2016-03-01 Nr. AB-4636-3-61-3-01259-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-337-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01259-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-10-02578e atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad sprendimas neišduoti jam leidimo priimtas vadovaujantis Lietuvos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 7 d. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 2011 straipsnį (pasipriešinimas policininkui ar policijos rėmėjui) ir pareiškėjui skirta du metai pataisos darbų, bausmės vykdymą atidedant vieniems metams, veiką padarė būdamas neblaivus. Pareiškėjo manymu, sprendimas nėra pagrįstas ir teisingas, netinkamai aiškintos ir pritaikytos galiojančių teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas sprendimą ir taikydamas GŠKĮ 18 straipsnio nuostatas, rėmėsi jau nebegaliojančiu įstatymu. Galiojančiame Baudžiamajame kodekse tokios veikos, už kurią pareiškėjui buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, nėra. Už tokią veiką šiuo metu numatyta administracinė atsakomybė, o esant atitinkamiems kvalifikuojantiems požymiams baudžiamajai atsakomybei taikyti – galėtų būti kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, kurio sankcijoje numatyta maksimali bausmė neviršija trijų metų laisvės atėmimo. Pareiškėjas darė išvadą, kad veika nebepatenka į GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų taikymo sritį. Pareiškėjas pažymėjo, kad, jei taikant šias nuostatas būtų vertinamas ne galiojantis teisinis reguliavimas, o juridinės galios nustojusios normos, galėtų susidaryti konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą pažeidžianti situacija: analogišką veiką, tačiau skirtingu laiku (galiojant skirtingoms Baudžiamojo kodekso redakcijoms) padarę asmenys tuo pat metu besikreipiantys dėl leidimo ginklui būtų laikomi turinčiais skirtingą reputaciją ir vertinami skirtingai. Pareiškėjo manymu, ginčijamas sprendimas yra papildoma jam taikoma sankcija už prieš 10 metų padarytą veiką, pakartotinis baudimas, kuris jokiuose teisės aktuose veikos atlikimo metu numatytas nebuvo, taip pažeidžiant vieną pagrindinių teisės principų – lex retro non agit.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje 2014 m. sausio 29 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Vadovaujantis 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 17, 18 straipsniais ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12, 13 punktais buvo atlikti patikrinimai ir nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2001 m. gegužės 7 d. pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 2011 straipsnį (galiojusį iki 2003 m. gegužės 1 d.) (pasipriešinimas policininkui ar policijos rėmėjui) ir skyrė bausmę pataisos darbų be laisvės atėmimo dvejiems metams. Pritaikius BK 471 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas vieniems metams. Pareiškėjas nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Atsakovas rėmėsi GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, pažymėjo, kad pagal GŠKĮ pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. kreipėsi į policijos įstaigą su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. turėjęs nebuvo, todėl jam teisingai taikytos GŠKĮ nuostatos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d. Pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus GŠKĮ pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos GŠKĮ pakeitimo įstatymo naujos redakcijos 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad GŠKĮ 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Teismas rėmėsi šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, GŠKĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo leidimą laikyti ginklą įsigijo iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Teismas nustatė, kad apribojimai, kurie gali būti taikomi pareiškėjui, atsirado iki GŠKĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (pareiškėjas nuteistas 2001 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2001 m. rugpjūčio 1 d.), pareiškėjas iki prašymo išduoti leidimą padavimo 2014 m. vasario 20 d. leidimo neturėjo, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui taikomi griežtesnius apribojimus nustatantys GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ (1992 m. lapkričio 6 d.) 2 straipsnis taip pat nustatė, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Po to, 1961 m. Baudžiamasis kodeksas buvo keičiamas, 2011 straipsnis atsirado jau galiojant 1992 m. Konstitucijai, ir toks Baudžiamasis kodeksas galiojo iki 2003 m. gegužės 1 dienos. Tai numatyta priimant Lietuvos Respublikos 2002 m. spalio 29 d. įstatymą Nr. IX-1162, kurio 1 straipsnis nustatė, kad Baudžiamasis kodeksas, patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d., 47 straipsnyje nustatyta, kad įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, netenka galios senasis Baudžiamasis kodeksas (išvardinami visi jo pakeitimai).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai motyvuoja skundą tuo, jog nebuvo galima atsižvelgti į jo nuteisimą pagal tarybinių laikų BK nuostatas. Teismas pažymėjo, kad nei teismas, nei policijos įstaigos neturi pareigos iš naujo įvertinti pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis buvo nuteistas 2001 m. nuosprendžiu. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir jo pakeitimo įstatymas taip pat nenumato galimybės vertinti anksčiau priimtus ir įsiteisėjusius teismų nuosprendžius. Teismas pabrėžė, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo nuteistas, valstybėje galiojo tokia Baudžiamojo kodekso norma, kuri numatė už veiką laisvės atėmimą iki 5 metų, tai reiškia, kad tuo metu nusikaltimo pavojingumas visuomenei buvo laikomas tokiu, kuris gali užtraukti būtent tokią atsakomybę. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2001 m. liepos 11 d. nuosprendyje, kvalifikuojant pareiškėjo padarytą nusikaltimą, yra nurodoma, jog pareiškėjas pavartojo fizinį smurtą. Teismas darė išvadą, kad GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikytas pagrįstai.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisariato 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-10-02578e bei įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas pažymi, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymo praktika, kokią taiko Komisariatas, skirtingai traktuoja asmenis, kuriems teisinė atsakomybė taikyta už analogiškus veiksmus, neužtikrina vieningo ir nuoseklaus GŠKĮ 18 straipsnio taikymo skirtingose situacijose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad galiojančiame Baudžiamajame kodekse tokios veikos, už kurią pareiškėjui būtų pritaikyta baudžiamoji atsakomybė, nėra. Už tokią veiką šiuo metu numatyta administracinė atsakomybė, o esant atitinkamiems kvalifikuojantiems požymiams baudžiamajai atsakomybei taikyti – galėtų būti kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, kurio sankcijoje numatyta maksimali bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo. Dėl to ji nepatektų į GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų taikymo sritį. Pareiškėjas pažymi, kad pagal GŠKĮ redakciją, galiojusią tuo metu, kai galiojo Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuriame numatyta atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta, toks apribojimas dėl reputacijos pareiškėjui nebūtų taikomas. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčijamas atsakovo sprendimas de facto yra papildoma naujai, jau po veikos padarymo ir nuteisimo teisės aktuose atsiradusi ir jam taikoma sankcija už prieš 10 metų padarytą veiką, pakartotinis baudimas, kuris jokiuose teisės aktuose veikos atlikimo metu nebuvo numatytas. Pareiškėjas daro išvadą, kad yra pažeidžiamas lex retro non agit principas ir tai nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, inter alia jo 7 straipsnio nuostatomis.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, pažymi, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 29 d. kreipėsi į policijos įstaigą su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, tokio pobūdžio leidimo anksčiau nebuvo turėjęs, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikomos GŠKĮ nuostatos, įsigaliojusios 2011 m. kovo 1 dieną. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Atsakovas remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu, 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad Komisariatas pagal GŠKĮ 5 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamų veikų, padarytų iki 2003 m. gegužės 1 d., veikų perkvalifikavimo tvarkos, tokių įgaliojimų neturi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui teismo nuosprendžiu minėta įstatymo nuostata nebuvo pritaikyta ir jo veika nebuvo perkvalifikuota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl teritorinės policijos įstaigos vadovo sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo sprendimą pagrįstu, nes pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo požiūriu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradinio skundo argumentus, susijusius su, jo manymu, neteisinga aktualaus šiai bylai įstatymo taikymo praktika, iškelia asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą ir dvigubo baudimo už tą pačią veiką problemą.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių tarp proceso dalyvių nėra ginčo : 2014 m. sausio 29 d. prašyme pareiškėjas atsakovo prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai. Atlikus GŠKĮ numatytą privalomą patikrinimą, paaiškėjo, jog pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2001 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 2011 straipsnį (galiojusį iki 2003 m. gegužės 1 d.) (pasipriešinimas policininkui ar policijos rėmėjui) ir nuteistas dvejiems metams pataisos darbų be laisvės atėmimo. Pareiškėjas šį nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Atsakovas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai, remdamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais.

Pareiškėjui pateikiant 2014 m. sausio 29 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai ir atsakovui priimant 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-10-02578e, galiojo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr.XI-1146 redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas su šio įstatymo priedo 2 straipsnio, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo, pakeitimais, atliktais 2012 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XI-2156 ir 2013 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XII-733.

Pagal pareiškėjo pateiktą prašymą pretendentas gauti leidimą laikyti (nešiotis) jo nurodytų kategorijų ginklus savigynai turėjo būti tikrinamas dėl atitikimo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pagal kuriuos B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas.

Taip pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; pagal to paties įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą - asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas padaręs nusikaltimą, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertino tinkamai, o materialinės teisės normas taikė teisingai.

Teisėjų kolegija dėl apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad jo teistumas yra išnykęs, pabrėžia, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1,2,3,4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlyga, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo Įstatymo 2 dalies 1,2,3,4 punktuose, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, o ne su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas.

Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos "teistas" ir "turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Taigi, pareiškėjo pripažinimas padarius atitinkamą BK numatytą veiką yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris GŠKĮ prasme yra teisiškai reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Be to, teisinę reikšmę turi būtent nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi sankcijos viršutinė riba, nes asmuo, darydamas tyčinę veiką, siekia pažeisti vertybes, kurios baudžiamosios teisės požiūriu saugomos pakankamai griežtai.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nuteisimo metu galiojusią BK 2011 straipsnio sankciją bei pareiškėjo atliktus nusikalstamus veiksmus, pagrįstai sutiko su atsakovu, kad šios aplinkybės yra pagrindas pareiškėją laikyti neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos, griežtesnės leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos ir tai negali būti laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu, nes yra konstituciškai pateisinama.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimo laikyti ginklą, dėl tokio leidimo išdavimo kreipėsi galiojant naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į asmenų lygiateisiškumo principą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl GŠKĮ nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. rugpjūčio 13 d. Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. Nr. A492-888/2014,2014 m. birželio 2 d. Nr.A525-1254/2014, 2014 m. spalio 8 d.Nr.A662-1779/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr.A492-1864/2014 ir kt.).

Taigi apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovui priimant Sprendimą Nr. 14-IL-10-02578e buvo pažeisti lex retro non agit ar non bis in idem teisės principai, nėra pagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste. Apeliaciniame skunde nurodytu LVAT procesiniu sprendimu administracinėje byloje Nr. A662 -1553/2014 nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi kaip teismo precedentu, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, administracinėje byloje Nr. A662-1553/2014 pareiškėjui buvo padaryta išimtis, atsižvelgiant į jo asmenines savybes, tarnybinio šaunamojo ginklo turėjimą ir kt. svarbius faktorius. Tuo tarpu pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo anksčiau minėtos vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašiose bylose.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius