2021-03-03 Nr. AB-4718-3-61-3-01696-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-705-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01696-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. T. (A. T.), O. T. (O. T.) ir S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. T. (A. T.), O. T. (O. T.) ir S. T. (S. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. T. (A. T.), O. T. ir S. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-01882, 01883, 01884/(15/4-6)7U-00016 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams A. T., O. T., S. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo A. T.“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kartu su prašymu pateikė reikalingus dokumentus. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino 2020 m. kovo mėn. dviejų darbuotojų pajamas, nes jie išdirbo visą mėnesį, nevertino dalį mėnesio dirbusių kitų darbuotojų, kurie buvo atleisti 2020 m. kovo 2 d. ir 2020 m. kovo 16 d. Analizuodamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gravers“ (toliau – ir bendrovė) 2020 m. vasario mėnesį dirbusių darbuotojų duomenis, Departamentas nurodė, jog bendrovėje buvo įdarbinti penki darbuotojai, tačiau atitikusių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 290 Eur, kas nesudaro nemažiau nei dviejų Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžio (1 752,80 Eur, kas pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą turėtų sudaryti 2 259,36 Eur). Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad į bendrą apskaičiuojamą dydį nėra įtraukiamos pajamos, kurias gauna darbuotojas, esantis motinystės ir vaiko auginimo atostogose. Sprendimas naikintinas remiantis protingumo ir teisingumo kriterijais.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad bendrovė buvo tiesiogiai paveikta karantino režimo, apie kurio egzistavimą pareiškėjas, rengdamas bendrovės verslo planą, negalėjo numanyti. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ( toliau – ir VMI) yra įtraukusi bendrovę į tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusių įmonių sąrašą. Departamento Sprendime nepagrįstai analizuotas bendrovės darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydis už 2020 m. kovo mėn., nes tai neatitinka individualios šalyje susidariusios situacijos, dėl kurios sumažėjo pajamos bendrovėje.

4. Pareiškėjai tvirtino, kad Sprendimas sukelia pareiškėjui rimtas pasekmes, jis netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo pastaruosius 6 metus, leidimo gyventi Lietuvoje netenka ir jo šeimos nariai. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Sprendimas priimtas neįvertinus pažeidimo masto (darbuotojams mokamas darbo užmokestis neatitiko minimalaus dydžio tik dėl to, kad vienas iš darbuotojų yra motinystės ir vaiko priežiūros atostogose), teisių apribojimo proporcingumo siekiamam tikslui.

5. Pareiškėjai pabrėžė, kad keturis kartus prašė išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir visus kartus pareiškėjo prašymas buvo tenkintinas, leidimai išduoti, pareiškėjas atitiko nurodytus įstatymo reikalavimus. Pareiškėjai su Lietuva susiję socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą – veikiančią bendrovę, iš kurios gauna pajamas, nėra duomenų, kad pareiškėjai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę nustatė, jog pareiškėjas ir jo valdoma bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Įvertinęs šias aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 50 straipsnio 3 dalimi ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. birželio 12 d.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai neneigia, kad bendrovė 2020 m. kovo mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų, tačiau nurodo, kad neatitikimas minėtiems Įstatymo reikalavimams atsirado dėl karantino. Taip pat pareiškėjai neneigia, kad bendrovė 2020 m. vasario mėn. neatitiko Įstatymo reikalavimų, šią aplinkybę aiškindami nežinojimu, kad darbuotoja beveik dvejus metus esanti motinystės ir vaiko priežiūros atostogose pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus nėra laikoma dirbančia visą darbo laiką. Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo. Užsieniečiams tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui.

9. Atsakovas pabrėžė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Departamentas 2020 m. vasario 19 d. priėmė pareiškėjo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kartu su prašymu, kuriame nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė pasą, leidimą laikinai gyventi, pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 10 d. turėjo leidimus laikinai gyventi, išduotus pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas: nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 10 d.; nuo 2015 birželio 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d.; nuo 2016 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 12d.; nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2020 m. birželio 12 d. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, nustatė, kad jo valdoma bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (darbuotojams bendrai mokėtas mėnesinis darbo užmokestis už 2020 m. vasario ir kovo mėn. nesudaro ne mažiau kaip Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių), todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, pareiškėjas nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, neišdavė pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

12. Teismas, akcentuodamas ginčo klausimą reglamentuojančias Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus šių nuostatų taikymo aspektu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. Įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) (toliau – ir Aprašas), iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenų nustatė, kad bendrovėje UAB „Gravers“ buvo įdarbinti 5 darbuotojai: 2 Lietuvos Respublikos piliečiai A. G., G. P. ir 3 trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (A. T., O. T. ir A. T. tėvas V. T.). 2020 m. sausio 2 d. – kovo 2 d. bendrovėje buvo įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis D. B.. 2020 m. kovo 2 d. iš darbo UAB „Gravers“ buvo atleista Lietuvos Respublikos pilietė E. B., o 2020 m. kovo 16 d. buvo atleistas Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

13. Teismas iš Sodros informacinės sistemos už 2020 m. vasario mėn. duomenų nustatė, kad UAB „Gravers“ darbuotojos A. G. darbo užmokestis sudarė 620 Eur/mėn. (tokio dydžio (šiek tiek padidintas) darbo užmokestis darbuotojai pradėtas mokėti nuo 2020 m. sausio 1 d.)); darbuotojos E. B. – 670 Eur/mėn. (tokio dydžio (šiek tiek padidintas) darbo užmokestis darbuotojai pradėtas mokėti nuo 2020 m. sausio 1 d.)). D. B. šioje bendrovėje buvo įdarbintas 2020 m. sausio 2 d., už darbą 2020 m. sausio mėn. jam išmokėtas 50,91 Eur/mėn. darbo užmokestis, už 2020 m. vasario mėn. – 32 Eur/mėn., be to, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 7 d. iki 2020 m. kovo 2 d. šiam darbuotojui buvo suteiktas nedraudiminis laikotarpis. Kitas UAB „Gravers“ darbuotojas A. K. šioje bendrovėje buvo įdarbintas 2019 m. gruodžio 9 d., už darbą 2020 m. sausio mėn. jam išmokėtas 160 Eur/mėn. darbo užmokestis, už 2020 m. vasario mėn. – 160 Eur/mėn., nedraudiminių laikotarpių šiam darbuotojui nebuvo suteikta.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kokio dydžio darbo užmokesčiai 2020 m. iki atleidimo buvo mokami UAB „Gravers“ darbuotojams D. B. ir A. K., konstatavo, kad D. B. ir A. K. nei 2020 m. vasario mėn., nei anksčiau UAB „Gravers“ nedirbo visą darbo laiką, kadangi jiems mokėtas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2020 m. vasario mėn. sudarė 607 Eur/mėn. ir todėl jų darbo užmokestis negali būti vertinamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto darbo užmokesčio kontekste. UAB „Gravers“ darbuotoja G. P. taip pat negali būti vertinama kaip faktiškai dirbanti visą darbo laiką darbuotoja (Sodros duomenimis ji nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo motinystės ir vaiko priežiūros atostogose).

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjo valdomoje bendrovėje darbuotojams pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendrai mokamas darbo užmokestis už 2020 m. vasario mėn. sudarė 1 290 Eur, todėl pareiškėjas ir jo valdoma bendrovė nei 2020 m. vasario mėn. (iki karantino režimo Lietuvos Respublikoje paskelbimo), nei vėliau neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes darbuotojams bendrai mokėtas 1 290 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos statistikos departamento duomenimis už 2017 m. IV ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 876,40 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 1 752,80 Eur, o pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 259,36 Eur/mėn. Tai reiškia, kad pareiškėjas nei 2020 m. vasario mėn., nei kovo mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes bendrovėje iš viso nebuvo darbuotojų, dirbančių visą darbo laiką.

17. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad atsakovas prieš priimdamas Sprendimą neinformavo pareiškėjo, nepakeičia ir nepaneigia to, kad bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis ketina ir toliau gyventi Lietuvoje, užmezgė socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir kt., nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas (kuriam buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla būtent bendrovėje) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

18. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjo valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl Departamentas turėjo pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

19. Teismas akcentavo, kad ginčijamas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjui teikti naują prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, todėl pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.

20. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atsitinkantis įstatymo nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti. Pareiškėjas privalėjo pranešti atsakovui, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu.

21. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, Įstatymo pagrindu panaikinęs pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai panaikino ir jo šeimos nariams, O. T. ir S. T., išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje, kadangi šių asmenų leidimų galiojimas priklausė nuo pareiškėjo (jų sutuoktinio, tėvo) turėto leidimo galiojimo.

22. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas.

III. 23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

24. Pareiškėjų teigimu, iš teismo argumentų matyti, kad Įstatymo taikomos priemonės – leidimo gyventi neišdavimas – taikomos tikslu užkirsti kelią fiktyvumui. Nagrinėjamu atveju taikyta priemonė nėra proporcinga Įstatymo tikslui ir apskritai negali būti taikoma, kadangi teismas pripažino, kad bendrovė nėra fiktyvi ir leidimas neišduotas ne dėl jos fiktyvumo. Esant aplinkybei, kad bendrovė nėra fiktyvi, ginčijamas Sprendimas sukelia rimtas neigiamas pasekmes pareiškėjui, o taikyta priemonė neatitinka Įstatymo tikslų.

25. Pareiškėjai akcentuoja, kad vykdyti bendrovės veiklą per atstumą yra labai sudėtinga ir jei tai būtų įmanoma, pareiškėjas nebūtų pastaruosius 6 metus gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje. Kita vertus, tai įmanoma, tačiau sudėtinga ir gali sukelti didesnių rūpesčių bendrovėje ir turėti įtakos veiklos sėkmei. Be to, bendrovė karantino metu patyrė nuostolių. VMI įtraukė bendrovę į tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusių įmonių sąrašą. Bendrovės pajamos sumažėjo, todėl bendrovė reikalavo tiek jos vadovo buvimo, tiek kitų darbuotojų pagalbos tam, kad bendrovė būtų apskritai apsaugota nuo bankroto. Netinkamas Įstatyme numatytų normų tikslų taikymas nesuteikia pagrindo siūlyti pareiškėjui kitus elgesio variantus, jeigu jis turi pagrindą ir svarbius argumentus gauti leidimą gyventi šalyje.

26. Pareiškėjai pažymi, kad jų šeima turi daug socialinių ryšių Lietuvoje, todėl teismo argumentas dėl gyvenimo šalyje užsieniečiui neprivalomumo yra neteisėtas ir pažeidžiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Pareiškėjai neturėtų kur grįžti, nes jų gyvenimas, darbas, draugai ir socialiniai bei ekonominiai ryšiai yra Lietuvoje. Pareiškėjai su visa šeima gyvena Lietuvoje jau daugelį metų, jie yra nutraukę visus ekonominius ryšius su kilmės šalimi. Ten neturi nei gyvenamosios vietos, nei kito turto. Pareiškėjai nepiktnaudžiauja migracijos procedūromis, o priešingai, siekia šalyje realiai vykdyti legalią veiklą, teikia visą reikiamą informaciją Departamentui.

27. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į gero administravimo principą, kuris reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Šis principas suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu.

28. Pareiškėjai pažymi, jog neginčija aplinkybės, kad darbuotojų atlyginimai ir skaičius bendrovėje buvo būtent toks, kokį nurodo teismas. Tačiau šios aplinkybės vertintinos kartu su byloje surinktais duomenimis. Dėl pasaulinės karantino situacijos bendrovėje pasikeitė darbuotojų skaičius ir atlyginimų dydžiai, kadangi darbuotojai, numatydami artėjančią grėsmę šalyje, išėjo iš darbo savo noru ir pareiškėjai negalėjo taip greitai rasti naujų darbuotojų. Leidimų panaikinimas dėl atlyginimo dydžio būtų neproporcinga priemonė, kadangi šiuo atveju nėra nelegalios migracijos požymių.

29. Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas klaidingai nurodė, jog Departamentas neprivalo reikalauti papildomų paaiškinimų. Jeigu Departamentui trūksta dokumentų, jis turėtų imtis visų įmanomų priemonių trūkstamai informacijai gauti. Neinformuojant asmens dėl galimai neigiamo sprendimo, pritrūkus informacijos, Departamentas pažeidžia asmens teisę būti išklausytam. Departamentas privalo vadovautis teisėtumo principu ir jo nepažeisti. Teismas šiuo aspektu nukrypo nuo Europos Sąjungos teisės viršenybės principo ir pažeidė 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (toliau – ir Direktyva) 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta valstybės institucijų pareiga informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę.

30. Pareiškėjai akcentuoja, kad pareiškėjas visą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį teisėtos veiklos pagrindu iki skundžiamo Sprendimo priėmimo įrodė ne tik savo lojalumą Lietuvos Respublikai ir jos teisinei santvarkai, bet savo asmeninį gyvenimą susiejo tvirtais ryšiais su Lietuva – čia gimė abu jo vaikai, vienas š jų lanko lietuvišką darželį ir kalba lietuviškai, pareiškėjas yra sukūręs darbo vietas, kuriose mokami atlyginimai viršija teisės aktų keliamus reikalavimus.

31. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Departamento Sprendimas buvo priimtas neteisingai ir neobjektyviai išnagrinėjus aplinkybes, netinkamai pritaikius teisės normas, taip pat subjektyviai įvertinus bendrovės esamą (buvusią) situaciją.

32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas Įstatymo nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste akcentuoja, kad pareiškėjų argumentai, susiję su tuo, kad bendrovė nėra fiktyvi, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad leidimas nagrinėjamu atveju nebuvo panaikintas todėl, kad buvo rimtas pagrindas manyti, jog bendrovė yra fiktyvi.

34. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis objektyviais duomenimis buvo nustatyta, jog bendrovė neatitinka imperatyvių reikalavimų, numatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Sutinkamai su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, tais atvejais, kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą.

35. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl nepiktnaudžiavimo migracijos procedūromis. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, esant faktui, kad bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų 2020 m. vasario-kovo mėn., pareiškėjai dėl naujų leidimų laikinai gyventi išdavimo į Departamentą nesikreipė ir apie susiklosčiusią situaciją Departamento neinformavo.

36. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su COVID-19 įtaka bendrovės veiklai, pažymi, kad Lietuvos Respublikoje karantino režimas buvo paskelbtas tik nuo 2020 m. kovo 16 d., tuo tarpu bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų 2020 m. vasario-kovo mėn. (vertinant laikotarpį iki 2020 m. kovo 16 d.). Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl Įstatymo normų netaikymo. Užsieniečiams tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra aiški ir nedviprasmiška, todėl Departamentas, nustatęs šios nuostatos pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka Įstatymo reikalavimų, neturi teisinės reikšmės.

37. Atsakovas nurodo, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko Departamento turimų duomenų, taip pat pareiškėjai nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Departamentas turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad Departamentas neturi besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, o užsieniečio apklausa nėra privaloma. Nagrinėjamu atveju Sprendimas priimtas įvertinus duomenų, kurie nėra dviprasmiški ir yra pakankami, visumą. Pareiškėjų akcentuojamos Direktyvos nuostatos nėra taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Europos Sąjungos piliečių šeimų nariai.

38. Atsakovo vertinimu, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant kitus dokumentus (pvz., leidimą laikinai gyventi, vizą), t. y. gali būti griežtai reikalaujama atitikti Įstatymo reikalavimus.

39. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jo Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, o tai reiškia, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, yra teisėtas, pagrįstas ir proporcingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 40. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-01882, 01883, 01884/(15/4-6)7U-00016 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams A. T., O. T., S. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo A. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Bylos duomenimis, 2018 m. kovo 23 d. (duomenys neskelbtini) pilietis A. T. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o jo sutuoktinė O. T. ir nepilnametė dukra S. T. – prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Nenustačius pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi pareiškėjui A. T. negalėjo būti išduotas, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. birželio 1 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjui A. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams bei leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams – sutuoktinei ir nepilnametei dukrai – tokiam pat terminui.

42. Pareiškėjui A. T. 2020 m. vasario 19 d. pateikus prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, Departamentas, vykdydamas Aprašo 47 punkto nuostatas, atliko patikrinimą dėl pagrindų leidimui laikinai gyventi panaikinimo buvimo / nebuvimo, kurio metu, vykdant kontrolę Sodros duomenimis, buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į Bendrovės darbuotojams (Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams) mokėto darbo užmokesčio dydžius 2020 m. vasario-kovo mėnesiais, Bendrovė šiuo laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

43. Įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą, Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu: motyvuodamas tuo, kad Bendrovė, kurios dalyviu esančiam pareiškėjui A. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo gyventi nuolat pagrindus, į tai, kad A. T. „<...> formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi <...>, tačiau <...> turėdamas jam Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, realiai neatitiko leidimo laikinai gyventi sąlygų, numatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. tokių, kokios egzistavo pakeičiant užsieniečiui leidimą laikinai gyventi nurodytu Įstatymo pagrindu, darytina išvada, kad užsienietis veikė nesąžiningai, todėl jo veiksmai negali sukurti teisėto rezultato – teisių į Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo statuso įgijimą; veikdamas nesąžiningai, jis negali turėti lūkesčių pagal galiojantį teisinį reguliavimą įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. <...>“, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą konstatavęs, kad: Departamentas, nustatęs, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, o taip pat, atsižvelgdamas į Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį – ir leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams.

45. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

46. Nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris: pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Atskiros nuostatos dėl pragyvento laikotarpio įskaičiavimo nustatytos Įstatymo 53 straipsnio 9–11 dalyse, o pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. ir 53 str. 3 d.); atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 str. 3 d.); išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (Įstatymo 53 str. 6 d.); nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti jam išduoti leidimą gyventi.

47. Aprašo (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija), reglamentuojančio užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, t. y. leidimą nuolat gyventi, 47 punktas nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi siekia gauti užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

48. Aprašo 48 punktas, be kita ko, nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020 (toliau – ir 2021 m. sausio 13 d. sprendimas), pasisakymas dėl Aprašo 47–48 punktų nuostatų aiškinimo, be kita ko, pažymėjo, kad: būtent Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to reikalauja Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 38 p.);

Aprašo 47 punkto nuostata nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų.

Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Kitaip tariant, šiuo atžvilgiu atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu tikrinama, ar užsienietis prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 39 p.); tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai kartu su Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis leidimų išdavimo, panaikinimo, atsisakymo juos išduoti ar pakeisti pagrindus ir sąlygas, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu, reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos.

Aptariamą tvarką vertinant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Migracijos departamentui tenkančią užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės pareigą, taip pat Įstatymo 51 straipsnis, nustatantis Migracijos departamento kompetenciją leidimo laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo srityje, neapriboja šios institucijos administracinės diskrecijos užsieniečių kontrolės vykdymo laiko momento pasirinkimo prasme.

Taigi Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Tokią išvadą pagrindžia ir išplėstinės teisėjų kolegijos šiame sprendime jau ne kartą minėta būtinybė efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 40 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį.

Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 43 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų situacijų atvejais atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą penkerių metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 45 p.).

50. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020, išaiškinimus, aplinkybė, kad pareiškėjas A. T., pragyvenęs Lietuvos Respublikoje penkerius metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, pateikė visus dokumentus, reikalingus leidimui nuolat gyventi gauti, savaime nereiškia, kad leidimas nuolat gyventi turi būti / turėjo būti jam išduotas: Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų.

51. Vertinant kitus apeliacinio skundo argumentus, t. y. reikalavimų, keliamų Bendrovei dėl darbuotojų darbo, vertinimo formalumo, taip pat kad pareiškėjams nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti dėl aplinkybių, siejamų su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, priežasčių, primintina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Kaip akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr. 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015; 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547- 502/2015).

52. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr. 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

53. Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

54. Nagrinėjamo ginčo atveju buvo atliktos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu buvo tikrinama, ar pareiškėjas A. T., o kartu – ir jo šeimos nariai, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos susijungimo pagrindu, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitiko laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, buvo sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Kadangi nei Aprašas, nei Tvarkos aprašas eksplicitiškai neįtvirtina Migracijos departamentui pareigos pareiškėją, pateikusį prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, informuoti apie tokių administracinių procedūrų pradėjimą, be to, A. T. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokio pobūdžio procedūros yra atliekamos, o ypač – gavęs pranešimą, kad prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo nebus nagrinėjamas skubos tvarka, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad neinformavus apie pirmosios procedūros pradėjimą gero administravimo principas ginčo atveju buvo pažeistas.

55. Be to, nagrinėjamo ginčo atveju svarbu ir tai, pareiškėjams apskundus ginčijamą Sprendimą teismui, pastarasis priėmė ir vertino pareiškėjų pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami teiginiai dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, bei dėl jų, vertindamas byloje pateiktų įrodymų visumą, pasisakė skundžiame teismo sprendime, o pareiškėjai apeliaciniame skunde argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Bendrovės ir pareiškėjo A. T. neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimams byloje ginčijamam Sprendimui aktualiu laikotarpiu, nenurodė: visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl taikytų priemonių – leidimo laikinai gyventi panaikinimo / leidimo nuolat gyventi neišdavimo – neproporcingumo vien dėl to, kad Bendrovė nėra fiktyvi, kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įmonės, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, fiktyvumas bei įmonės ar užsieniečio neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams, yra skirtingos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytos aplinkybės, su kuriomis siejamas čia, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, numatyto pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui buvimas.

56. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nurodytu pagrindu pareiškėjui A. T. pagal 2018 m. kovo 23 d. pateiktą prašymą 2018 m. birželio 1 d. priimtas sprendimas išduoti jam leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi, šio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu tiek pareiškėjas, tiek Bendrovė turi atitikti sąlygas (reikalavimus), kuriomis šis leidimas išduotas, o pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.).

57. Kaip minėta (šios nutarties 56 p.), viena sąlygų, kurias turi atitikti Bendrovė – čia visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2017 m. IV ketvirčio, t. y. iki 2018 m. kovo 23 d. Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas ketvirtis, šalies ūkio BDU (įskaitant individualias įmones) dydis (bruto) sudarė 876,40 Eur, kuris nuo 2019 m. įvertinus bruto darbo užmokesčio indeksavimo dėl įsigaliojusių mokesčių pasikeitimo įtaką, yra 1 129,68 Eur, taigi 2 BDU (įskaitant individualias įmones) – 2 259,36 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek atsakovo pateiktus duomenis, tiek pareiškėjų nurodytus ir pateiktus įrodymus, pagrįstai sutiko su ginčijamo Sprendimo išvada, kad Bendrovė 2020 m. vasario-kovo mėn. neatitiko šio reikalavimo, t. y. Bendrovėje visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarytų 2 259,36 Eur; argumentai, kurie paneigtų ar sudarytų pagrindą suabejoti tokios išvados pagrįstumu, nėra nurodyti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje pateiktų duomenų pagrindu nėra galima spręsti, kad Bendrovė ir iki 2020 m. vasario-kovo mėn. atitiko minėtą reikalavimą, todėl apibendrinti apeliacinio skundo argumentai apie objektyvias priežastis, apsprendusias tokią aplinkybę, nėra pagrįsti.

58. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. T. (A. T.), O. T. (O. T.) ir S. T. (S. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Gintaras Kryževičius Virginija Volskienė