2016-05-05 Nr. AB-10722-3-62-3-01762-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-361-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01762-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5, 9) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, jog pareiškėjas 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. būdamas Marijampolės pataisos namuose patyrė neturtinę žalą, nes šioje kalinimo įstaigoje nėra rūkymui skirtų patalpų, atitinkančių Lietuvos higienos normų reikalavimus, yra pastoviai rūkoma koridoriuje, gyvenamoje patalpoje, virtuvėlėje, tualete. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokiais veiksmais yra daroma žala pareiškėjo sveikatai, dėl tabako dūmų jis negali miegoti. Pareiškėjas kreipėsi į gydytoją, bet gydytojas jo neregistravo, be to, pareigūnai nesiima priemonių, kad nebūtų rūkoma gyvenamosiose patalpose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11-12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji už rūkymą ne tam skirtose vietose yra baudžiami drausmine tvarka. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namuose lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė.

Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namai neturi duomenų dėl pareiškėjo galimų kančių ir pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų į Psichologinę tarnybą, į būrio viršininką nesikreipė.

Atsakovo vertinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Be to, pareiškėjas nepateikė aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 35-38) pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo inicijuotą ginčą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto ir šiame straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymėjo, jog Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas, vertindamas nurodytas nuostatas, konstatavo, jog pataisos įstaigose administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Teismas sprendė, kad administracinėje byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės pataisos namų visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistai pagal pareiškėjo 2014 m. lapkričio 24 d. skundą atliko Marijampolės pataisos namų patalpų patikrinimą ir pažeidimų neužfiksavo. 2014 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte Nr. AT2-205 užfiksavo, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, arešto bausmės patalpose, bausmės izoliatoriaus patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, nuteistųjų valgykloje, koplytėlėje, aktų salėje, dailės studijoje nebuvo rūkoma, dūmų kvapo nesijautė, visur iškabinti įspėjamieji ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos ir iškabintos nuorodos – „Rūkymo vieta“, atvykę į pataisos įstaigą nuteistieji nedelsiant supažindinami su pataisos namų vidaus tvarka, nerūkantieji nuteistieji rašo rašymą administracijai patalpinti juos į nerūkančiųjų patalpas, pažeidę nustatytą tvarką nuteistieji įspėjami ir baudžiami direktoriaus nustatyta tvarka. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesikreipė nei žodžiu, nei raštiškais prašymais ar skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo daromos žalos jo sveikatai. Šią aplinkybę patvirtino Marijampolės pataisos namų socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. gruodžio 31 d. pažymos Nr. 14/07-4417 duomenys.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo.

Teismas taip pat pastebėjo, jog administracinėje byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose patyrė nepatogumus, diskomfortą, atsirado jam sveikatos sutrikimai ir pan., kurie CK 6.250 straipsnio prasme galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Teismas darė išvadą, jog šiuo aspektu atsakovas neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusių nepatogumų (ir neturtinės žalos) pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes. Pateiktų įrodymų visuma leido teismui spręsti, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai – nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti įrodymų nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais esminės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 41) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas taip pat prašo visus reikalingus įrodymus išsireikalauti teisingam sprendimui priimti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kuriuose yra aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas tobulai moka tik lietuvių kalbą. Pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Rūkyklų Marijampolės pataisos namuose nėra, tik lentelės iškabintos dėl rūkymo vietų.

Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 46) prašo skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas nagrinėjamu klausimu jau yra išreiškęs savo nuomonę, kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos medžiagą, jis neturi. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, objektyviai, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad Marijampolės pataisos namuose 2014 m. gegužės 6 d. – 2014 m. lapkričio 25 d. laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos ir jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, manydamas, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas.

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant konstatuotoms yra sprendžiama dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo Marijampolės pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pateiktus nesutinkant su priimtu teismo sprendimu, teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41), kuriame dalis jo nurodytų argumentų nėra susiję su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu. Nors pareiškėjas teikia argumentus dėl to, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose yra aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti (b. l. 41), tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytu pagrindu neapribojo nagrinėtino laikotarpio, netaikė ieškinio senaties termino, tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį (b. l. 35-38), todėl šie pareiškėjo argumentai plačiau yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės. Šie argumentai iš esmės nėra susiję su pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis, savaime neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, pagrįstumui.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad šioje kalinimo įstaigoje yra pastoviai rūkoma koridoriuje, gyvenamoje patalpoje, virtuvėlėje, tualete. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis yra nerūkantis, tačiau buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir tokiais veiksmais buvo daroma žala jo sveikatai, dėl tabako dūmų jis jis negalėjo miegoti. Pareiškėjo teigimu, jis kreipėsi į gydytoją, bet gydytojas jo neregistravo, be to, pareigūnai nesiima priemonių, kad nebūtų rūkoma gyvenamosiose patalpose (b. l. 5, 9).

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, visų pirma pabrėžia, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2012 m. rugsėjo 1 d., 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. spalio 1 d. redakcijos) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Toks reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT išaiškinimus, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą Choukhovoï prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Benediktov prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (žr. EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Elefteriadis prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo ir kartu su kamerų perpildymu gali sudaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2002 m. liepos 15 d. sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją).

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas nurodė ir administracinėje byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės pataisos namų visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistai pagal pareiškėjo 2014 m. lapkričio 24 d. skundą atliko Marijampolės pataisos namų patalpų patikrinimą ir pažeidimų neužfiksavo. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2014 m. gruodžio 3 d. patikrinimo akte Nr. AT2-205 užfiksavo, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, arešto bausmės patalpose, bausmės izoliatoriaus patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, nuteistųjų valgykloje, koplytėlėje, aktų salėje, dailės studijoje nebuvo rūkoma, dūmų kvapo nesijautė, visur iškabinti įspėjamieji ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos ir iškabintos nuorodos – „Rūkymo vieta“, atvykę į pataisos įstaigą nuteistieji nedelsiant supažindinami su pataisos namų vidaus tvarka, nerūkantieji nuteistieji rašo rašymą administracijai patalpinti juos į nerūkančiųjų patalpas, pažeidę nustatytą tvarką nuteistieji įspėjami ir baudžiami direktoriaus nustatyta tvarka (b. l. 16-17).

Atsižvelgusi į šios nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, į tai, kad patikrinimas dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 laikymosi buvo atliktas netrukus po pareiškėjo skundo pateikimo, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Tabako kontrolės įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų įgyvendinimo, jų nesilaikymą.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad šiame kontekste svarbu yra ir tai, jog nors pareiškėjas ir teigia, kad jis skundėsi dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose ir jam daromos žalos, tačiau tokių aplinkybių nėra nustatyta, pareiškėjas nenurodė, kam ir kada yra teikęs tokius prašymus, nepagrindė tokių savo nurodytų aplinkybių (b. l. 5, 9), rašytinių prašymų administracinėje byloje taip pat nėra pateikta (b. l. 15). Atitinkamai, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas bausmės atlikimo metu kreipėsi žodžiu, raštiškais prašymais ar skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo tam neskirtose vietose, daromos žalos jo sveikatai, nurodydamas, kad de facto nėra laikomasi numatytų reikalavimų dėl nerūkymo tam neskirtose vietose, kas atitinkamai leistų konstatuoti, kad konkrečiu atveju įkalinimo įstaigos administracija nesiima priemonių užtikrinti kalinčiam asmeniui teisę į tinkamą ir saugią sveikatai gyvenamąją aplinką (b. l. 15). Be to, atsakovas nurodė, jog nuteistieji už rūkymą ne tam skirtose vietose yra baudžiami drausmine tvarka (b. l. 11-12) ir nebuvo nurodyta pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti šiais teiginiais, kad vis dėlto kalinimo įstaigos administracija toleruoja tokių reikalavimų nesilaikymą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau jo nurodyto teisių ribojimo, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, sprendžia, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 str.). Atitinkamai, dėl pareiškėjo argumentų dėl gydytojų galimo nefiksavo įrašuose jo depresijos, patirtų dvasinių išgyvenimų (b. l. 20), patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos dydžio atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti (b. l. 41). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, tačiau teismas, nenustatęs visų sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, iš viso nesprendė klausimo dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio (b. l. 35-38, 41). Atitinkamai, šie nurodyti argumentai nėra susiję su pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija, motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, nemotyvuodamas tokio priimto sprendimo (b. l. 41). Šiuo aspektu akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pažymėtina, jog teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat yra pabrėžęs ir EŽTT, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d sprendimą Hirvisaari prieš Suomiją). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl galimų pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai teisinio ir (ar) faktinio pagrindo (b. l. 35-38). Pareiškėjas šioje dalyje iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis (b. l. 41). Taigi teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija taip pastebi, jog nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo jo skundų, rašytų Marijampolės pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kur jis teigė, kad nusižudys gyvendamas pataisos namuose, tačiau jis nepaaiškina, kaip tai yra susiję su nagrinėjama administracine byla, jos dalyku, kokias konkrečias aplinkybes, reikšmingas šiai bylai spręsti jie gali patvirtinti (b. l. 41). Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai taip pat prašo visus reikalingus įrodymus išsireikalauti teisingam sprendimui priimti (b. l. 41), tačiau aiškiai tokių įrodymų nenurodo, jų nedetalizuoja, todėl šis abstraktaus pobūdžio prašymas yra netenkintinas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo inicijuotą ginčą, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271 str.). Dėl šių motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė