos skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Tačiau Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo ir tai, jog dirbantiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą ir pagrįstai priteisė senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jai padarytos neturtinės žalos realumą. Jos abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę būklės ir sveikatos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad kitų pareiškėjos kas mėnesį gaunamų draudžiamųjų pajamų suma viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje ir leido tenkinti būtinus poreikius.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir šios sprendimo dalies apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, be to, šia teismo nutartimi naikinamos ginčijamų sprendimų dalys, konstatuotina, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjos naudai ir jis turi teisę į turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Pagal sąskaitą už teisines paslaugas ir duomenis apie atliktus mokėjimus (b. l. 111,134) Ž. J. I. turėjo 500 litų realių išlaidų už skundo surašymą bei atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Kadangi patenkinta maždaug 2/5 pareiškėjos reikalavimų, tai iš atsakovų lygiomis dalimis pareiškėjai priteistina 200 litų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo, teismo išlaidų priteisimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos Ž. J. I. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos Ž. J. I. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.20)3-4023 ir VSDF valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1033 dalis, kuriomis atsisakyta Ž. J. I. netaikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Priteisti Ž. J. I. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 15 983,70 Lt (penkiolika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt tris litus 70 centų) senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Priteisti Ž. J. I. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos po 100 litų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Kitus pareiškėjos reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius